Lisabona

Lisabona (port. Lisboa) – Portugalijos sostinė ir didžiausias miestas bei uostas. Su priemiesčiais ~2,7 mln. gyventojų. Išsidėsčiusi prie Težo upės žiočių. Didelis Portugalijos transporto centras. Jūrų uosto apyvarta siekia 15 mln. tonų per metus. Yra tarptautinis oro uostas. Du tiltai per Težo upę, jungiantys Lisaboną ir pietų Portugaliją: Balandžio 25-osios tiltas ir Vasko da Gamos tiltas. Yra metropolitenas. Stipri pramonė.

Lisabona Lisboa
Lisabonos senamiestis nuo kito Težo kranto
Lisabona 38°42′0″ š. pl. 9°11′0″ v. ilg. / 38.70000°š. pl. 9.18333°r. ilg. / 38.70000; 9.18333 (Lisabona)
Laiko juosta: (UTC+0) ------ vasaros: (UTC+1)
Valstybė	Portugalija
Regionas	Lisabonos regionas
Apskritis	Lisabonos apskritis
Meras	Fernando Medina
Gyventojų (2021)	547 796
Plotas	100 km²
Tankumas (2021)	5 478 žm./km²
Tinklalapis	[1]
Vikiteka	Lisabona
Kirčiavimas	Lisabonà

Lisabonoje įsikūrusi mokslų akademija, veikia keturi valstybiniai universitetai, daug muziejų (archeologijos, etnografijos, religinio meno, senovės meno, šiuolaikinio meno; nacionalinė biblioteka, planetariumas, okeanariumas, zoologijos sodas. Plėtojamas turizmas.

2007 m. Portugalijai pirmininkaujant Europos Sąjungai Lisabonoje pasirašyta Lisabonos sutartis.

Etimologija

Miestas romėnų laikais vadintas Olisipu, Olisiponu (lot. Olisippo, sen. gr. Ὀλισσιπών = Olissipṓn) – iš šio pavadinimo ilgainiui išsirutuliojo portugališkas vietovardis Lisboa. Pirminė žodžio reikšmė neaiški – spėjama, kad tai gali būti paleoispaninių kalbų (greičiausiai tarteziečių) žodis, padarytas pagal senąjį Težo pavadinimą Lisso ar Lucio. Jau antikiniais laikais būta legendos, kad miestas pavadintas pagal Odisėją (lot. Ulysses). Kitas paplitęs, bet mažai pagrįstas kildinimas iš finikiečių Alis-Ubbo („saugi prieplauka“).

Istorija

Al-Andalusijos taifa Al-Išbūnah الأشبونة
Apskritis	Lisabona
Egzistavo	1022–1065 m.
Prijungta prie	Badachosas
Dinastija	Banu Saburai

Lisabona dažnai tituluojama vienu seniausių pasaulio miestų ir seniausia Europos sostine po Atėnų.

Gyvenvietę dabartinės Lisabonos vietoje apie 1200 m. pr. m. e. įkūrė finikiečiai. Nuo 205 m. pr. m. e. iki 409 m. priklausė Senovės Romai. Cezario pavadinta Felicitas Julia. Nuo IV a. vyskupijos centras. V a. miestą užėmė vestgotai. 716 m. užkariavo arabai ir miestą vadino Al-Išbūnah. XI a. kurį laiką miestas egzistavo kaip atskira valstybėlė (taifa), kol 1065 m. prijungta prie Badachoso taifos. Vėliau ją valdė Almoravidai.

1147 m. portugalai, vedini Alfonso I Užkariautojo užėmė Lisaboną, o nuo 1256 m. pavertė Portugalijos sostine. XV a. prasidėjus portugalų užkariavimams, miestas suklestėjo. 1530 m. mieste gyveno apie 65 000 žmonių. XV a. pabaigoje–XVI a. pradžioje miesto žydai ir musulmonai buvo verčiami krikštytis arba išsikelti, per 1506 m. pogromą išžudyta apie 2000 žydų. Nuo 1580 iki 1640 m. miestą valdė Ispanija. 1755 m. lapkričio 1 d. Lisaboną ištiko žemės drebėjimas ir po jo sekęs cunamis. Jų metu beveik visas miestas buvo sugriautas, žuvo nuo 30 iki 40 tūkst. žmonių. Vėliau atstatytas vadovaujant Markizui de Pombaliui. 1855 m. čia gyveno apie 300 000 žmonių.

Antrojo pasaulinio karo metu dėl Portugalijos vykdytos neutraliteto politikos, miestas tapo pabėgėlių ir šnipinėjimo centru. Per 1988 m. gaisrą sudegė didelė prekybinio rajono dalis.

1992 m. tarp JAV ir posovietinių šalių, paveldėjusių atominius ginklus, pasirašytas Lisabonos protokolas. 1994 m. buvo Europos kultūros sostine. 1998 m. čia vyko Pasaulinė paroda.

Geografija

Lisabona įsikūrusi Težo estuarijos šiauriniame krante, 13 km nuo upės žiočių Atlanto vandenyne. Ties Lisabona Težo plotis pasiekia 3 km, o į rytus nuo Balandžio 25-osios tilto sudaro 11 km siekiantį išplatėjimą, vadinamą Mar de Palja (Mar de Palha – 'šiaudų jūra', dėl būdingo bangų mirguliavimo saulėje).

Miestas pastatytas ant Težo slėnio šlaitų ir terasų, o vakaruose kyla į miškingus Sintros kalnus. Lisabonos paviršius labai įvairus ir nelygus, todėl mieste daug kalnuotų ruožų, atsiveria vaizdingi reginiai.

Lisabona yra toliausiai į vakarus nutolusi Europos žemyno sostinė (toliau vakaruose yra tik Islandijos saloje esantis Reikjavikas), netoli į vakarus nuo miesto yra Rokos kyšulys – toliausiai vakaruose esantis Europos žemyno taškas.

Klimatas

Lisabonai būdingas subtropinis Viduržemio jūros tipo (mediteraninis) klimatas: žiema drėgna ir švelni, vasara sausa ir karšta. Vidutinė metinė oro temperatūra – 17 °C. Netoliese praeinanti Golfo srovė ir jūrinės oro masės sušvelnina klimatą regione. Sausio mėnesį temperatūra svyruoja ~10 °C (naktimis 5–10 °C, dienomis 14–19 °C), neigiama temperatūra pasitaiko labai retai (tačiau dažnesnė apylinkėse). Rugpjūtį dienomis oras sušyla iki 25–32 °C, naktimis laikosi 14–20 °C temperatūra; pasitaiko karščio bangų, kai oras užkaista virš 40 °C.

Lisabonoje per metus vidutiniškai iškrinta 793 mm kritulių: daugiausia lyja spalio–balandžio mėnesiais, o liepą–rugpjūtį kritulių būna labai mažai (2–5 mm per mėnesį). Lisabona – vienas labiausiai saulėtų Europos miestų. Per metus vidutiniškai būna 2875 saulėtų valandų. Rugpjūtį saulėta būna ~80 % laiko, o gruodį – 51 %.

Architektūra

Lisabonos senamiestis – netaisyklingo plano; miesto dalis, statyta po 1755 m. žemės drebėjimo – stačiakampio gatvių pavidalo, naujamiesčio planas – spindulinis žiedinis. Išliko romaninė gotikinė šv. Jurgio pilis, katedra (XII a., perstatyta XVIII a.), gotikinės karmelitų bažnyčios ir vienuolyno (XIV–XV a.) griuvėsiai, šv. Jeronimo vienuolynas ir Beleno sargybos vartai su bokštu švyturiu, keli XVII–XVIII a. rūmai, miesto rotušė, Eštrelos bazilika (La Estrela, XVIII a. pr.), 14 km ilgio Aquas Livres akvedukas (XVIII a. I pusė).

Miesto planas

Lisabonos „širdis“ – Težo pakrantėje esanti Rinkos aikštė (Praça do Comércio), įrengta XVIII a. buvusių Ribeiros rūmų, sugriautų per žemės drebėjimą, vietoje. Aikštės centre stovi karaliaus Žozė I paminklas, o iš šonų juosia įvairūs valdžios statiniai (ministerijos, teismai ir kt.). Pro monumentalius neobarokinius, šimtmečiu vėliau pastatytus vartus (Auguštos gatvės arką) iš aikštės patenkama į Lisabonos senamiestį – Baišą („žemutinį miestą“). Jis per 1755 m. žemės drebėjimą buvo sugriautas, o po to atstatytas vadovaujant ministrui Markizui de Pombaliui, todėl dar vadinamas „Pombalina“. Čia būdingas tvarkingas lygiagrečių gatvių tinklas (jos pavadintos amatininkų – pvz., auksakalių, taip pat aukso, sidabro pavadinimais) su plačiomis aikštėmis. Šiaurėje gatvės atsiremia į Don Pedro IV arba Rozijo aikštę; tai yra įvairių renginių vieta, nuo jos toliau tęsiasi pagrindinė Lisabonos promenada – tankiai medžiais apsodintas ir lengvai į kalną kylantis Laisvės prospektas (Avenida da Liberdade). Ši gatvė pakyla iki svarbaus transporto mazgo – Markizo de Pombalio aikštės su paminklu šiam Lisabonos atstatytojui. Nors Baišos architektūra saugoma, daugelis ligtol buvusių keturaukščių namų apie Laisvės prospektą perstatyta neišraiškingais moderniais pastatais.

Po žemės drebėjimo perstatyta daugelis istorinių miesto rajonų – Kaštelas, Alfama, Bairo Altas, Mourarija, Madragoa, taip pat prabangios gyvenamųjų namų zonos Šiadas, Lapa, Eštrela, Prinsipe Realas. 1988 m. gaisras sunaikino didžiąją dalį istorinio Šiado rajono – vietoje buvusių pastatų įrengtas prekybinis kvartalas, o aplink Gareto gatvę įsikūrė butikai, sidabro ir porceliano krautuvės, kavinės, knygynai.

Tuojau į rytus nuo Baišos yra kitas svarbus miesto rajonas Alfama (iš arabų k. Al-Ḥammah – „karštosios versmės“). Tai viena seniausių miesto dalių su mauriškos ir romėniškos architektūros statiniais ir būdingu siaurų gatvelių tinklu. Alfamoje stūkso piliakalnis su Šv. Jurgio pilimi – istoriniu miesto lopšiu. Ši pilis pastatyta maurų laikais, o vėliau pavadinta pagal Anglijos globėją po 1386 m. britų–anglų sąjungos. Po pilimi stovi Lisabonos katedra, kurioje saugomi miesto globėjo Šv. Vincento palaikai, bei baltas Šv. Vincento vienuolynas, kuriame yra Bragansų dinastijos monarchų panteonas.

Toliau šiaurės rytuose yra Šelaso (Chelas) ir Olivaišo rajonai. Prasidėjus sparčiam Lisabonos augimui, ant kalnų, kur anksčiau nebuvo statoma dėl per didelio aukščio, įrengti daugiabučių kvartalai. Ten daugiausia įsikūrė nepasiturintys žmonės, ypač migrantai iš Afrikos šalių, brazilai, rytų europiečiai.

Į vakarus nuo Baišos miestas driekiasi tolyn pagal Težo estuariją iki Beleno. Pirmiausia į vakarus nuo Baišos yra Bairo Altas („aukštutinis kvartalas“), kuris pradėjo kurtis XVI a. Jam būdingas plačių ir siaurų gatvių tinklas. Bairo Altas link Baišos leidžiasi labai stačiais šlaitais, todėl gatvelės vietomis pereina į laiptus, funikulierius, o vienoje vietoje įrengtas Santa Džustos liftas (jį sukūrė prancūzų architektas Raulis Mesnijė diu Puansaras). Į šiaurę ir vakarus nuo Bairo Alto centro įsikūrę Nacionalinės Asamblėjos rūmai (kitaip – San Bento rūmai), toliau – Ministro pirmininko rūmai, užsienio reikalų ministerija.

Toliausiai į vakarus nutolęs Beleno rajonas atspindį jūrinę miesto istoriją ir pasižymi XVI a. manuelietiška architektūra. 1499 m. čia karalius Manuelis I įkūrė Šv. Jeronimo vienuolyną, o 1515–1521 m. pastatė gynybinę miesto tvirtovę – Beleno bokštą (abu šie objektai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą). Greta šių pastatų yra žymus XX a. vid. architektūros paminklas – Atradėjų monumentas – skirtas pagerbti XV–XVI a. portugalų keliautojams. Buvusioje karališkojoje rezidencijoje – Beleno rūmuose – įsikūręs Portugalijos prezidentas. Tai prabangus rajonas, kur įsikūrusios ambasados, ištaigingi gyvenamieji namai.

Einant nuo senamiesčio į šiaurę aiškios ribos tarp miesto ir priemiesčių nėra. Į šiaurę nuo Markizo de Pombalio aikštės žiedo, Amoreirase, Kolombe dideli prekybinių centrų kompleksai persimaišo su daugiabučių rajonais. Dideli priemiesčių rajonai pradėti plėtoti XX a. antroje pusėje, kai padidėjo imigracija, o pramonės įmonės perkeltos iš centro į pakraščius. Šiaurėje, netoli Lisabonos universiteto miestelio, 1940–1960 m. išaugo Alvaladės rajonas, o 1970–2000 m. – Teljeirasas. Tai vieni sėkmingiausių miesto planavimo pavyzdžių XX amžiuje. Daug turtingesnių šeimų išsikėlė iš Lisabonos į uždaras bendruomenes (getus) arba vilas Lisabonos apylinkėse (daugiausia apie Sintrą, Kaškaišą, Oeirašą).

Kultūra

Lisabona – savita kultūra pasižymintis miestas, nuo seno buvęs įvairių kultūrų, meno, mokslo srovių kryžkele.

Ruošiantis Pasaulinei mugei, XX a. pab. Lisabonoje atidarytas Beleno kultūros centras (1992 m.) – jame eksponuojamas vizualusis ir performatyvusis menas, yra auditorija, meno kompleksas. Kita svarbi kultūrinė institucija – Lisabonoje gyvenusio armėnų naftos magnato Kalostės Gulbenkiano fondas ir muziejus, kur vyksta muzikos, baleto pasirodymai, eksponuojami prabangūs meno kūriniai ir gausi paties įkūrėjo surinktų darbų kolekcija. XXI a. pr. atidarytas Culturgest menų centras – daugiafunkcė auditorija ir parodų salė.

Lisabonoje gausu muziejų – jie skirti šiuolaikiniam, antikiniam, sakraliajam, dekoratyviajam, liaudies menui. Unikalesni šiedu muziejai – azuležų muziejus (Švč. Dievo Motinos vienuolyne, skirtas regione būdingam spalvotų plytelių menui) ir karietų muziejus (Prezidento rūmuose, eksponuojamos prabangios, paauksuotos karietos).

Yra Nacionalinė konservatorija (skirta muzikos ir dramos menui), nuo 1971 m. veikia Savivaldybės orkestras. Pagrindiniai Lisabonos teatrai – San Karlošo (XVIII a., su prabangiu elipsišku interjeru) ir Donos Marijos II (1845 m., su 6 kolonomis iš per žemės drebėjimą sugriauto Šv. Ksavero vienuolyno). Ištaigingais interjerais, puoštais auksu, marmuru, medžio drožiniais, mozaikomis pasižymi po 1755 m. žemės drebėjimo pastatytos ar atstatytos bažnyčios (žymiausias pavyzdys – XVI a. barokinė Šv. Roko bažnyčia).

Lisabonos katalikų vyskupas neįprastai turi ir patriarcho titulą. Nors dauguma miesto gyventojų išpažįsta katalikybę, miestiečiai mažiau religingi už šiaurės Portugalijos gyventojus. Daugelis religinių procesijų nėra tokios pompastiškos, kaip Ispanijoje. Pagrindinės religinės šventės – Šv. Antano, Šv. Jono, Šv. Petro – vyksta birželį. Švenčių metu lisaboniečiai persirengia spalvingais kostiumais, šokinėja per laužus, šoka iki nakties.

Mieste yra dideli žalieji plotai – didžiausias Lisabonoje yra Monsanto parkas (9 km²) su rekreacinėmis zonomis. Centrinėje miesto dalyje per XX a. įveistas Eduardo VII parkas su oranžerija, skulptūromis, buksmedžių labirintais. Taip pat veikia zoologijos sodas.

Lisabonoje paplitusi tradicinė melancholiška portugalų muzika fado. Ji daugiausia grojama Alfamos ir Bairo Alto restoranuose.

Ekonomika

Tradiciškai viena svarbiausių ekonomikos šakų mieste buvo žvejyba. Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio iš Lisabonos senamiesčio daugelis pramonės įmonių persikėlė į priemiesčius. Po 1975 m. revoliucijos didžiosios įmonės buvo nacionalizuotos, bet XX a. 9-ajame dešimtmetyje vėl privatizuotos (įsikūrė tarptautinės technologijų, farmacijos įmonės). Nuo XX a. pab. Lisabonoje pramonė užleido vietą paslaugų sektoriui.

Išvystyta laivų statybos, elektrotechnikos, chemijos, naftos perdirbimo, metalurgijos, tekstilės pramonė. Šlifuojami deimantai, dirbinių iš kamštinio ąžuolo gamyba. Gilias tradicijas turi maisto (vyno, aliejaus, cukraus), porceliano ir fajanso, tekstilės pramonės šakos.

Daugiau nei 3/4 lisaboniečių dirba paslaugų sektoriuje – mieste suklestėjo turizmas, ypač po 1998 m. pasaulinės parodos, kai rekonstruota didelė dalis Težo krantinės, o buvusios mėsinės, nuotekų valymo įrenginiai, naftos perdirbimo gamyklos paverstos viešbučiais, restoranais, muziejais, naujais gyvenamaisiais rajonais. Švelnus klimatas, aplinkiniai paplūdimiai, pilys, istoriniai objektai pavertė Lisaboną turistų traukos centru, čia dažnai sustoja kruiziniai laivai.

Transportas

Geležinkeliai ir plentai jungia Lisaboną su likusia Europa. Ilgą laiką Težo estuarija skyrė miestą nuo Setubalio pusiasalio, kurį buvo galima pasiekti tik keltais arba didele apylanka, tačiau 1966 m. pastatytas Balandžio 25-osios tiltas smarkiai sutrumpino kelią, o 1998 m. nutiestas ir Vasko da Gamos tiltas. Lisabonoje veikia trys keltų uostai, iš kurių kursuojama į kitus miestus prie Težo (Kasiljašą, Seišalį, Montižą, Trafariją, Porto Brandauną). Miesto šiaurėje įsikūręs Humberto Delgado oro uostas, iš kurio vyksta skrydžiai į daugelį didesnių Europos miestų, taip pat Afriką, Braziliją, JAV, Artimuosius Rytus, Kiniją. Yra Lisabonos uostas.

1959 m. Lisabonoje įrengtas metropolitenas, veikia tramvajų (nuo 1901 m., tebenaudojama daug senųjų riedmenų) ir autobusų viešojo transporto sistema, kursuoja priemiestiniai traukiniai.

Gyventojai

Nors Lisabonos aglomeracija užima ~3 % Portugalijos ploto, joje gyvena apie ketvirtadalis šalies gyventojų. Miestas pradėjo sparčiai augti XX a. 8-ajame dešimtmetyje, kai pradėjo gausiai keltis gyventojai iš kaimiškų vietovių ir nepriklausomybę pasiekusių Portugalijos buvusių kolonijų. Po 1980 m. gyventojų augimas stabilizavosi, tačiau paskutiniajame XX a. dešimtmetyje prasidėjo didelė imigrantų iš Žaliojo Kyšulio banga. Lisabona pasižymi didesniu gimstamumu, nei likusi šalis.

XXI a. pr. imigrantai sudarė ~10 % miesto gyventojų – tai daugiausia atvykėliai iš Žaliojo Kyšulio, Angolos, Brazilijos, Bisau Gvinėjos, Europos šalių. Taip pat yra skaitlinga atvykėlių iš Pietų Azijos bendruomenė. Didelė imigracija sukėlė nekilnojamojo turto ir infrastruktūros stygiaus problemų, Lisabona tapo kosmopolitišku ir dinamišku metropoliu.

Miesto dalys

Nuo 2012 m. Lisabona administraciškai padalinta į 24 administracines parapijas (freguesia), taip sumažinant jų skaičių iš buvusių 53. Istoriškai susiformavę miesto kvartalai (bairro) oficialaus statuso neturi.

Administracinės parapijos:

• Ažuda
• Alkantara
• Alvaladė (įskaitant Kampo Grandę)
• Areeiras
• Arojošas
• Avenidaš Novašas (įskaitant San Sebastian da Pedreirą)
• Beatas
• Belenas (su San Fransisko Šavjeru)
• Benfika
• Kampo de Orikė
• Kampolidė
• Karnidė
• Eštrela (Lapa, Prazerešas)
• Lumiaras
• Marvila
• Mizerikordija (Bairo Altas)
• Olivaišas
• Parke das Nasoinšas
• Penja da Fransa
• Santa Klara (su Ameišoiera, Šarneka)
• Santa Marija Majoras (senamiestis su Baiša, Alfama, Rosijumi)
• Santo Antonijus
• San Visentė

Sportas

Populiariausia sporto šaka futbolas. Mieste 2004 m. vyko XII Europos futbolo čempionatas. 2003 m. Lisabonoje surengtas Pasaulio vyrų rankinio čempionato finalinis etapas.

Futbolas

• SL Benfica
• Sporting CP
• CF Os Belenenses
• Atlético CP

Pagrindinės miesto futbolo arenos – Žozė Alvaladės stadionas ir Luz („Šviesos“) stadionas.

Kitų sporto šakų (krepšinio, rankinio, tinklinio, regbio ir kt.) komandos Lisabonoje daugiausia priklauso „Benfica“ ir „Sporting“ organizacijoms.