Albatros D.III

Albatros D.III
Tipas	Naikintuvas
Gamintojas	Albatros-Flugzeugwerke GmbH
Kūrėjas
Gamybos metai	1916-1917
Pirmas skrydis	1916 m. gruodis
Baigtas naudoti	1932 m. (Lenkijos KOP)
Pagrindiniai naudotojai	Austrijos-Vengrijos Imperijos karinės oro pajėgos Vokietijos Imperijos karinės oro pajėgos Bulgarijos Karalystės karinės oro pajėgos Čekoslovakijos karinės oro pajėgos Lietuvos karo aviacija Lenkijos karinės oro pajėgos Osmanų Imperijos kariuomenės oro pajėgos
Pagaminta vnt.	1352
Variantai	Albatros D.III Albatros D.III (Oeffag) D 53.2 Albatros D.III (Oeffag) D 153 Albatros D.III (Oeffag) D 253

Albatros D.III – Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietijos imperijos įmonėje Albatros-Flugzeugwerke GmbH sukurtas biplanas naikintuvas. Karo metu pagrindiniu šio orlaivio operatoriumi buvo Vokietijos kariuomenės aviacija (vok. Luftstreitkräfte), kiek modifikuotą versiją Austrijos-Vengrijos karinėms oro pajėgoms (vok. Luftfahrtruppen) gamino šios šalies įmonė (vok. Oesterreichische Flugzeugfabrik AG). Orlaivis itin pasižymėjo 1917 m. pradžioje, jo pagalba Vokietijai pavyko užsitikrinti pranašumą ore, Antantės aviacijos istorijoje šis laikotarpis žinomas kaip „kruvinasis balandis“.

Žymiausi D.III pilotai buvo Vokietijos asai , , , , ir , taip pat Hermann Goering bei Austrijos-Vengrijos asai, tokie kaip Godwin von Brumowski.

Po karo D.III naudojo daugelis šalių, per kurių teritoriją ėjo fronto linijos, viena jų – Lietuva.

Konstrukcija

Albatros D.III – vienvietis medinės konstrukcijos biplanas. D.III buvo modifikuotas ir variantas, tačiau konstrukcine kokybe juos smarkiai pranokęs. D.III buvo naudojamas tas pats fanera dengtas pusiau monokoko fiuzeliažas, lyginant su pirmtakais, buvo gerokai pakeista sparnų geometrija ir liemens forma.

Vokietijos karinių oro pajėgų inspekcijos (Idflieg) nurodymu D.III sparnai buvo suprojektuoti panašūs į prancūziško : viršutinių sparnų ilgis buvo padidintas, o apatinių sparnų chorda buvo sumažinta, taip pat buvo paliktas tik vienas lonžeronas. Sparnai galuose buvo jungiami nebe lygiagrečiais, o „V" formos spyriais. Dėl šios priežasties britai D.III vadino „V-strutter“. Orlaivio sparnai (viršutinis – ištisinis) – dviejų lonžeronų, dengti drobe, uodegos vairai – iš dalies drobe. Gerų aerodinaminių formų ir labai atsparus liemuo (jo skersmuo apskritos formos) buvo dengtas klijuote. Važiuoklė paprasta, dviejų ratų, su šliaužikliu gale; ištisinės ašies ilgis 1,80 m. Kabina – atvira. Propeleris – fiksuoto žingsnio dviejų menčių, medinis.

Serijiniuose egzemplioriuose buvo montuojamas vienaielis šešių cilindrų vandeniu aušinamas 160 AG galios variklis Mercedes D.Illa, kurio galingumas, padidinus kompresiją, galėjo siekti iki 175 AG. Austrijoje-Vengrijoje gaminti šio tipo lėktuvai turėjo „Austro-Daimler" 160, 200 arba 225 AG galios motorus.

Vokiškas Albatros D.III variantas buvo ginkluotas dviem fiksuotais sinchronizuotais (šaudančiais pro propelerį) 7,92 mm kalibro kulkosvaidžiais, montuotais prieš piloto kabiną. Austriškame variante buvo montuojami 8,00 mm kalibro Schwarzlose kulkosvaidžiai.

Sukūrimas ir gamyba

Pirmasis D.III prototipas pradėtas kurti 1916 m. liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje. Tiksli pirmojo skrydžio data nėra žinoma, tačiau manoma, kad jis įvyko rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje.

Oficialus tinkamumo skrydžiams išbandymas (vok. Typenprüfung) įvyko 1916 m. rugsėjo 26 d. Po jo „Albatros“ įmonė gavo užsakymą pagaminti 400 vienetų D.III. Tai buvo didžiausias orlaivių gamybos užsakymas ikitolinėje Vokietijos istorijoje. 1917 m. vasario ir kovo mėn. Idflieg užsakė dar 50 orlaivių. Albatros fabrike buvo pagaminta apie 500 vnt. D.III. 1917 m. pavasaryje gamyba buvo perkelta į Albatros Austrijos padalinį – „Ostdeutsche Albatros Werke“ (OAW), o Albatros užsiėmė naujesnio modelio D.V kūrimu ir gamyba. Tarp 1917 m. balandžio ir rugpjūčio Idflieg pateikė penkis užsakymus iš viso 840 vnt. D.III. OAW gamintas variantas gavo savo Typenprüfung 1917 m. birželio mėn. OAW gaminti orlaiviai pasižymėjo didesniais, apvalesniais uodegos vairais.

Vienas pagrindinių orlaivio trūkumų buvo iš D.II paveldėtas sparno centre montuotas sparno profilio formos „Teeves und Braun“ radiatorius. Mūšio metu, jį peršovus, į pilotą pasipildavo karšto vandens srovė. Šis trūkumas buvo ištaisytas nuo 290-ojo D.III radiatorių pradėjus montuoti dešinėje. Ankstesniems orlaiviams tokia modifikacija buvo atlikta jau fronto aerodromuose. Šiltesnio klimato zonoje, Palestinoje dislokuotuose orlaiviuose buvo montuojami du radiatoriai.

Rimtesnė problema  buvo apatinio sparno priekinės dalies ir nerviūrų lūžimai. Su tokia pat problema tuo pačiu metu susidūrė ir . 1917 m. vasario 23 d. skrydžio metu sulūžo Jasta 6 orlaivio apatinio dešinio sparno nerviūra. Kitą dieną toks pats gedimas įvyko naujame Manfredo von Richthofeno D.III. Sausio 27 d. Vokietijos karo aviacijos vadovybė (Kogenluft – Kommandierender General der Luftstreitkräfte) nurodė nutraukti visus D.III skrydžius tol, kol nebus išsiaiškintos gedimų priežastys. Jau vasario 19 d. Albatros pateikė apatinio sparno sustiprinimo komplektus, o Kogenluft atšaukė savo nurodymą. Naujai gamintuose D.III jau buvo montuojami sustiprint i apatiniai sparnai. Senesni D.III buvo atšaukti į Armee-Flugpark‘us, kur buvo atliktos reikalingos modifikacijos. Šio proceso metu Jasta‘oms teko naudoti senesnius ir .

Pradžioje gedimo priežastimi buvo laikoma prasta gamybos ir žaliavų kokybė Johanistalyje įsikūrusioje Albatros gamykloje. Iš tiesų priežastimi buvo pati orlaivio konstrukcija – trumpesnių apatinių sparnų lonžeronas buvo per toli nuo priekinio sparno krašto, dėl ko skrydžio metu sparnas patirdavo nenumatytas ir statinių bandymų metu nenustatytas sukimo apkrovas. Siekiant jų išvengti pilotams buvo rekomenduojama neatlikinėti stačių arba labai ilgų pikiravimo manevrų. Nepaisant mėginimų ištaisyti, šis konstrukcinis trūkumas išliko visuose vėlesniuose D.III ir juos pakeitusiuose D.V.

Be šių konstrukcinių trūkumų, D.III buvo vertinamas kaip lengvai valdomas, nors reikalaujantis kiek didesnės jėgos. Lyginant su ankstesniu modelio D. II, trumpesni apatiniai sparnai užtikrino didesnį kilimo greitį, geresnį manevringumą ir matomumą žemyn. Kaip ir dauguma to metų orlaivių, D.III turėjo tendenciją pereiti į , bet išėjimas iš jo buvo labai nesudėtingas.

Eksploatacijos istorija

Pirmieji D.III karinius dalinius pasiekė 1916 m. gruodžio pabaigoje – 1917 m. sausio mėn. Kovo mėn. jų buvo jau 137, gegužę – 327 vnt.

Vienu metu daugiausiai D.III fronte buvo eksploatuojama 1917 m. lapkričio mėn., kai jų skaičius Vakarų fronte siekė 446. D.III buvo naudojami iki pat karo pabaigos: 1918 m. rugpjūčio 31 d. Vakarų fronto daliniuose jų buvo dar 54 vnt. D.III buvo naudojamas 1, 2, 4, 5, 6, 9, 11, 24, 25, 26, 27, 28, 29-oje naikintuvų eskadrilėse (vok. Jagdstaffel – Jasta).

Albatros D.III skaičius Vokietijos kariniuose daliniuose
Metai, mėnuo	Pagaminta vnt.
1917 m. sausis	13
1917 m. kovas	137
1917 m. gegužė	327
1917 m. liepa	303
1917 m. rugsėjis	385
1917 m. lapkritis	446
1918 m. sausis	423
1918 m. kovas	357
1918 m. gegužė	174
1918 m. liepa	82
1918 m. rugsėjis	52

1917 m. pradžioje pradėti eksploatuoti D.III greitai parodė savo pranašumą prieš 80-130 AG ar rotacinius variklius turėjusius sąjungininkų , Voisin, Moran, Nieuport XVII ar . Balandžio mėn., Antantės aviacijos istorijoje vadinamame „kruvinuoju balandžiu“, vien britai neteko 151 orlaivio, sugebėję numušti tik 30 vokiečių.

I Pasaulinio karo antros pusės naikintuvų techniniai duomenys
Pavadinimas	Valstybė	Pirmas skrydis	Eksploatacijos fronte pradžia	Variklio galia	Didžiausias greitis	Kilimo masė	Kulkosvaidžių skaičius	Skrydžio lubos	Pagaminta vnt.
Albatros D.III	Vokietijos imperija	1916-08-01	1917-01-15	170 PS	165 km/h	886 kg	2	5.500 m	1352
	Jungtinė Karalystė	1916-11-22	1917-03-15	200 AG	222 km/h	880 kg	2	5.185 m	5205
	Jungtinė Karalystė	1916-12-31	1917-06-15	130 AG	185 km/h	659 kg	2	5.791 m	5490
	Jungtinė Karalystė	1917-03-23	1918-02-15	200 AG	211 km/h	890 kg	2	6.100 m	2072
Albatros D.Va	Vokietijos imperija	1917-04-15	1917-07-15	185 AG	187 km/h	937 kg	2	6.250 m	2562
	Vokietijos imperija	1917-04-15	1917-08-15	180 AG	181 km/h	834 kg	2	6.000 m	750
	Prancūzija	1917-04-30	1917-05-31	220 AG	222 km/h	820 kg	2	6.650 m	8472
	Prancūzija	1917-06-14	1918-03-15	160 AG	195 km/h	740 kg	2	5.200 m	300
	Vokietijos imperija	1917-07-05	1917-09-01	130 AG	160 km/h	585 kg	2	6.500 m	420
	Jungtinė Karalystė	1917-10-31	1918-08-30	230 AG	195 km/h	955 kg	2	6.100 m	497
	Vokietijos imperija	1917-11-30	1918-05-15	160 AG	190 km/h	820 kg	2	5.500 m	353
Siemens-Schuckert D.IV	Vokietijos imperija	1917-12-31	1918-08-15	160 AG	190 km/h	735 kg	2	8.000 m	123
Fokker D.VII	Vokietijos imperija	1918-01-24	1918-04-15	180 AG	189 km/h	910 kg	2	6.000 m	800
Fokker D.VIIF	Vokietijos imperija	1918-01-24	1918-04-15	226 AG	205 km/h	910 kg	2	7.000 m	200
	Vokietijos imperija	1918-01-24	1918-09-15	160 AG	190 km/h	740 kg	2	7.500 m	120
	Vokietijos imperija	1918-03-31	1918-07-15	160 AG	180 km/h	902 kg	2	5.640 m	750
	Vokietijos imperija	1918-05-31	1918-07-31	110 AG	204 km/h	605 kg	2	6.300 m	289

Metų viduryje šį pranašumą sumažino nauji Antantės naikintuvų modeliai: prancūzų bei britų , varomi naujai sukurtais 8 cilindrų „V“ formos 150 kW (200 AG) galios Hispano-Suiza 8Ba, Bb arba Bd varikliais, išvystydavo iki 225 km/h greitį. Jėgas ore Vokietijai išlyginti vėl pavyko tik karo pabaigoje, pradėjus eksploatuoti Fokker D.VII, tačiau Antantės šalys jau buvo pradėję gaminti dar galingensius naikintuvus, pvz. Martinsyde F.4.

1918 m. sausio mėnesį vienas Albatros D.III buvo priskirtas Vokietijos karinių jūrų pajėgų (vok. Kriegsmarine) dirižablio L35 (Zeppelin LZ 80) apsaugai kaip , tačiau ši dirižablių apsaugos schema ženklių rezultatų nedavė.

Austrijos-Vengrijos variantas

D.III gamybos licenciją „“ (Oeffag) įsigijo 1916 m. rudenį. Gamyba Wiener-Neustadt mieste pradėta 1917 m. gegužės mėn. Oficialus orlaivio indeksas buvo „Albatros D.III (Oeffag)“, bet Austrijoje-Vengrijoje dažniausiai buvo vadinamas „Oeffag Albatros D.III“, o po karo, Lenkijoje, – „Oeffag D.III“. Lietuvoje jis buvo vadinamas „Alb. D.III“.

Oeffag gamino tris D.III modifikacijas su skirtingo galingumo Austro-Daimler varikliais: D 53.2 (138 kW / 160 AG), D 153 (149 kW / 200 AG) ir D 253 (168 kW / 225 AG). Austro Daimler varikliai buvo galingesni nei Mercedes D.IIIa, montuoti į vokiškus D.III. Eksploatacijai šaltu oro Oeffag modeliai turėjo žiemos dangčius, pilnai uždengdavusius cilindrų galvutes

Austrų ir vengrų pilotai dažnai nuimdavo ankstyvųjų D.III propelerio aerodinaminius gaubtus, nes pastarieji turėjo tendenciją nukristi skrydžio metu. Nuo 153 serijos orlaivio Nr. 112, Oeffag suapvalino orlaivio nosį, dėl ko nebeliko poreikio montuoti propelerio gaubtą. Vokietijoje oro tunelyje atlikti bandymai parodė, kad tokia suapvalinta nosis padidino orlaivio aptakumą, propelerio efektyvumą, o maksimalus greitis padidėjo 14 km/h.

Oeffag gaminti D.III buvo ginkluoti dvejais 8 mm kalibro Schwarzlose kulkosvaidžiais. Dažniausiai jie buvo montuojami giliai fiuzeliaže ir skrydžio metu jų mazgai buvo nepasiekiami pilotui. Praktika parodė mažesnį šių kulkosvaidžių patikimumą nei 7,92 mm kalibro LMG 08/15. Dažniausiai to priežastis buvo sinchronizatoriaus gedimai. Schwarzlose kulkosvaidžiai taip pasižymėjo mažesne . 1916 m. ši problema buvo išspręsta įdiegus inžinieriaus Liudwigo Kralo pasiūlytą partobulinimą. Pilotų prašymu paskutiniuose 253-osios serijos orlaiviuose kulkosvaidžiai buvo iškelti virš fiuzeliažo. Nors tokia modifikacija pagerino ginklo aušinimą, tai sukėlė ir naują problemą: Schwarzlose kulkosvaidžio šovinių juostos tepimo sistema, apsauganti nuo panaudotų gilzių prilipimo prie sienelių, atsirado taikiklio lygyje ir neretai, šaudant, tepalo lašai užkimšdavo taikiklį.

Naudodami storesnes nerviūras Oeffag sėkmingai išsprendė apatinio sparno patikimumo problemą. Oeffag gaminti D.III užsirekomendavo kaip patikimi, efektyvūs ir mėgiami pilotų. Laikotarpiu tarp 1917 m. gegužės ir karo pabaigos Oeffag pagamino apie 526 arba 586 vnt. D.III.

Oeffag gamybos D.III naudojo daugiausiai Austrijos-Vengrijos karinės oro pajėgos (vok. ), jais apginklavusios 2D, 6F, 41J, 42J, 48D (kartu su ), 48J, 51J, 55J, 61J eskadrilės (vok. Fliegerkompanie, sutrumpinai žymėta "Flik. ") ir Galanesčio eskadrilė (vok. Kampfstaffel Galanesti).

Asai

Pilotuodami Albatros D.III daugiausiai pergalių paisekė:

• Karl Nikitsch – 3;
• Otto Jäger – 2;
• Josef Friedrich – 2;
• Godwin Brumowski 16;
• Ludwig Hautzmayer – 4;
• Eugen Bönsch – 16;
• Julius Arigi – 13;
• Rudolf Szepessy-Sokoll – 4;
• Frank Linke-Crawford – 9;
• Georg Kenzian – 7;
• Ernst Strohschneider – 10;
• Franz Gräser – 17;
• Josef Kiss – 12;
• Sándor Kasza – 5;
• Franz Lahner – 5;
• Raoul Stojsavljevic – 1;
• Károly Kaszala – 3;
• Stefan Fejes – 14;
• Benno Fiala von Fernbrugg – 20 ;
• Franz Rudorfer – 10;
• Miroslav Navratil – 10;
• Andreas Dombrowski – 1;
• Ferdinand Udvardy – 3;
• Franz Peter – 6.

Eksploatacija tarpukariu

Sovietų Rusijos-Lenkijos karo metu, 1919–1920 m. D.III plačiai naudojo Lenkija. 1919 m. pradžioje Lenkija tiesiai iš gamyklos įsigijo 38 vienetus 253 serijos D.III. dar 10 vnt. perėmė kaip karo grobį. Dar 26 vnt. D.III Lenkija perėmė iš Vokietijos kariuomenės, tačiau šie orlaiviai dėl struktūrinio nuovargio ir gausių gedimų buvo nurašyti iki 1919 m. pabaigos. Lenkiški D.III buvo paskirstyti po 7-ąją (iš savanorių amerikiečių pilotų sudaryta , 1 vnt.) 13-ąją (2 vnt.) naikintuvų ir 4-ąja (1 vnt), 5-ąją (2 vnt.), 12-ąją (1 vnt.) žvalgybines eskadriles, Varšuvos pilotų mokyklą (2 vnt.) ir Lavicos pilotų mokyklą (3 vnt.). Lenkijos pilotų mokyklose D.III buvo naudojami iki 1932 m.

Dėl retų oro mūšių, Lenkijos D.III dažniausiai buvo naudojami kaip pėstininkų paramos orlaiviai. Šie orlaiviai aktyvioje tarnyboje buvo naudojami iki 1923 m. Lenkijos pilotai labai teigiamai vertino D.III: yra išlikęs pilotų padėkos laiškas Oeffag įmonei.

Oeffag gamybos D.III tapo vienais pirmųjų naujai sukurtų Čekoslovakijos KOP orlaivių.

Lietuvoje

Lietuvos karo aviacija eksploatavo du Vokietijoje pagamintus Albatros D.III. Tai buvo 1919 m. iš bermontininkų atimto karo grobio dalis. Orlaivių gamykliniai numeriai buvo 5080/17 ir 5160/17, t. y. pagaminti 1917 m. Lietuvos karo aviacija pirmam jų suteikė lietuvišką numerį 1. Kitais duomenimis, Lietuvos karo aviacija turėjo tris Albatros D.III: Nr.2392/17, Nr.5206/17 ir vieną neidentifikuotą, tapusi Lietuvos karinės aviacijos Nr. 1. Dėl prastos būklės Nr. 5206/17 nenaudotas skraidymams, jo dalys panaudotos kitų orlaivių remontui.

Sutvarkytais lėktuvais 1919 m. pabaigoje kurį laiką skraidyta, nors aparatai buvo smarkiai susidėvėję. Orlaivis Nr. 5160/17 1920 m. vasario 27 d. atiduotas kapitaliai remontuoti į Aviacijos parko technines dirbtuves. Perrinktą ir papildytą kitomis detalėmis lėktuvą 1921 m. sausio 23 d. ore išbandė ltn. Jurgis Dobkevičius. Iš pradžių priklausė 1-ajai oro eskadrilei, o gegužės 1 d. buvo perduotas 2-ajai oro eskadrilei. Po keleto dienų, gegužės 6 d., vėl taisytas dirbtuvėse, o gegužės 26 d. po remonto grąžintas atgal. Orlaivis 2-ojoje oro eskadrilėje naudotas lakūnų lavinimuisi, žinių apie dalyvavimą karo veiksmuose nėra.

Albatros D.III Nr. 5080/17 ilgą laiką išbuvo sandėlyje ir tik 1921 m. kovo 10 d. buvo paimtas iš Aviacijos parko remontuoti. Po dešimties dienų, nutraukus darbus, lėktuvas buvo grąžintas atgal į sandėlį ir laikytas atsargoje.

Šiuolaikinės kopijos

XXI a. pradžioje Austrijos aviacijos entuziastas Koloman Mayrhofer pagamino dvi 253-osios serijos Albatros D.III (Oeffag) kopijas, kuriems buvo suteiti Austrijos-Vengrijos K.u. K. Luftfahrttruppen stiliaus numeriai 253.01 ir 253.24. Abejuose orlaiviuose sumontuoti autentiški Austro-Daimler varikliai.

Vieną orlaivį eksploatuoja ne pelno organizacija, antrasis yra buvo eksponuojamas Wiener-Neustadt’o – miesto, kuriame I Pasaulinio karo metais ir buvo gaminami šie lėktuvai – rotušėje, vėliau – Aviaticum skrydžio muziejuje (vok. Flugmuseum Aviaticum) šalia Wiener-Neustadt miesto.

Operatoriai

 Austrija-Vengrija

• Luftfahrtruppen
• Austrijos-Vengrijos laivynas

 Bulgarija

• Bulgarijos KOP

 Čekoslovakija

• Čekoslovakijos KOP

 Jordanija

• Hidžazo karalystės KOP

 Jugoslavijos Karalystė

• Jugoslavijos karališkosios KOP

 Lietuva

• Karo aviacija

 Lenkija

• Lenkijos KOP

 Osmanų imperija

• Osmanų Imperijos KOP ir Turkijos Respublikos KOP

 Rusija

• Baltoji armija

 Vokietijos imperija

• Luftstreitkräfte – karinės oro pajėgos
• Kaiserliche Marine – karinis jūrų laivynas

Techniniai duomenys

Albatros D.III

		Albatros D.III	Albatros D.III (Oeffag) S.153
Įgula		1
Ilgis		7,33 m	7,35 m
Sparnų mojis	viršutinių	9,05 m	9,00 m
	apatinių		8,73 m
Sparnų	plotas	20,50 m²	20,56 m²
	apkrova		48,1 kg/m²
Aukštis		2,98 m	2,80 m
Svoris	tuščio	661 kg	710 kg
	maksimali	886 kg	987 kg
Galios ir masės santykis			0,20 kg/AG
Greitis	maksimalus, jūros lygyje	175 km/h	188 km/h
Kilimo laikas	į 1000 m	3 min 18 sek	2 min 35 sek
	į 2000 m		6 min 35 sek
	į 3000 m	12 min 01 sek	11 min 20 sek
	į 4000 m		18 min 50 sek
	į 5000 m	28 min 48 sek	33 min
Skrydžio	nuotolis	310 km
	trukmė	2 val
Variklis		Mercedes D.IIIa 170 AG / 127 kW, vienaeilis 6 cilindrų vandeniu aušinamas stūmuoklinis	Austro-Daimler 200 AG / 150 kW, vienaeilis 6 cilindrų vandeniu aušinamas stūmuoklinis
Kuro bako talpa		119 l
Tepalo bako talpa		20 l
Propeleris		Medinis, dvimentis, fiksuoto žingsnio
Ginkluotė		2 x 7,92 mm kalibro kulkosvaidžiai	2 × 8 mm kalibro Schwarzlose kulkosvaidžiai

Bibliografija

• (RU) Albatros D.III Энциклопедия «Уголок неба»
• (DE) Angelucci, Enzo, Matricardi, Paolo: Die Flugzeuge. Von den Anfängen bis zum Ersten Weltkrieg. Falken-Verlag, Wiesbaden 1976, ISBN 3-8068-0391-9,
• (EN) Connors, John F. Albatros Fighters In Action (Aircraft No. 46). Carrollton, TX: Squadron/Signal Publications, Inc., 1981. ISBN 0-89747-115-6.
• (DE) Der blutige April, Teil 1. In: luftfahrtgeschichte.com.
• (RU) Дональд, Д. Полная энциклопедия мировой авиации: Самолёты и вертолёты XX столетия.
• (EN) Franks, Norman, Hal Giblin and Nigel McCrery. Under the Guns of the Red Baron: Complete Record of Von Richthofen’s Victories and Victims. London: Grub Street, 1998. ISBN 1-84067-145-9.
• (EN) Gray, Peter L.: The Albatros D.I–D.III. Profile No. 127, Profile Publications Ltd., Leatherhead, Surrey, England 1966.
• (EN) Gray, Peter L., Stair, Ian R.: Albatros Fighters of World War 1. Vintage Aviation Publications, Oxford 1979, ISBN 0-905469-80-1, (Air history world war 1 series (Wingspan Publications) 2).
• (EN) Gray, Peter L., Thetford, Owen: German Aircraft of the First World War. Putnam, London 1962, (3rd Edition, reprinted: ebenda 1987, ISBN 0-85177-809-7), S. 49–52.
• (EN) Gray, Peter L., The Albatros D.I–D.III. Profile No. 127, Profile Publications Ltd., Leatherhead, Surrey, England 1966,
• (EN) Grosz, Peter M. „The Agile & Aggressive Albatros“. Air Enthusiast Quarterly, No. 1, n.d., pp. 36–51. ISSN 0143-5450
• (EN) Grosz, Peter M. Albatros D.III (Windsock Datafile Special). Berkhamsted, Herts, UK: Albatros Publications, 2003. ISBN 1-902207-62-9.
• (EN) Grosz, Peter M., George Haddow and Peter Schiemer. Austro-Hungarian Army Aircraft of World War I. Boulder, CO: Flying Machines Press, 2002. ISBN 1-891268-05-8.
• (DE) Karlheinz Kens, Hanns Müller: Die Flugzeuge des Ersten Weltkriegs 1914–1918. Heyne, München 1973, ISBN 3-453-00404-3.
• (EN) Klaauw, Bart van der (March–April 1999). „Unexpected Windfalls: Accidentally or Deliberately, More than 100 Aircraft 'arrived' in Dutch Territory During the Great War“. Air Enthusiast (80): 54–59. ISSN 0143-5450
• (PL) Meissner, Janusz, Wspomnienia pilota. Cz. I. Jak dziś pamiętam, Wydawnictwo Literackie, Wrocław 1985.
• (EN) Mikesh, Robert C. Albatros D.Va: German Fighter of World War I. Washington, D.C.: Smithsonian Institution Press, 1980. ISBN 0-87474-633-7
• (EN) Miller, James F. Albatros D.III: Johannisthal, OAW, and Oeffag Variants (Air Vanguard 13). Oxford: Osprey Publishing, 2014. ISBN 978-1-78200-371-7
• (PL) Morgała, Andrzej. Samoloty wojskowe w Polsce 1918–1924, Warsaw: Lampart, 1997. ISBN 83-86776-34-X.
• (LT) Ramoška, Gytis, Karo Aviacijos Albatros D III, Plieno sparnai
• (LT) Ramoška, Gytis, Pirmieji karo aviacijos lėktuvai 1919-23 m, Plieno sparnai, Nr.1 1992 m.
• (EN) Stephenson, Charles (ill. Ian Palmer), Zeppelins : German airships 1900-40, Oxford, Osprey, coll. « New vanguard » (n^o 101), 2004 (ISBN 978-1-841-76692-8, OCLC 56450166)
• (EN) VanWyngarden, Greg. Albatros Aces of World War I Part 2 (Aircraft of the Aces No. 77). Oxford: Osprey Publishing, 2007. ISBN 1-84603-179-6.

Vaizdo medžiaga

• (-) Aircraft being manufactured at an Albatros Factory in Germany during World War I
• (DE) Building Albatros D III

Išnašos

1. Ramoška, Gytis, Karo Aviacijos Albatros D III, Plieno sparnai
2. Grosz, Peter M. Albatros D.III (Windsock Datafile Special). Berkhamsted, Herts, UK: Albatros Publications, 2003, p. 6
3. Grosz, Peter M. Albatros D.III (Windsock Datafile Special). Berkhamsted, Herts, UK: Albatros Publications, 2003, p. 8
4. VanWyngarden, Greg. Albatros Aces of World War I Part 2 (Aircraft of the Aces No. 77). Oxford: Osprey Publishing, 2007, p. 19.
5. Grosz, Peter M. Albatros D.III (Windsock Datafile Special). Berkhamsted, Herts, UK: Albatros Publications, 2003, p. 18.
6. Grosz, Peter M. Albatros D.III (Windsock Datafile Special). Berkhamsted, Herts, UK: Albatros Publications, 2003, p. 19
7. Grosz, Peter M. Albatros D.III (Windsock Datafile Special). Berkhamsted, Herts, UK: Albatros Publications, 2003., p. 11
8. Grosz, Peter M. Albatros D.III (Windsock Datafile Special). Berkhamsted, Herts, UK: Albatros Publications, 2003., p. 13
9. Peter L. Gray: The Albatros D.I–D.III. Profile No. 127, Profile Publications Ltd., Leatherhead, Surrey, England 1966, p. 12.
10. Der blutige April, Teil 1. In: luftfahrtgeschichte.com.
11. Charles Stephenson (ill. Ian Palmer), Zeppelins : German airships 1900-40, Oxford, Osprey, coll. « New vanguard » (n^o 101), 2004 (ISBN 978-1-841-76692-8, OCLC 56450166), p. 47
12. Janusz Meissner, Wspomnienia pilota. Cz. I. Jak dziś pamiętam, Wydawnictwo Literackie, Wrocław 1985.
13. Ramoška, Gytis, Pirmieji karo aviacijos lėktuvai 1919-23 m, Plieno sparnai, Nr.1 1992 m.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.