Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinis suskirstymas

XIII a. Mindaugui suvienijus Lietuvos kunigaikštystę, ją sudarė keliolika lietuvių-aukštaičių žemių: Upytė, Neris, Lietuva, Nalšia ir t. t. Jos XV-XVI a. tapo svarbios sudarant administracinius junginius - valsčius ir pavietus.

Susikūrus LDK ir valstybei plečiantis, į jos sudėtį patekdavo įvairios Rusios kunigaikštystės. Jos buvo įtraukiamos kaip savotiški administraciniai vienetai (tokiu būdu pati Lietuvos kunigaikštystė irgi tapo vienu iš jų). Tai - taip vadinamos dalinės kunigaikštystės. Dažniausiai jose likdavo valdyti vietos (arba lietuviškos) kunigaikščių dinastijos (pvz. Polocko, Smolensko, Voluinės, Černigovo, Kijevo, kunigaikštysčių atveju).

XIV a. viduryje labai išaugusi Lietuvos kunigaikštystė skilo į dvi atskiras kunigaikštystes - Trakų (jai priklausė ir Žemaitija) ir Vilniaus. XIV a. 2-ojoje pusėje pradėtos steigti apskritys (pvz., Paštuvos, Trakų, Veliuonos, Vilniaus).

Šis dalinių kunigaikštysčių prijungimas tęsėsi iki pat XV a. pirmosios pusės. Tuo metu LDK teritorija išsiplėtė iki maksimumo. Be rusėnų kunigaikštysčių Polocko, Černigovo, Kijevo, Smolensko, Voluinės žemėse, LDK valdė ir totoriškas žemes Didžiojoje Dykroje. Jos siuzerenitetą taip pat pripažino ir grupė smulkių kunigaikštysčių rytuose - vadinamosios Okos aukštupio kunigaikštystės.

Pačioje XIV a. pabaigoje, siekiant centralizuoti valdymą, kunigaikštystės buvo palaipsniui naikinamos, ir jose paskiriami Lietuvos vietininkai. Tuo būdu jos tapdavo vietininkijomis (ar seniūnijomis) ir tiesiogiai priklausė Lietuvos kunigaikštystei. Jau 1390 m. sukurta Polocko seniūnija. Vėliau taip atsitiko su Smolensko, Vitebsko ir kitomis kunigaikštystėmis, esančiomis daugiausia dabartinės Baltarusijos teritorijoje.

XV a. pradžioje Vytautas Didysis inicijavo administracines reformas. Sekant Lenkijos pavyzdžiu, senosios feodalinės kunigaikštystės pradėtos versti vaivadijomis, bet procesas vyko lėtai. 1413 m. buvo įsteigtos 2 "lietuviškos" vaivadijos – Trakų vaivadija ir Vilniaus vaivadija, o Smolensko vaivadija įkurta tik 1508 m. Tada imtos steigti ir apskritys (pavietai), pavaldžios vaivadijoms. Po šių ankstyvųjų reformų LDK sudarė 9 vaivadijos: Trakų, Vilniaus, Polocko, Vitebsko, Smolensko, Černigovo, Kijevo, Voluinės ir Rytų Podolės.

Per XV a. II pusę ir XVI a. pirmąją pusę LDK neteko daug teritorijų: rytinės dalinės kunigaikštystės perėjo į Maskvos pusę. Dėl to prarastos dauguma Černigovo, Smolensko žemių teritorijų.

Per 1564–1566 metų LDK teritorines, administracines, bajorų teismų ir politines reformas galutinai nusistovėjo valstybės administracinė struktūra: panaikintos visos kunigaikštystės, suformuotos naujos vaivadijos (reformų metu Vilniaus vaivadija buvo gerokai apkarpyta), jos buvo suskirstytos į apskritis (išsamiau žr. čia). Kai kurios apskritys maždaug prilygo senesniajam valsčiui, kitos apėmė po kelis valsčius. Jos tapo bajorų luomo savivaldos, teismo, politiniu ir kariniu vienetu. Paviete veikė žemės teismas, pilies teismas, seimelis, čia buvo maršalka, pakamaris, vėliavininkas, vaiskis, mokesčių rinkikas, o nuo 1793 metų – kaštelionas.

Po šių reformų LDK turėjo 13 vaivadijų su 30 pavietų.

1569 m. sudarant Liublino uniją LDK neteko apie trečdalio teritorijos, t. y. keturių savo pietinių ir vakarinių vaivadijų (Voluinės vaivadija, Palenkės vaivadija, Braclavo vaivadija, Kijevo vaivadija), kurios perėjo Lenkijos karalystei.

Nuo 1569 m. iki 1772 metų nusistovėjo pastovi LDK vaivadijų sistema, ir jų sienos mažai kito. LDK buvo 9 vaivadijos (22 pavietai) ir Žemaitijos seniūnija (išsamiau žr. čia). Tiesa, viena iš vaivadijų, Smolensko vaivadija, ilgesnę dalį laiko buvo tik nominali - jos teritorijas valdė MDK. Nepaisant to, į vaivadiją buvo skiriami pareigūnai.

Livonijos vaivadija, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė nuo 1589 m. tapo vasaline LDK ir Lenkijos valda. Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės dalis Piltenės apskritis buvo tiesiogiai pavaldi LDK.

Po Pirmojo ATR padalijimo 1772 m. LDK liko 7 vaivadijos, 2 kunigaikštystės ir 22 apskritys (išsamiau žr. čia). 1790 m. buvo atkurta Vitebsko vaivadija (centras – Cholopeničai). 1791 m. lapkritį buvo priimtas administracinio-teritorinio suskirstymo įstatymas, pagal kurį LDK buvo suskirstyta į 10 vaivadijų ir 34 apskritis (išsamiau žr. čia).

Po Antrojo ATR padalijimo LDK liko tik Žemaitijos seniūnija ir Trakų vaivadija, taip pat Vilniaus, Naugarduko, Bresto vaivadijų dalis. 1793 m. lapkritį Gardino seimas priėmė naują Lietuvos administracinio suskirstymo įstatymą, kuris LDK teritoriją suskirstė į 8 vaivadijas ir 24 apskritis (išsamiau žr. čia). Nemažai naujųjų vaivadijų buvo sukurtos senųjų apskričių pagrindu.

1795 m. visa LDK administracinė sistema buvo panaikinta. Ją pakeitė Rusijos imperijos gubernijų, o Užnemunėje - Prūsijos provincijų sistema.

• Enciklopedija „Lietuva“, I tomas. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 20 psl.