Paukščių Takas arba Paukščių Tako Galaktika šviesi juosta stebima danguje nakties metu dažniausiai vasarą Šiuo vardu tai

Paukščių Takas arba Paukščių Tako Galaktika – šviesi juosta, stebima danguje nakties metu, dažniausiai vasarą. Šiuo vardu taip pat yra vadinama žvaigždžių sistema – spiralinė galaktika su keliomis diske susisukusiomis vijomis, vienoje kurių yra Saulė. Iš esmės Paukščių Takas – tai mūsų Galaktikos pagrindinės plokštumos projekcija dangaus sferoje.

Paukščių Tako galaktikos skersmuo yra apie 87 400 šviesmečių, o Saulės sistema yra maždaug tarp galaktikos centro ir pakraščių. Žvelgiant iš šono, centrinė galaktikos dalis yra maždaug 3000 šviesmečių su senesnėmis žvaigždėmis, o jo periferijos maždaug 700 šviesmečių storio diskas su jaunesnėmis žvaigždėmis.

Kaip manoma, Paukščių Take yra mažiausiai 100 milijardų žvaigždžių, o maksimaliai gali būti susitelkę iki 400 milijardų žvaigždžių, o kitais šaltiniais skelbiami dar didesni skaičiai. Anot kosmoso tyrinėtojų, jeigu remiantis, kad Paukščių tako galaktikoje yra 200 milijardų žvaigždžių, tai vien tik joje potencialiai gali būti apie 11 milijardų tinkamų gyvybei Žemės dydžio planetų, o priskaičiuojant su raudonųjų nykštukių planetomis, šis skaičius padidėja iki 40 milijardų.

Artimiausios nuo Žemės Paukščių Tako palydovinės nykštukinės galaktikos, atitinkamai esančios už 0,025 ir iki 0,081 šviesmečių yra šios: ,, , , .

Etimologija

Ši galaktika daugeliu kalbų vadinama Pieno Taku (lot. Via lactea, latv. Piena Ceļš, angl. Milky Way), bet graikų kalba vadinama Pieno Ratu (γαλαξίας κύκλος / „Galaxias kyklos“). Lietuviškasis Paukščių Tako pavadinimas siejamas su tuo, kad rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais jis driekiasi per dangų maždaug pietų kryptimi ir sutampa su kryptimi, kuria rudenį išskrenda paukščiai į šiltuosius kraštus. Anot šaltinių, senovėje lietuviai paukščių taką vadindavo ir kitais pavadinimais – Gervių Takas, Žąsų Takas. Baltų religijoje plačiai žinomi tikėjimai į Dausas iškeliaujant Paukščių taku, net ir vadinamu Vėlių keliu.

Pirmieji stebėjimai

Vienas pirmųjų ir geriausiai Paukščių Taką aprašė 150 m. Ptolemėjas iš Aleksandrijos, vienas antikos astronomų ir matematikų. „Pieno kelias – rašė Ptolemėjas, – tai ne ratas, o zona, kuri visur balta kaip pienas; dėl to ji taip ir vadinama. Ši zona ne visur vienoda, ir taisyklinga: kinta jos spalva, plotis, žvaigždžių skaičius ir jų išsidėstymas. Kai kur Pieno Kelias skaidosi į dvi atšakas – šiek tiek sutelkus dėmesį, tai lengva pastebėti.“^{[reikalingas šaltinis]}

Idėją, kad Paukščių Takas sudarytas iš daugelio smulkių žvaigždžių, anot Aristotelio, pirmieji iškėlė dar Demokritas ir Anaksagoras, o pirmasis įrodė Galilėjas Galilėjus, taip pat priėjęs išvados, kad Paukščių Takas regimas dėl Žemės atmosferos refrakcijos.

Dauguma tautų turi savo legendas apie Paukščių Taką, įvairiai jį vadina. Tačiau jo prigimtis buvo nežinoma iki pat 1609 m. – 1610 m. žiemos, kai Galilėjus pradėjo tirti jį pro teleskopą. Galilėjus pamatė, kad Taką sudaro nesuskaičiuojama galybė žvaigždžių. Iki pat XX a. trečiojo dešimtmečio dauguma astronomų manė, kad Paukščių Take susispietusios visos žvaigždės Visatoje. Tik po 1920 m. įvykusių tarp astronomų ir , ir Edvino Hablo stebėjimų rezultatų 1923 m., įrodyta, kad Paukščių Takas – tik viena iš daugybės galaktikų Visatoje.

Pirmasis žmogus, pabandęs nustatyti Galaktikos formą (pagal matomą žvaigždžių tankį įvairiose dangaus srityse) buvo Viljamas Heršelis. Jo pasiūlytoje schemoje Saulės sistema yra netoli galaktikos centro. Heršelis taip pat spėjo, kad ūkai, panašūs į garsųjį Andromedos ūką, ko gero yra atskiros žvaigždžių sistemos, esančios toli nuo mūsų Galaktikos.

Neįmanoma pamatyti Galaktikos centro, nes jį užstoja šviesą sugeriančios tarpžvaigždinės medžiagos debesys. Žinių apie jį gauta iš radioastronominių stebėjimų, kurie visų pirma leido nustatyti Galaktikos centro padėtį. Jis yra anapus švytinčių žvaigždėtųjų ūkų Šaulio žvaigždyno kryptimi, kur Paukščių Takas ypač šviesus. Iškelta hipotezė, kad Galaktikos centre turėtų būti juodoji bedugnė remiantis tuo, kad radijo bangos tikrai sklinda iš Galaktikos centro ir kad jis buvo vienas pirmųjų kosminių radijo bangų šaltinių, kuriuos XX a. 4 dešimtmečio pradžioje atrado Karlas Janskis.

Susidarymas

Paukščių Takas susidarė po Didžiojo Sprogimo praėjus kokiems 5 milijardams metų. Didžiulis vandenilio ir helio debesis dėl poveikio pradėjo spaustis. Dujos centre telkėsi krūvon, kol sutankėjo tiek, kad galėjo pradėti formuotis žvaigždės. Ši pradėjo suktis, o greičiui didėjant, išorinė zona susiplojo ir įgijo disko formą. Palaipsniui susiformavo pagrindiniai Paukščių Tako dariniai, kaip antai kuokštuotos, į sruogas panašios vijos. Mokslininkai, tyrinėjantys kitų galaktikų atsiradimą, mano, kad galaktikos, kurios besiformuodamos sukasi lėtai, tampa netaisyklingomis arba elipsinėmis galaktikomis.

2005 metais Spitzerio teleskopu gauti duomenys patvirtino dar 1980 metais keltas hipotezes, kad Paukščių Takas nėra tiesiog spiralinė galaktika, o yra skersinės spiralinės formos. Paskutiniai galaktikų tyrimai rodo, jog skersė nėra kuo nors išskirtinis darinys. Jas turi beveik du trečdaliai stebimų spiralinių galaktikų. Seniausių žvaigždžių amžius Paukščių Tako galaktikoje siekia vos kelis šimtus milijonų metų po Didžiojo Sprogimo ir galėjo susiformuoti iškart po Tamsiųjų Amžių.

Struktūra

Paukščių Tako galaktiką sudaro per centrą iki galų einanti skersė, apsupta iškreipto dujų, kosminių dulkių ir žvaigždžių disko. Masės pasiskirstymas šioje galaktikoje labai panašus į Sbc tipo galaktikų (pagal ). Kas Paukščių Takas nėra įprasta spiralinė galaktika, o skersinė spiraliėn galaktika, astronomai pirmą kartą ėmė spėlioti XX a. septintajame dešimtmetyje, kol šie spėliojimai buvo patvirtinti 2005 m., Spicerio kosminio teleskopo stebėjimais.

Centras

Šaulio žvaigždyno kryptimi, maždaug už 7,62±0,32 kpc nuo Saulės yra Galaktikos centras. Patį centrą supa elipsinės formos pūpsnis (dar vadinamas centriniu telkiniu), maždaug 4000 šviesmečių storesnis už galaktikos diską. Nors didžiąją dalį jo dengia tarpžvaigždiniai debesys, dalis centrinio telkinio matyti pro skaidresnę sritį, vadinamąjį Badės langą. Paties centro nematyti (jį gaubia tankūs dujų ir dulkių debesys), tačiau mokslininkai įvairiais prietaisais vis dėlto gali „prasiskverbti“ į galaktikos centrą. Jis sukasi greičiau nei visa likusi Paukščių Tako dalis. Centre – milijonai žvaigždžių, daugelis iš jų raudonosios arba geltonosios, todėl centras – gelsvas. Pagal centrinių objektų judėjimo dinamiką astronomai nustatė, kad pačiame Paukščių Tako centre yra itin masyvi juodoji bedugnė (~4 milijonų Saulės masių). Manoma, kad ji sutampa su objekto Šaulio A padėtimi. Galingi jos sukuriami magnetiniai laukai suformuoja neįprastus kosminius ūkus.

Spiralinės vijos

Ilgą laiką nuo 1950 m. buvo manoma, kad yra dvi , bet paskelbtais 2013 m. kiek ankstesnių darytų tyrinėjimų duomenimis, buvo teigiama esą yra keturios vijos. Nepaisant ankstesnių tyrinėjimų, Paukščių Tako galaktikos vijų tikslus skaičius nežinomas, tačiau tarp kitų mažesnių vijų, kaip pagrindinės didžiausios yra išskiriamos dvi vijos – ir , kurios jungiasi su galaktikos disko branduoliu. Daugelis mokslininkų dabar mano, kad spiralinės vijos gali būti neilgalaikės, o visą laiką formuojasi ir keičiasi dėl galaktinio disko sukimosi įtakos, kurios vėliau galimai išnyksta ir persiformuoja kitomis konfiguracijomis. Anot mokslininkų, taip pat gali atsirasti papildomos vijos po Paukščių Tako susidūrimo su nykštukinėmis palydovinėmis galaktikomis, kurios laiko bėgyje dėl galaktikos disko suskimosi gali tapti nauja vija, ar esamos vijos atšaka

Saulės sistema yra Oriono vijoje (Oriono žvaigždynas), kuri yra tarp Šaulio vijos (Šaulio žvaigždynas) ir Persėjo vijos (Persėjo žvaigždynas).

Spalva	Vijų lietuviški pavadinimai	Vijų angliški pavadinimai
Šiuo metu išskiriamos šios Paukščių Tako galaktikos spiralinės vijos ir šakos:
žalsvamelsvė	ir	Near 3 kpc Arm ir Perseus Arm
mėlyna	ir (kartu su tęsiniu atrasta 2004 m.)	Norma Arm ir Outer Arm
žalia		Scutum–Centaurus Arm
raudona		Carina-Sagittarius Arm
mažiausiai yra dar dvi nedidelės vijos ar jų šakelės, įskaitant:
oranžinė	(joje yra ir mūsų Saulė su planetų sistema)	Orion–Cygnus Arm
Kartais išskiriama (Far 3kpc Arm), kuri nuo lentelės į kairę esančiame paveiksliuke neparodyta.

Galaktikos sukimasis

Žvaigždės ir dujos Paukščių Take sukasi apie galaktikos centrą skirtingai, kas reiškia, kad sukimosi periodas kinta priklausomai nuo vietos. Kaip ir būdinga spiralinėms galaktikoms, daugumos žvaigždžių orbitinis greitis Paukščių Tako galaktikoje nelabai priklauso nuo jų atstumo nuo centro. Toliau nuo centro arba išorinio krašto esančių žvaigždžių tipinis orbitos greitis siekia 210 ± 10 km/s.

Fermi kamuoliai

Abipus Paukščių Tako galaktikos branduolio 2010 m. aptiktos dvi labai didelės elipsinės energingos plazmos sritys, skleidžiančios gama ir rentgeno spindulius. Šie dariniai, pavadinti Fermi arba eRosita kamuoliais (angl. Fermi, eRosita bubbles), tęsiasi iki maždaug 25 000 šviesmečių virš ir žemiau Galaktikos centro, apie pusę jos skersmens. Juos aptikti ilgai trukdė Galaktikos išsklaidytas gama spindulių fonas. Šios struktūros spinduliuoja didelės energijos gama ir rentgeno spindulius, bet mažai regimosios šviesos, todėl plika akimi ar įprastiniais teleskopais nematomos. Manoma, jog tai audringos galaktikos centre esančios Šaulys A* juodosios bedugnės praeities veiklos padariniai. Šių kamuolių amžius – maždaug 6 – 9 milijonai metų.

Naujų žvaigždžių formavimosi dažnis

Remiantis naujais, žvaigždžių formavimosi greičio apskaičiavimais, Paukščių Tako galaktikoje susiformuoja kur kas daugiau žvaigždžių, nei buvo manyta anksčiau. Gama spinduliai iš , radioaktyvaus izotopo, kuris pirmiausia susidaro iš , atskleidžia, kad Paukščių Takas kasmet į naujas žvaigždes paverčia nuo keturių iki aštuonių Saulės masių tarpžvaigždinių dujų ir dulkių, pranešama tyrėjų atliktame darbe, kuris 2023 m. sausio 24 d. buvo pateiktas . Šis intervalas yra du-keturis kartus didesnis už įprastinį vertinimą ir maždaug atitinka 10-20 žvaigždžių metinį susidarymą mūsų galaktikoje, kadangi dauguma žvaigždžių yra mažesnės masės už Saulę.

Tokiu tempu kas milijoną Žemės metų, kas astronomine prasme žmogui yra tik akimirka, mūsų galaktikoje atsiranda nuo 10 iki 20 milijonų naujų žvaigždžių. Bet kaip priešingybė, daugelyje galaktikų, įskaitant ir daugumą galaktikų kurios skrieja aplink mūsų Paukščių taką, naujos žvaigždės išvis nesusiformuoja.

Anot astrofiziko Tomo Zigerto (Thomas Siegert) iš (Vokietija), „žvaigždžių formavimosi greitis yra labai svarbus suprasti galaktikos evoliuciją“. Kuo daugiau žvaigždžių susidaro galaktikoje, tuo greičiau ji praturtėja deguonimi, geležimi ir kitais elementais, kuriuos sukuria žvaigždės. Vėliau šie elementai keičia žvaigždes kuriančius ir gali pakeisti santykinį didelių ir mažų žvaigždžių, kurios susidaro dujų debesyse, skaičių.

Zigertas su kolegomis tyrinėjo aliuminio-26 spinduliuotės intensyvumą ir jos erdvinį pasiskirstymą mūsų galaktikoje. Masyvi žvaigždė šį izotopą sukuria ir gyvavimo, ir mirties metu. Gyvenimo metu žvaigždė aliuminį išpučia į kosmosą per stiprų žvaigždinį vėją. Jei žvaigždė mirštant sprogsta, ši susidariusi supernova jo prikuria daugiau. Izotopas, kurio pusėjimo trukmė 700 000 metų, skyla ir skleidžia gama spinduliuotę.

Rentgeno spinduliai, skirtingai nei regimoji šviesa, gama spinduliais prasiskverbia pro tarpžvaigždines dulkes, kurios apgaubusios jauniausias žvaigždes. Anot Zigerto: „mes žiūrime per visą galaktiką – bet jos nematome rentgeno spinduliais, o matome per gama spinduliuotę“.

Kuo daugiau žvaigždžių susiformuoja mūsų galaktikoje, tuo daugiau atsiranda gama spindulių. Tyrėjai nustatė, kad žvaigždžių formavimosi greitis yra nuo keturių iki aštuonių Saulės masių žvaigždžių per metus. Tai daug daugiau nei standartinis Paukščių Tako įvertinimas, anot kurio – susiformuoja maždaug dvi saulės masės per metus.

Anot šiame darbe nedalyvavusio Bonos universiteto (Vokietija) astronomo Pavelo Kroupos (Pavel Kroupa): „Mane labai imponuoja detalus žvaigždžių formavimosi proceso modeliavimas. Tai labai nuostabus darbas. Matau būdų, kaip jį patobulinti, bet tai tikrai didelis žingsnis visiškai teisinga kryptimi“.

Zigertas įspėja, kad sunku pasakyti, kokį atstumą gama spinduliai nukeliavo, kol pasiekė mus. Ypač, jei dalis stebėto spinduliavimo atsiranda netoli mūsų, tai yra vos per kelis šimtus šviesmečių nuo mūsų, tai tuomet mūsų galaktika turi mažiau aliuminio-26, nei mokslininkai apskaičiavo, o tai reiškia, kad tada žvaigždžių formavimosi greitis yra žemesnis, nei apskaičiuota pagal naująjį įvertinimą. Anot Zygerto, vargu ar naujų žvaigždžių susidarymas bus toks mažas, kaip standartinės dvi Saulės masės per metus, kaip yra teigta iki šiol atliktų ankstesnių stebėjimų išvadomis.

Bet kokiu atveju Paukščių Take žvaigždės formuojasi aktyviau, nei visose iki 2023 m. žinomose galaktikose esančiose Vietinėje galaktikų grupėje. Didžiausia Vietinės galaktikų grupės Andromedos galaktika, per metus naujomis žvaigždėmis paverčia tik dalį Saulės masės dujų ir dulkių. Tarp Vietinės grupės galaktikų Paukščių Takas užima antrą vietą pagal dydį ir joje yra didžiausias naujų žvaigždžių formavimosi intensyvumas.

Žvaigždynai

Paukščių Tako žvaigždynai:

Persėjas, Vežėjas, Tauras, Dvyniai, Orionas, Vienaragis, Didysis Šuo, Mažasis Šuo, Laivagalis, Burės, Laivo Kilis, Kentauras, Pietų Kryžius, Matuoklė, Skorpionas, Gyvatė, Gyvatnešis, Šaulys, Skydas, Erelis, Strėlė, Laputė, Lyra, Gulbė, Cefėjas, Kasiopėja, Driežas.

Dydžio palyginimas

Kad būtų galima geriau įsivaizduoti mūsų Galaktikos dydį, reiktų ją sumažinti santykiu 1:10¹⁷. Tada 10 šviesmečių prilygtų maždaug 1 metrui. Visos Galaktikos skersmuo būtų maždaug 10 km, o aukštis vidutiniškai 1 km. Kiekviename kubiniame metre būtų vidutiniškai 3 žvaigždės. (Žvaigždes būtų galima įsivaizduoti kaip snaiges pūgos sūkuryje.) Mūsų Saulė būtų 10 nm dydžio, taigi, mažesnė už virusą. Plutono orbitos skersmuo būtų maždaug 0,1 mm. Taigi, ji būtų ties regėjimo riba.

Taip pat skaitykite

Andromedos ir Paukščių Tako galaktikų susidūrimas

Šaltiniai

Goodwin, S. P.; Gribbin, J.; Hendry, M. A. (August 1998). „The relative size of the Milky Way“. The Observatory. 118: 201–208. Bibcode:1998Obs...118..201G.
esa.int / Anatomy of the Milky Way | Data: 2016-08-01
nasa.gov / How Many Stars in the Milky Way?; By Maggie Masetti, July 22, 2015
space.com / How many stars are in the Milky Way?; By Elizabeth Howell | June 09, 2021
latimes.com / Milky Way may host billions of Earth-size planets | 2013-11-04
nasa.gov / The Nearest Galaxies
science.org.au / Starry starry night: looking up at the Milky Way
Jokūbas Sūdžius. Paukščių Takas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-07-18.
Jolanta Zabulytė. Lietuviškų medinių kryžių paukščiai: reikšmės interpretacijos. Liaudies kultūra. 2006. Nr. 5. P. 22–37. ISSN 0236–0551
Aristotle with W. D. Ross, ed., The Works of Aristotle … (Oxford, England: Clarendon Press, 1931), vol. III, Meteorologica, E. W. Webster, trans., Book 1, Part 8, pp. 39–40 Archyvuota kopija 2016-04-11 iš Wayback Machine projekto.
Galileo Galilei, Sidereus Nuncius (Venice: Thomas Baglioni, 1610), pp. 15–16. Archyvuota kopija 2016-03-16 iš Wayback Machine projekto.
English translation: Galileo Galilei with Edward Stafford Carlos, trans., The Sidereal Messenger (London: Rivingtons, 1880), pp. 42–43. Archyvuota kopija 2012-12-02 iš Wayback Machine projekto.
„Milky Way Galaxy: Facts About Our Galactic Home“. Space.com. Suarchyvuotas originalas 2017-03-21. Nuoroda tikrinta 2017-04-08.
Shapley, H.; Curtis, H. D. (1921). „The Scale of the Universe“. Bulletin of the National Research Council. 2 (11): 171–217. Bibcode:1921BuNRC...2..171S.
William Herschel (1785) "On the Construction of the Heavens, " Philosophical Transactions of the Royal Society of London, 75 : 213–266. Taip pat žr:
- Google Books
- The Royal Society of London
McKee, Maggie (August 16, 2005). „Bar at Milky Way's heart revealed“. New Scientist. Nuoroda tikrinta 2007-05-09.
H.E. Bond; E. P. Nelan; D. A. VandenBerg; G. H. Schaefer; et al. (2013-02-13). „HD 140283: A Star in the Solar Neighborhood that Formed Shortly After the Big Bang“. The Astrophysical Journal. 765 (1): L12. :1302.3180. Bibcode:2013ApJ...765L..12B. doi:10.1088/2041-8205/765/1/L12. S2CID 119247629.
„The Milky Way is warped“. phys.org. Suarchyvuota iš originalo 2019-02-07. Nuoroda tikrinta 2019-02-22.
Chen, Xiaodian; Wang, Shu; Deng, Licai; de Grijs, Richard; Liu, Chao; Tian, Hao (2019-02-04). „An intuitive 3D map of the Galactic warp's precession traced by classical Cepheids“. Nature Astronomy (anglų). 3 (4): 320–325. :1902.00998. Bibcode:2019NatAs...3..320C. doi:10.1038/s41550-018-0686-7. ISSN 2397-3366. S2CID 119290364.
Gerard de Vaucouleurs (1964), Interpretation of velocity distribution of the inner regions of the Galaxy Archyvuota kopija 2019-02-03 iš Wayback Machine projekto.
Peters, W.L. III. (1975), Models for the inner regions of the Galaxy. I Archyvuota kopija 2019-02-03 iš Wayback Machine projekto.
Hammersley, P. L.; Garzon, F.; Mahoney, T.; Calbet, X. (1994), Infrared Signatures of the Inner Spiral Arms and Bar Archyvuota kopija 2019-02-03 iš Wayback Machine projekto.
McKee, Maggie (2005-08-16). „Bar at Milky Way's heart revealed“. New Scientist. Suarchyvuotas originalas 2014-10-09. Nuoroda tikrinta 2009-06-17.
Ghez, A. M.; et al. (December 2008). „Measuring distance and properties of the Milky Way's central supermassive black hole with stellar orbits“. The Astrophysical Journal. 689 (2): 1044–1062. :0808.2870. Bibcode:2008ApJ...689.1044G. doi:10.1086/592738. S2CID 18335611.
oup.com / The RMS survey: galactic distribution of massive star formation; J. S. Urquhart, C. C. Figura, T. J. T. Moore, M. G. Hoare, S. L. Lumsden, J. C. Mottram, M. A. Thompson, R. D. Oudmaijer. Monthly Notices of the Royal Astronomical Society, Volume 437, Issue 2, 11 January 2014, Pages 1791–1807 | Published: 14 November 2013
sci-news.com / Milky Way Galaxy Has Four Spiral Arms, New Study Confirms | Dec 29, 2013
space.com / Why does the Milky Way have spiral arms? New Gaia data are helping solve the puzzle; The European Gaia mission keeps uncovering the mysteries of the Milky Way. By Tereza Pultarova | July 30, 2021
nasa.gov / The Milky Way Galaxy; Source: NASA/JPL-Caltech/R. Hurt (SSC/Caltech) | Paskelbta 2017 m. lapkričio 8 d.
Camarillo, Tia; Dredger, Pauline; Ratra, Bharat (May 4, 2018). „Median Statistics Estimate of the Galactic Rotational Velocity“. Astrophysics and Space Science. 363 (12): 268. :1805.01917. Bibcode:2018Ap&SS.363..268C. doi:10.1007/s10509-018-3486-8. S2CID 55697732.
Aguilar, David A.; Pulliam, Christine (9 November 2010). „Astronomers Find Giant, Previously Unseen Structure in our Galaxy“. Harvard-Smithsonian Center for Astrophysics. Release No. 2010-22.
University of Michigan (March 8, 2022). „Massive bubbles at center of Milky Way caused by supermassive black hole“. Phys.org. Science X Network.
Blowing Bubbles in the Gamma-ray Sky. science.nasa.gov
sciencenews.org / The Milky Way may be spawning many more stars than astronomers had thought; By Ken Croswell | 2023 m. vasario 23 d.

Nuorodos

Vikiteka: Paukščių Takas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

vle.lt / Paukščių Takas
nasa.gov/ / Astronomers Release New All-Sky Map of Milky Way’s Outer Reaches | Apr 21, 2021
quantamagazine.org / The New History of the Milky Way; Over the past two years, astronomers have rewritten the story of our galaxy. Charlie Wood | December 15, 2020
britannica.com / Milky Way Galaxy
sciencenews.org / A 3-D map of stars reveals the Milky Way’s warped shape; By Emily Conover | August 1, 2019
arxiv.org / Galactic Population Synthesis of Radioactive Nucleosynthesis Ejecta; Thomas Siegert, Moritz M. M. Pleintinger, Roland Diehl, Martin G. H. Krause, Jochen Greiner, Christoph Weinberger | Submitted on 24 Jan 2023
youtube.com / Floating Along the Milky Way, in 4k60p, 2015-06-30
youtube.com / Zooming in on the heart of the Milky Way (European Southern Observatory (ESO)), 2018-07-26

[Goodwin-1] Goodwin, S. P.; Gribbin, J.; Hendry, M. A. (August 1998). „The relative size of the Milky Way“. The Observatory. 118: 201–208. Bibcode:1998Obs...118..201G.

[2] sa.int / Anatomy of the Milky Way | Data: 2016-08-01

[3] sa.gov / How Many Stars in the Milky Way?; By Maggie Masetti, July 22, 2015

[4] space.com / How many stars are in the Milky Way?; By Elizabeth Howell | June 09, 2021

[5] times.com / Milky Way may host billions of Earth-size planets | 2013-11-04

[6] sa.gov / The Nearest Galaxies

[7] science.org.au / Starry starry night: looking up at the Milky Way

[VLE-8] Jokūbas Sūdžius. Paukščių Takas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-07-18.

[9] Jolanta Zabulytė. Lietuviškų medinių kryžių paukščiai: reikšmės interpretacijos. Liaudies kultūra. 2006. Nr. 5. P. 22–37. ISSN 0236–0551

[10] Aristotle with W. D. Ross, ed., The Works of Aristotle … (Oxford, England: Clarendon Press, 1931), vol. III, Meteorologica, E. W. Webster, trans., Book 1, Part 8, pp. 39–40 Archyvuota kopija 2016-04-11 iš Wayback Machine projekto.

[11] Galileo Galilei, Sidereus Nuncius (Venice: Thomas Baglioni, 1610), pp. 15–16. Archyvuota kopija 2016-03-16 iš Wayback Machine projekto.
English translation: Galileo Galilei with Edward Stafford Carlos, trans., The Sidereal Messenger (London: Rivingtons, 1880), pp. 42–43. Archyvuota kopija 2012-12-02 iš Wayback Machine projekto.

[12] „Milky Way Galaxy: Facts About Our Galactic Home“. Space.com. Suarchyvuotas originalas 2017-03-21. Nuoroda tikrinta 2017-04-08.

[shapley_curtis-13] Shapley, H.; Curtis, H. D. (1921). „The Scale of the Universe“. Bulletin of the National Research Council. 2 (11): 171–217. Bibcode:1921BuNRC...2..171S.

[14] William Herschel (1785) "On the Construction of the Heavens, " Philosophical Transactions of the Royal Society of London, 75 : 213–266. Taip pat žr:
Google Books

The Royal Society of London

[15] Google Books

[16] The Royal Society of London

[fn3-15] McKee, Maggie (August 16, 2005). „Bar at Milky Way's heart revealed“. New Scientist. Nuoroda tikrinta 2007-05-09.

[16] H.E. Bond; E. P. Nelan; D. A. VandenBerg; G. H. Schaefer; et al. (2013-02-13). „HD 140283: A Star in the Solar Neighborhood that Formed Shortly After the Big Bang“. The Astrophysical Journal. 765 (1): L12. :1302.3180. Bibcode:2013ApJ...765L..12B. doi:10.1088/2041-8205/765/1/L12. S2CID 119247629.

[17] „The Milky Way is warped“. phys.org. Suarchyvuota iš originalo 2019-02-07. Nuoroda tikrinta 2019-02-22.

[18] Chen, Xiaodian; Wang, Shu; Deng, Licai; de Grijs, Richard; Liu, Chao; Tian, Hao (2019-02-04). „An intuitive 3D map of the Galactic warp's precession traced by classical Cepheids“. Nature Astronomy (anglų). 3 (4): 320–325. :1902.00998. Bibcode:2019NatAs...3..320C. doi:10.1038/s41550-018-0686-7. ISSN 2397-3366. S2CID 119290364.

[19] Gerard de Vaucouleurs (1964), Interpretation of velocity distribution of the inner regions of the Galaxy Archyvuota kopija 2019-02-03 iš Wayback Machine projekto.

[20] Peters, W.L. III. (1975), Models for the inner regions of the Galaxy. I Archyvuota kopija 2019-02-03 iš Wayback Machine projekto.

[21] Hammersley, P. L.; Garzon, F.; Mahoney, T.; Calbet, X. (1994), Infrared Signatures of the Inner Spiral Arms and Bar Archyvuota kopija 2019-02-03 iš Wayback Machine projekto.

[22] McKee, Maggie (2005-08-16). „Bar at Milky Way's heart revealed“. New Scientist. Suarchyvuotas originalas 2014-10-09. Nuoroda tikrinta 2009-06-17.

[apj689_2_1044-23] Ghez, A. M.; et al. (December 2008). „Measuring distance and properties of the Milky Way's central supermassive black hole with stellar orbits“. The Astrophysical Journal. 689 (2): 1044–1062. :0808.2870. Bibcode:2008ApJ...689.1044G. doi:10.1086/592738. S2CID 18335611.

[24] up.com / The RMS survey: galactic distribution of massive star formation; J. S. Urquhart, C. C. Figura, T. J. T. Moore, M. G. Hoare, S. L. Lumsden, J. C. Mottram, M. A. Thompson, R. D. Oudmaijer. Monthly Notices of the Royal Astronomical Society, Volume 437, Issue 2, 11 January 2014, Pages 1791–1807 | Published: 14 November 2013

[25] sci-news.com / Milky Way Galaxy Has Four Spiral Arms, New Study Confirms | Dec 29, 2013

[26] space.com / Why does the Milky Way have spiral arms? New Gaia data are helping solve the puzzle; The European Gaia mission keeps uncovering the mysteries of the Milky Way. By Tereza Pultarova | July 30, 2021

[27] sa.gov / The Milky Way Galaxy; Source: NASA/JPL-Caltech/R. Hurt (SSC/Caltech) | Paskelbta 2017 m. lapkričio 8 d.

[28] Camarillo, Tia; Dredger, Pauline; Ratra, Bharat (May 4, 2018). „Median Statistics Estimate of the Galactic Rotational Velocity“. Astrophysics and Space Science. 363 (12): 268. :1805.01917. Bibcode:2018Ap&SS.363..268C. doi:10.1007/s10509-018-3486-8. S2CID 55697732.

[bubbles-29] Aguilar, David A.; Pulliam, Christine (9 November 2010). „Astronomers Find Giant, Previously Unseen Structure in our Galaxy“. Harvard-Smithsonian Center for Astrophysics. Release No. 2010-22.

[30] University of Michigan (March 8, 2022). „Massive bubbles at center of Milky Way caused by supermassive black hole“. Phys.org. Science X Network.

[31] Blowing Bubbles in the Gamma-ray Sky. science.nasa.gov

[many_more_stars-32] sciencenews.org / The Milky Way may be spawning many more stars than astronomers had thought; By Ken Croswell | 2023 m. vasario 23 d.