Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Eženas DelakruaEženo Delakrua autoportretas apie 1837 m Luvras Paryžius Gimė 1798 m balandžio 26 d Sen MorisasMirė 1863
Eugène Delacroix
| Eženas Delakrua | |
|---|---|
| Eženo Delakrua autoportretas (apie 1837 m., Luvras, Paryžius) | |
| Gimė | 1798 m. balandžio 26 d. Sen Morisas |
| Mirė | 1863 m. rugpjūčio 13 d. (65 metai) Paryžius |
| Palaidotas (-a) | Per Lašezo kapinėse |
| Veikla | tapytojas, grafikas |
| Vikiteka | Eugène Delacroix |
Eženas Delakrua (pranc. Eugène Delacroix, 1798 m. balandžio 26 d. – 1863 m. rugpjūčio 13 d.) – XIX a. Prancūzijos tapytojas ir grafikas. Įvardijamas garsiausiu Prancūzijos ir vienu garsiausių Europos romantizmo atstovų dailėje. Garsiausiais jo paveikslais minimi „Laisvė barikadose“ ir „Sardanapalo mirtis“.
Biografija
Karjeros pradžia
Eženas Delakrua (piln. pranc. Ferdinand-Eugène-Victor Delacroix) gimė 1798 m. balandžio 26 d., pagal revoliucijos kalendorių VI metų florialio 7 d., Sen Morise (dabar Paryžiaus priemiestis). Jo tėvas Šarlis Delakrua (1741–1805) buvo Prancūzijos politinis veikėjas, buvęs užsienio reikalų ministras (yra abejonių, ar jis buvo tikruoju Eženo tėvu). Motina Viktorija Eben (1758–1814) buvo garsaus karaliaus Liudviko XV baldininko Žano Fransua Ebeno duktė. Eženas turėjo seserį Anrietę, brolius Šarlį ir Anri. Po sūnaus gimimo šeima persikėlė į Marselį, po to – į Bordo, kur tėvas buvo paskirtas prefektu. Tėvui Šarliui mirus 1805 m. šeima grįžo į Paryžių. Eženas Delakrua mokėsi Paryžiaus imperatoriškajame licėjuje. 1814 m. mirė motina Viktorija.
1815 spalį Delakrua pradėjo mokytis dailininko Pjero Gereno studijoje, kitais metais įstojo į Paryžiaus aukštąją dailės mokyklą (École des Beaux-Arts). 1819 m. dailininkas gavo pirmąjį užsakymą religiniam paveikslui, vaizduojančiam Madoną, kaimo bažnyčioje prie miesto. 1820 m. Teodoras Žeriko, kuris tapo Delakrua draugu, paprašė jo nutapyti pagal užsakymą Nanto katedrai. Šis paveikslas „Šv. Širdies Madona“ dabar yra Ajačo katedroje. 1822 m. Delakrua pirmą kartą eksponavo Paryžiaus Salone. Tai buvo paveikslas „Dantė ir Vergilijus pragare“ (kitaip „Dantės valtis“), kurį įsigijo valstybė. Tais pačiais metais Delakrua pradėjo vesti dienoraštį iki 1824 m.
| „Graikija Misolongio griuvėsiuose“, 1826 m. |
| Bordo meno muziejus |
| „Skerdynės Chije“, 1824 m. |
| Luvras, Paryžius |
1824 m. Paryžiaus miestas dailininkui užsakė paveikslą Šv. Pauliaus ir Šv. Liudviko bažnyčiai „Kristus alyvų kalne“. Tų metų Salone dailininkas parodė keturis paveikslus, tarp kurių ankstyviausią kapitalinį kūrinį „Skerdynės Chije“ (sen. „Skerdynės Chiose“), įkvėptą Graikijos nepriklausomybės karo įvykių. 1825 m. Delakrua keliavo į Londoną, susipažino su Anglijos teatru. 1826 m. Lebreno galerijoje buvo suorganizuota paroda, skirta paremti graikus. Joje Delakrua eksponavo keletą paveikslų, tarp kurių buvo „Graikija Misolongio griuvėsiuose“. 1827–1828 m. Salone Delakrua išstatė ne mažiau 13 paveikslų, tarp kurių buvo „Sardanapalo mirtis“, kuris sukėlė sensaciją ir nevienareikšmį vertinimą. Paveikslą visgi įsigijo valstybė. Nansi miestas užsakė dailininkui istorinį paveikslą „Karolio Drąsiojo mirtis“ (kitaip „Nansi mūšis“).
Brandos ir pripažinimo metai
1831 m. Salone Delakrua eksponavo 11 paveikslų, tarp kurių buvo „Laisvė barikadose“ (kitaip „Laisvė, vedanti liaudį“). Šis paveikslas buvo nupirktas karaliaus Liudviko Pilypo kolekcijoms. 1831 m. kovo 4 d. Delakrua buvo priimtas į (apdovanotas Garbės Legiono ordinu). 1831 m. gruodį Delakrua buvo pakviestas prisijungti prie prancūzų misijos Maroke, vadovaujamos grafo Mornė. 1832 m. sausio 25 d. misija išsilaipino Tanžere, Delakrua iškart pradėjo piešti vietovių eskizus. Dailininkas susipažino su vietos žydų šeima ir vasario 21 d. dalyvavo žydų vestuvėse, kurios įkvėpė paveikslą „Žydų vestuvės“. Kovo 15 d. misija pasiekė Meknesą, kur kovo 22 d. ją priėmė Maroko sultonas Mulajus Abd ar Rachmanas. Balandžio 13 d. misija grįžo į Tanžerą. Gegužės 16 d. Delakrua su draugais išsilaipino Ispanijos Kadise, iš kur jis keliavo į Seviliją, kurioje užtruko 8 dienas. Gegužės 31 d. misija grįžo į Tanžerą, iš kurio birželio 10 d. išvyko į Alžyro Orano miestą, kuriame viešėjo keturias dienas ir Delakrua mieste matė haremą (paveikslo „Alžyrietės“ įkvėpimo šaltinis). Liepos 5 d. misija grįžo į Prancūzijos Tulono miestą.
Delakrua iš kelionės po Maroką ir Alžyrą parsigabeno daug tapinių ir 7 eskizų knygas. Keturios iš jų išliko (trys Luvre, ketvirtoji – Kondė muziejuje). Kelionė ženkliai paveikė Delakrua kūrybą, ypač šviesos traktavimą paveiksluose. 1833 m. Delakrua gavo pirmąjį užsakymą dekoratyviam monumentaliam kūriniui – karališkojo salono dekoravimui Paryžiuje, kurį baigė 1837 m. 1834 metais Paryžiaus Salone buvo eksponuoti 5 Delakrua paveikslai, tarp kurių „Alžyrietės“. Tų metų liepos 5 d. Liudvikas Pilypas užsakė paveikslą „Taiburo mūšis“ Versalio rūmams. Literatas Fransua Biulozas paprašė dailininko sukurti Žorž Sand portretą. Su Žorž Sand tapytojas ilgam susidraugavo ir per ją susipažino su F. Šopenu. 1863 m. valstybė nupirko paveikslą „Šv. Sebastijonas“ bažnyčiai. 1837 m. Delakrua baigė paveikslą „Taiburo mūšis“.
1838 m. Delakrua Salone eksponavo 5 paveikslus, iš kurių „Medėja, prieš nužudant savo vaikus“ (ankstyvasis variantas) sulaukė kritikų pagyrimų. Tais metais dailininkas nutapė F. Šopeno ir Ž. Sand portretus (pastarasis taip ir nebuvo baigtas, vėliau perpjautas per pusę). Rugpjūčio mėn. dailininkas gavo užsakymą pratęsti dekoracijas Burbonų rūmuose, šįkart rūmų bibliotekos sienose. 1839 m. Delakrua trumpam lankėsi Olandijoje ir Belgijoje, kad „pamatytų Rubensą“. 1840 m. Salone Delakrua išstatė paveikslą „Trajano teisingumas“, sulaukusį nevienareikšmio vertinimo. Birželį Delakrua gavo užsakymą iš Sen Deni Šv. Sakramento bažnyčios paveikslui sukurti. Dailininkas pasirinko pietos temą. Tais pačiais metais jis gavo užsakymą tapyti bibliotekos sienose. 1841 m. trys paveikslai eksponuoti Salone: „Kryžiuočių įžengimas į Konstantinopolį“, „Laivo sudužimas“ ir „Žydų vestuvės“. 1842 m. dailininkas pirmą kartą buvo paveiktas laringito ligos priepuolio. Šiais metais jis aplankė Žorž Sand Noano miestelyje, Salone eksponavo paveikslą „Mergelės Marijos mokslai“.
Vėlyvasis gyvenimas
1843 m. Delakrua sukūrė 13 litografijų Šekspyro Hamleto tema ir 7 – Gėtės Gotfrydo fon Berlihingeno. 1844 m. Delakrua išsinuomojo vasarnamį Paryžiaus apylinkėse, kuriame vėlesniais metais dažnais leisdavo laiką. 1845 m. dailininkas Salone eksponavo 5 paveikslus, tarp jų Maroko sultono Mulajaus Abd ar Rachmano portretą, susipažino su Šarliu Bodleru. 1846 m. jis buvo pakeltas į karininkus. 1847 m. Delakrua pradėjo tęsti savo dienoraštį iki mirties ir baigė monumentaliąją tapybą Liuksemburgo rūmų bibliotekoje. 1849 m. Delakrua gavo užsakymą koplyčios dekoracijoms Paryžiaus Šv. Sulpicijaus bažnyčioje. 1850 m. jis buvo užsakytas sukurti dekorą Luvro Apolono salėje. Vasaros metu dailininkas keliavo į Belgiją studijuoti Rubenso kūrinių. 1851 m. Delakrua buvo išrinktas Paryžiaus miesto tarybos nariu, kuriuo išbuvo 10 metų. Tais metais jis gavo užsakymą dekoruoti saloną Hôtel de Ville (Paryžiaus savivaldybės rūmai). 1852 m. Delakrua skyrė darbams šiuose rūmuose ir Šv. Sulpicijaus bažnyčioje, vasarą lankėsi Djepe.
1854 m. Delakrua baigė darbus Hôtel de Ville, 1855 m. aktyviai dalyvavo organizuojant pirmąją Pasaulinę parodą Paryžiuje. Šiam renginiui valstybė organizavo Delakrua kūrinių retrospektyvinę parodą. Dailininkas specialiai nutapė paveikslą „Liūtų medžioklė“, kuris sulaukė didelės sėkmės. Lapkričio 14 d. dailininkas buvo pakeltas į Garbės Legiono ordino komandorus, bei apdovanotas garbės medaliu po pasaulinės parodos uždarymo vykusioje ceremonijoje. 1856 m. Delakrua sirgo ir keliavo į Plombjero kurortinį miestelį Belgijos ir Vokietijos pasienyje gydytis. 1857 m. sausio 10 d. Delakrua iš 7 karto buvo išrinktas į aukščiausią Prancūzijos akademinę įstaigą – . Kitą dieną jis pažadėjo sudaryti dailės žinyną. Šio darbo taip ir neatliko iki galo. Dailininkas pradėjo dažniau sirguliuoti, vėl lankėsi Plombjero gydyklose. 1858 m. pirmus 4 mėnesius dėl ligos Delakrua negalėjo keliauti, po to vėl vyko į Plombjero gydyklas, įsigijo nuomojamą namą Paryžiaus apylinkių Šamprosė vietovėje.
1859 m. paskutiniam Salonui, kuriame dalyvavo, Delakrua pasiuntė 8 paveikslus, kurie kritikų buvo įvertinti nepalankiai dėl jų neužbaigtumo. Gruodį Delakrua dirbo Šv. Sulpicijaus bažnyčioje. 1860 m. pradžioje Delakrua sirgo, visgi vasario mėnesį organizavo savo kūrinių parodą Italų bulvare, kurioje parodė 16 paveikslų iš įvairių savo kūrybos laikotarpių. Rugpjūčio 21 d. buvo atidaryta publikai Šventųjų angelų koplyčia Šv. Sulpicijaus bažnyčioje su Delakrua dekoru. Po to dailininkas sunkiai sirgo, beveik nebetapė. 1863 m. rugpjūčio 3 d. jis sudarė testamentą. Eženas Delakrua mirė rugpjūčio 13 d., palaidotas Paryžiaus Per Lašezo kapinėse. 1865 m. buvo atidengtas jo kapo monumentas. 1890 m. dailininkui buvo pastatytas monumentas Paryžiaus Liuksemburgo soduose.
Kūryba
Eženas Delakrua meno istorijoje vertinamas Prancūzijos romantizmo mokyklos reikšmingiausiu dailininku ir vienu reikšmingiausių XIX a. Europos dailininkų. Laisvų potėpių tapybą ir spalvos reikšmę kūryboje, įkvėptą Rubenso ir renesanso venecijiečių dailininkų įtakos, jis priešpastatė savo principinio varžovo to meto Prancūzijos dailėje, Ž. O. D. Engro klasicistinei, tikslios linijos dailei. To meto Prancūzijos meno akademinėje visuomenėje dominavo Engras ir jo mokiniai ir, kai Delakrua buvo išrinktas į Akademiją, Engras esą pasakė „štai vilkas avidėje“. Pats Delakrua bandė menkinti jo kūrybos siejimą su revoliuciniu romantizmo stiliumi. Pavadintas „tapybos Viktoru Hugo“ Delakrua atsakė: „esu pats tikriausias klasicistas“.
Delakrua retai tapė savo laikmečio temomis, daugiausiai temų įkvėpimo jis sėmėsi iš literatūrinių ir orientalistinių šaltinių. Vienu principinių jo ankstyvųjų kūrinių yra „Skerdynės Chije“, kurias Antuanas Žanas Gro pavadino „skerdynėmis tapyboje“. Paveikslas skirtas to meto įvykiams Graikijos nepriklausomybės karo metu, kai turkų osmanų kariuomenė sunaikino iki 50 000 Graikijos Chijo salos gyventojų, o dar iki 50 000 iš salos buvo priversti pabėgti arba buvo parduoti į vergiją, nors saliečiai nesiruošė prisijungti prie Graikijos išsivadavimo ir buvo sąlyginai lojalūs Osmanų imperijai. Kitame reikšmingame kūrinyje „Graikija Misolongio griuvėsiuose“ alegorine moters figūra, kuri turi aliuzijų su Mergele Marija, iliustruojama kita Graikijos nepriklausomybės karo istorija, kai po ilgalaikės turkų apsiausties Misolongio miesto gynėjai bandė prasiveržti ir beveik visi žuvo. Paveiksle matoma iš po griuvėsių kyšanti žuvusiojo ranka ir pergalingas turkų osmanų kareivis. Istorinių momentų dramatiškumas ir nesustabdoma žmogiškųjų aistrų jėga atsiskleidžia dviejuose iš žinomiausių Delakrua paveikslų: „Sardanapalo mirtis“ ir „Laisvė barikadose“.
Gyvenimo metu Delakrua parašė apybraižas apie A. Ž. Gro, Rafaelį ir Mikelandželą. Pats Delakrua niekuomet nesilankė Romoje. Po kelionės po Š. Afriką ir Ispaniją Delakrua atrado naujus šviesos ir spalvos traktavimo šaltinius. Gyvenimo pabaigoje Delakrua kūryba tapo mažiau aktuali lyginant su Barbizono mokyklos ir G. Kurbė realistine daile. Delakrua gyvenimo metu domėjosi spalvų tyrinėjimais, nors pats niekuomet nedandė išbandyti teorijų praktikoje. Dailininko kūrybos ryšį su praeities daile apibūdino Šarlis Bodleras pavadindamas jį „paskutiniuoju didžiuoju renesanso menininku ir pirmuoju iš šiuolaikinių“. Delakrua turėjo didelį poveikį vėliau sekusio prancūzų impresionizmo dailei. Polis Sezanas, Edgaras Dega, Vincentas van Gogas, Žoržas Sera, Polis Sinjakas studijavo jo darbus. Ogiustas Renuaras nutapė savą „Žydų vestuvių“ paveikslo versiją. Delakrua paveikė XX a. modernistus, ypač fovistus. Stambiausios Delakrua kūrinių kolekcijos sukauptos Luvre ir Nacionaliniame E. Delakrua muziejuje Paryžiuje.
Darbų galerija
- „Dantė ir Vergilijus pragare“ (1822, Luvras, Paryžius)
- „Sardanapalo mirtis“ (1827, Luvras, Paryžius)
- „Laisvė barikadose“ (1830, Luvras, Paryžius)
- „Žydų vestuvės“ (apie 1839, Luvras, Paryžius)
- „Kryžiuočių įžengimas į Konstantinopolį“ (1840, Luvras, Paryžius)
- „Apolonas nugali Pitoną“ (1850-1851, Luvras, Paryžius)
- „Liūtų medžioklė“ (1855, Nacionalinis muziejus, Stokholmas)
- „Heliodoro išvarymas iš šventyklos“ (1854−1861, Šv. Sulpicijaus bažnyčia, Paryžius)
Šaltiniai
- Delakrua biografija Nacionalinio E. Delakrua muziejaus svetainėje Archyvuota kopija 2014-11-29 iš Wayback Machine projekto.
- Murray, Christopher John. Encyclopedia of the Romantic Era, 1760–1850: A-K. Taylor & Francis, 2004, p. 273–274
- Néret, Gilles. Delacroix. Taschen, 2000, p. 7
Nuorodos
Vikicitatos
- Encyclopaedia Britannica
- artble.com
- E. Delakrua paveikslai Luvre Archyvuota kopija 2014-11-29 iš Wayback Machine projekto.
| Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Eugène Delacroix, Kas yra Eugène Delacroix? Ką reiškia Eugène Delacroix?
Ezenas DelakruaEzeno Delakrua autoportretas apie 1837 m Luvras Paryzius Gime 1798 m balandzio 26 d Sen MorisasMire 1863 m rugpjucio 13 d 65 metai ParyziusPalaidotas a Per Lasezo kapineseVeikla tapytojas grafikasVikiteka Eugene Delacroix Ezenas Delakrua pranc Eugene Delacroix 1798 m balandzio 26 d 1863 m rugpjucio 13 d XIX a Prancuzijos tapytojas ir grafikas Įvardijamas garsiausiu Prancuzijos ir vienu garsiausiu Europos romantizmo atstovu daileje Garsiausiais jo paveikslais minimi Laisve barikadose ir Sardanapalo mirtis BiografijaKarjeros pradzia Ezenas Delakrua piln pranc Ferdinand Eugene Victor Delacroix gime 1798 m balandzio 26 d pagal revoliucijos kalendoriu VI metu florialio 7 d Sen Morise dabar Paryziaus priemiestis Jo tevas Sarlis Delakrua 1741 1805 buvo Prancuzijos politinis veikejas buves uzsienio reikalu ministras yra abejoniu ar jis buvo tikruoju Ezeno tevu Motina Viktorija Eben 1758 1814 buvo garsaus karaliaus Liudviko XV baldininko Zano Fransua Ebeno dukte Ezenas turejo seserį Anriete brolius Sarlį ir Anri Po sunaus gimimo seima persikele į Marselį po to į Bordo kur tevas buvo paskirtas prefektu Tevui Sarliui mirus 1805 m seima grįzo į Paryziu Ezenas Delakrua mokesi Paryziaus imperatoriskajame licejuje 1814 m mire motina Viktorija 1815 spalį Delakrua pradejo mokytis dailininko Pjero Gereno studijoje kitais metais įstojo į Paryziaus aukstaja dailes mokykla Ecole des Beaux Arts 1819 m dailininkas gavo pirmajį uzsakyma religiniam paveikslui vaizduojanciam Madona kaimo baznycioje prie miesto 1820 m Teodoras Zeriko kuris tapo Delakrua draugu paprase jo nutapyti pagal uzsakyma Nanto katedrai Sis paveikslas Sv Sirdies Madona dabar yra Ajaco katedroje 1822 m Delakrua pirma karta eksponavo Paryziaus Salone Tai buvo paveikslas Dante ir Vergilijus pragare kitaip Dantes valtis kurį įsigijo valstybe Tais paciais metais Delakrua pradejo vesti dienorastį iki 1824 m Graikija Misolongio griuvesiuose 1826 m Bordo meno muziejus Skerdynes Chije 1824 m Luvras Paryzius 1824 m Paryziaus miestas dailininkui uzsake paveiksla Sv Pauliaus ir Sv Liudviko baznyciai Kristus alyvu kalne Tu metu Salone dailininkas parode keturis paveikslus tarp kuriu ankstyviausia kapitalinį kurinį Skerdynes Chije sen Skerdynes Chiose įkvepta Graikijos nepriklausomybes karo įvykiu 1825 m Delakrua keliavo į Londona susipazino su Anglijos teatru 1826 m Lebreno galerijoje buvo suorganizuota paroda skirta paremti graikus Joje Delakrua eksponavo keleta paveikslu tarp kuriu buvo Graikija Misolongio griuvesiuose 1827 1828 m Salone Delakrua isstate ne maziau 13 paveikslu tarp kuriu buvo Sardanapalo mirtis kuris sukele sensacija ir nevienareiksmį vertinima Paveiksla visgi įsigijo valstybe Nansi miestas uzsake dailininkui istorinį paveiksla Karolio Drasiojo mirtis kitaip Nansi musis Brandos ir pripazinimo metai 1831 m Salone Delakrua eksponavo 11 paveikslu tarp kuriu buvo Laisve barikadose kitaip Laisve vedanti liaudį Sis paveikslas buvo nupirktas karaliaus Liudviko Pilypo kolekcijoms 1831 m kovo 4 d Delakrua buvo priimtas į apdovanotas Garbes Legiono ordinu 1831 m gruodį Delakrua buvo pakviestas prisijungti prie prancuzu misijos Maroke vadovaujamos grafo Morne 1832 m sausio 25 d misija issilaipino Tanzere Delakrua iskart pradejo piesti vietoviu eskizus Dailininkas susipazino su vietos zydu seima ir vasario 21 d dalyvavo zydu vestuvese kurios įkvepe paveiksla Zydu vestuves Kovo 15 d misija pasieke Meknesa kur kovo 22 d ja prieme Maroko sultonas Mulajus Abd ar Rachmanas Balandzio 13 d misija grįzo į Tanzera Geguzes 16 d Delakrua su draugais issilaipino Ispanijos Kadise is kur jis keliavo į Sevilija kurioje uztruko 8 dienas Geguzes 31 d misija grįzo į Tanzera is kurio birzelio 10 d isvyko į Alzyro Orano miesta kuriame viesejo keturias dienas ir Delakrua mieste mate harema paveikslo Alzyrietes įkvepimo saltinis Liepos 5 d misija grįzo į Prancuzijos Tulono miesta Delakrua is keliones po Maroka ir Alzyra parsigabeno daug tapiniu ir 7 eskizu knygas Keturios is ju isliko trys Luvre ketvirtoji Konde muziejuje Kelione zenkliai paveike Delakrua kuryba ypac sviesos traktavima paveiksluose 1833 m Delakrua gavo pirmajį uzsakyma dekoratyviam monumentaliam kuriniui karaliskojo salono dekoravimui Paryziuje kurį baige 1837 m 1834 metais Paryziaus Salone buvo eksponuoti 5 Delakrua paveikslai tarp kuriu Alzyrietes Tu metu liepos 5 d Liudvikas Pilypas uzsake paveiksla Taiburo musis Versalio rumams Literatas Fransua Biulozas paprase dailininko sukurti Zorz Sand portreta Su Zorz Sand tapytojas ilgam susidraugavo ir per ja susipazino su F Sopenu 1863 m valstybe nupirko paveiksla Sv Sebastijonas baznyciai 1837 m Delakrua baige paveiksla Taiburo musis Alzyrietes 1834 Luvras Paryzius 1838 m Delakrua Salone eksponavo 5 paveikslus is kuriu Medeja pries nuzudant savo vaikus ankstyvasis variantas sulauke kritiku pagyrimu Tais metais dailininkas nutape F Sopeno ir Z Sand portretus pastarasis taip ir nebuvo baigtas veliau perpjautas per puse Rugpjucio men dailininkas gavo uzsakyma pratesti dekoracijas Burbonu rumuose sįkart rumu bibliotekos sienose 1839 m Delakrua trumpam lankesi Olandijoje ir Belgijoje kad pamatytu Rubensa 1840 m Salone Delakrua isstate paveiksla Trajano teisingumas sulaukusį nevienareiksmio vertinimo Birzelį Delakrua gavo uzsakyma is Sen Deni Sv Sakramento baznycios paveikslui sukurti Dailininkas pasirinko pietos tema Tais paciais metais jis gavo uzsakyma tapyti bibliotekos sienose 1841 m trys paveikslai eksponuoti Salone Kryziuociu įzengimas į Konstantinopolį Laivo suduzimas ir Zydu vestuves 1842 m dailininkas pirma karta buvo paveiktas laringito ligos priepuolio Siais metais jis aplanke Zorz Sand Noano miestelyje Salone eksponavo paveiksla Mergeles Marijos mokslai Velyvasis gyvenimas 1843 m Delakrua sukure 13 litografiju Sekspyro Hamleto tema ir 7 Getes Gotfrydo fon Berlihingeno 1844 m Delakrua issinuomojo vasarnamį Paryziaus apylinkese kuriame velesniais metais daznais leisdavo laika 1845 m dailininkas Salone eksponavo 5 paveikslus tarp ju Maroko sultono Mulajaus Abd ar Rachmano portreta susipazino su Sarliu Bodleru 1846 m jis buvo pakeltas į karininkus 1847 m Delakrua pradejo testi savo dienorastį iki mirties ir baige monumentaliaja tapyba Liuksemburgo rumu bibliotekoje 1849 m Delakrua gavo uzsakyma koplycios dekoracijoms Paryziaus Sv Sulpicijaus baznycioje 1850 m jis buvo uzsakytas sukurti dekora Luvro Apolono saleje Vasaros metu dailininkas keliavo į Belgija studijuoti Rubenso kuriniu 1851 m Delakrua buvo isrinktas Paryziaus miesto tarybos nariu kuriuo isbuvo 10 metu Tais metais jis gavo uzsakyma dekoruoti salona Hotel de Ville Paryziaus savivaldybes rumai 1852 m Delakrua skyre darbams siuose rumuose ir Sv Sulpicijaus baznycioje vasara lankesi Djepe 1854 m Delakrua baige darbus Hotel de Ville 1855 m aktyviai dalyvavo organizuojant pirmaja Pasauline paroda Paryziuje Siam renginiui valstybe organizavo Delakrua kuriniu retrospektyvine paroda Dailininkas specialiai nutape paveiksla Liutu medziokle kuris sulauke dideles sekmes Lapkricio 14 d dailininkas buvo pakeltas į Garbes Legiono ordino komandorus bei apdovanotas garbes medaliu po pasaulines parodos uzdarymo vykusioje ceremonijoje 1856 m Delakrua sirgo ir keliavo į Plombjero kurortinį miestelį Belgijos ir Vokietijos pasienyje gydytis 1857 m sausio 10 d Delakrua is 7 karto buvo isrinktas į auksciausia Prancuzijos akademine įstaiga Kita diena jis pazadejo sudaryti dailes zinyna Sio darbo taip ir neatliko iki galo Dailininkas pradejo dazniau sirguliuoti vel lankesi Plombjero gydyklose 1858 m pirmus 4 menesius del ligos Delakrua negalejo keliauti po to vel vyko į Plombjero gydyklas įsigijo nuomojama nama Paryziaus apylinkiu Samprose vietoveje Ofelijos mirtis 1843 m litografija Medeja pries nuzudant savo vaikus 1862 Luvras Paryzius 1859 m paskutiniam Salonui kuriame dalyvavo Delakrua pasiunte 8 paveikslus kurie kritiku buvo įvertinti nepalankiai del ju neuzbaigtumo Gruodį Delakrua dirbo Sv Sulpicijaus baznycioje 1860 m pradzioje Delakrua sirgo visgi vasario menesį organizavo savo kuriniu paroda Italu bulvare kurioje parode 16 paveikslu is įvairiu savo kurybos laikotarpiu Rugpjucio 21 d buvo atidaryta publikai Sventuju angelu koplycia Sv Sulpicijaus baznycioje su Delakrua dekoru Po to dailininkas sunkiai sirgo beveik nebetape 1863 m rugpjucio 3 d jis sudare testamenta Ezenas Delakrua mire rugpjucio 13 d palaidotas Paryziaus Per Lasezo kapinese 1865 m buvo atidengtas jo kapo monumentas 1890 m dailininkui buvo pastatytas monumentas Paryziaus Liuksemburgo soduose KurybaEzenas Delakrua meno istorijoje vertinamas Prancuzijos romantizmo mokyklos reiksmingiausiu dailininku ir vienu reiksmingiausiu XIX a Europos dailininku Laisvu potepiu tapyba ir spalvos reiksme kuryboje įkvepta Rubenso ir renesanso venecijieciu dailininku įtakos jis priespastate savo principinio varzovo to meto Prancuzijos daileje Z O D Engro klasicistinei tikslios linijos dailei To meto Prancuzijos meno akademineje visuomeneje dominavo Engras ir jo mokiniai ir kai Delakrua buvo isrinktas į Akademija Engras esa pasake stai vilkas avideje Pats Delakrua bande menkinti jo kurybos siejima su revoliuciniu romantizmo stiliumi Pavadintas tapybos Viktoru Hugo Delakrua atsake esu pats tikriausias klasicistas Delakrua retai tape savo laikmecio temomis daugiausiai temu įkvepimo jis semesi is literaturiniu ir orientalistiniu saltiniu Vienu principiniu jo ankstyvuju kuriniu yra Skerdynes Chije kurias Antuanas Zanas Gro pavadino skerdynemis tapyboje Paveikslas skirtas to meto įvykiams Graikijos nepriklausomybes karo metu kai turku osmanu kariuomene sunaikino iki 50 000 Graikijos Chijo salos gyventoju o dar iki 50 000 is salos buvo priversti pabegti arba buvo parduoti į vergija nors salieciai nesiruose prisijungti prie Graikijos issivadavimo ir buvo salyginai lojalus Osmanu imperijai Kitame reiksmingame kurinyje Graikija Misolongio griuvesiuose alegorine moters figura kuri turi aliuziju su Mergele Marija iliustruojama kita Graikijos nepriklausomybes karo istorija kai po ilgalaikes turku apsiausties Misolongio miesto gynejai bande prasiverzti ir beveik visi zuvo Paveiksle matoma is po griuvesiu kysanti zuvusiojo ranka ir pergalingas turku osmanu kareivis Istoriniu momentu dramatiskumas ir nesustabdoma zmogiskuju aistru jega atsiskleidzia dviejuose is zinomiausiu Delakrua paveikslu Sardanapalo mirtis ir Laisve barikadose Gyvenimo metu Delakrua parase apybraizas apie A Z Gro Rafaelį ir Mikelandzela Pats Delakrua niekuomet nesilanke Romoje Po keliones po S Afrika ir Ispanija Delakrua atrado naujus sviesos ir spalvos traktavimo saltinius Gyvenimo pabaigoje Delakrua kuryba tapo maziau aktuali lyginant su Barbizono mokyklos ir G Kurbe realistine daile Delakrua gyvenimo metu domejosi spalvu tyrinejimais nors pats niekuomet nedande isbandyti teoriju praktikoje Dailininko kurybos rysį su praeities daile apibudino Sarlis Bodleras pavadindamas jį paskutiniuoju didziuoju renesanso menininku ir pirmuoju is siuolaikiniu Delakrua turejo didelį poveikį veliau sekusio prancuzu impresionizmo dailei Polis Sezanas Edgaras Dega Vincentas van Gogas Zorzas Sera Polis Sinjakas studijavo jo darbus Ogiustas Renuaras nutape sava Zydu vestuviu paveikslo versija Delakrua paveike XX a modernistus ypac fovistus Stambiausios Delakrua kuriniu kolekcijos sukauptos Luvre ir Nacionaliniame E Delakrua muziejuje Paryziuje Darbu galerija Dante ir Vergilijus pragare 1822 Luvras Paryzius Sardanapalo mirtis 1827 Luvras Paryzius Laisve barikadose 1830 Luvras Paryzius Zydu vestuves apie 1839 Luvras Paryzius Kryziuociu įzengimas į Konstantinopolį 1840 Luvras Paryzius Apolonas nugali Pitona 1850 1851 Luvras Paryzius Liutu medziokle 1855 Nacionalinis muziejus Stokholmas Heliodoro isvarymas is sventyklos 1854 1861 Sv Sulpicijaus baznycia Paryzius SaltiniaiDelakrua biografija Nacionalinio E Delakrua muziejaus svetaineje Archyvuota kopija 2014 11 29 is Wayback Machine projekto Murray Christopher John Encyclopedia of the Romantic Era 1760 1850 A K Taylor amp Francis 2004 p 273 274 Neret Gilles Delacroix Taschen 2000 p 7NuorodosVikiteka Eugene Delacroix vaizdine ir garsine medziaga VikicitatosWikiquote logo Puslapis Vikicitatose Eugene Delacroix Encyclopaedia Britannica artble com E Delakrua paveikslai Luvre Archyvuota kopija 2014 11 29 is Wayback Machine projekto Sis straipsnis yra tapes savaites straipsniu