Saliamonas Banaitis (1866 m. liepos 15 d. Vaitiekupiuose, Sintautų valsčius, Rusijos imperija – 1933 m. gegužės 4 d. Kaune) – Lietuvos spaustuvininkas, leidėjas, signataras.
| Saliamonas Banaitis | |
|---|---|
| Gimė | 1866 m. liepos 15 d. Vaitiekupiai, Sintautų valsčius, Rusijos imperija |
| Mirė | 1933 m. gegužės 4 d. (66 metai) Kaunas |
| Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinėse |
| Motina | Eva Liuver |
| Sutuoktinis (-ė) | Marijona Pranaitytė-Banaitienė |
| Vaikai | Salomėja Nasvytienė, Justinas Saliamonas Banaitis, Kazimieras Viktoras Banaitis, Bronius Banaitis, Vytautas Banaitis |
| Veikla | spaustuvininkas, leidėjas, visuomenės veikėjas |
| Vikiteka | Saliamonas Banaitis |
Biografija
Gimė valstiečių šeimoje. Baigęs Sintautų pradžios mokyklą, dar kiek pamokytas daraktorių, 1880 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. 1890 m. padėjo laikraščių „Varpas“ ir „Ūkininkas“ redakcijoms tvarkyti jų administracinius ir redakcinius reikalus.1883 m. turėjo nutraukti mokslus, kad galėtų padėti šeimai ūkyje. Baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge, 1902 m. grįžo į Lietuvą.
1904 m. iš gimtinės persikėlė į Kauną, dirbo kooperatyve „Nemunas“, bendradarbiavo savaitraštyje „Žvaigždė“. Dažnai lankydavosi Ragainės ir Tilžės spaustuvėse, kaupė žinias apie jų įrengimą ir darbą. 1905 m. rudenį Kaune įsteigė spaustuvę. Tai buvo pirmoji spaustuvė mieste, kurioje panaikinus spaudos draudimą buvo spausdinami periodiniai leidiniai ir knygos lietuviškais rašmenimis. 1905–1914 m. išspausdino ir savo lėšomis išleido 1,3 mln. egzempliorių knygų ir per 1,7 mln. egzempliorių laikraščių numerių. Daugiausia spausdino Šv. Kazimiero draugijos leidinius.
1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Kartu su kitais įkūrė Draugiją lietuvių kalbos teisėms Lietuvos bažnyčiose ginti. 1907 m. išvertė ir išleido „Japonų pasakas“.1909 m. bendradarbiavo dienraštyje „Vilniaus žinios“.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, spausdino slaptus atsišaukimus, nukreiptus prieš vokiečių okupaciją, talkino steigiant Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrių Kaune, buvo vienas iš jo vadovų. Iš okupacinės vokiečių valdžios išsirūpino leidimą pirmajai lietuviškai Kauno „Saulės“ gimnazijai kurti, įsteigė 12 pradžios mokyklų, kurias pats inspektavo, rūpinosi patalpomis ir mokytojais. Vienas iš buhalterijos kursų, išlaikomų jo šeimos lėšomis, steigėjų, pats dėstė kursų lankytojams.
1915–1917 m. lietuvių, lenkų ir vokiečių kalba leido laikraštį „Kauno žinios“. Spausdino Šv. Kazimiero draugijos leidžiamas knygas ir periodinius leidinius. Iki 1914 m. išspausdino apie 1,3 mln. egz. knygų bei brošiūrų ir 1,7 mln. egz. laikraščių. 1918 m. lapkričio 1 d. perdavė spaustuvę Šv. Kazimiero draugijai. S. Banaičio spaustuvės veiklos tesėja – spaustuvė „Šviesa“.
Buvo romantinių monarchistinių pažiūrų, planavo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pavyzdžiu atkurti Lietuvos valstybę. 1915 m. pabaigoje su kitais parašė „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konfederacijos atsišaukimą“, 1916 m. pradžioje – kunigaikštystės konstitucijos projektą (jie išspausdinti, išversti į užsienio kalbas, paskelbti Šveicarijos, JAV spaudoje). 1916 m. vasario mėnesį slaptame lietuvių susibūrime ragino paskelbti krašto nepriklausomybę vadovaujantis šiais dokumentais.
1917 m. Vilniaus konferencija S. Banaitį išrinko Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. jis kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.
1918 m. vienas iš Lietuvos prekybos ir pramonės banko steigėjų, jo valdybos narys. 1919 m. Šakių apskrities viršininkas. 1919 m. gimtinėje suorganizuotų 120 vyrų savanorių būrį atvedė į Kauną ir įjungė į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. įkūrė Lietuvos žemdirbių sąjungą, 1919–1923 m. leido ir redagavo sąjungos savaitraštį „Žemdirbių balsas“.
1920 m. grįžo į Kauną. Prisidėjo kuriant Lietuvos garlaivių bendrovę, jo pastangomis atidaryta Kauno užmiesčio autobusų stotis. Paskutiniais gyvenimo metais dirbo Kauno užmiesčio autobusų stoties viršininku. Jau senatvėje, 1926 m., turėdamas 60 metų, įstojo į Lietuvos universiteto Teisės fakultetą, bet studijų nebaigė – 1933 m. mirė. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Buvo vedęs kunigo Justino Boneventūro Pranaičio seserį Marijoną Pranaitytę (1872–1931). Duktė Salomėja Banaitytė-Nasvytienė (1892–1971), sūnūs: Justinas Saliamonas (1894–1948), Kazimieras Viktoras (1896–1963), Bronius (1898–1967) ir Vytautas (1900–1980).
Atminimo įamžinimas
- 1991 m. vasario 23 d. gatvė Šakiuose pavadinta S. Banaičio vardu.
- 1996 m. sodybos vietoje Vaitiekupių kaime atidengtas paminklinis akmuo.
- 1996 m. vasario 15 d. prie namo Kaune (Rotušės a. 23), kuriame leidėjas gyveno, atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Kazimieras Švažas, archit. Jonas Lukšė).
- 1997 m. spalio 2 d. gatvė Romainiuose pavadinta S. Banaičio vardu.
- 2001 m. išleistas pašto ženklas (dail. Jokūbas Zovė).
Literatūra
- Vilius Užtupas. Saliamono Banaičio spaustuvė. – Vilnius, 1996. – 43 p. – ISBN 9986-425-19-0
- Vilius Užtupas. Saliamonas Banaitis: spaustuvininkas, kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. – V.: VDA leidykla, 2002. – 319 p.: iliustr. – ISBN 9986-571-78-2
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Saliamonas Banaitis, Kas yra Saliamonas Banaitis? Ką reiškia Saliamonas Banaitis?