Ingrida Šimonytė

I. Šimonytė gimė statybos inžinieriaus ir ekonomistės šeimoje Žirmūnų mikrajone Vilniuje. Iš ten 1984 m. su tėvais ji persikraustė gyventi į Antakalnį, ten praleido vaikystę bei jaunystę.

Išsilavinimas

1992 m. sidabro medaliu baigė Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą (dab. Vilniaus Žirmūnų gimnaziją).

1992–1996 m. studijavo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, įgijo verslo administravimo ir vadybos bakalaurą, vėliau ir ekonomikos magistrą.

Po studijų tobulinosi tarptautinių institucijų (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, JAV Tarptautinės plėtros agentūros, Europos Sąjungos organizacijų ir kt.) mokymuose.

Darbo patirtis

1997 m. pradžioje, studijuodama magistrantūroje, laimėjo konkursą dirbti ekonomiste finansų ministerijos Mokesčių skyriuje. Ministerijoje įkūrus Mokesčių departamentą, dirbo ekonomiste, skyriaus, vėliau ir departamento vadove. Daugiausia dėmesio skyrė mokesčių derinimui su ES teise.

2004 m. gegužę tapo ministerijos sekretore atsakinga už mokesčius, audito, apskaitos ir atskaitomybės klausimus, o 2008 m. – ir už Fiskalinės politikos departamentą.2009 m. liepą – 2012 m. gruodį 15-oje A. Kubiliaus vyriausybėje dirbo finansų ministre.

Po darbo ministerijoje 2013–2016 m. I. Šimonytė buvo Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto bei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja. Tuo pat metu buvo ir Lietuvos banko valdybos nare, kuruojančia priežiūros klausimus. Taip pat buvo ES bendros bankų priežiūros institucijos – Priežiūros valdybos – narė. 2014 m. universiteto bendruomenė ją išrinko išorine tarybos nare, o 2014–2016 m. kadencijai Tarybos pirmininke.

Nuo 2016 m. I. Šimonytė yra Seimo narė, tris kartus išrinkta Antakalnio vienmandatėje rinkimų apygardos I ture. Vedamai partijai laimėjus rinkimus, 2020 m. lapkričio 25 d. prezidento Gitano Nausėdos dekretu paskirta Lietuvos ministre pirmininke, jos ministrų kabinetas išdirbo visą kadenciją (iki 2024 m. gruodžio 12 d).

Politinė karjera

Finansų ministrė (2009–2012)

2009 m. birželio 30 d. finansų ministras Algirdas Gediminas Šemeta gavo Europos Komisijos biudžeto komisaro postą. Į atsilaisvinusį ministerijos postą tuometis vyriausybės vadovas A. Kubilius pasiūlė viceministrę I. Šimonytę. Liepos 3 d. prezidentas Valdas Adamkus po pokalbio su kandidate pasirašė dekretą ir I. Šimonytė tapo finansų ministre.

Jai pavesta atgaivinti Lietuvos ekonomiką po krizės, todėl vadinta „sunkmečio ministre“. Pirmais jos darbo metais Lietuvos BVP sumažėjo net 14,7%. Priimti pensijų, motinystės, tėvystės, nedarbo išmokų karpymai, biudžetininkų atlyginimų sumažinimai, valstybės skolinimasis, padidinti mokesčiai.

Po 2012 m. Seimo rinkimų kurį laiką aktyviai nedalyvavo politikoje. Tapo Vilniaus universiteto dėstytoja, tarybos pirmininke. 2013 m. liepos 10 d. pradėjo dirbti Lietuvos banko valdybos nare.

Seimo narė (nuo 2016 m.)

2015 m. I. Šimonytė apsisprendė grįžti į politiką ir dalyvauti 2016 m. Seimo rinkimuose. Tuomet jokiai partijai nepriklausanti, ji balotiravosi TS-LKD sąraše, Antakalnio apygardoje. Rinkimų naktį paaiškėjo, kad ten surinko 51,54% apygardos rinkėjų balsų ir tapo viena iš trijų kandidatų, vienmandatėje apygardoje išrinktų pirmajame ture.

Jau pradėjusi darbą parlamente ji prisijungė prie TS-LKD frakcijos, dirbo Europos reikalų komitete, Antikorupcijos, Neįgaliųjų teisių komisijose. Taip pat užėmė Audito komiteto pirmininkės pareigas, priklausė Seimo moterų, Gegužės 3-iosios, „Pro-Ukraine“, Europietiškos Rusijos draugų bei kitoms parlamentinėms grupėms. Per pirmąją kadenciją Seime pateikė 2 individualius, prisidėjo prie 70 grupinių įstatymų projektų. Pastabas teisės aktams individualiai teikė 27, grupėje 44 kartus.

2020 m. kovo 3 d. paskelbė, kad sieks perrinkimo ir taps TS-LKD rinkiminio sąrašo lydere. 2020 m. spalį savo apygardoje pagerinusi rezultatą ir surinkusi 61,17% balsų pirmame rinkimų ture perrinkta antrai kadencijai. Analogiškai atsitiko ir 2024 m. Nuo tada Seime ji užima opozicijoje esančios Seimo narės pareigas, dirba Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete.

2019 m. ir 2024 m. Prezidento rinkimai

2018 m. rugsėjo 24 d. I. Šimonytė paskelbė siekį dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose, potencialiai su TS-LKD parama. Lapkričio 4 d. visuomenei atviruose (dalyvavo 15 tūkst. partiečių ir 18 tūkst. iš anksto užsiregistravusių, partijai nepriklausančių žmonių) pirminiuose rinkimuose nugalėjo oponentą Vygaudą Ušacką ir užsitikrino partijos paramą. Už ją balsavo 79 % (16 418) konservatorių ir besiregistravusių nepartinių rėmėjų.

2019 m. gegužės 12 d. kandidatė nugalėjo pirmajame prezidento rinkimų ture (31,3 1% balsų) ir su ekonomistu Gitanu Nausėda pateko į antrąjį turą, tačiau po dviejų savaičių pastarajam pralaimėjo.

Iš ministrės pirmininkės pozicijos I. Šimonytė kandidatavo ir 2024 m. prezidento rinkimuose. Surinkusi kiek daugiau nei 288 tūkst. balsų (20,22 % balsų) ji su prezidentu G. Nausėda pateko į antrąjį turą ir dar kartą jame pralaimėjo.

Ministrė pirmininkė (2020–2024)

Pagrindiniai straipsniai – 2020 m. Lietuvos Seimo rinkimai ir I. Šimonytės ministrų kabinetas.

Rinkimai ir paskyrimas

Po 2019 m. prezidento rinkimų I. Šimonytė tapo populiaria politike, todėl TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis ją pakvietė tapti partijos sąrašo lydere 2020 m. Seimo rinkimuose. 2020 m. kovo 3 d. ji sutiko imtis lyderystės.

Savo kandidatūrą I. Šimonytė dar kartą iškėlė Antakalnio vienmandatėje apygardoje, kurioje, kaip ir 2016 m., rinkimų naktį paaiškėjo, kad surinko >60% balsų ir vėl tapo viena iš trijų šalies rinkimų apygardos kandidatų, laimėjusių pirmajame ture. 2020 m. spalio 31 d. patvirtinus rinkimų rezultatus paaiškėjo, kad TS-LKD pelnė daugiausiai mandatų (50) ir aplenkė S. Skvernelio ministrų kabinetui vadovaujančią Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą.

Po rinkimų sudaryta centro-dešinės koaliciją tarp TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos. Koalicijos sutartis delegavo I. Šimonytę į ministrės pirmininkes. Lapkričio 18 d. ji paskelbė siūlomą kabineto sudėtį, kurią prezidentas patvirtino gruodžio 7 d.2020 m. gruodžio 11 d. vyriausybė gavo įgaliojimus veikti, I. Šimonytė tapo antrąja moterimi, užimančia šias pareigas (pirmoji buvo Kazimira Danutė Prunskienė).

Darbas vyriausybėje

Ministrė pirmininkė žiniasklaidoje vadinta „krizių premjere“, kadangi vadovaujama vyriausybė susidūrė su ne viena vidaus ir užsienio krize. Tuo, anot politikos mokslininko Mato Baltrukevičiaus, „ši vyriausybė tikrai išskirtinė“.

Nuo pat pirmosios darbo dienos, 2020 m. gruodį, teko žaboti COVID-19 pandemiją: įvesti griežtą karantiną, pradėti masinę vakcinaciją bei įdiegti Galimybių pasą, kuriuo pasiskiepiję ar persirgę liga žmonės galėjo naudotis kontaktinėmis paslaugomis.

2021 m. birželį Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje, Vakarų nepripažįstama Aleksandro Lukašenkos Baltarusijos diktatūra, keršydama už ES sankcijas (po suklastotų 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų, Ryanair skrydžio 4978 nutupdymo, kalinamų opozicijos atstovų), įveiklino nelegalią migraciją iš Irako ir Sirijos į Lietuvą, padėdama nelegaliems migrantams kirsti Baltarusijos ir Lietuvos sieną. Jų kiekis išsaugo ~35 kartus. Vis auganti migrantų įsibrovimo į Lietuvą statistika paskatino I. Šimonytės vyriausybę 2021 m. liepos 2 d. paskelbti valstybės lygio ekstremalią situaciją., imtasi vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės inicijuotos „apgręžimo politikos“, leidusios apgręžti neteisėtai sieną kirtusius migrantus. I. Šimonytės kabinetas tai pat apsisprendė ir dėl 508 kilometrų fizinio barjero įrengimo prie sienos su Baltarusija, kuris buvo sumontuotas 2022 m. rugsėjį.

2022 m. prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, teko didelį dėmesį teikti pabėgusiems nuo karo veiksmų migrantais, nacionalinei gynybai skirti daugiau, nei sutarta, lėšų – 2023 m. pasiekta rekordinė suma – apie 2 mlrd. eurų, arba 2,77 proc. nuo BVP., taip Lietuva tarp NATO šalių pagal gynybos išlaidų procentą nuo BVP užėmė 5 vietą. Gynybos sferoje taip pat buvo pasiektas susitarimas su Vokietija dėl brigados Lietuvoje dislokavimo.

Karo veiksmai Ukrainoje turėjo įtakos didelėms energetikos išteklių kainoms ir rekordinei infliacijai Lietuvoje. Prie to prisidėjo ir Kinijos ekonominės sankcijos prieš verslą, kuris mezgė ryšius su Taivanu ir jo atstovybe, kurią ši vyriausybė atidarė. Visam tai pažaboti buvo rekordiškai didinamos pensijos ir kitos socialinės išmokos. Visgi nepaisant iššūkių, Lietuvos realus BVP buvo daugiau nei 8 proc. didesnis nei prieš pandemiją.

Vyriausybę buvo užklupusios ir kelios vidinės krizės: dėl tinkamai neįgyvendintų sankcijų bendrovei „Belaruskalij“, dėl ko jau trauktis ruošėsi susisiekimo ir užsienio reikalų ministrai Marius Skuodis ir Gabrielius Landsbergis, o vėliau ir ministrė pirmininkė; taip pat krizė kilo dėl visuomenininko Andriaus Tapino akcijos „Skaidrinam“, kai dėl neva pasisavintų Kauno miesto savivaldybėje lėšų atsistatydino švietimo, mokslo ir sporto ministrė J. Šiugždinienė. Su tokiu ministrės sprendimu nesutikusi (esą tai yra ne trijų – paaiškėjo vėliau ir apie kitus – ministrų, o visų politikų bei politinių partijų klausimas), bet jį patvirtinusi, vyriausybės vadovė svarstė trauktis pati. Ši ministerija po kurio laiko neteko ir dar vieno savo vadovo Gintauto Jakšto, kai buvo tinkamai neįvykdytas tarpinių atsiskaitymų procesas bendrojo ugdymo mokyklose. Paskutiniąją atsistatydinusia ministre tapo socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovė Monika Navickienė, dėl kurios vyro verslo teisėsaugai kilo klausimų.

Kabinetas, o ir pati I. Šimonytė darbą baigė 2024 m. gruodžio 12 d., kai įgaliojimus gavo socialdemokrato Gintauto Palucko vadovaujamas devynioliktasis ministrų kabinetas.

Tarptautiniai vizitai

Per savo kadenciją I. Šimonytė darbo vizitais lankėsi daugiau nei 20 valstybių, tarp kurių yra Lenkija, Latvija, Estija, JAV, Vokietija, Japonija, Italija ir kt.

Politinės pažiūros

Užsienio politika

Per 2018 m. spalio 18 d. vykusius užsienio politikai skirtus Tėvynės Sąjungos pirminių rinkimų debatus Šimonytė teigė, kad reikia didinti krašto apsaugai skiriamą biudžeto dalį.Rusija, kaip „valstybė, kuri sulaužė visus tarptautinius susitarimus“, laikytina grėsme.Lenkija yra svarbus partneris. Teigdama, kad pasitiki mokslininkų aiškinimu apie klimato kaitą, Donaldo Trampo sprendimą pasitraukti iš Paryžiaus klimato kaitos susitarimo ji pavadino klaida.

Vidaus politika

Per 2018 m. spalio 22 d. vykusius vidaus politikai skirtus Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų pirminių rinkimų debatus Šimonytė teigė, kad neprieštarauja partnerysčių instituto įvedimui, dėl ko susilaukė palaikymo iš LGBT aktyvistų bei kritikos iš jaunimo sambūrio „Pro Patria“. Ji teigė, kad pati niekada nepriimtų sprendimo daryti aborto, tačiau niekada nesmerktų moterų, kurios tokį sprendimą priima.

Platformoje „Mano Balsas“ Šimonytė nurodė pritarianti marihuanos legalizavimui medicininiais tikslais. Be to, jos nuomone, turi būti dekriminalizuotas mažo kiekio lengvų narkotikų turėjimas be tikslo parduoti.

Šimonytė palaiko laisvos rinkos veikimą ir minimalų valstybės į ją įkišimą: „Valstybė turi kištis į ekonomiką tiek, kiek jos kišimasis pataiso rinkos netobulumus.“

Jos teigimu, daug sveikatos apsaugos bei švietimo problemų galima būtų išspręsti, jei nebūtų buvę sumažinti mokesčiai.

Lietuvos žydų bendruomenė ją kritikavo dėl nenoro pašalinti atminimo lentą Lietuvos karininkui Jonui Noreikai, pasirašiusiam įsakymą dėl žydų getų steigimo.

2022 m. gruodžio 6 d. I. Šimonytė tapo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nare.

Asmeninis gyvenimas

Be gimtosios lietuvių, I. Šimonytė taip pat moka anglų, lenkų, rusų kalbas, taip pat turi švedų kalbos pagrindus. Ji yra netekėjusi ir neturi vaikų.

Viena mėgstamiausių politikės knygų – čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko satyrinė tamsioji komedija „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“, kurios veikėjus dažnai cituoja.

Apdovanojimai ir įvertinimai

2012 m. „Baltoji banga“ apdovanojimas „Už skaidrią ir atsakingą“ veiklą.
2015 m. Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžius.
2019 m. Delfi Metų Moterys (Politika).
2020 m. Delfi Metų Moterys (Politika).
2022 m. Dalios Grinkevičiūtės atminties ir pagarbos medalis.
2022 m. Tarptautinė Frydricho Augusto fon Hajeko fondo premija.
2022 m. Delfi Metų Moterys (Politika).
2022 m. Transatlantinės lyderystės apdovanojimas.
2022 m. JAV Nacionalinio demokratijos instituto M. Albright apdovanojimas.