Vytautas Didysis

Šis straipsnis dėl savo svarbos, redagavimo karų ar dažnų atakų yra iš dalies užrakintas. Jo negali redaguoti neregistruoti ir neseniai registruoti dalyviai; gali redaguoti automatiškai patvirtinti naudotojai.

Šis straipsnis apie Lietuvos didįjį kunigaikštį. Apie vardą skaitykite straipsnyje Vytautas (vardas).

Vytautas Didysis
Lietuvos didysis kunigaikštis
Imaginacinis portretas Aleksandro Gvanjinio „Europos Sarmatijos aprašyme“, 1578 m.
Gediminaičiai
Vytauto herbas
Gimė	1350 m. Senieji Trakai
Mirė	1430 m. spalio 27 d. (~80 metų) Trakai
Palaidotas (-a)	Vilniaus katedroje
Tėvas	Kęstutis
Motina	Birutė
Sutuoktinis (-ė)	Ona Vytautienė Julijona Alšėniškė
Vaikai	Sofija
Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė	1392 m. – 1430 m.
Pirmtakas	Jogaila
Įpėdinis	Švitrigaila
Vikiteka	Vytautas Didysis

Vytautas Didysis (~1350 m. – 1430 m. spalio 27 d.) – Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1392 m. iki mirties. Formaliai Lenkija jį pripažino 1401 m. 1421–1423 m. husitai paskelbė Vytautą Bohemijos (Čekijos) karaliumi. Pasikrikštijo kaip Vygandas (1383 m.) ir Aleksandras (1386 m.). Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis.

Nuo XIX a. tautinio sąjūdžio laikų populiarus Lietuvos nacionalinis didvyris, jo vardu pavadintas Vytauto Didžiojo universitetas, 1918–1939 m. jam pastatyta daugybė paminklų Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

Jaunystė

Iki savo mirties 1377 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo Vytauto dėdė Algirdas. Vytauto tėvas Kęstutis buvo faktinis Algirdo bendravaldis, valdęs Lietuvos vakarinę dalį ir daugiausiai užimtas nuolatiniu karu su Vokiečių ordinu. Po 1370 m. susituokė su Eišiškių kunigaikščio Sudimanto seserimi Ona (m. 1418 m. rugpjūčio 31 d. Trakuose), Sofijos Vytautaitės, vienturtės Vytauto dukters, motina. Antroji žmona – Julijona Alšėniškė. 1376 m. iš tėvo Vytautas gavo valdyti Gardino kunigaikštystę su Brestu, Kamenecu ir Drohičinu.

Kova už valdžią

1377–1384 m.

Po didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties Lietuvos valdovu tapo jo sūnus Jogaila, kurį, laikydamasis susitarimo su Algirdu, parėmė Algirdo brolis Trakų kunigaikštis Kęstutis, tačiau 1381 m. tarp Jogailos ir Kęstučio bei jo sūnaus Vytauto kilo karas. Viena iš karo priežasčių buvo Jogailos ir Vokiečių ordino 1380 m. pradėtos derybos ir sudaryta Dovydiškių sutartis. Kęstutis 1381 m. užėmė Vilnių, suėmė Jogailą ir pats pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jo valdymas truko neilgai. 1382 m. Kęstučiui išvykus kariauti su jo valdžios nepripažinusiu Jogailos broliu Kaributu, Jogailos šalininkai užėmė Vilnių. Kęstučiui su Vytautu surinkus kariuomenę ir susitikus su Jogailos kariuomene prie Trakų, šalys pradėjo derybas, kurių metu Jogaila suėmė Kęstutį ir Vytautą. Po savaitės Kęstutis mirė įkalintas Krėvos pilyje.

1382 m. Vytautas iš Krėvos pabėgo pas Mazovijos kunigaikštį Janušą, o iš ten, jo padedamas, pasiekė Prūsiją. Vytautas siekė užsitikrinti Ordino, derėjusiusio ir su Jogaila, pagalbą. Jogaila ir Ordinas Dubysos sutartimi susitarė, kad Jogaila pasikrikštys, taps kryžiuočių sąjungininku ir atiduos jiems Žemaitiją iki Dubysos. Jau kitais metais jų santykiai pašlijo, Jogailai nenorint patvirtinti sudarytos sutarties. 1383 m. vasarą karas tarp Jogailos ir Vokiečių ordino atsinaujino, Ordinas ėmė remti pas juos perbėgusį Vytautą. Siekdamas kryžiuočių paramos kovoje su Skirgaila bei Jogaila dėl Skirgailai atiduotos tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas 1383 m. spalio 21 d. Tepliavoje pasikrikštijo kaip Vygandas (Wigand). Ordino paramą jis užsitikrino ir 1398 m. kuria taip pat pažadėjo Ordinui perleisti Žemaitiją iki Nevėžio už tai, kad šie jį pripažintų Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tais pačiais metais Vytautas kryžiuočius išdavė, sudegino kelias jam patikėtas Ordino pilis ir grįžo į Lietuvą. Jis pasiekė susitarimą su Jogaila ir atgavęs dalį savo tėvonijos (be Trakų) su centru Gardine, o vėliau ir Lucką. Vytautas taip pat priėmė stačiatikišką krikštą.

1385–1392 m.

1385 m. Jogaila sudarė Krėvos sutartį su Lenkija, pagal kurią vedė Lenkijos karalienę Jadvygą ir tapo Lenkijos karaliumi Vladislovu II Jogaila. Sudarant sutartį dalyvavo ir Vytautas, kuris 1386 m. vasario 15 d. buvo pakrikštytas jau kaip Aleksandras.

1386 m., tapęs Lenkijos karaliumi ir persikėlęs į Lenkiją, Jogaila pasiliko Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą ir neatsisakė teisių į tėvoniją. Savo vietininku Lietuvoje Jogaila paliko brolį Skirgailą, kuris aštriai konfliktavo su Vytautu. Šis konfliktas 1389 m. pabaigoje peraugo į atvirą karą. Vytautas surinko savo sąjungininkus Gardine, iš kur buvo suplanuota užimti Vilnių. Sąmokslininkų planas nepavyko, nes, nors Skirgaila ir buvo išvykęs malšinti sukilimo Polocke, tačiau Vilniuje likęs kunigaikštis Kaributas privertė sąmokslininkus pasiduoti. Vytautas 1390 m. pradžioje vėl kreipėsi į Vokiečių ordiną dėl pagalbos. Už Ordino paramą jis vėl patvirtino savo 1384 m. susitarimą su Ordinu dėl Žemaitijos perleidimo. Gavęs kryžiuočių paramą Vytautas vėl įsiveržė į Lietuvą. 1391 m. jis ištekino savo vienintelę dukterį Sofiją už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I (tai vėliau jam leido tapti jo sūnaus Vasilijaus II globėju).

Jogailos vietininkas Lietuvoje

Iki 1392 m. faktiškai kovą dėl valdžios Lietuvoje laimėjo Vytautas, kurį palaikė ir Lietuvos politinis elitas.Lenkijos didikai buvo nepatenkinti tuo, kad naujasis karalius turi nuolat rūpintis Lietuvos reikalais. Buvo aišku, kad vidaus karas užtruks ir neatneš jokios naudos Lenkijai. 1392 m. Jogaila nusiuntė Mazovijos kunigaikštį Henriką pas Vytautą su pasiūlymu paskirti jį savo vietininku Lietuvoje vietoje Skirgailos. Vytautas sutiko ir vėl nutraukė santykius su Vokiečių ordinu. Jis vėl sudegino kelias Ordino pilis ir grįžo į Vilnių. 1392 m. pagal Astravos sutartį Vytautas atgavo visą Kęstučio tėvoniją, įskaitant Trakus, ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Jogailos vietininkas. Po Vytauto mirties visos jo žemės ir valdžia turėjo grįžti Jogailai.

Tuo pačiu metu Vytautui teko gintis ir nuo Vokiečių ordino puolimų (1392–1394 m). Siekdamas nutraukti Ordino antpuolius 1398 m. Vytautas su Ordinu sudarė Salyno sutartį. Pagal šią sutartį Vytautas perleido Ordinui Žemaitiją bei padėjo ją užimti ir numalšinti žemaičių pasipriešinimą. Vytauto valdžia Lietuvoje tiek sustiprėjo, kad 1398 m. Salyne Lietuvos bajorai ir didikai jį paskelbė Lietuvos karaliumi. Taip buvo atmestos Lenkijos pretenzijos į Lietuvą kaip į vasalinę valstybę, nors Vytautas šio įvykio nesureikšmino ir jį galima laikyti greičiau Lietuvos kilmingųjų ištikimybės Vytautui demonstracija.

Vytautas tęsė Algirdo politiką valdyti kiek įmanoma daugiau rusėnų žemių. Didelė jų dalis jau buvo valdoma didžiojo kunigaikščio, tačiau likusi dalis buvo priklausoma nuo mongolų. 1395 m. Timūro nugalėtas ir pašalintas iš sosto Aukso ordos chanas Tochtamyšas pabėgo pas Vytautą ir siekė jo palaikymo. Vytautas su Tochtamyšu susitarė, kad Vytautas padėtų Tochtamyšui atgauti valdžią Aukso ordoje, o už tai Tochtamyšas jam perleisiąs dar daugiau rusėnų žemių. 1398 m. Vytauto kariuomenė užpuolė Krymą, į Lietuvą buvo parvesti totorių belaisviai.

Įkvėpti sėkmingos 1398 m. kampanijos Vytautas ir Jogaila gavo popiežiaus Bonifaco IX pritarimą kryžiaus žygiui prieš mongolus. Šis politinis žingsnis turėjo parodyti, kad Lietuva visiškai priėmė krikščionybę ir net tapo tikėjimo gynėja, o Vokiečių Ordinas nebeturi jokio pagrindo puldinėti Lietuvą. 1399 m. žygyje dalyvavo ir Ordino kariai, tačiau žygis baigėsi visišku pralaimėjimu prie Vorsklos. Mūšyje žuvo dvylika kunigaikščių, tarp jų du Jogailos broliai, o Vytautas pats vos išsigelbėjo. Santykiai su Ordinu vėl pašlijo.

Lietuvos didysis kunigaikštis

1401 m. Vilniaus–Radomo sutartimi Vytautui oficialiai buvo pripažintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas bei teisė valdyti LDK, kaip „Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio“ Jogailos vasalui. Vytautui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo pripažįstama tik nominali Lietuvos priklausomybė nuo Lenkijos.

Užsienio politika

Vytautas vykdė sėkmingą stabilizacijos ir ekspansijos politiką. Vytauto laikais Lietuvos ekspansija į Rytus pasiekė kulminaciją. Tarp 1392 ir 1396 m. rusiškose žemėse valdžiusius Gediminaičius jis pakeitė jam palankiais didikais, kurie tapo šių žemių vietininkais, o ne daliniais kunigaikščiais. 1394 m. ir pakartotinai 1404 m. jam pavyko prie Lietuvos prijungti Smolenską. 1408 m., po ketverius metus trukusio karo, jis sudarė papildomus susitarimus su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu, kurie užtikrino jo įtaką šiaurės rytų Rusioje. 1423 m. Vasilijus I testamentu paskyrė Vytautą savo sūnaus Vasilijaus II globėju.

Per keletą žygių prieš totorius (1396–1399 m.) jam pavyko savo įtaką išplėsti iki Juodosios jūros. Nors 1399 m. jis pralaimėjo Vorsklos mūšį prieš Aukso ordos emyrą Edigėjų, per chano Tochtamyšo sūnus jis darė įtaką Ordai ir 1418 m. pasiekė taiką su Orda. Tai sustiprino jo autoritetą Ordoje ir 1424 m., Ordoje vėl kilus tarpusavio kovoms dėl sosto paveldėjimo, pas Vytautą pabėgo .

Karo žygiais 1426 m. ir 1427 m. Vytautas sustiprino savo hegemoniją Pskove ir Naugarde. Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir (1430) kunigaikščiais.

Racionžo taika 1404 m. Vytautas vėl pripažino Ordinui Žemaitiją, tačiau konfliktas dėl jos ruseno toliau. 1407 m. Ordino didžiuoju magistru tapus Ulrichui fon Jungingenui Jogaila ir Vytautas ėmė skleisti Žemaitijoje gandus, kad žemaičiams sukilus prieš Ordiną jiems bus suteikta pagalba ir išties 1409 m. kilus sukilimui jį parėmė. 1409 m. Vytautas ir Jogaila pradėjo bendrą karą su Ordinu, kurio kulminacija tapo Žalgirio mūšis 1410 m. Nors Ordinas šiame mūšyje buvo sutriuškintas, jis kurį laiką dar sugebėjo priešintis ir išsiderėjo priimtinas taikos sąlygas, 1411 m. sudaryta Torūnės taikos sutartimi. Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria Vokiečių ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją.

1413 m. Horodlės sutartimi Vytautui pripažintas didžiojo kunigaikščio titulas ir visiškas savarankiškumas. Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai turėjo būti renkami abiejų unijos narių sutarimu. Šią uniją suskaldyti ypač stengėsi Vengrijos karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgas. Protestuodamas prieš Zigmanto sprendimą Žemaitiją pripažinti Vokiečių ordinui, 1421 m. Vytautas priėmė iš husitų Bohemijos (Čekijos) karūną. Šios karūnos jis atsisakė tik tuomet, kai Zigmantas 1423 m. atšaukė savo sprendimą.

Vidaus politika

Vidaus politikoje Vytautas taip pat buvo labai aktyvus. 1388–1389 m. Vytautas išleido keletą privilegijų Bresto, Gardino, Trakų ir kitų Lietuvos miestų žydų bendruomenėms. Privilegija, kuri didžiąja dalimi orientavosi į Kališo statutą, reguliavo Lietuvos gyventojų ir žydų mažumos tarpusavio santykius. Tai yra seniausias iki šiol išlikęs žydų gyvenimo Lietuvoje šaltinis. Iš Krymo Vytautas į Lietuvą perkėlė kelis šimtus karaimų šeimų. Šios judaizmo srovės nariai laikyti narsiais kariais, gerais amatininkais ir diplomatais. 1388 m. Vytautas jiems išleido privilegiją garantavusią jų teisinį statusą (religijos laisvę, teisę į savus teismus ir kt.).

1392 m., tapęs didžiuoju kunigaikščiu, jis nutraukė monetų kaldinimą sritinės Rusios kunigaikštystėse ir pradėjo leisti naujo tipo monetas su Vyčiu ir Gediminaičių stulpais. Vytauto laikais Lietuvoje pradėti lieti pabūklai, varpai.

Jis įsteigė ir išplėtė atskirą LDK raštinę. Pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu. Krašte plito rašto kultūra, per katalikų tikėjimą Lietuva atsivėrė Vakarų Europos kultūrai. 1409 m. skyrė lėšų pirmajai žinomai parapinei mokyklai Trakuose.

Vytautui valdant buvo remiami katalikai, kuriems išleido daug privilegijų. 1415 m. jis inicijavo atskiro Kijevo ir Lietuvos stačiatikių metropolito išrinkimą. Pastarasis 1418 m. Konstanco bažnytiniame susirinkime rėmė katalikų ir stačiatikių uniją. iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu.

Stiprindamas Lietuvos kariuomenę, kurios branduolį sudarė profesionalūs kariai – bajorai, Vytautas intensyvino feodalinius santykius. Dalį valstybei atliekamų valstiečių prievolių jis pradėjo perleidinėti bajorams. Bajorams dalį prievolių atlikinėjantys valstiečiai imti vadinti . Po Vytauto mirties vėlesni valdovai atsisakė ir likusių tokių valstiečių prievolių valstybei.

Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos, etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų.

Spartus Lietuvos vystymasis leido Vytautui 1429 m. Lucke surengti Europos valdovų kongresą. 1429 m. sausį Lucko pilyje vykusiame Europos monarchų ir jų atstovų suvažiavime Šventosios Romos karalius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė Vytautą paskelbti Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Šiam pasiūlymui pritarė ir Lenkijos karalius Jogaila, bet vėliau savo sutikimą buvo priverstas atšaukti, spaudžiamas Lenkijos diduomenės. Zigmantas Liuksemburgietis, Lucke pasiūlydamas Vytautui vainikuotis Lietuvos karaliumi, siekė išardyti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą.

Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis ir netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).

Kadangi Vytautas neturėjo sūnų, po jo mirties didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogailos brolis Švitrigaila (~1370–1452). Jį po 1432 m. perversmo pakeitė Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis, kuris 1440 m. buvo nužudytas.

Valdymo reikšmė

XIV a. pabaigoje Lietuva buvo jau pusantro šimto metų kovojusi su visos Vakarų Europos remiamu Vokiečių ordinu, krikščionybės platinimo dingstimi izoliavusiu Lietuvą nuo Vakarų Europos šalių. Jogaila, įvesdamas etninėje Lietuvoje krikščionybę, pradėjo šią izoliaciją šalinti, bet kartu pavertė Lietuvą nuo Lenkijos priklausoma valstybe.

1389 m. faktiškai stojęs vadovauti lietuvių diduomenės kovai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje, Vytautas turėjo rasti būdus pašalinti Vokiečių ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos. Išnaudodamas Ordino ir Lenkijos nesutarimus, Vytautas gana sėkmingai susidorojo su visais minėtais uždaviniais. Periodiškai „atiduodamas“ ordinui Žemaičius, Vytautas kaskart numatydavo būdus jiems susigrąžinti. Žygiuodamas į rytus, kartu jis rengėsi puolimui vakaruose. Pripažinęs Lenkijos karaliaus viršenybę savo atžvilgiu, savo pusėn palenkė daugumą lenkų didikų. Užsitikrinęs Lenkijos paramą, 1409 m. iš Vokiečių ordino galutinai atsiėmė Žemaičius. Daugiausia Vytauto nuopelnu laikytinas ir ordino sutriuškinimas Žalgirio mūšyje. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių pavojus Lietuvai buvo pašalintas, o LDK įgijo galimybę užmegzti normalius santykius su daugeliu Europos šalių.

Vytautas sugebėjo ne tik pakrikštyti žemaičius, bet Konstancos bažnytiniame susirinkime buvo paskelbtas Livonijos vyskupų globėju. Ir nors jam nepavyko įsteigti atskiros, Gniezno arkivyskupui nepavaldžios Lietuvos bažnytinės provincijos, būtent Vytauto valdymo metais Lietuvos katalikų bei stačiatikių vyskupai ėmė atsižvelgti visų pirma į LDK interesus.

Vytauto Didžiojo reikšmė vėlesniais laikais

Vytauto kultas pradėjo formuotis dar jam gyvam esant. Jau XV amžiuje Vytautas pradėtas vadinti Didžiuoju. Pirmąją užuominą apie tai paliko nepalankiai Vytautą vertinęs Enėjas Silvijus Pikolominis, kurio teigimu, Vytautas Didžiojo vardą pelnė dėl savo žiaurumo. Tačiau popiežiui Aleksandrui VI aiškino, kad savo darbais Vytautas pelnė pagarbą ir populiarumą, todėl Lietuvoje vadinamas Didžiuoju. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas XV a. II pusėje rašė:

Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi“.

Nuo XVI a. pradžios bajoriškoje Lietuvos savimonėje Vytautas imtas laikyti Lietuvos interesų gynėju. Jis buvo laikomas didžiausiu kada nors valdžiusiu Lietuvos valdovu, jo vardas įkūnijo valdovo idealą.

Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Vytautui Didžiajam buvo statomi paminklai, vienu metu jų buvo daugiau nei 30. Tarp kitų atminties renginių 1930 m. išsiskyrė Vytauto Didžiojo paveikslo ir Raportų knygos „Vytauto Didžiojo garbei“ kelionė per Lietuvą.

Pastabos

1. Pavaizduotas Ulricho fon Richentalio Konstanco susirinkimo kronikoje (vok. Chronik des Konstanzer Konzils), 1483 m.

Išnašos

1. Edvardas Gudavičius, Algirdas Matulevičius. Vytautas Didysis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 310-311 psl.
2. Витовт vklby.com
3. Ivinskis 1991, pp. 274–275.
4. Vytautas the Great. britannica.com
5. Ivinskis 1991, pp. 276–277.
6. Gudavičius 2004, p. 79.
7. Murray 2006, p. 1239, Vytautas.
8. Gudavičius 2004, p. 80.
9. Kiaupienė & Petrauskas 2009, pp. 31–33.
10. Murray 2006, p. 149, Baltic Crusades.
11. Kiaupienė & Petrauskas 2009, p. 380.
12. Ivinskis 1991, p. 149.
13. Basil I. In: James R. Millar (ed.) Encyclopedia of Russian History. Thomson Gale, 2004. P.127.
14. Murray 2006, p. 150, Baltic Crusades.
15. Kiaupienė & Petrauskas 2009, p. 36.
16. Ivinskis 1991, p. 150.
17. Simas Sužiedėlis Vytauto vaidmuo Lietuvos kristianizacijoj. In: P. Šležas (red.) Vytautas Didysis. Kaunas, 1930.
18. Nikžentaitis 2002, p. 39.
19. Mickūnaitė 2008, pp. 194, 296.
20. Nuomonės apie Vytautą: nuo XV iki XXI amžiaus Archyvuota kopija 2009-10-16 iš Wayback Machine projekto., Istorija.net, 2009-07-10.
21. Nikžentaitis 2002, p. 20.
22. Bučas & Mačikėnienė 1991, p. 18.

Šaltiniai

• Ivinskis, Zenonas (1991). Lietuvos istorija. Vilnius: Mokslas. ISBN 5-420-00704-5.
• Nikžentaitis, Alvydas (2002). Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse. Kaunas: Aidai. ISBN 9955445548.
• Mickūnaitė, Giedrė (2008). Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis (PDF). Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. ISBN 9789955854012.
• Kiaupienė, Jūratė; Petrauskas, Rimvydas (2009). Lietuvos istorija. IV tomas. ISBN 9955232390.
• Bučas, Jurgis; Mačikėnienė, R. (1991). Vytautas Didysis ir mes. Kaunas: "Aukuro" klubas.
• Gudavičius, Edvardas (2004). „Vytautas Didysis“. In Vytautas Spečiūnas (red.). Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.): enciklopedinis žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ISBN 5-420-01535-8.
• Murray, Alan V., red. (2006). The Crusades. An Encyclopedia. Vol.I. Santa Barbara: Abc Clio. ISBN 1576078620.

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Vytautas Didysis

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Vytautas

Vytautas Didysis Gediminaičių dinastija Gimė: 1350 Mirė: 1430
Karališkieji titulai
Prieš tai: Skirgaila	Lietuvos ir Trakų kunigaikštis 1392–1413	Po to: Titulas panaikintas
Prieš tai: Jogaila	Lietuvos didysis kunigaikštis 1401–1429	Po to: Švitrigaila

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.