Havajų salynas Ramiojo vandenyno salynų grandinė priklausanti Jungtinėms Amerikos Valstijoms išskyrus 6 2 km ploto Midvė

Havajų salynas – Ramiojo vandenyno salynų grandinė, priklausanti Jungtinėms Amerikos Valstijoms (išskyrus 6,2 km² ploto Midvėjaus atolą, kuris nėra JAV teritorijos dalis). Salynas ištisęs apie 2400 km nuo 28°25′N, 178°20′W (Kurės atolas) iki 18°92′N 155°27′W (povandeninis Loihi ugnikalnis).

Pavadinimas

Šis salynas kurį laiką buvo vadintos Sendvičo salomis. Tokį vardą savo rėmėjo, Sendvičo grafo Džono Montagu (John Montagu) garbei suteikė kapitonas Džeimsas Kukas, 1778 m. sausio 18 d. priplaukęs šį iki tol europiečiams nežinomą salyną. XIX a. šis pavadinimas palaipsniui nustotas vartoti.

Dabartinis salyno pavadinimas kilęs iš didžiausios salos vardo.

Topografija

Havajų salyną sudaro 137 sausumos plotai, užimantys 16 634 km², būtent, 19 stambesnių salų ir atolų, taip pat gausybė mažų salelių, ištįsusių Ramiajame vandenyne 2400 km ilgio grandine iš šiaurės vakarų į pietryčius tarp 19 ir 29 šiaurės paralelės, pradedant Kurės atolu šiaurėje ir baigiant Havajų (Didžiąja) sala pietuose. Tradiciškai Havajų saloms priskiriami ir povandeniniai kalnai, priklausantys tai pačiai geologinei formacijai. Tai labai izoliuotas sausumos plotas, kadangi nuo artimiausio žemyno jį skiria apie 3000 km atstumas.

Didžiausios Havajų salos užima 99 % viso archipelago ploto (iš šiaurės į pietus; alternatyvūs pavadinimai lietuviškuose šaltiniuose, plotas vieno kv. km. tikslumu, didžiausias aukštis virš jūros lygio):

Niihau, 180 km², 391 m;
Kauai (Kauajis), 1430 km², 1598 m;
Oahu (Oahus), 1545 km², 1227 m;
Molokai (Molokajis, Molokajus), 673 km², 1512 m;
Lanai (Lanajis), 364 km², 1026 m;
Kahoolavė (Kahulavė), 116 km²;
Maui (Maujis), 1884 km², 3055 m;
Havajai (Didžioji sala), 10 432 km², 4205 m.

Viso išvardintos salos, išskyrus Kahoolavę, gyvenamos.

Havajų Šiaurės Vakarų salos

Į šiaurės vakarų nuo Niihau driekiasi vadinamosios Havajų Šiaurės Vakarų, arba Havajų Pavėjinės, salos. Tai nedidelės salelės, rifai ir atolai, kuriuose nėra nuolatinių gyventojų. Tarp jų paminėtinos šios (alternatyvūs pavadinimai havajiečių kalba, plotas):

Nihoa (Moku Manu), 0,7 km²;
Nekeris (Mokumanamana), 0,18 km²;
Prancūzų fregatų sekluma (Mokupāpapa), atolas, 0,25 km²;
Gardnerio uolos (Pūhāhonu), 0,024 km²;
Maro rifas (Nalukākala), atolas, 1,94 km²;
Laisanas (Kauō), 4,11 km²;
Lisianskio sala (Papa‘āpoho) 1,56 km²;
Perlo ir Hermeso atolas (Holoikauaua), 0,36 km²;
Midvėjaus atolas (Pihemanu), 6,2 km²;
Kurės atolas (Mokupāpapa), 0,86 km².

Geologija

Havajų salynas yra virš jūros lygio iškilusių ugnikalnių virtinė, kurią iškėlė Havajų karštojo taško vulkaninė veikla ir priklauso Havajų - Imperatoriaus kalnagūbrio grandinei, nusidriekusiai maždaug 6000 km nuo povandeninio Loihi ugnikalnio iki Aleutų lovio vakarinės dalies. Salos tėra tik nedidelė dalis geologinės formacijos, kuriai priklauso daugiau kaip 80 didelių vulkaninių skydų (kai kurie šaltiniai nurodo ir didesnius skaičius ir kurią suformavusios lavos apytikslis tūris yra 775 000 km³.

Kadangi Ramiojo vandenyno plokštė slenka į šiaurės vakarus 9-10 cm per metus greičiu, seniau susiformavę ugnikalniai jau gerokai nutolo nuo karštojo taško ir yra nebeaktyvūs, o jų iškeltos salos mažesnės, kadangi jas per daugybę metų paveikė erozija. Didesnis vulkaninis aktyvumas per pastaruosius du šimtus metų pastebimas tik pietinėje (Didžiojoje) saloje (Kilauea per pastaruosius du dešimtmečius kasmet išmeta apie 2 km³ lavos) ir povandeniniame Loihi ugnikalnyje.

Maui, Molokai, Lanai ir Kahoolavė yra likutis prieš 1,2 mln. metų susiformavusios didelės Maui Nui salos (apie pusantro karto didesnė už dabartinę Didžiąją salą), kuri prieš 200 000 metų suskilo į minėtąsias salas, o jos vulkaninis aktyvumas baigėsi sulig paskutiniu užfiksuotu Haleakalos išsiveržimu 1790 m. (duomenys prieštaringi). Maui Nui sudarė 7 vulkaniniai skydai. Ilgainiui, kylant Pasaulinio vandenyno lygiui, o Maui Nui ugnikalniams smengant dėl svorio ir erozijos, vanduo užliejo juos jungusius balnus ir atskyrė į savarankiškas salas. Didžiausias vandenyno gylis tarp šių salų siekia 500 m.

Beveik visa karštojo taško lava yra bazaltinė, todėl ir Havajų vulkanai sudaryti iš bazaltinės uolienos, jų išsiveržimai priskiriami Havajų tipui, t. y. kai skysta ir labai karšta lava liejasi ramiai, be sprogimų ir pasklinda dideliame plote. Ji gali lietis „ugnies užuolaidomis“, kai raudonai įkaitusi lava pro plyšius trykšta iki keliasdešimties metrų aukštumo fontanais, arba suformuodama lavos ežerus.

Havajai yra didelio tektoninio aktyvumo zonoje, čia kasmet fiksuojami apie 50 žemės drebėjimų, stipresnių negu 3,5 balo pagal Richterio skalę .

Klimatas

Drėgmę į Havajus atneša pasatai, todėl daugiausiai kritulių iškrenta šiaurinėse ir rytų pakrantėse, o pietinės ir vakarinės (pavėjinės) pakrantės yra sausesnės. Dauguma kritulių iškrenta žiemos mėnesiais (rugpjūtis – balandis), o sausi orai dominuoja nuo gegužės iki rugsėjo.

Oro temperatūra jūros lygyje svyruoja nuo 29-32 °C vasaros mėnesiais iki 18-21 °C žiemą. Oras žemumose retai įšyla virš 32 °C ar atvėsta žemiau 16 °C. Tačiau aukštumose žymiai vėsiau: Mauna Loa, Mauna Kea ir Haleakalą žiemomis kartais uždengia sniegas.

Vandenyno vandens temperatūra ties Havajais svyruoja nuo 23 °C vasario mėnesį iki 27 °C rugsėjį. Pavėjinėje salų pusėje vanduo kai kuriomis itin šiltomis dienomis gali trumpam įšilti iki 32 °C, bet tai nėra įprastas reiškinys.

Nors Havajų orus daugiausiai lemia pasatai, čia kyla ir vietiniai vėjai, kai kuriose vietovėse pasiekiantys 100-160 km/val. greitį (Kula ir Lahaina vietovėse, vakariniuose Haleakalos šlaituose Maui saloje).

Lietūs vietomis labai gausūs: įprasta, kad priešvėjinėje salų pusėje per dieną trumpai palytų iki 10 kartų.

Audrų sezonas trunka nuo rugpjūčio iki kovo imtinai, paprastai tuo laikotarpiu prasiaučia šešios – septynios stiprios audros, atnešančios gausius kritulius. Uraganų sezonas prasideda liepą ir trunka iki lapkričio. Labai stiprių uraganų pasitaiko retai, tik kas keliolika metų.

Fauna ir flora

Havajų salyno fauna ir flora izoliuotai vystėsi milijonus metų, todėl pasižymi endeminių rūšių gausybe. Įvertinant vietinių rūšių raidą, reikia atsižvelgti ir į tai, kad dabartinės salos yra palyginti jaunos, nes virš vandens iškilo tik maždaug prieš 10 mln. metų, o senosios, šiaurinėje salyno dalyje esančios salos, nugrimzdo arba buvo labai paveiktos erozijos, tapo atolais, taigi endeminių rūšių egzistavimo sąlygos nuolatos kito. Pavyzdžiui, Kurės atolas, po truputį su Ramiojo vandenyno plokšte migruodamas į šiaurę, atsidūrė prie vadinamosios Darvino taško ribos, t. y. tokios temperatūros vandenyse, kur dar gali augti koraliniai rifai (Kurė yra šiauriausias planetos atolas).

Pirmųjų žmonių, polineziečių, atvykimas VI a. pr. m. e. padarė esminę įtaką vietinei gyvajai gamtai. Buvo kertami miškai, auginami įvežtiniai augalai ir gyvūnai (iki pirmųjų žmonių pasirodymo čia visai nebuvo žinduolių). Atvykėliai atgabeno ėdrias kiaules ir ožkas, ilgainiui smarkiai pakenkusias augalams ir dirvožemiui, ir žiurkes, pridariusias daug žalos vietiniams paukščiams ir bestuburiams. Šiuo metu dalis senųjų Havajų rūšių išnyko arba joms gresia išnykimo pavojus: iš 2690 augalų rūšių net 946 yra nevietinės, o 800 vietinių rūšių gresia išnykimas.

.

Kai kurie sąmoningi mėginimai subalansuoti padėtį baigėsi nesėkme. Štai XX a. antrojoje pusėje Havajuose buvo įveista Indijos mangustų (Herpestes auropunctatus), tikintis, kad jos reguliuos vietinę žiurkių populiaciją. Tačiau pasirodė, kad mangustos sėkmingai naikina tik kai kurių rūšių žiurkes, bet padaro labai daug žalos paukščiams ir ropliams. Paprastosios mainos (Acridotheres tristis) buvo įveistos, kad naikintų cukranendrių kenkėjus, tačiau tapo agresyvių įvežtinių piktžolių – amerikinės lantanos (Lantana camara) – platintoju. Boigos (tikrųjų žalčių pošeimio atstovai), matyt, su kroviniais pateko į Havajus ir pradėjo sparčiai plisti, bet vyriausybei investavus nemažas lėšas, išnaikintos, kol nespėjo padaryti esminės žalos vietinėms paukščių populiacijoms.

Ne mažesnė grėsmė kyla ir kai kurioms augalų rūšims. Štai palmių Pritchardia aylmer - robinsonii belikę tik du laukiniai individai Niihau saloje, o Pritchardia munroi – vienas laukinis medis Molokai saloje.

Pasaulio gamtos fondas Havajų drėgnuosius miškus ir Havajų sausuosius miškus įtraukė į Global 200 ekologinių regionų sąrašą.

Išnašos

Clague, D.A. and Dalrymple, G.B. 1987 The Hawaiian-Emperor Volcanic Chain, Part I, Geologic Evolution. In: Decker, R.W., Wright, T.L., Stauffer, P.H. (eds.) Volcanism in Hawai‘i. United States Geological Survey Professional Paper 1350: 5-54
http://hvo.wr.usgs.gov/volcanowatch/2003/03_04_10.html Archyvuota kopija 2008-10-06 iš Wayback Machine projekto.
http://earthquake.usgs.gov/eqcenter/recenteqsus/Maps/special/Hawaii.php Archyvuota kopija 2008-06-01 iš Wayback Machine projekto.
http://www.panda.org/about_wwf/where_we_work/ecoregions/ecoregion_list/index.cfm

Šaltiniai

Macdonald, G. A., A. T. Abbott, and F. L. Peterson. 1984. Volcanoes in the Sea. The Geology of Hawaii, 2nd edition. University of Hawaii Press, Honolulu. 517 pp.
Išsamūs hidrografiniai duomenys apie Ramųjį vandenyną Havajų regione Archyvuota kopija 2022-04-07 iš Wayback Machine projekto.
Trumpa vulkanologinė informacija apie Havajus Archyvuota kopija 2008-06-04 iš Wayback Machine projekto.
Straipsnis apie Havajų salų pakrančių geologiją

[1] Clague, D.A. and Dalrymple, G.B. 1987 The Hawaiian-Emperor Volcanic Chain, Part I, Geologic Evolution. In: Decker, R.W., Wright, T.L., Stauffer, P.H. (eds.) Volcanism in Hawai‘i. United States Geological Survey Professional Paper 1350: 5-54

[2] ttp://hvo.wr.usgs.gov/volcanowatch/2003/03_04_10.html Archyvuota kopija 2008-10-06 iš Wayback Machine projekto.

[3] ttp://earthquake.usgs.gov/eqcenter/recenteqsus/Maps/special/Hawaii.php Archyvuota kopija 2008-06-01 iš Wayback Machine projekto.

[4] ttp://www.panda.org/about_wwf/where_we_work/ecoregions/ecoregion_list/index.cfm