Bujidų dinastija

Bujidai (pers. آل بویه = Al - i Būya) – iš Tabaristano (Dailamo) kilusi musulmonų valdovų dinastija (dinastijos), X–XI a. valdžiusi vakarinę Didžiojo Irano dalį. Ši dinastija nesukūrė vieningos imperijos, skirtingai nei dauguma kitų Persijos dinastijų, bet suvienijo įvairias žemes į vieningą vienos giminės valdomą konfederaciją. Dėl savo kilmės jie dar vadinami dailamidais.

Āl-i Būya
آل بویه
Bujidų valstybės

←

934 – 1062

→

Bujidų valstybės

Sostinė

Rajus, Širazas, Bagdadas

Valdymo forma

Monarchija

Era

Viduramžiai

- Įkurta

934 m., 934

- Nugalėjo Seldžiukai

1062 m.

Didžiausio išsiplėtimo laikais jie valdė Farso, Džibalo, Irako, Kermano, Chuzestano regionus.

Istorija

redaguoti

Dinastijos pradininkas buvo Ali ben Būja, kilęs iš Tabaristano (Dailamo). Jo protėviai buvo zoroastristai, kildinę save iš Sasanidų šacho Bahramo V. Jis pats kartu su jaunesniaisiais broliais atsivertė į islamo šiizmo atšaką. Ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu jie gyveno Zijaridų valstybėje ir turėjo valdą prie Karadžo. Tačiau kuomet jie pradėjo kelti grėsmę tuometiniam Zijaridų valdovui Mardavidžui, šis planavo nužudyti Ali. Išgirdę apie tai, broliai kartu su 400 karių armija pabėgo į Farso regioną^[1].

Broliai Bujidai įsitvirtino byrančio Abasidų Kalifato teritorijose ir pirmiausia nukariavo Farsą, įsitvirtindami regiono sostinėje Širaze. Tuo metu čia bandė įsitvirtinti ir Zijaridai, tačiau 935 m. nužudžius Mardavidžą, Zijaridų valstybėje prasidėjo anarchija, kuria pasinaudojo Bujidai. Broliai greitai nukariavo teritorijas nuo Persijos įlankos iki Kaspijos jūros, o 945 m. paėmė Bagdadą ir pavertė Abasidų kalifą savo vasalu^[2]. Nukariautas teritorijas jie padalino į tris dalis. Taip čia sukurta trijų valstybių konfederacija. Ali pasiliko valdyti Farsą ir titulavosi Imād al-Dawla ("Valstybės pagrindas"), Ahmadas gavo Chuzestaną ir Iraką ir titulavosi Mu'izz ad-Dawla ("Valstybės stiprintojas"), o Hasanas gavo Džibalio regioną ir titulavosi Rukn al-Dawla ("Valstybės stulpas").

Iki 983 m. Bujidai plėtė savo teritorijas, sukurdami didelę konfederaciją. Bujidai propagavo šiizmą ir buvo persų kultūros gaivintojai vakarų Persijoje. Jie naudojo seną Sasanidų valdovų titulą šachinšachas. Tačiau 983 m. mirus Adud al-Dawla, dalyje valdų ėmė formuotis nepriklausomi emyratai su centrais Kermane, Hamadane, Isfahane, Basroje, Ahvaze, Amolyje.

Vėliau Bujidai skirtingose vietose buvo nuversti kitų dinastijų – Gaznevidų ir Seldžiukų. Paskutinis Bujidų valdovas buvo 1055 m. nuverstas Bagdade^[3].

Atskiri Emyratai

redaguoti

Bujidų konfederaciją sudarė šios dinastijos atšakų valdytos valstybės. Jų valdovai titulavosi emyrais arba valiais.

Farso dailamidai (934–1062) su sostine Širaze – vėliau užkariauti kurdų;
- Kermano dailamidai (934–1048) - vėliau užkariauti Seldžiukų Kermano sultonato;
Džibalo dailamidai (935–1029) su sostine Rajuje – vėliau užkariauti Gaznevidų;
- Isfahano dailamidai (977–983) - iš čia kilo Kakujidai;
- Chamadano dailamidai (997–1028) – vėliau užkariauti Kakujidų;
- Amolio dailamidai (984–995)
Irako dailamidai (945–1055) su sostine Bagdade – vėliau užkariauti Seldžiukų.
- Basros dailamidai (983–1025)
- Achvazo dailamidai (983–1025)

Valdovai

redaguoti


Didžiojo Irano istorija
Senovės Persijos istorija
Rašidunai > Omejadai
Abasidai	Tachiridai
	Safaridai
Bujidai	Samanidai
Gaznevidų dinastija
Seldžiukai
Chorezmidai	Guridai
Mongolų imperija
Ilchanatas
Timūridų dinastija
Safavidų dinastija
Afšaridai > Zendai	Duraniai
Kadžarai > Pehlevi
Irano Islamo Respublika	Afganistanas, Turkestanas
Didžiojo Irano regionai:
Kurdistanas, Lorestanas, Chuzestanas, Irakas, Azerbaidžanas, Tabaristanas, Farsas, Jazdas, Kermanas, Chorasanas, Chorezmas, Sistanas, Beludžistanas, Makranas

Farso šaka	Valdymo metai	Rajaus šaka	Valdymo metai	Irako šaka	Valdymo metai
Imad al-Dawla	934–949	Rukn al-Dawla	935–976	Mu'izz al-Dawla	945–967
'Adud al-Dawla	949–983	Fakhr al-Dawla	976–980	'Izz al-Dawla	966–978
Sharaf al-Dawla	983–989	Mu'ayyad al-Dawla	980–983	'Adud al-Dawla	978–983
Samsam al-Dawla	989–998	Fakhr al-Dawla	984–997	Samsam al-Dawla	983–987
Baha' al-Dawla	998–1012	Majd al-Dawla	997–1029	Sharaf al-Dawla	987–989
Sultan al-Dawla	1012–1024	Hamadano šaka	Valdymo metai	Baha' al-Dawla	989–1012
Abu Kalijar	1024–1048	Mu'ayyad al-Dawla	976–983	Sultan al-Dawla	1012–1021
Abu Mansur Fulad Sutun	1048–1051	Shams al-Dawla	997–1021	Musharrif al-Dawla	1021–1025
Abu Sa'd Khusrau Shah	1051–1054	Sama' al-Dawla	1021–1024	Jalal al-Dawla	1025–1044
Abu Mansur Fulad Sutun	1051–1062			Abu Kalijar	1044–1048
				Al-Malik al-Rahim	1048–1055

Kennedy, Hugh (2004). The Prophet and the Age of the Caliphates: The Islamic Near East from the 6th to the 11th Century (Second ed.). Harlow: Longman.
Busse, Heribert (1975). "Iran Under the Buyids". In Frye, Richard N. (ed.). The Cambridge History of Iran, Volume 4: From the Arab Invasion to the Saljuqs. Cambridge: Cambridge University Press. pp. 250–305.
Bernard Lewis, The Middle East: A Brief History of the Last 2,000 Years, (New York: Scribner, 1995) p. 89.

[1] Kennedy, Hugh (2004). The Prophet and the Age of the Caliphates: The Islamic Near East from the 6th to the 11th Century (Second ed.). Harlow: Longman.

[2] Busse, Heribert (1975). "Iran Under the Buyids". In Frye, Richard N. (ed.). The Cambridge History of Iran, Volume 4: From the Arab Invasion to the Saljuqs. Cambridge: Cambridge University Press. pp. 250–305.

[3] Bernard Lewis, The Middle East: A Brief History of the Last 2,000 Years, (New York: Scribner, 1995) p. 89.

[1]

[2]

[3]