Škotijos geografija

Škotijos geografija
Žemynas	Europa
Regionas	Šiaurės Europa Britų salos
Plotas	80 240 km² 97 % žemės 3 % vandens
Pakrantė	11 800 km
Sienos	154 km
Aukščiausias taškas	Ben Nevis 1 345 m
Žemiausias taškas	Atlanto vandenynas 0 m
Ilgiausia upė	Tėjus 190 km
Didžiausias ežeras	Lomondas 71 km²

Škotijos geografija yra įvairi – nuo žemumų, kuriose plačiai vystomas žemės ūkis, iki nepaliestų aukštumų ir nuo didelių miestų iki retai apgyvendintų salų. Šiaurės Europoje esanti Škotija apima šiaurinę Didžiosios Britanijos salos dalį. Šaliai taip pat priklauso daugiau kaip 900 aplinkinių salų, iš kurių didžiausios yra Šetlando ir Orknio salos bei Vidiniai ir Išoriniai Hebridai.

Vienintelė Škotijos sausumos siena yra su Anglija, kuri 97 km driekiasi nuo vakaruose iki Šiaurės jūros rytuose. Škotijos pusiasalį nuo Airijos salos skiria vos 21 km pločio Šiaurės kanalas.Norvegija nuo Škotijos yra nutolusi 310 km į rytus. Škotijos vakarų ir šiaurės pakrantes bei jos salas skalaujantis Atlanto vandenynas daro didelę įtaką šalies klimatui.

Škotija yra kalnuočiausia Jungtinės Karalystės šalis. Geologiškai du aiškiai skirtingus fiziografinius regionus – Škotijos aukštumas ir Škotijos žemumą – skiria . Hailando sprūdis yra geologinis uolienų lūžis, kuris tęsiasi nuo Arano salos šalies vakaruose iki Stonheveno rytuose. Škotijos aukštumose yra aukščiausia Jungtinės Karalystės viršūnė – Ben Nevis.

Pietinėje šalies dalyje gyvena dauguma šalies gyventojų, ypač siaurame ruože tarp Klaido ir Forto užutėkių, kuris yra vadinamas (angl. Central belt). Nors Glazgas yra didžiausias Škotijos miestas, Edinburgas yra šalies sostinė ir politinis centras. Kita kalnuota šalies vietovė yra , nors jų viršūnės ir nėra tokios aukštos kaip Škotijos aukštumose šiaurėje.

Gamtos išteklių, tokių kaip akmens anglis, geležis ir cinkas, gausa padarė didelę įtaką Škotijos pramonės augimui XIX-XX a. pradžioje. Šiandien energija yra vienas svarbiausių Škotijos ekonomikos sektorių. Nors Škotija yra viena didžiausių naftos išgavėjų Europos Sąjungoje, vis dėlto šalis vis daugiau dėmesio skiria atsinaujinančios energijos gamybai ir planuoja, kad iki 2030 m. bent 50 % energijos suvartojimo šalyje bus patenkinta naudojant tik atsinaujinančios energijos šaltinius.

Geologija ir morfologija

Pagrindinis straipsnis – .

Škotijos plotas yra 80 240 km², kas sudaro 32 % Jungtinės Karalystės ploto. Žemyninės Škotijos (t. y. Škotijos dalies, neskaitant salų) pakrantė yra 9 910 km ilgio.

Škotijos reljefas susiformavo judant tektoninėms plokštėms, o vėliau dėl erozijos, kurią sukėlė ledynų traukimasis. Vienas didžiausių geologinių darinių yra , kuris dalija šalį į „aukštumas“ šiaurėje ir vakaruose bei „žemumas“ pietuose ir rytuose. Škotijos aukštumos yra kalnuota teritorija, kurioje yra aukščiausios Jungtinės Karalystės viršūnės. Didysis Glenas skiria pietryčių Grampiano kalnus ir . Škotijos žemumą galima padalinti į ir į Centrines lygumas.

Seniausios uolienos Škotijoje yra Lewisian gneiss uolienos, kurios susiformavo prekambro laikotarpiu, maždaug prieš 3 milijardus metų. Lewisian gneiss yra vienos seniausių uolienų pasaulyje. Prekambro laikotarpiu taip pat susidarė toridono smiltainiai ir Moine uolienos. Kiti telkiniai susiformavo kambro periodu. Kai kurie iš jų į dalradijos uolienų grupę. Žemės plotas, kuriame šiuo metu yra Škotijos teritorija, tuo periodu buvo arti pietų ašigalio.

Silūro periodu (prieš 439-409 milijonus metų) dabartinės Škotijos teritorija buvo kontinento dalis. Laurentiją nuo Baltikos kontinento skyrė . Abu žemynai galiausiai susidūrė, sujungdami Škotiją su dabartinės Anglijos ir Europos teritorijomis. Žemynų susijungimas yra geriau žinomas Kaledoninės kalnodaros vardu. Vieta, kurioje susijungė du žemynai, šiuo metu yra . Silūro uolienos, kurios susidūrimo metu buvo iškeltos iš jūros dugno, šiuo metu sudaro . Škotijos aukštumos taip pat susiformavo dėl susidūrimo. Tuo laikotarpiu taip pat susidarė . Dėl tektoninių plokščių susidūrimo su ugnikalniais pietinėje Škotijoje ir magmos židiniais šiaurinėje šalies dalyje, Škotijoje suintensyvėjo vulkaninis aktyvumas. Dėl jo Škotijoje susiformavo granitiniai kalnai, pavyzdžiui .

Karbono periodu (prieš 363-290 milijonų metų) Škotija buvo arti pusiaujo. Per tą laiką įvyko keletas pokyčių, pavyzdžiui, tuo laikotarpiu susiformavo akmens anglies telkiniai. Ugnikalnių aktyvumas taip pat suformavo Edinburge. Iki triaso periodo Škotija buvo dykuma, kurios pietrytinę dalį sudarė smiltainis. Nors Škotijoje taip pat buvo susiformavę kreidinių uolienų, jų neišliko, skirtingai nuo kreidos Anglijoje.

Terciaro periodu vėl ėmė judėti tektoninės plokštės, atskirdamos šiuolaikinę Šiaurės Ameriką ir Europą bei suformuodamos Atlanto vandenyną. Skilimas įvyko į vakarus nuo Škotijos, palikdamas buvusių ugnikalnių grandinę ir suformuodamas Hebridus, įskaitant ir Skajų bei Sent Kildą. Tai buvo paskutinis uolienų formavimosi laikotarpis Škotijoje.

Fizinė geografija

Pagrindiniai taškai

Tolimiausi žemyninės Škotijos taškai:

• Šiauriausias: Ister Hedas, , Kaitnas
• Ryčiausias: , Pyterhedas, Aberdynšyras
• Piečiausias: , Damfrisas ir Galovėjus
• Vakariausias: , pusiasalis, Hailandas

Tolimiausi Škotijos taškai (įskaitant ir salas):

• Šiauriausias: uola, Šetlando salos
• Ryčiausias: , Aut Skeriso salynas, Šetlando salos
• Piečiausias: Galovėjaus iškyšulys, Damfrisas ir Galovėjus
• Vakariausias: arba Rokalo sala, kurios tarptautinis statusas yra ginčytinas, arba , Sent Kildos salynas, Išoriniai Hebridai

Geografinis Škotijos centras yra keli kilometrai nuo kaimo Hailande, maždaug už 80 km į pietus nuo Inverneso. Žemyninės Škotijos geografinis centras yra netoli viršūnės Perto ir Kinroso srityje.

Žemės panaudojimas

Bendras Škotijos žemės plotas yra 8 023 947 ha. Pievoms ir neapdirbamoms ganykloms tenka 67 % žemės ploto, miškams ir miškingoms teritorijoms – 17 %, miestams – 8 %, javams ir pūdymui – 7 %, kitoms žemės ūkio veikloms – 2 %.

Topografija, kalnai ir kalvos

Škotija yra kalnuočiausia Jungtinės Karalystės šalis. Aukščiausios šalies viršūnės yra Škotijos aukštumose, į šiaurę nuo . Skajuje esantys yra didžiausias kalnų masyvas ne žemyninėje Škotijoje. 1 345 m aukščio Ben Nevis, esantis vakarinėje Grampiano kalnų masyvo pusėje, yra aukščiausia Škotijos ir visos Didžiosios Britanijos salos viršūnė. (1 309 m) ir (1 296 m) yra atitinkamai antra ir trečia pagal aukštį Škotijos viršūnės, abi esančios grandinėje, rytinėje Škotijos aukštumų dalyje.

Pietinėje Škotijos dalyje yra – plati kalnų grandinė, kurios paviršius yra ne toks raižytas ir miškingesnis nei šiaurėje esančių aukštumų. Aukščiausia Pietinių aukštumų viršūnė yra (843 m).

Netgi centrinėse Škotijos lygumose yra kelios kalvų grandinės, pavyzdžiui, netoli Stirlingo, prie Glazgo ir Faife.

Škotijos viršūnės yra skirstomos pagal jų aukštį. Viršūnės, aukštesnės nei 3 000 pėdų (914,4 m), yra žinomos kaip (angl. Munros). Škotijoje yra 284 munrai. Visi jie yra Škotijos aukštumose. Korbetai (angl. Corbetts) yra viršūnės, kurių aukštis yra nuo 2 500 iki 3 000 pėdų (762-914,4 m), o santykinis aukštis ne mažesnis nei 500 pėdų (152,4 m). Škotijos viršukalnių klasifikacija periodiškai yra peržiūrima „Škotijos kopinėjimo klubo“ (angl. Scottish Mountaineering Club).

Pakrantė

Žemyninės Škotijos pakrantės ilgis yra 9 910 km. Įskaitant salas pakrantės ilgis padidėja iki maždaug 11 800 km. Vakarinei Škotijos pakrantei būdingi ilgi iškyšuliai, kuriuos vieną nuo kito skiria į fjordus panašūs jūriniai ežerai. Rytinė šalies pakrantė daug lygesnė. Joje gausu įlankų ir smėlio paplūdimių. Vienas iš tokių yra Aberdyne. Taip pat rytinėje šalies pakrantėje yra kelios didelės estuarijos, kurių aplinkinės teritorijos yra paskelbtos draustiniais, siekiant išsaugoti vietinių paukščių populiaciją.

Didžiausios Škotijos įlankos yra , Klaido užutėkis ir vakaruose bei , , ir Forto užutėkis rytuose. , nepaisant pavadinimo, yra ne įlanka, o sąsiauris, skiriantis žemyninę Škotiją nuo Orknio salų.

, , , , ir ežerai žemyninėje Škotijoje bei Luiso saloje yra didžiausi jūriniai Škotijos ežerai.

Didžioji Škotijos pakrantės dalis yra apaugusi žole. Daugumoje paplūdimių vyrauja negyvosios kopos.

Salos

Škotijoje yra daugiau kaip 900 salų, iš kurių dauguma yra prie šiaurinės ir vakarinės šalies pakrantės. Škotijos šiaurines ir vakarines salas galima suskirstyti į tris pagrindines salų grupes: Šetlando ir Orknio salas bei Hebridus, kurie taip pat yra skirstomi į Vidinius ir Išorinius Hebridus. Šetlando ir Orknio salos kartu su Fero ir salomis yra vadinamos Šiaurinėmis salomis, o Hebridai yra vadinami Vakarinėmis salomis. Didžiausia Škotijos sala yra Luisas ir Harisas (2 200 km²), esanti Išoriniuose Hebriduose.

Kitos salų grupės yra Forto ir Klaido užutėkiuose bei gėlavandeniuose ežeruose, pavyzdžiui Lomondo ir ežeruose. Atokiausios Škotijos salos yra Sent Kilda ir Rokalo sala, kurios statusas Jungtinėje Karalystėje yra ginčytinas.

Daugelyje pakrantės salų galima pastebėti stiprius potvynius ir atoslūgius. Potvyniai ir atoslūgiai , esančioje tarp ir Džuros salų sukelia vieną didžiausių sūkurių pasaulyje. Stiprūs potvyniai ir atoslūgiai taip pat pastebimi , kuris yra tarp žemyninės Škotijos ir Orknio salų bei sąsiauryje tarp Skarbos ir salų.

Škotijos salų topografija yra įvairi. Pavyzdžiui, Malas, Skajus ir Aranas yra žinomi dėl savo kalnuoto reljefo, o , ir dauguma Šetlando salų yra plokščios. Ryškūs topografiniai skirtumai yra pastebimi net tarp tų pačių salynų salų. Pavyzdžiui, , sala, priklausanti Orknio saloms, yra kalnuotesnė už aplinkines Orknio salas. Harisas išsiskiria tuo, kad yra kalnuotesnis už aplinkines Luiso, Šiaurės Juisto, Pietų Juisto ir Baros salas Išoriniuose Hebriduose. Ailos reljefas yra švelnesnis nei šalia esančios Džuros. ir salų reljefai dantytesni nei kaimyninių ir salų.

Upės

Dešimt ilgiausių Škotijos upių:

1. Tėjus 190 km
2. Spėjus 172 km
3. Klaidas 171 km
4. Tvidas 156 km
5. 137 km
6. 132 km
7. 105 km
8. 101 km
9. 98 km
10. 80 km

Vandenskyra tarp upių, tekančių į Atlanto vandenyną, ir upių, tekančių į Šiaurės jūrą yra 1 200 km ilgio.

Ežerai

Škotijoje gausu gėlavandenių ežerų (škot. gėl. loch). 90 % Didžiosios Britanijos gėlo vandens tūrio yra Škotijoje.Lomondas yra didžiausias pagal plotą gėlavandenis telkinys Didžiosios Britanijos saloje. Vis dėlto, Loch Nesas yra didžiausias pagal tūrį (7,4 km³). Vandens tūris Loch Nese yra beveik dvigubai didesnis nei visų Anglijos ir Velso ežerų kartu sudėjus.

Dešimt didžiausių Škotijos ežerų:

1. Lomondas 71 km²
2. Loch Nesas 57 km²
3. 39 km²
4. 28 km²
5. 27 km²
6. Tėjaus ežeras 26 km²
7. 23 km²
8. 20 km²
9. 19 km²
10. 19 km²

Atstumai iki kitų šalių

Vienintelė Škotijos sausumos siena yra su Anglija, kuri driekiasi 97 km nuo Tvido baseino rytinėje šalies pakrantėje iki vakarinėje. Airijos sala yra vos 19 km nuo Škotijos pietvakariuose esančio pusiasalio.Norvegija yra už 310 km į rytus, Farerai – už 270 km į šiaurę, o Islandija – už 740 km į šiaurės vakarus.

Klimatas

Škotijoje vyrauja vidutinių platumų klimatas, kuris yra labai permainingas, bet retai kada ekstremalus. Škotiją šildo . Atsižvelgiant į šalies geografinę padėtį, Škotijoje klimatas daug švelnesnis lyginant su panašioje platumoje esančiu Labradoro pusiasaliu Kanadoje, kuriame ledkalniai yra įprastas reiškinys.

Vidutinė Škotijos temperatūra yra žemesnė nei likusioje Didžiojoje Britanijoje. Žemiausia Jungtinės Karalystės temperatūra –27.2 °C buvo užfiksuota kaime, Grampiano kalnuose 1982 m. sausio 10 d., taip pat gyvenvietėje, Hailande 1995 m. gruodžio 30 d. O aukščiausia Škotijos temperatūra 33,2 °C buvo užfiksuota Madervelyje, Šiaurės Lanarkšyro srityje 2018 m. birželio 28 d. Vidutinė žiemos temperatūra siekia nuo 5 iki 5,7 °C, o vasaros – nuo 14,9 iki 16,9 °C. Škotijos vakarinės pakrantės teritorijos yra šiltesnės nei rytinės ir vidinės dėl šiltųjų Atlanto srovių įtakos ir dėl šaltos Šiaurės jūros paviršiaus temperatūros. Vis dėlto, karščio bangų metu vakarinės pakrantės gyvenvietės fiksuoja žemesnes temperatūras nei rytinės. Kai kuriose vietose, tokiose kaip „Invriu sodai“ netoli Alapulo miesto, ir Logano botanikos sodai, esantys netoli Galovėjaus iškyšulio, yra pakankamai šilta, kad jose būtų galima auginti palmes.

Bendras kritulių kiekis Škotijoje labai skiriasi – vakarinė Škotijos aukštumų dalis yra viena drėgniausių vietų visoje Jungtinėje Karalystėje. Kritulių kiekis čia siekia 4 577 mm per metus. Dėl kalnuotos vakarinės Škotijos aukštumų topografijos čia iškrentantys krituliai yra . Palyginti didžiojoje rytų Škotijos dalyje iškrenta mažiau nei 870 mm kritulių. miestelyje, į rytus nuo Edinburgo per metus iškrenta vos 560,18 mm kritulių, kas yra mažiau nei Barselonoje. Žemumose sniegas iškrinta gana retai. Vis dėlto, jo gausu Škotijos viršukalnėse. Kai kuriose Škotijos aukštumų vietose sniegas vidutiniškai laikosi nuo 36 iki 105 dienų per metus, o kai kuriose vakarinėse pakrantėse sniegas laikosi nuo 0 iki 6 dienų. Daugiausiai sniego iškrenta grandinėje.

Hebriduose esančiame 1946 m. gegužę ir 1975 m. gegužę buvo po 329 saulėtas valandas – didžiausias per vieną mėnesį užfiksuotas saulėtų valandų skaičius. Šiaurinėse Škotijos salose saulėgrįžos metu saulė nenusileidžia. Lervike, Šetlando salose, vasaros viduryje būna keturiomis valandomis daugiau dienos šviesos nei Londonas. Žiemą Lervike būna keturiomis valandomis mažiau nei Londone. Vidutinis metinis saulėtų valandų vidurkis svyruoja nuo 711 iki 1 140 valandų Škotijos aukštumose ir šiaurės vakaruose ir iki 1471-1540 valandų Škotijos rytuose bei šalies pietvakariuose.

Kaip ir likusiose Britų salose, pietvakarių vėjas iš Atlanto atpučia šiltą ir drėgną orą. Vėjuočiausios Škotijos vietos yra šiaurėje ir vakaruose. Kai kurios Išorinių Hebridų, Šetlando ir Orknio salų vietos patiria daugiau nei 30 dienų stiprių vėjų per metus. Rudenį ir žiemą Škotiją veikia Europos vėjo audros.

Gyventojų geografija

Pagrindinis straipsnis – Škotijos demografija.

Remiantis Škotijos generalinio registrų centro duomenimis, bendras Škotijos gyventojų skaičius 2019 m. buvo 5 463 300. Nors per pastaruosius metus procentiškai škotai sudaro vis mažiau Jungtinės Karalystės gyventojų (šiuo metu škotai sudaro maždaug 8,2 % visų Jungtinės Karalystės gyventojų), Škotijos gyventojų kiekis dėl didėjančio gimstamumo ir imigracijos tolygiai auga.

Lyginant su likusia Jungtine Karalyste, Škotijos gyventojų tankumas yra mažas – 70 žmonių kvadratiniame kilometre. Vis dėlto, Škotija yra labai urbanizuota šalis. 82 % šalies gyventojų gyvena 3 000 ar daugiau žmonių gyvenvietėse. Dauguma gyventojų gyvena Centrinėse lygumose, netoli didžiųjų Glazgo ir Edinburgo miestų. Taip pat nemažai žmonių gyvena šiaurės rytų pakrantėje – daugiausiai aplink Aberdyną – bei Invernese. Škotijos aukštumos, kuriose gyventojų tankis yra maždaug 8 žmonės kvadratiniame kilometre, yra rečiausiai apgyvendinta šalies vieta. Šiose vietovėse gyventojai gyvena kaimuose, mažuose miesteliuose arba izoliuotose sodybose bei trobelėse.

Beveik 100 Škotijos salų yra apgyvendintos. Daugiausiai gyventojų turinti sala yra Luisas ir Harisas, kurioje 2001 m. gyveno 19 918 žmonių. Daugiausia iš jų gyvena Stornovėjuje – vienintelėje Išorinių Hebridų gyvenvietėje, turinčioje miestelio statusą. Kitose, ypač mažosiose salose, gyventojų skaičius yra labai nedidelis. Nuo 1991 iki 2001 m. bendras Škotijos salose gyvenančių žmonių skaičius sumažėjo 3 %. Vis dėlto, per tą patį laikotarpį kai kuriose salose, pavyzdžiui, , Skajuje ir Arane gyventojų skaičius išaugo.

Škotijoje yra septynios miesto statusą turinčios gyvenamosios vietos: Glazgas, Edinburgas, Aberdynas, Dandi, Invernesas, Pertas ir Stirlingas. 2018 m. duomenimis, Glazgas buvo didžiausias Škotijos miestas, kuriame gyveno 626 410 gyventojų.O Škotijos sostinėje Edinburge tais pačiais metais gyveno 524 930 gyventojų. Nuo 1991 iki 2001 m. Edinburgo ir Stirlingo gyventojų skaičius išaugo atitinkamai 2,9 % ir 6,5 %. Per tą patį laikotarpį Inverneso gyventojų skaičius išaugo daugiau nei 6 %. Tuo pačiu metu Glazge, Dandyje ir Aberdyne buvo pastebimas gyventojų sumažėjimas.

Politinė geografija

Pagrindinis straipsnis – Škotijos politinė sistema.

Škotijos teritorija beveik nepakito po 1237 m. su Anglija pasirašytos Jorko sutarties bei 1266 m. su Norvegija pasirašytos Perto sutarties. Vieninteliai teritoriniai pokyčiai įvyko, kai Škotija XIV a. prarado Meno salą, kuri šiuo metu turi specialų politinį Britanijos Karūnos priklausomos teritorijos statusą ir formaliai nėra Jungtinės Karalystės dalis. Taip pat 1472 m. Škotija įsigijo iš Norvegijos Orknio ir Šetlando salas. Be to, 1482 m. Anglija visam laikui susigrąžino Beriką prie Tvido. Iš pradžių Škotija buvo nepriklausoma šalis. 1707 m. Škotija sudarė su Anglija ir įėjo į Didžiosios Britanijos karalystę.

Nuo 1889 iki 1975 m. Škotija buvo padalinta į miestus ir grafystes, kuriuos vėliau pakeitė regionai ir apskritys. Nuo 1996 m., kad būtų lengviau formuoti vietinę valdžią, Škotija buvo padalinta į 32 sritis, iš kurių kiekviena yra valdoma tarybos.

Rokalo sala – nedidelė negyvenama uolėta salelė Šiaurės Atlanto vandenyne, 1955 m. buvo aneksuota Jungtinės Karalystės, o 1972 m. paskelbta Škotijos dalimi. Tačiau Airija, Danija ir Islandija ginčija salos priklausymo Jungtinei Karalystei teisėtumą.

Škotija, kaip viena iš Jungtinę Karalystę sudarančių šalių, yra atstovaujama Jungtinės Karalystės Parlamente, Vestminsteryje, Londone. 1997 m. Škotijoje buvo surengtas referendumas, kuriame škotai balsavo už tai, kad Edinburge būtų atkurtas pirminis įstatymų leidžiamasis Škotijos parlamentas. Naujasis parlamentas turi galią spręsti tam tikrus su Škotija susijusius klausimus ir turi ribotą galią keisti pajamų mokesčius. Jungtinės Karalystės parlamentas išlieka atsakingas už Škotijos gynybą, tarptautinius santykius ir kai kurias kitas sritis. 2014 m. rugsėjo mėnesį buvo surengtas Škotijos nepriklausomybės referendumas, kuriame nepriklausomybė nuo Jungtinės Karalystės buvo atmesta.

Šiuo metu Škotijos parlamente 61 vietą turi Škotijos nacionalinė partija, konservatoriai turi 31 vietą, leiboristai – 23, žalieji – 6, liberalai demokratai – 5 ir dvi – nepriklausomi politikai.

Ekonominė geografija

Pagrindinis straipsnis – Škotijos ekonomika.

Apskaičiuota, kad 2006 m. Škotijos bendrasis vidaus produktas (BVP) sudarė 124 milijardus svarų, o BVP vienam gyventojui sudarė maždaug 24 000 svarų sterlingų. Pagrindinės Škotijos pramonės šakos yra bankininkystė ir finansinės paslaugos, plieno pramonė, nafta ir gamtinės dujos, viskis ir turizmas.

Šaltiniai

1. „Facts and figures about Scotland's sea area (coastline length, sea area in sq kms)“. Marine Scotland Information. Nuoroda tikrinta 2020-05-28.
2. Munro, D (1999). Scotland Atlas and Gazetteer. Harper Collins. pp. 1–2.
3. „North Channel“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2020-05-28.
4. „Scottish Weather And Climate“. Scotland.com. Nuoroda tikrinta 2020-05-28.
5. „Loch Lomond to Stirling - the Highland Line“. Scottish Natural Heritage (SNH). Suarchyvuotas originalas 2013-02-17. Nuoroda tikrinta 2020-05-29.
6. „Overview of Highland Boundary Fault“. Gazetteer for Scotland, University of Edinburgh. Nuoroda tikrinta 2020-05-29.
7. „Mid 2004 Localities estimates - Localities in descending order of size“ (PDF). General Register of Scotland (GROS). 2004. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2007-09-27. Nuoroda tikrinta 2020-05-29.
8. Lynch, M (2001), Industry to 1770s; pp211 Oxford Companion to Scottish History
9. Ertl, Alan W. (2013). Scotland's Road to Independence: The Makings of a State Identity. Universal-Publishers. p. 31. ISBN 9781612332864.
10. „The future of energy in Scotland: Scottish energy strategy“. Scottish Government. Nuoroda tikrinta 2020-05-30.
11. See "The 'Where Are We' page" Archyvuota kopija 17 lapkričio 2007 iš Wayback Machine projekto. highlandhostel.co.uk. Nuoroda tikrinta 22 September 2007.
12. National Statistics (2004). UK 2005. The Official Yearbook of the United Kingdom of Great Britain and Northern Ireland. London: The Stationery Office. p. 279. ISBN 0-11-621738-3.
13. „Mountains - The Key Facts“. Scottish Mountaineering Club. Suarchyvuotas originalas 2012-08-22. Nuoroda tikrinta 2020-06-02.
14. Machair Profile Archyvuota kopija 2007-05-20 iš Wayback Machine projekto.
15. Williams, Huw (2011-04-14). „Scotland's watershed route mapped out for hikers“. BBC. Nuoroda tikrinta 2020-06-04.
16. "Land Cover Change in Scotland" Archyvuota kopija 2012-02-25 iš Wayback Machine projekto.. SNH.
17. "Botanical survey of Scottish freshwater lochs" Archyvuota kopija 2016-03-03 iš Wayback Machine projekto. SNH Information and Advisory Note Number 4.
18. „Iceberg Viewing Tips“. Newfoundland and Labrador. Nuoroda tikrinta 2020-06-04.
19. „Met Office: Scottish climate“. Met Office. 2001. Suarchyvuotas originalas 2007-05-27. Nuoroda tikrinta 2020-06-04.
20. „Scotland 'breaks temperature record'“. BBC. 2018-07-02. Nuoroda tikrinta 2020-06-04.
21. „Scotland 1971-2000 averages“. Met Office. 2001. Suarchyvuotas originalas 2004-04-30. Nuoroda tikrinta 2020-06-04.
22. „Mean Temperatures Annual Average“. Met Office. 2001. Suarchyvuotas originalas 2014-01-03. Nuoroda tikrinta 2020-06-04.
23. „Lichens - The Exceptional Scottish climate“. Scottish National Heritage (SNH). 2001. Suarchyvuotas originalas 2012-08-13. Nuoroda tikrinta 2007-08-21.
24. „Rainfall Amount Annual Average“. Met Office. 2001. Suarchyvuotas originalas 2013-07-19. Nuoroda tikrinta 2020-06-04.
25. Wheeler, Dennis; Mayes, Julian (1997). Regional Climates of the British Isles. Routledge. ISBN 9780203437926.
26. „Days of Snow Lying Annual Average“. Met Office. 2001. Suarchyvuotas originalas 2007-08-09. Nuoroda tikrinta 2020-06-05.
27. „Sunshine Duration Annual Average“. Met Office. 2001. Suarchyvuotas originalas 2014-07-28. Nuoroda tikrinta 2020-06-05.
28. „Population estimates for the UK, England and Wales, Scotland and Northern Ireland, provisional: mid-2019“. Office of National Statistics. 2020. Nuoroda tikrinta 2020-06-05.
29. „Review of Scotland's cities - the analysis“. Scottish Government. 2003 m. sausio mėn. Suarchyvuotas originalas 2012-09-04. Nuoroda tikrinta 2020-06-06.
30. „Population up for third consecutive year“. General Register Office for Scotland. 2006-04-27. Suarchyvuotas originalas 2007-04-25. Nuoroda tikrinta 2020-06-06.
31. „Number of residents and households on all inhabited islands“ (PDF). General Register Office for Scotland. 2003-11-28. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2007-09-27. Nuoroda tikrinta 2020-06-06.
32. „Archived copy“. Suarchyvuotas originalas 2019-08-09. Nuoroda tikrinta 2020-06-06.{{cite web}}: CS1 priežiūra: archived copy as title (link)
33. „City of Edinburgh Council Area Profile“. www.nrscotland.gov.uk. Suarchyvuotas originalas 2019-04-26. Nuoroda tikrinta 2020-06-06.
34. Alistair Nicolson (2004-03-19). „Scottish Economic Report March 2004 - Demographic Change in the Highlands and Islands“. Scottish Government. Suarchyvuotas originalas 2012-09-04. Nuoroda tikrinta 2020-06-06.
35. "Uniting the Kingdoms?" National Archives. Nuoroda tikrinta 2020-06-06
36. Mackie, J.D. (1969) A History of Scotland. London. Penguin.
37. Whitaker's Almanack (1991) London. J. Whitaker and Sons.
38. „Berwick-upon-Tweed“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2020-06-06.
39. „1955: Britain claims Rockall“. BBC. Nuoroda tikrinta 2020-06-06.
40. Oral Questions Archyvuota kopija 2006-08-22 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2020-06-06
41. Scottish Economic Statistics 2008, Edinburgh: Scottish Government, 2008, ISBN 978-0-7559-5855-9. Nuoroda tikrinta 6 birželio 2020  p. 15, table A1.8a.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.