LukauskiaiLukauskių dvarvietėLukauskiai55 52 05 š pl 21 27 04 r ilg 55 868 š pl 21 451 r ilg 55 868 21 451 Lukauskiai Ap

Lukauskiai
Lukauskių dvarvietė

Lukauskiai
55°52′05″š. pl. 21°27′04″r. ilg. / 55.868°š. pl. 21.451°r. ilg. / 55.868; 21.451 (Lukauskiai)

Apskritis	Klaipėdos apskritis
Savivaldybė	Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija	Žalgirio seniūnija

Vikiteka	Lukauskiai

Lukauskiai – buvęs kaimas ir dvaras (palivarkas) Kretingos rajono savivaldybės pietrytinėje dalyje, 6 km į pietvakarius nuo Kartenos ir 5 km į rytus nuo Raguviškių, tarp Kartenalės I ir Kartenalės II upelių.

Kultūros paveldas:

Piliakalnis su priešpiliu, vad. Pilale (I tūkstantmetis – II tūkstantmečio pr.)
(1990 m., 1996 m.)
Paminklas partizanams atminti (2019 m.)

Etimologija

Vietovė vadinama liet. Lukauskiais, rečiau – liet. Lukausku, o vietine tarme – žem. Lokauskėškė. Jai vardą davė pirmieji naujakuriai Lukauskiai.

Rašytiniuose šaltiniuose pavadinimas rašomas lenk. Łukowskie, rus. деревня Луковски, rus. Ф. Лукaвскa, rus. Луковскe, rus. Г. дв. Луковскoe, vok. Gut Lukowskie, vok. Gut Lukauskiai.

Geografija

Lukauskių žemė plytėjo tarp Budrių, Bumbulių, Žutautų, Baublių, Kalno Grikštų ir Kačaičių, abipus Kartenalės I. Ji taip pat apėmė tarp Žutautų ir Kačaičių esantį Žutautų (seniau – Biržtvos ir Ganyklalių) mišką bei abipus Kartenalės II ir jos intako Alksnupio ošiantį Alksnos mišką, toliau besitęsdama į vakarus tarp Kalno Grikštų ir Kačaičių iki pat Kartenalės I ir Kartenalės II santakos.

Vietovės šiaurinėje dalyje, netoli ribos su Budriais, buvo senųjų kelių Kretinga–Budriai–Kuliai ir Kartena–Mikoliškiai–Gargždai kryžkelė.

Istorija

Ties Lukauskių ir Žutautų riba rasta kuršiška pasaginė segė ir priešingame kaimo pakraštyje prie Kartenalės II ir Kartenalės I santakos išlikęs piliakalnis su priešpiliu liudija, kad žmonių čia gyvenama nuo IX–XII a. Manoma, kad ant šio piliakalnio stovėjo 1253 m. minima Ducinės (Duzene, Docene) pilis.

Po Melno taikos kuršių žemėse XV a. ėmus kurtis žemaičiams, prie svarbiais prekybos traktais tapusių kelių Kretinga–Kuliai ir Kartena–Gargždai kryžkelės XVII a. atsirado Lukauskių kaimas. Tai, kad jo gyventojai aktyviai dalyvavo prekyboje ir mainuose, liudija šioje vietovėje rasta unikali XVI–XVII a. žiedinė segė, puošta dviejų susikibusių pasisveikinimui rankų motyvu. Šio tipo segės atkeliavo Hanzos prekybos keliu iš vokiškųjų žemių. Rygos auksakalių cecho įstatuose šios segės laikomos sužadėtuvių simboliu.

Lukauskių kaimo sodybos stovėjo dešiniajame Kartenalės I krante, prie Kretingos–Kulių kelio. Tai buvo nedidelis kaimas, įsikūręs Kartenos dvaro žemėje, paribyje su Plungės dvaro Žutautais. XIX a. pradžioje jame tebuvo 5 dūmai. Gyventojai priklausė Kartenos parapijai. Nuo XVIII a. vid. jie melstis ir krikštyti vaikus vyko į Budrių filijinę bažnyčią.

1845 m. buvo 8 katalikų sodybos. Iš jose gyvenusių šeimų, gausiausia buvusi Ignoto ir Eleonoros Priskų šeimyna, kurią sudarė 15 asmenų. Domininko ir Kotrynos Martinkų šeimoje buvo 9, Simono ir Onos Priskų bei Jono ir Magdalenos Vaidaugų – po 8, Antano ir Antaninos Puplesių – 6, Juozapo ir Veronikos Šilų, Povilo ir Pranciškos Šiukštų bei Juozapo ir Marijos Talmontų – po 5 šeimyniškius.

Grafams Pliateriams plečiant palivarkinį lažinį ūkininkavimą, apie XIX a. vidurį kaimas panaikintas ir paverstas palivarku – Kartenos dvaro ūkiniu-gamybiniu padaliniu. Jo medinė sodyba iškilo kelio į Kretingą kairėje pusėje, Kartenalės I dešiniajame krante. Aplinkui sodybą abiejuose upės krantuose plytėjo dirbama palivarko žemė, o į pietvakarius nuo dvarvietės plytėjo miškai ir ganyklos. Kartenalė I nuo palivarko sodybos iki santakos su Kartenale buvo užtvenkta, o prie užtvankos pastatytas medinis vandens malūnas.

Lukauskių palivarką 1859 m. nupirko bajorė Teklė Višomirska. Tokiu būdu jis virto nedideliu privačiu dvaru, turėjusiu 655,5 ha žemės: 546,25 ha arimų, po 54,625 ha ganyklų ir miško. Tarp 1881–1884 m. dvarelis atiteko Rusijos imperijos kariuomenės atsargos generolui Edvardui Višomirskiui. Jis 1903 m. prisidėjo prie Budrių šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios statybos.

Po generolo mirties dvarelį paveldėjo sūnus Edvardas Višomirskis, ilgą laiką dirbęs dvaruose privačiu muzikos, prancūzų ir lenkų kalbų mokytoju. Greta žemaičiams įprastų naminių paukščių jis augino kalakutus, namines patarškas, povus, o tvenkinyje laikė vėžlius, kuriuos vietiniai vadino geležinėmis varlėmis.

1923 m. dvare buvo registruotas 1 kiemas. Vykdant Lietuvos žemės reformą, 1925 m. Edvardui Višomirskiui buvo palikta apie 80 ha žemės. Tuo metu dvarą sudarė sodyba su vaismedžių sodu, gyvenamuoju namu, klėtimi, tvartais, daržine, kluonu, koplytėle ir kt. ūkiniais-pagalbiniais statiniais. Tarp sodo ir Kretingos kelio plytėjo ariamas Užsodnio, o į rytus nuo kluono – Užjaujo laukas. Šalia sodybos abipus Kartenalės I driekėsi Lankelės – smėlingos pievos. Į pietus nuo trobesių buvusi krūmais apaugusi Apluoko ganykla, o tarp jos ir Alksnos miško – Biržtvos ir Ganyklalės miškai. Nusavintą žemę valstybė išdalino Kačaičių ir Budrių valstiečiams, o Pamelnyče vadinamą malūną su šalia buvusiais dviem kiemais prijungė prie Žutautų.

Dvarininkas Edvardas Višomirskis 1934 m. mirė ir buvo palaidotas . Jo dvarelį su 79,15 ha žemės nupirko kretingiškis notaras Jonas Kentra. Jis čia ūkininkavo, su šeima leido vasaras, atnaujino koplytėlę, apie 1938 m. įsivedė vieną pirmųjų Budrių apylinkėje telefono ryšio liniją. Sovietų valdžia 1940 m. spalio 31 d. Kartenos valsčiaus Žemės fondui iš J. Kentros nusavino 49,15 ha žemės, o 1941 m. birželio 14 d. notarą suėmė ir išvežė į Rešiotų lagerį, kuriame jis 1942 m. mirė.

Po Antrojo pasaulinio karo Lukauskių apylinkėje veikė Kardo rinktinės Kadugio–Buganto kuopos partizanai. 1946 m. birželio 6 d. į rytus nuo dvaro sodybos, šalia tvenkinio į Budrių stribų pasalą pateko ir žuvo kuopos vadas Jonas Žutautas. Dvarui priklausiusiame Alksnos miške prie Kartenalės II šalia Kačaičių partizanai buvo įsirengę žeminę, kurioje 1949 m. vasario 11 d. MGB vidaus kariuomenės kariai ir Kartenos stribai susprogdino Buganto kuopos būrio vadą Vladą Lukauskį–Prutenį, Vytautą Antaną Lukauskį–Plieną ir neatpažintą partizaną.

Pokariu Lukauskių dvarelis nacionalizuotas ir paverstas valstybinio ūkio dalimi, o 1949 m. priskirtas prie Budrių kaime įkurto Julijos Žymantienės kolūkio. Į šį kolūkį 1950 m. buvo priverstas įstoti ir vienintelis Lukauskių viensėdžio gyventojas Juozas Eglinskas, valdęs 5 ha (3,37 ha ariamos, 1 ha pievos ir ganyklos, 63 arus nenaudojamos) žemės.

Vėliau dvare veikė Aušros, Jaunosios Gvardijos, Žemaitijos kolūkio gamybinis padalinys. Jame 1966 m. dar stovėjo koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūra, kuri netrukus buvo nugriauta, o laikui bėgant to paties likimo susilaukė ir kiti sodybos statiniai. Išliko tik dvarvietę juosiantys seni lapuočiai medžiai. Lukauskių viensėdis po 1950 m. dingo iš oficialių gyvenviečių apskaitos dokumentų, o vietovė susiliejo su Budriais.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1861–1950 m.	Kartenos valsčius

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1845 m. ir 1923 m.

1845 m.

1902 m.

1923 m.^sur.

60

6

3

Šaltiniai

. Budrių parapijos vietovardžiai – Kartena: 25-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija. – Vilnius, 2012. – P. 1001
Tomas Baranauskas. Kartena ir kuršių pilys prie Minijos – vakarinis Ceklio žemės pasienis. – Lietuvos lokaliniai tyrimai. Istorija. – Vilnius, 2012. – T. 1. – P. 6
Tomas Baranauskas. Kartena ir kuršių pilys prie Minijos – vakarinis Ceklio žemės pasienis. – Kartena: 25-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija. – Vilnius, 2012. – P. 161
. Artefaktų ieškotojai pildo krašto istoriją ir užduoda istorinių mįslių. – Pajūrio naujienos – 2020 m. gegužės 5 d.
. Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowieńskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem położonego. – Wilno, 1846. – S. 162
Kazys Misius, . Lietuvos katalikų bažnyčios (žinynas). – Vilnius, 1991. – P. 373-374
Регистръ Кoрцянскаго прихода Римско католическаго исповѣданія 1845 года октября 11 дня. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 605, ap. 2, b. 723. – L. 76v
Julius Kanarskas, Išnykęs Lukauskių kaimas ir dvaras. – Pajūrio naujienos – 2021 m. rugpjūčio 25 d.
Алфавитный списокъ землевладѣльцевъ Ковенской губерніи, по 1-е Сентября 1881 г. – Ковна, 1881. – C. 71v-72
. Varpai virš Budrių kaimo. – Kartena: 25-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija. – Vilnius, 2012. – P. 397-398
Lietuvos apgyvendintos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 114
Kartenos valsčiaus Lukauskų dvaro ir Kačaičių kaimo bendrų ganyklų likvidavimo byla. 1925–1927 m. – Lietuvos centrinis valstybės archyvas. – F. 1350, ap. 1, b. 187
Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1938 metams. – Kaunas, 1938. – P. 192
Valstybinės žemės ūkio komisijos dokumentai. – Lietuvos centrinis valstybės archyvas. – F. R-764, ap. 1a, b. 294. – L. 46.
1941-1952 metų Lietuvos tremtiniai. – Vilnius, 1993. – Kn. 1. – P. 440
Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941. – Vilnius, 1999. – T. 1 (A-Ž). – P. 418;
. Antanas Juozapas. Okupacijų metai ir rezistencinis judėjimas. Rezidentų atminties įamžinimas. – Kartena: 25-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija. – Vilnius, 2012. – P. 282
Vakarų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas: Kęstučio, Prisikėlimo, Žemaičių apygardos. – Parengė E. Jankauskienė, R. Trimonienė, D. Žygelis. – Vilnius, 2010. – P. 196, Nr. 49-4
Kartenos valsčiaus valstybinio žemės fondo vardinis sąrašas. 1950 m. – Lietuvos centrinis valstybės archyvas. – F. 95, f. 1, b. 8. – L. 12
Koplytėlė Budrių kaime. Fot. Juozas Mickevičius, 1966 m. – Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys. – Nr. KM IF-1952, 1953
Marijos skulptūra iš koplytėlės Budrių k. Fot. J. Mickevičius. 1966 m. – Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys. – Nr. KM IF-1954, 1955
Регистръ Кoрцянскаго прихода Римско католическаго исповѣданія 1845 года октября 11 дня. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 605, ap. 2, b. 723. – L. 76v
Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.

Nuorodos

Išnykęs Lukauskių kaimas ir dvaras. – Pajūrio naujienos – 2021 m. rugpjūčio 25 d.

Aplinkinės gyvenvietės

Nausodis – 3 km

Budriai

KARTENA – 6 km

RAGUVIŠKIAI – 5 km

Bumbuliai – 3 km

Baubliai – 5 km

Lapiai – 10 km

Žutautai – 2 km

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] . Budrių parapijos vietovardžiai – Kartena: 25-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija. – Vilnius, 2012. – P. 1001

[2] Tomas Baranauskas. Kartena ir kuršių pilys prie Minijos – vakarinis Ceklio žemės pasienis. – Lietuvos lokaliniai tyrimai. Istorija. – Vilnius, 2012. – T. 1. – P. 6
Tomas Baranauskas. Kartena ir kuršių pilys prie Minijos – vakarinis Ceklio žemės pasienis. – Kartena: 25-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija. – Vilnius, 2012. – P. 161

[3] . Artefaktų ieškotojai pildo krašto istoriją ir užduoda istorinių mįslių. – Pajūrio naujienos – 2020 m. gegužės 5 d.

[4] . Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowieńskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem położonego. – Wilno, 1846. – S. 162

[5] Kazys Misius, . Lietuvos katalikų bažnyčios (žinynas). – Vilnius, 1991. – P. 373-374

[6] Регистръ Кoрцянскаго прихода Римско католическаго исповѣданія 1845 года октября 11 дня. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 605, ap. 2, b. 723. – L. 76v

[7] Julius Kanarskas, Išnykęs Lukauskių kaimas ir dvaras. – Pajūrio naujienos – 2021 m. rugpjūčio 25 d.

[8] Алфавитный списокъ землевладѣльцевъ Ковенской губерніи, по 1-е Сентября 1881 г. – Ковна, 1881. – C. 71v-72

[9] . Varpai virš Budrių kaimo. – Kartena: 25-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija. – Vilnius, 2012. – P. 397-398

[10] Lietuvos apgyvendintos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 114

[11] Kartenos valsčiaus Lukauskų dvaro ir Kačaičių kaimo bendrų ganyklų likvidavimo byla. 1925–1927 m. – Lietuvos centrinis valstybės archyvas. – F. 1350, ap. 1, b. 187

[12] Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1938 metams. – Kaunas, 1938. – P. 192

[13] Valstybinės žemės ūkio komisijos dokumentai. – Lietuvos centrinis valstybės archyvas. – F. R-764, ap. 1a, b. 294. – L. 46.

[14] 1941-1952 metų Lietuvos tremtiniai. – Vilnius, 1993. – Kn. 1. – P. 440
Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941. – Vilnius, 1999. – T. 1 (A-Ž). – P. 418;

[15] . Antanas Juozapas. Okupacijų metai ir rezistencinis judėjimas. Rezidentų atminties įamžinimas. – Kartena: 25-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija. – Vilnius, 2012. – P. 282

[16] Vakarų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas: Kęstučio, Prisikėlimo, Žemaičių apygardos. – Parengė E. Jankauskienė, R. Trimonienė, D. Žygelis. – Vilnius, 2010. – P. 196, Nr. 49-4

[17] Kartenos valsčiaus valstybinio žemės fondo vardinis sąrašas. 1950 m. – Lietuvos centrinis valstybės archyvas. – F. 95, f. 1, b. 8. – L. 12

[18] Koplytėlė Budrių kaime. Fot. Juozas Mickevičius, 1966 m. – Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys. – Nr. KM IF-1952, 1953
Marijos skulptūra iš koplytėlės Budrių k. Fot. J. Mickevičius. 1966 m. – Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys. – Nr. KM IF-1954, 1955

[19] Регистръ Кoрцянскаго прихода Римско католическаго исповѣданія 1845 года октября 11 дня. – Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 605, ap. 2, b. 723. – L. 76v

[20] Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.

[21] Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.