Stačiatikybė Lietuvoje nbsp antra pagal dydį religinė konfesija Lietuvoje po katalikybės Lietuvoje stačiatikių yra apie

Stačiatikybė Lietuvoje – antra pagal dydį religinė konfesija Lietuvoje po katalikybės. Lietuvoje stačiatikių yra apie 140 tūkst. (5 proc. gyventojų). Šiuo metu jai atstovauja Rusijos stačiatikių bažnyčios (Maskvos patriarchato) Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija.

Istorija

Prieš susikuriant Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei

Pasak akademiko Z. Zinkevičiaus, banga Lietuvoje XI–XIV a. „…buvo itin intensyvi ir paliko gilius pėdsakus visos lietuvių tautos istorijoje. (…) Ji Lietuvą pasiekė daug anksčiau nei banga (…) Rytų krikščionybė darė didelę įtaką lietuvių pasaulėžiūrai ir kultūrai gerokai anksčiau, nei Lietuva buvo oficialiai pakrikštyta. (…) Galbūt, Vakarų krikščionybės įvedimo Lietuvoje iniciatoriai didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas prieš tai taip pat buvo pakrikštyti pagal Rytų apeigas.“ Z. Zinkevičius Lietuvos katalikiškąjį krikštą XIV a. pabaigoje vadina „iš esmės jau pakartotiniu“.

Susikūrus LDK ir Lietuvos stačiatikių metropolijai

Žinoma, kad antrasis Lietuvos didysis kunigaikštis Vaišelga (valdė 1264–1267 m.) ir kitas Lietuvos didysis kunigaikštis Švarnas (1267–1269 m.) buvo stačiatikiai. Stačiatikiais buvo daugelis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių giminaičių ir artimiausių bendražygių. Pavyzdžiui, pasak Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščio, stačiatikiu buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio (1270–1282) sūnus Rimundas; o pagal , visi keturi Traidenio broliai buvo stačiatikiai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio (valdė 1295–1316 m.) sūnūs taip pat buvo stačiatikiai. Pasak Lietuvos Metrikos, didžiojo kunigaikščio Gedimino sesuo buvo stačiatikė ir turėjo savo cerkvę Vilniuje. 1258 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vaišelga netoli Naugarduko įkūrė , kuriame XIII a. pabaigoje buvo sukurtas unikalus Baltarusijos viduramžių knygos paminklas – iliustruota , dabar saugoma Lenkijoje.

Nuo pat Lietuvos stačiatikių metropolijos įkūrimo (XIV a. pradžios) jai buvo pavaldžios Lietuvos stačiatikių parapijos, kurių tuo metu buvo daug etninėse baltų žemėse – Kaune ir Vilkmergėje. Kai kurie istorikai (pavyzdžiui, ) atkreipė dėmesį į tai, kad apie 1375 metus sukurtas rusų rašytinis paminklas „Visų Rusios miestų vardai“ (slav. Имена всемъ градом русскымъ) išvardija šiuos „miestus“: Vilnių, Merkinę, Medininkus, Kernavę, Maišiagalą, Ukmergę, Senuosius Trakus, Naujuosius Trakus, Kauną, Punią ir Prienus. Šiame sąraše paminėti „miestai“ buvo cerkvių parapijų centrai, mokėję duoklę metropolitui. Taigi, ne vėliau kaip XIV a. ir baltų gyvenamose Lietuvos žemėse jau egzistavo išplėtotas stačiatikių parapijų tinklas. XIV a. pradžioje didžiojo kunigaikščio rezidencijoje Trakuose veikė šv. Nikolajaus Stebukladario ir Viešpaties Žengimo į dangų cerkvės. XIV a. pirmoje pusėje Vilniuje taip pat buvo nemažai stačiatikių cerkvių.

XV–XVI amžiuje, įsitvirtinus katalikybei Lietuvos žemėse, stačiatikių didikai kovojo dėl savo teisių. 1432 m. spalio 15 d. jie iš Jogailos išsireikalavo privilegiją, kuri sulygino stačiatikių diduomenę teisėmis su katalikais (taip beveik visiškai panaikinant diskriminacines 1413 m. Horodlės unijos nuostatas). 1434 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio privilegija patvirtino 1432 m. privilegiją; stačiatikių bajorai įgijo luominę lygybę su katalikais, tačiau, kaip ir anksčiau, jų dalyvavimas aukščiausiose valstybės valdymo institucijose buvo ribojamas. Vis dėlto istorikai pažymi, kad praktikoje net ir šie apribojimai beveik nebuvo taikomi, nes jų laikymasis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo beveik neįmanomas. Pavyzdžiui, , leidusi stačiatikiams be apribojimų dalyvauti valstybės aukščiausiose institucijose (ji visiškai prilygino stačiatikius katalikams pagal Horodlės unijoje numatytas teises), jau buvo pasirašyta tuometinių stačiatikių, ėjusių aukštas pareigas valstybėje. Be to, pačiame 1563 m. akte buvo pažymėta, kad nors Jogailos ir Vytauto 1413 m. aktas formaliai numatė, kad aukščiausias valstybės pareigas gali eiti tik katalikai, stačiatikių didikai vis tiek tarnavo valstybei ir užėmė aukštąsias pareigas tiek Ponų Taryboje, tiek kitose valstybės valdymo institucijose. Būtent tuo ir buvo grindžiamas Horodlės unijos apribojimų panaikinimas.

1592 m. buvo priimtas karaliaus raštas, draudžiantis valdžios institucijoms kištis į Stačiatikių Bažnyčios vidaus reikalus. Atskiri karališkieji raštai taip pat patvirtindavo stačiatikių brolijas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestuose. Stačiatikių padėtis pablogėjo po Brastos unijos sudarymo – Vilniuje visi stačiatikių maldos namai buvo perduoti graikų apeigų katalikams. Dėl to 1597 m. buvo įkurta Šv. Dvasios cerkvė, kuri tapo vienintele stačiatikių šventove mieste.

Po 1666 m. Lietuvoje atsirado ir sentikių.

Vilniaus kankiniai

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus kankiniai.

Pasak stačiatikių tradicijos, 1347 m. didžiojo kunigaikščio Algirdo įsakymu buvo nukankinti ir nužudyti trys jo dvariškiai: Antanas, Jonas ir Eustachijus. Pasakojama, kad Algirdas liepęs jiems valgyti mėsą stačiatikių pasninko metu, o šie atsisakę.1374 m. Vilniaus kankiniai buvo kanonizuoti, o 1969 m. Popiežius Paulius VI juos įtraukė ir į Romos Katalikų Bažnyčios šventųjų sąrašą.

Rusijos Imperijos laikotarpis (1795–1918)

1839 m. vasario 12 d. paskelbė Brastos unijos panaikinimą Lietuvos ir Baltarusijos žemėse – buvo panaikinta ir . Kova su unija buvo Rusijos Imperijos politikos dalis aneksuotose teritorijose po trijų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Prieš priimant sinodo sprendimus daugelį metų buvo vykdoma kampanija, kuria siekta iš unitų apeigyno pašalinti lotyniškus elementus ir priartinti jas prie Rusijos Stačiatikių Bažnyčios naudojamo apeigyno elementų; valdžia taip pat ribojo lotynų apeigų dvasininkų įtaką unitams. Pagrindinis antiunijinės kampanijos koncepcijos autorius buvo – kilęs iš unitų, bet perėjęs į stačiatikybę ir tapęs Polocko sinode stačiatikių vyskupu. 1839 m. stačiatikių struktūros Vilniaus ir Kauno gubernijose buvo sujungtos į naujai įkurtą Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupiją. Šiai vyskupijai buvo perduota Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje, kuri buvo rekonstruota į Šv. Mikalojaus soborą; po 1863 m. sukilimo numalšinimo ji buvo perstatyta bizantišku–rusišku stiliumi.

Po 1831 m. sukilimo numalšinimo caro Nikolajaus I įsakymu 1831 m. buvo uždarytas Pažaislio vienuolynas dėl tariamo vienuolių dalyvavimo sukilime, o 1832–1845 m. vienuolynas pritaikytas Uspenijės soborui ir stačiatikių vienuolynui. 1845 m. Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje (tuo metu – stačiatikių cerkvėje) buvo įkurta stačiatikių kunigų seminarija.

Po 1863 m. sukilimo numalšinimo Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas pradėjo plačią rusifikacijos kampaniją Lietuvoje. Tautinės represijos, nukreiptos prieš Lenkijos ir Lietuvos gyventojus, buvo glaudžiai susijusios su stačiatikybės plėtra. 1864 m. Vilniuje caro Aleksandro II įsakymu buvo įkurtas . Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija perėmė Švenčiausiosios Trejybės bažnyčią Vilniuje (dabar – Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovė), Viešpaties Jėzaus bažnyčią ir Vilniaus Švč. Trejybės (Trinapolio) bažnyčią, kuri 1866 m. buvo paversta vasaros rezidencija Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupams. Be to, buvo perimta ir Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia – joje įsteigta stačiatikių dvasinė mokykla ir Šv. apaštalo Andriejaus cerkvė. Kaune dominikonų vienuolyno Dievo kūno bažnyčia (dabar – Švč. Sakramento bažnyčia) taip pat buvo pertvarkyta į stačiatikių cerkvę. Stačiatikių skaičius Lietuvoje išaugo taip pat ir dėl to, kad į jos teritoriją po Sausio sukilimo į Lietuvą persikėlė daug rusų valstiečių.

1914 m. Lietuvos teritorijoje (be Vilniaus) buvo 110 stačiatikių cerkvių, iš jų 48 parapinės cerkvės, 18 karinių cerkvių, 41 filijų prie kalėjimų, mokyklų, ligoninių ir kapinių bei trys vienuolynai.

Pirmoji Lietuvos Respublika (1918–1940)

Bažnytinę veiklą Lietuvoje tęsė . Nors šalies valdžia iš pradžių žiūrėjo į jį, kaip ir į stačiatikybę apskritai, skeptiškai (ši konfesija buvo suvokiama kaip ypač pavojingas carinės politikos Lietuvoje elementas), 1922 m. kovo mėn. jis buvo pripažintas būsimuoju stačiatikių struktūrų vadovu šalies teritorijoje, o Lietuvos valdžia nesistengė atskirti Lietuvos vyskupijas nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios. Iš pradžių vyskupijos katedra buvo Kauno Kristaus Prisikėlimo cerkvė. Pagal 1919 m. įstatymą Katalikų Bažnyčiai buvo grąžinti visi religiniai pastatai, kuriuos anksčiau buvo konfiskavusi carinė valdžia. Keliolika carinės Rusijos įsakymu pastatytų cerkvių (pavyzdžiui, Šiaulių šv. Jurgio bažnyčia) taip pat buvo perduotos katalikams valdžios sprendimu. Taip pat Lietuvos valdžia iš stačiatikių konfiskavo žemės valdas, įgytas cariniais laikais, tačiau nesiekė įvesti nei Grigaliaus kalendoriaus, nei lietuvių kalbos liturgijoje.

Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos padėtis pagerėjo po 1926 m. perversmo, kurį inicijavo Antanas Smetona – po jo buvo pastatytas Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboras. Stačiatikiai (kartu su sentikiais) sudarė apie 2,5 % Lietuvos gyventojų skaičiaus (apie 55 tūkst. žmonių). Iš jų, 1923 m. duomenimis, Maskvos patriarchato jurisdikciją pripažino apie 23 tūkst. stačiatikių: 78 % sudarė rusai, 7 % – lietuviai, 7 % – baltarusiai.

Antrasis pasaulinis karas

1939 m., Vilnių vėl prijungus prie Lietuvos, metropolitas Eleuterijus sugrįžo į miestą. Atsisakius arkivyskupui Teodozijui, jis vėl perėmė Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos, apimančios teritoriją iki 1920 m., valdymą. Kitais metais jis mirė. Laikinai einančio pareigas Maskvos patriarchato vadovo, Maskvos ir Kolomnos sprendimu, visų Baltijos šalių teritorijoje esančios stačiatikių struktūros buvo sujungtos į Baltijos šalių egzarchatą. Jo vadovu, turėjusiu egzarcho titulą, paskirtas Vilniaus ir Lietuvos . Jo iniciatyva prie buvo organizuoti kursai būsimiems dvasininkams, skirtiems – misionieriškai institucijai, siekiančiai atgaivinti stačiatikių bažnyčios veiklą šiaurės vakarinėje Vermachto okupuotoje RSFSR teritorijoje, veikusiai Trečiojo Reicho okupuotose SSRS teritorijose. Sergijus buvo nužudytas neaiškiomis aplinkybėmis 1944 m. balandžio 29 d.

Sovietinės okupacijos laikotarpis

Pirmaisiais metais po Antrojo pasaulinio karo pareikalavo, kad Rusijos stačiatikių bažnyčia inicijuotų plataus masto kampaniją Sovietų Sąjungoje. Taip pat ir Lietuvos TSR valdžios planuose stačiatikybė turėjo tapti priemone katalikybės įtakai apriboti. Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupas turėjo viešai kritikuoti katalikų dogmas, tuo tarpu valdžia finansavo per karą apgriautų cerkvių remontą, leido atidaryti dvasinę seminariją, tačiau ji veikė tik vienerius metus. Taip pat skatino Vilniaus kankinių relikvijų pagerbimą – jų palaikai 1946 m. buvo atgabenti iš Maskvos į Vilnių. Buvo planų įkurti stačiatikių broliją, leisti stačiatikiams laikyti pamaldas lietuvių kalba bei perduoti kelias katalikų bažnyčias stačiatikiams, tačiau planai įvykdyti nebuvo. Kampanija buvo nukreipta tik prieš katalikybę bei neketino vietoj jos remti jokios kitos konfesijos.

1949 m. Lietuvos TSR teritorijoje veikė 60 stačiatikių cerkvių, iš kurių 44 buvo parapinės ir du vienuolynai. 1952 m. cerkvių skaičius sumažėjo iki 52. Nors Lietuvos TSR valdžia, manydama, kad masinis cerkvių uždarymas galėtų sustiprinti katalikų Bažnyčios įtaką, vengė jo – net ir tuo metu, kai kitos Sovietų Sąjungos respublikos patyrė stiprias religines represijas Nikitos Chruščiovo laikotarpiu (1958–1964 m.) – tam tikras stačiatikių bendruomenių mažinimas vis dėlto vyko. 1944–1990 m. Lietuvoje buvo panaikinta 19 stačiatikių parapijų. Oficialiai uždarytas ir vienintelis moterų vienuolynas – . Bendras stačiatikių skaičius mažėjo, ypač kaimiškose vietovėse.

Nors sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo vykdomas stačiatikių bendruomenių mažinimas, kai kurios stačiatikių cerkvės Lietuvoje buvo pastatytos būtent tuo laikotarpiu, pavyzdžiui, Klaipėdos visų Rusijos Šventųjų cerkvė buvo pastatyta 1947 m.

XXI amžius

Šiuolaikinėje Lietuvoje stačiatikybę daugiausia išpažįsta rusakalbiai šalies gyventojai: rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai, o lietuviai ir lenkai daugiausia išpažįsta katalikybę. Labiausiai paplitusi Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine. Stačiatikių cerkvių yra ir kituose miestuose, kur pamaldos dažniausiai vyksta , tačiau kartais ir lietuvių kalba.

Pagal 2013 m. duomenis, stačiatikybė yra antra pagal tikinčiųjų skaičių konfesija Lietuvoje po katalikybės. Ji yra pripažinta kaip viena iš devynių tradicinių religijų Lietuvoje, kurioms suteikiama valstybės finansinė parama. Tradiciškai stačiatikybė Lietuvoje siejama su rusų tauta.

Pagal 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, Lietuvoje gyvena 114 tūkst. stačiatikių. Šalyje veikia 50 parapijų ir du vienuolynai.

Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus (Vasiljevas) 2018 metais pažymėjo: „Formaliai mes, iš tiesų, esame antra pagal dydį religinė konfesija, tačiau faktiškai – religinė mažuma. Mūsų tėra apie 4,5 %, tačiau nepaisant to, mes čia nesame svetimi, ir į mus žiūrima pagarbiai – tiek valdžios institucijų, tiek kitų konfesijų atstovų. Mes jaučiamės neatsiejama visos šalies visuomenės dalimi. Mūsų pagrindinis uždavinys – išsaugoti savo dvasingumą, tradicijas ir visą tą paveldą, kuris iš esmės ir sudaro tai, kas vadinama Stačiatikybe.“

2023 m. gegužės 1 d. Lietuvos teritorijoje dvasininkų, kuriuos Maskvos patriarchatas pašalino iš dvasininkų luomo už 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą kritiką, įkurtas Visuotinio patriarchato egzarchatas. Šiam egzarchatui priklauso 10 parapijų.

Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijai priklauso 5 dekanatai:


Dekanatas	Dekanato centras	Dekanas	Pagr. dekanato bažnyčia	Parapijų skaičius
Vilniaus miesto stačiatikių dekanatas	Vilnius	Vyskupas Ambrosijus	Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų soboras	10
Vilniaus apskrities stačiatikių dekanatas	Trakai	Igumenas Benjaminas	Trakų Švč. Dievo Motinos Gimimo cerkvė	11
Kauno stačiatikių dekanatas	Kaunas	Nikolajus Murašovas	Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedra	6
Klaipėdos stačiatikių dekanatas	Klaipėda	Vladimiras Artomonovas	Klaipėdos visų Rusijos Šventųjų cerkvė	10
Visagino stačiatikių dekanatas	Visaginas	Josifas Zetešvilis	Visagino Šv. kankinio Panteleimono cerkvė	13

Taip pat skaityti

Krikščionybė Lietuvoje

Šaltiniai

Table: Christian Population in Numbers by Country. Pew Research Center
Lithuania. Religions Archyvuota kopija 2020-03-07 iš Wayback Machine projekto.. // CIA. The World Factbook
Zinkevičius, Zigmas. Krikščionybės ištakos Lietuvoje: Rytų krikščionybė vardyno duomenimis. – Vilnius: Katalikų akademijos leidykla, 2005. psl. 76-77, 85-86.
D. Baronas – Slavistica Vilnensis. ISSN 2424-6115
Tichomirovas 1979, p. 95.
Nasonovas 1951, p. 142.
A. Vinogradovas. Православные святыни г. Вильны. – Vilnius. Вилен. Свято-Духов. братства, 1906.
Paula Urbanas. У сьвятле гістарычных фактаў. Miunchenas, Niujorkas. БІНІМ, 1972.
Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius. Lietuvos istorija iki 1795 metų. 2000, 382 psl
Augminas; bernardinai.lt (2024-04-26). „Trys Vilniaus kankiniai – šventieji Antanas, Jonas ir Eustatijas“. Bernardinai.lt. Nuoroda tikrinta 2025-07-13.
Vladimiras Osadčis. Święta Ruś: rozwój i oddziaływanie idei prawosławia w Galicji. — Liublinas: Marijos Kiuri-Sklodovskos universitetas, 2007. — 791 psl. ISBN 9788322726723.
„Виленская епархия / Организации / Патриархия.ru“. Патриархия.ru (rusų). Nuoroda tikrinta 2025-07-12.
Swajdo 2000.
„Старая и новая Вильна. Храмы православные“. www.webcitation.org. Suarchyvuotas originalas 2011-04-13. Nuoroda tikrinta 2025-07-12.
„The Pazaislis Monastery — A Baroque Pearl“. lithuanian-american.org. Suarchyvuotas originalas 2011-07-16. Nuoroda tikrinta 2025-07-12.
Jerzis Ošmanskis: Historia Litwy. Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1982, psl. 228. ISBN 83-04-00886-6.
Kościół Świętej Trójcy i klasztor trynitarzy w Trynopolu
The Orthodox Church in Lithuania in the 20th century. archive.ph
Шлевис 2006, pp. 71–76.
Antonijus Mironovičius. Kościół prawosławny na ziemiach polskich w XIX i XX wieku. – Balstogė: Balstogės universitetas, 2005. – 390 psl. –ISBN 83-7431-046-4.
D. Pospielovkis, The Russian Church under the Soviet regime 1917–1982, St. Vladimir’s Seminary Press, Niujorkas 1984, t. II, ISBN 0-88141-033-0.
„Храм в честь Всех Святых в земле Российской просиявших“. orthodoxy.lt (anglų). Nuoroda tikrinta 2025-07-15.
Estonian priest Justinus Kiviloo to lead new Orthodox Church exarchate in Lithuania The Baltic Times
„Митрополит Виленский и Литовский Иннокентий: «Литва стала моим вторым домом» — kurier.lt“. Nuoroda tikrinta 2019-04-22.
„Visuotinio patriarchato egzarchato Lietuvoje įstatai“. ortodoksas.lt. 2023-12-19. Suarchyvuota iš originalo 2024-04-16. Nuoroda tikrinta 2024-07-25.

Literatūra

Шлевис, Герман (2006). Православные храмы Литвы. Vilnius: Духов монастырь. pp. 71–76. ISBN 9986-559-62-6.
Mironovičius, Antonijus (2005). Kościół prawosławny na ziemiach polskich w XIX i XX wieku (lenkų). Balstogė: Balstogės universitetas. ISBN 83-7431-046-4.
Osadčis, Vladimiras (2007). Święta Ruś: rozwój i oddziaływanie idei prawosławia w Galicji (lenkų). Liublinas: Marijos Kiuri-Sklodovskos universitetas. ISBN 9788322726723.
Ošmanskis, Jerzis (1982). Historia Litwy (lenkų). Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich. ISBN 83-04-00886-6.
Kiaupa, Zigmantas; Kiaupienė, Jūratė; Kuncevičius, Albinas (2000). Lietuvos istorija iki 1795 metų.
Swajdo, Jarosław; Masłowski, Medard; Piotrowski, Bernard; Wójcik, Paweł (2000). Litwa, Łotwa, Estonia i obwód kaliningradzki. Bielsko-Biała: Pascal. ISBN 83-88355-30-9.
Vinogradovas, A. (1906). Православные святыни г. Вильны (rusų). Vilnius: Вилен. Свято-Духов. братства.
Pospielovkis, D. (1984). The Russian Church under the Soviet regime 1917–1982. 2. Niujorkas: St. Vladimir’s Seminary Press. ISBN 0-88141-033-0.
Urbanas, Paula (1972). У сьвятле гістарычных фактаў. Miunchenas, Niujorkas: БІНІМ.
Tichomirovas, N. (1979). Русское летописание: Наука. p. 95.
Nasonovas, A. (1951). «Русская земля» и образование территории Древнерусского государства. TSRS: М.: Изд-во АН. p. 142.

Nuorodos

Oficiali Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos svetainė

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] Table: Christian Population in Numbers by Country. Pew Research Center

[2] Lithuania. Religions Archyvuota kopija 2020-03-07 iš Wayback Machine projekto.. // CIA. The World Factbook

[3] Zinkevičius, Zigmas. Krikščionybės ištakos Lietuvoje: Rytų krikščionybė vardyno duomenimis. – Vilnius: Katalikų akademijos leidykla, 2005. psl. 76-77, 85-86.

[4] D. Baronas – Slavistica Vilnensis. ISSN 2424-6115

[FOOTNOTETichomirovas197995-5] Tichomirovas 1979, p. 95.

[FOOTNOTENasonovas1951142-6] Nasonovas 1951, p. 142.

[7] A. Vinogradovas. Православные святыни г. Вильны. – Vilnius. Вилен. Свято-Духов. братства, 1906.

[8] Paula Urbanas. У сьвятле гістарычных фактаў. Miunchenas, Niujorkas. БІНІМ, 1972.

[9] Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius. Lietuvos istorija iki 1795 metų. 2000, 382 psl

[10] Augminas; bernardinai.lt (2024-04-26). „Trys Vilniaus kankiniai – šventieji Antanas, Jonas ir Eustatijas“. Bernardinai.lt. Nuoroda tikrinta 2025-07-13.

[11] Vladimiras Osadčis. Święta Ruś: rozwój i oddziaływanie idei prawosławia w Galicji. — Liublinas: Marijos Kiuri-Sklodovskos universitetas, 2007. — 791 psl. ISBN 9788322726723.

[12] „Виленская епархия / Организации / Патриархия.ru“. Патриархия.ru (rusų). Nuoroda tikrinta 2025-07-12.

[FOOTNOTESwajdo2000-13] Swajdo 2000.

[:0-14] „Старая и новая Вильна. Храмы православные“. www.webcitation.org. Suarchyvuotas originalas 2011-04-13. Nuoroda tikrinta 2025-07-12.

[15] „The Pazaislis Monastery — A Baroque Pearl“. lithuanian-american.org. Suarchyvuotas originalas 2011-07-16. Nuoroda tikrinta 2025-07-12.

[:1-16] Jerzis Ošmanskis: Historia Litwy. Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1982, psl. 228. ISBN 83-04-00886-6.

[17] Kościół Świętej Trójcy i klasztor trynitarzy w Trynopolu

[:2-18] The Orthodox Church in Lithuania in the 20th century. archive.ph

[FOOTNOTEШлевис200671–76-19] Шлевис 2006, pp. 71–76.

[20] Antonijus Mironovičius. Kościół prawosławny na ziemiach polskich w XIX i XX wieku. – Balstogė: Balstogės universitetas, 2005. – 390 psl. –ISBN 83-7431-046-4.

[21] D. Pospielovkis, The Russian Church under the Soviet regime 1917–1982, St. Vladimir’s Seminary Press, Niujorkas 1984, t. II, ISBN 0-88141-033-0.

[22] „Храм в честь Всех Святых в земле Российской просиявших“. orthodoxy.lt (anglų). Nuoroda tikrinta 2025-07-15.

[23] Estonian priest Justinus Kiviloo to lead new Orthodox Church exarchate in Lithuania The Baltic Times

[24] „Митрополит Виленский и Литовский Иннокентий: «Литва стала моим вторым домом» — kurier.lt“. Nuoroda tikrinta 2019-04-22.

[25] „Visuotinio patriarchato egzarchato Lietuvoje įstatai“. ortodoksas.lt. 2023-12-19. Suarchyvuota iš originalo 2024-04-16. Nuoroda tikrinta 2024-07-25.