Utena miestas šiaurės rytų Lietuvoje Aukštaičių aukštumos dalis 92 km į šiaurę nuo Vilniaus Utenos apskrities ir Utenos

Utena – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, (Aukštaičių aukštumos dalis), 92 km į šiaurę nuo Vilniaus. Utenos apskrities ir Utenos rajono savivaldybės centras, Utenos miesto seniūnija, apylinkių seniūnijos centras. Stovi Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1884 m.; šalia jos – senosios kapinės), nedidelė stačiatikių Utenos Viešpaties Pakilimo į dangų cerkvė, Utenos sentikių cerkvė (nuo 1991 m.), nauja Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčia (pašventinta 2005 m.), Utenos baptistų bažnyčia, sinagoga. Veikia Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, kultūros centras, šeimos ir vaiko gerovės centras, turizmo informacijos centras, du pašto skyriai (centrinis LT-28001), Utenos krašto muziejus (nuo 1929 m.). Stovi vandentiekio bokštas (istorijos paminklas), pašto rūmai (senoji pašto stotis, XIX a. klasicizmas, archit. Vaclovas Ričelis), Utenos Šv. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės koplyčia rytų Aukštaitijos partizanams atminti (Kančių kalnelyje prie Dauniškio ežero), paminklas J. Basanavičiui (centrinėje miesto gatvėje). Veikia .

Utena

Miestas iš paukščio skrydžio, 2020 m.

Utena

55°29′53″š. pl. 25°36′11″r. ilg. / 55.498°š. pl. 25.603°r. ilg.

Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė

Lietuva

Apskritis

Utenos apskritis

Savivaldybė

Utenos rajono savivaldybė

Įkūrimo data

1261

Gyventojų

25 458

Plotas

22,50 km²

Tankumas

1 131 žm./km²

Pašto kodas

centrinis LT-28001

Vikiteka

Utena

Vietovardžio kirčiavimas (3^bkirčiuotė)
Vardininkas:	Utenà
Kilmininkas:	Utenõs
Naudininkas:	Ùtenai
Galininkas:	Ùteną
Įnagininkas:	Ùtena
Vietininkas:	Utenojè

vok. Utenen, rus. Утена, Уцяны,, Уцянаlenk. Uciana

Utenos šiaurėje yra rajono centrinė ligoninė. Mieste vasarą Rašės hipodrome rengiamos ristūnų lenktynės.

Etimologija

Utena – vandenvardinis vietovardis. Apylinkėse gausu vandenvardžių su šaknimi uten- : ežerai Utenas, Vyžuonaitis ir Utenykštis, upė Utenėlė (arba Utenaitė). Labiausiai tikėtina, kad miestas pavadintas pagal Utenėlės upelį, kuris anksčiau vadinosi tiesiog Utena, o miestui išaugus įgavo mažybinę priesagą.Kryžiuočiai savo raštuose miestą vadino Uten, Utten, Vitena ir kitais vardais.

Geografija

Per Uteną teka Krašuona ir jos intakas Vieša. Krašuona miesto centre nuo jos santakos su Vyžuonėle, ištekančios iš Vyžuonaičio ežero, keičia vardą į Vyžuona. Vyžuonos intakai – Utenėlė (arba Utenaitė) ir Rašė. Telkšo du ežerai – Vyžuonaitis ir Dauniškis.

1956 m. vasario 1 d. Utenoje užfiksuotas visos Lietuvos šalčio rekordas: –42,9 °C.1986 m. birželį siautė rekordinis vėjas (40 m/s).

Yra miesto parkas. Stūkso su dubeniu (archeologijos paminklas). Prie Klovinių užtvankos stūkso .

Susisiekimas

Utenoje eina dvi magistralės:

A6 Kaunas–Zarasai–Daugpilis
A14 Vilnius–Utena

Krašto keliai:

111 Utena–Kaltanėnai–Švenčionys
118 Kupiškis–Utena
208 Pietrytinis Utenos aplinkkelis

Miesto dalys

Aukštakalnis
Ąžuolija
Dauniškis
Joneliškis
Krašuona
Pramonės rajonas
Senamiestis
Smėlis
Vyturiai

Istorija

Utena – viena iš seniausių Lietuvos gyvenviečių. Narkūnų piliakalnių archeologiniai tyrinėjimai patvirtino ankstesnes mokslininkų prielaidas, kad senoji Utena buvusi apie 3-5 km į pietvakarius nuo dabartinio miesto prie Narkūnų piliakalnių. Gyvenvietė ten atsiradusi dar II tūkst. prieš mūsų erą pabaigoje. Pasak K. Būgos, pro Uteną ėjo pietinė sėlių genties apgyvendintos teritorijos riba.

Pagal legendinę Lietuvos metraščio versiją (Bychovco kronika), Utenos miestą įkūrė Lietuvos kunigaikštis Utenis, kurio vardu miestas ir pavadintas. Pasak M. Stryjkovskio kronikos, miestą įkūręs Lietuvos ir Žemaičių didžiojo kunigaikščio, Naugarduko didžiojo kunigaikščio Kukovaičio sūnus Utenis. Po tėvo mirties 1221 m. Utenis prie Šventosios upės netoli Deltuvos pastatė paminklą (stabą), kuriam supuvus, išaugo miškas, vadinamas Kukovaičio vardu.

Rašytiniuose šaltiniuose Utenos vardas pirmą kartą paminėtas 1261 m., kai karalius Mindaugas laiške Kalavijuočių ordinui už suteiktą pagalbą perleido ir Utten žemes. XIII–XIV a. didžiajame piliakalnyje buvusi pastatyta galinga Utenos pilis, o šalia jos įsikūrusi gyvenvietė. Pasak kronikų, 1281 m. pilį valdęs kunigaikštis Daumantas, kurio brolis Narimantas, keršydamas už pagrobtą žmoną, su savo kariuomene apsupo Uteną. Pralaimėjęs Daumantas buvo priverstas bėgti į Pskovą.

Hermanas Vartbergietis rašė, kad Livonijos magistras Vilhelmas de Vimersheimas 1373 m. nusiaubęs Vitten žemes, o 1375 m. nuniokotos Utten žemės. 1433 m. sausio 30 d. – 1444 m. vasario 9 d. vykusio karo metu kalavijuočiai ne kartą siaubė Utenos kraštą, o rugpjūtį pilis buvusi priešų sunaikinta ir piliakalniai netekę gynybinės reikšmės. Tada gyvenvietė ir perkelta į dabartinę, ūkiniu požiūriu patogesnę vietą. 1416 m. pastatyta pirmoji Utenos bažnyčia. Miestelis tapo pilies seniūnija, nors pilies vaidmenį tuo metu atliko didžiojo kunigaikščio dvaras. 1499 m. Ldk Aleksandras Utenos valdytoju paskyrė Mykolą Glinskį. 1599 m. Utena gavo prekybos privilegiją. Tai paskatino miesto augimą. XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje miestelis buvo perplanuotas pagal stačiakampį standartinį planą. Jo centre buvo sukurta keturkampė turgaus aikštė.

Šiaurės karo metu (1700–1721 m.) Utena buvo išgriauta ir sunaikinta į Lietuvą įsiveržusios Švedijos kariuomenės. XVIII a. atidaryta parapinė mokykla. 1781 m. ją lankė 7, 1798 m. – 20 vaikų. Po Abiejų tautų respublikos padalijimo Utenos dvaras perėjo į privačias rankas.

Miestelis pradėjo atsigauti, kai pro jį iki 1836 m. buvo nutiestas Peterburgo–Varšuvos traktas. Tai pirmasis plentas Lietuvoje, kurio ruožas Zarasai–Kaunas nutiestas 1830–1836 m. Susidarė geresnės sąlygos prekybai ir miestui augti. Prie plento 1835–1836 m. pastatyta arklių pašto stotis su nakvynės namais ir arklidėmis tuo metu buvo pati didžiausia įstaiga Utenoje. 1854 m. pradėta tiesti telegrafo linija Peterburgas-Varšuva per Zarasus ir Uteną, pašto stotyje įrengta telegrafo stotis. 1869 m. pastatyta Utenos Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė. 1879 m. sudegė didžioji dalis Utenos. 1895–1899 m. pro Uteną nutiestas siaurasis Panevėžio–Pastovių geležinkelis. XIX a. pabaigoje Utena buvo Vilkmergės apskrities miestelis ir dvaras, valsčiaus centras.

1918 m. pašte įkurta telefonų stotis. 1915–1918 m. okupuota Vokietijos, po to – sovietų, kurie su saksų savanorių kariuomenės pagalba išstumti 1919 m. birželio 2 d.1924 ar 1926 m. suteiktos miesto teisės. 1941 m. nacių okupacijos metu sušaudyti apie 2000 miesto žydų.

XX a. pokariu apylinkėse veikė Vytauto apygardos, Liūto partizanų rinktinės Lietuvos partizanai. Apie 1950 m. į miestą iš apylinkių (Šeimaties, Sirvydžių, Nečėnų, ) ėmė kraustytis sentikiai, kurių parapija 1980 m. turėjo ~1000 tikinčiųjų. 1954 m. įkurta medicinos mokykla. 1955 m. rudens pabaigoje buvo atidaryta Utenos psichiatrijos ligoninė.

Dabartinis miestas iš savo istorinės tradicinės vietos – gilių slėnių, išsiplėtė iki Dauniškio ir Vyžuonaičio ežerėlių apylinkių, pasiekė Vyžuonos upę, Skaistašilio mišką.

Sovietmečiu plėtota pramonė:

1960 m. – laboratorinių elektros krosnių gamykla,
1967 m. – Marytės Melnikaitės trikotažo ir galanterijos gamybinis susivienijimas,
1976 m. – mėsos kombinatas;
1980 m. – pieno kombinatas;
1977 m. – nealkoholinių gėrimų kombinatas (gaminta „Pepsicola“ ir „Fanta“);
1980 m. – traktorių remonto gamykla;
1984 m. – gelžbetonio konstrukcijų gamykla.

Taip pat veikė politechnikumas, profesinė technikos mokykla. 1979 m. Utenos paštas iš senosios pašto stoties persikėlė į naujus rūmus.

1996 m. patvirtintas dabartinis Utenos herbas – aukso spalva spindinti pasaga, laimės simbolis.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
iki XIV a.	Deltuvos seniūnija
XVI a.	Utenos valsčiaus centras
1564–1864 m.	?	Vilkmergės apskritis
1864–1915 m.	Utenos valsčiaus centras	Vilkmergės apskritis
1915–1919 m.	?	Utenos apskrities centras
1919–1950 m.	Utenos valsčiaus centras	Utenos apskrities centras
1950–1953 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Utenos rajono centras	Vilniaus sritis
1953–1995 m.	rajoninio pavaldumo miestas	Utenos rajono centras
1995–	Utenos miesto seniūnija, Utenos seniūnijos centras	Utenos rajono savivaldybės centras	Utenos apskrities centras

Savivalda

1599 m. Utenai suteikta prekybos privilegija kitų savivaldos teisių nesuteikė, miestelis liko valsčiaus centru. Tik 1791 m. miestui suteiktos Magdeburgo teisės, bet miestelėnai jomis nepasinaudojo, nes netrukus visas kraštas atiteko Rusijai. Utenos valsčius priklausė Ukmergės apskričiai.

I pasaulinio karo metais Utena tapo apskrities (kreizo) centru. 1918 m. miestą užėmę bolševikai buvo įsteigę savo revoliucinį komitetą, bet 1919 m. birželio 2 d. Lietuvos kariuomenės 1-asis pėstininkų pulkas, kuriam vadovavo karininkas Kazys Ladyga, miestą išvadavo ir buvo sudaryta miesto savivaldybė bei įkurta Utenos apskritis, kuri panaikinta tik 1950 m. SSRS okupacijos metais Utena realios savivaldos neturėjo.

1990 m. išrinkta Utenos rajono savivaldybės taryba, o nuo 1995 m. miestas savivaldybėje turi atskiros seniūnijos statusą.

Pramonė

Laboratorinių elektros krosnių gamykla buvo pastatyta 1960 m. už keturių kilometrų nuo Utenos, Narkūnuose. 1967 m. pirmą produkciją pagamino trikotažo fabrikas, o 1975 m. prijungus Zarasų trikotažo-galanterijos įmonę, jis tapo stambiausia miesto pramonės įmone.

Utenoje šiuo metu veikia tokios šalyje ir užsienyje žinomos bendrovės – UAB „Švyturys-Utenos alus“, AB „Utenos trikotažas“, „Utenos mėsa“, AB „Rokiškio sūris“ Utenos filialas.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1823 m. ir 2022 m.

1823 m.

1885 m.*

1897 m.^sur.

1902 m.*

1923 m.^sur.

1931 m.

1939 m.

1959 m.^sur.

500

884

3 200

3 188

4 890

5 339

6 276

7 200

1970 m.^sur.

1976 m.

1979 m.^sur.

1989 m.^sur.

2001 m.^sur.

2006 m.

2009 m.

2011 m.^sur.

13 300

20 100

23 461

34 430

33 860

32 881

32 476

28 997

2014 m.

2018 m.

2020 m.

2021 m.^sur.

2022 m.

-

27 484

25 859

25 397

25 343

25 204

-

* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Tremtys ir pokario kovos

1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, iš Utenos ištremti 955 žmonės. Antrosios okupacijos metu trėmimai vyko 1944–1953 m., išvežta 2600 uteniškių. Pokario kovose su okupacine sovietų kariuomene ir vietiniais jos kolaborantais Utenos apylinkėse žuvo 834 partizanai ir jų rėmėjai.

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 28 997 žmonės:

Lietuviai – 95,91 % (27811);
Rusai – 2,41 % (699);
Lenkai – 0,5 % (145);
Ukrainiečiai – 0,17 % (50);
Baltarusiai – 0,15 % (42);
Latviai – 0,04 % (12);
Kiti – 0,82 % (238).

2001 m. gyveno 33 860 žmonės:

Lietuviai – 96,03 % (32515);
Rusai – 2,57 % (869);
Lenkai – 0,5 % (170);
Ukrainiečiai – 0,19 % (65);
Baltarusiai – 0,12 % (40);
Latviai – 0,05 % (16);
Kiti – 0,55 % (185).

Žymūs žmonės

Senosiose miesto kapinėse, šalia Vytauto aikštės, palaidotas rašytojas Konstantinas Jasiukaitis (1882–1941), ant kurio kapo 1983 m. pastatytas stogastulpis (liaudies meistras S. Karanauskas).
Jeronimas Uborevičius (1896–1937), sovietų karininkas, kilęs iš Utenos krašto, kuriam atminti sovietmečiu miesto centre stovėjo paminklas.
Adolfas Šapoka (1906–1961), Lietuvos istorikas, pedagogas.
Bernardas Lounas (Boruchas Lacas) (1921–2021), defibriliatoriaus išradėjas, Nobelio taikos premijos laureatas.
Nijolė Virginija Bražėnaitė (1923–2023) – gydytoja patologė, medicinos daktarė, JAV lietuvių veikėja
Irena Budriūnienė-Jurgelėnaitė (1936–2021), chorvedė ir pedagogė.
Vytautas Straižys (1936–2021), astronomas.
Saulius Šaltenis (g. 1945 m.), prozininkas, dramaturgas, publicistas, redaktorius.
Regina Maželytė-Taurinskienė (1952–2020), grafikė, pedagogė.
Simona Krupeckaitė (g. 1982 m.), dviratininkė.
Mindaugas Survila (g. 1983 m.), operatorius, režisierius, gamtosaugininkas.
Jonas Valančiūnas (g. 1992 m.), krepšininkas.

Žydų bendruomenė

1897 m. gyventojų surašymo duomenimis Utenoje gyveno 2405 žydų tautybės asmenys, tai sudarė apie 75 % miesto gyventojų.

1923 m. Utenoje gyveno 2485 žydai.

1941 m. sausio 1 d. Statistikos valdybos duomenimis, visoje Utenos apskrityje gyveno 5443 žydai, tai sudarė 4,73 % visų apskrities gyventojų.

Prieš II pasaulinį karą Utenoje ir jos apylinkėse gyveno keletas tūkstančių žydų tautybės Lietuvos piliečių:

Utenoje – iš apie 7 tūkst. gyventojų daugiau nei pusė buvo žydų tautybės;
Užpaliuose – apie 360;
Vyžuonose – 49 šeimos;
Leliūnuose – 10 šeimų;
taip pat Kuktiškėse, Tauragnuose, Radeikiuose.

Daugiau nei 90 proc. buvo išžudyta vokiečių ir jiems talkinusių lietuvių. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus duomenimis, vien 1941 m. liepos-rugpjūčio mėnesio Utenoje ir Molėtuose buvo nužudyta 4 603 žydų tautybės asmenys – vyrai, moterys ir vaikai.

Žydų naikinimas organizuotas iš Kauno, kur rezidavo generolas (vok. SS-V Brigadeführer) Francas Valteris Štalekeris (vok. Franz Walter Stahlecker). Jo tikslas buvo sukurstyti kerštui lietuvius – sunkiai, bet iš nukentėjusių šeimų ir iš kriminalinių nusikaltėlių žudikų grupės buvo sudarytos.

Duobės Rašės pušyne buvo iškastos iš anksto (kasė Biržietis, Šapoka ir kiti). Jų ilgis buvo apie 25 metrų, plotis 4 m, o gylis – 3 m. Duobių buvo paruošta apie 20.

Iš Ežero gatvėje įrengto geto žydus prie duobių varę grupelėmis maždaug po 50 žmonių – šaudyta duobėse ir prie duobių. Dalyvavę P.Petrauskas, B.Zitikis, S.Malinauskas (Utenos policijos viršininkas), A.Šveckas, Laukys ir dar 8 kiti asmenys.

Data	Sušaudyta žydų	Sušaudyta žydžių	Sušaudyta lietuvių komunistų	Sušaudyta nusikaltėlių
1941 m. liepos 31 d.	235	15	4	1
1941 m. rugpjūčio 7 d.	483	87	-	1
1941 m. rugpjūčio 29 d.	582 žydai, 1731 žydės, 1469 žydų vaikai (iš jų apie 700 molėtiškių)		-	1

1944 m. sovietų ypatingoji komisija Rašės miške esančiose aštuoniose masinėse kapavietėse aptiko apie 9 tūkst. žmonių palaikus.

Apie 1960 m. Utenoje gyveno tik apie 50 žydų tautybės asmenų.

Švietimo ir ugdymo įstaigos

Kolegijos:
- Utenos kolegija
Gimnazijos:
Progimnazijos:
- Aukštakalnio progimnazija
- Krašuonos progimnazija
- R. Šaltenio progimnazija
- Vyturių progimnazija

Pradinės mokyklos:
- Aukštakalnio pradinė mokykla
- „Žiburio“ pradinė mokykla
Mokyklos-darželiai:
- Mokykla-darželis „Eglutė“
- Mokykla-darželis „Varpelis“
Lopšeliai-darželiai:
- Vaikų lopšelis-darželis „Gandrelis"
- Vaikų lopšelis-darželis „Saulutė"
- Vaikų lopšelis-darželis „Šaltinėlis"
- Vaikų lopšelis-darželis „Pasaka"
- Vaikų lopšelis-darželis „Želmenėlis"
- Vaikų lopšelis-darželis „Voveraitė"
Kitos:
- Utenos specialioji mokykla-daugiafunkcis centras
- Utenos meno mokykla
- Utenos daugiafunkcis sporto centras
- Utenos šeimos ir vaiko gerovės centras
- Utenos Utenio akademija
- Utenos rajono pedagoginė-psichologinė tarnyba
- Utenos Švietimo centras

Sportas

Veikia daugiafunkcė Utenos arena, Utenio stadionas, Rašės hipodromas.

Futbolas

FK Utena 2003
FK Utenos Vilkai
FK Auto-1
KKSC Utena
FK Utenos Utenis klubo komandos :
Utenos Utenis B komanda
U9, U12, U16 Mergaičių komandos
U5
U6
U7
U8
U9
U12
U14
U16

Krepšinis

Miestų partnerystė

Miestai, su kuriais Utena yra užmezgusi miestų partnerystės ryšius:

Chelmas, Lenkija
Lidšiopingas, Švedija
Pontinija, Italija
Preiliai, Latvija
Rėzeknė, Latvija
Kovelis, Ukraina
Tršebonis, Čekija
Beit Sahuras, Palestina

Šaltiniai

Lietuvos miestų gyventojai 2025-07-01. Nuolatinių gyventojų skaičius liepos 1 d. (Osp.stat.gov.lt)
Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
Уцяны. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 35 (69) : Усинский пограничный округ — Фенол. С.-Петербургъ, 1902., 104 psl. (rus.)
Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 408 psl.
Utenos kultūros centras
Šeimos ir vaiko gerovės centras Archyvuota kopija 2022-11-03 iš Wayback Machine projekto.
Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 236–237
UtenaTarybų Lietuvos enciklopedija. 4 d. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. P.389
Oro temperatūra. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 69 psl.
Vytautas Kazakevičius. Vikingų ir baltų genčių konsolidacijos laikotarpis.//Lietuvos istorija II t. Baltos lankos, 2007. P. 379. ISBN987-9955-23-061-8
R.Kulikauskienė. Kur Utenos pradžia?//Mokslas ir gyvenimas, 79-3. ISSN 0134-3165. P.9.
Elektrinis telegrafas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 301
Geležinkelis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 594
Uciana. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XII (Szlurpkiszki — Warłynka). Warszawa, 1892, 740 psl. (lenk.)
Vytautas Lesčius, Kupiškio–Utenos operacija, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2021-09-27. Nuoroda tikrinta 2024-01-17.
Vokiečių interventų kariuomenė Lietuvoje. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 595
Psichiatrija. Vilnius: Vaistų žinios, 2003, 30 p. ISBN 9955-511-21-4.
Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
Utena. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 616 psl.
Utena. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 582 psl.
Utena. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 389
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
stat.gov.lt / Nuolatinių gyventojų skaičius miestuose metų pradžioje
http://www.partizanai.org/index.php/b-juodzevicius-laisves-kaina
2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
Arūnas Bubnys, Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais
Balys Juodzevičius, Laisvės kaina
Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį. Šaltiniai ir analizė Archyvuota kopija 2013-10-20 iš Wayback Machine projekto.

Literatūra

Utena. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 8 psl.
Utenos krašto muzikantai (sud. Raimondas Garsonas). – Utena: Utenos spaustuvė, 2008. – 132 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-35-019-4

Nuorodos

Utenos krašto svetainė Archyvuota kopija 2008-12-30 iš Wayback Machine projekto.
Utenos rajono savivaldybė
Utenos krašto enciklopedija Archyvuota kopija 2006-04-13 iš Wayback Machine projekto.
Utena.eu
Mockus.us žemėlapis Archyvuota kopija 2005-11-02 iš Wayback Machine projekto.
Travel.lt
Utenos krašto informacinis portalas
Utenos miestas ir kraštas Lietuvos valstybės istorijos archyvo dokumentuose (virtuali paroda) Archyvuota kopija 2010-09-14 iš Wayback Machine projekto.
Trumpa Utenos miesto susikūrimo ir jos gyventojų žydų istorija iki 1918 m. Archyvuota kopija 2012-09-16 iš Wayback Machine projekto.

[1] Lietuvos miestų gyventojai 2025-07-01. Nuolatinių gyventojų skaičius liepos 1 d. (Osp.stat.gov.lt)

[2] Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.

[ESBE-3] Уцяны. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 35 (69) : Усинский пограничный округ — Фенол. С.-Петербургъ, 1902., 104 psl. (rus.)

[GSSRI-4] Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 408 psl.

[5] Utenos kultūros centras

[6] Šeimos ir vaiko gerovės centras Archyvuota kopija 2022-11-03 iš Wayback Machine projekto.

[7] Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 236–237

[tle-8] UtenaTarybų Lietuvos enciklopedija. 4 d. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. P.389

[9] Oro temperatūra. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 69 psl.

[10] Vytautas Kazakevičius. Vikingų ir baltų genčių konsolidacijos laikotarpis.//Lietuvos istorija II t. Baltos lankos, 2007. P. 379. ISBN987-9955-23-061-8

[11] R.Kulikauskienė. Kur Utenos pradžia?//Mokslas ir gyvenimas, 79-3. ISSN 0134-3165. P.9.

[12] Elektrinis telegrafas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 301

[13] Geležinkelis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 594

[14] Uciana. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XII (Szlurpkiszki — Warłynka). Warszawa, 1892, 740 psl. (lenk.)

[15] Vytautas Lesčius, Kupiškio–Utenos operacija, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2021-09-27. Nuoroda tikrinta 2024-01-17.

[16] Vokiečių interventų kariuomenė Lietuvoje. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 595

[17] Psichiatrija. Vilnius: Vaistų žinios, 2003, 30 p. ISBN 9955-511-21-4.

[18] Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.

[1959-70sur-19] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.

[MLTE-20] Utena. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 616 psl.

[LTE-21] Utena. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 582 psl.

[TLE-22] Utena. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 389

[23] Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.

[24] Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.

[25] Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.

[26] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.

[27] Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

[stat.gov.lt/2023_prdž.-28] stat.gov.lt / Nuolatinių gyventojų skaičius miestuose metų pradžioje

[29] ttp://www.partizanai.org/index.php/b-juodzevicius-laisves-kaina

[30] 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.

[31] 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

[32] Arūnas Bubnys, Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais

[33] Balys Juodzevičius, Laisvės kaina

[34] Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį. Šaltiniai ir analizė Archyvuota kopija 2013-10-20 iš Wayback Machine projekto.