Romėnų persų karai

Romėnų ir persų karai
Data 54 m. pr. m. e. – 628 m. e. m. Vieta Mesopotamija, , Pietų Levantas, Egiptas, Užkaukazė, Atropatena, Mažoji Azija, Balkanai, Egėjo jūra Rezultatas
Priešininkai
Romos respublika, po kurios sekė Romos imperija ir Rytų Romos imperija Vasalai ir sąjungininkai Alanai Albanija Armėnija Aksumitai Kapadokija Germanai Gotai Herulai Iberija Chazarai Nabatėja Palmyra Pontas Sofena	Partų imperija, po kurios sekė Sasanidų imperija Sąjungininkai ir vasalai Albanija Himjaras Žydai Medų Atropatena Pompėjiečiai Sabirai
Vadai
Krasas † Markas Antonijus Neronas Trajanas Septimijus Severas Karakala Makrinas Aleksandras Severas Gordianas III † Valerianas (POW) Balista Markas Aurelijus Karas Julianas † Jovianas Valentas Fokas Heraklijus Vasalai ir sąjungininkai  (POW)  (POW)  †	Šapuras II Chosrau I Chosrau II Sąjungininkai ir vasalai  (POW)  †

Romos ir Persijos karai – daugybė konfliktų tarp valstybių ir dviejų vienas po kito sekusių iranėnų imperijų, Partų ir Sasanidų. Mūšiai tarp Partų imperijos ir Romos Respublikos prasidėjo 54 m. pr. m. e.; o karai – vėlyvosios Respublikos laikais ir tęsėsi Romos (vėliau Bizantijos) ir Sasanidų imperijų egzistavimo laikais. Daugybė vasalinių karalysčių ir išvien kovojusių klajoklių tautų ir trečiųjų šalių taip pat suvaidino vaidmenį šiuose ginkluotuose konfliktuose. Karus užbaigė , privedę prie ir didžiulių Bizantijos imperijos teritorinių nuostolių iškart po , kurio metu Sasandių imperija nesėkmingai mėgino užimti Bizantijos imperijos sostinę Konstantinopolį.

Nors kariniai veiksmai tarp romėnų ir persų tęsėsi septynis šimtmečius, siena, išskyrus pokyčius šiaurėje, iš esmės išliko stabili. Prasidėjo virvės traukimo žaidimai: miestai, įtvirtinimai ir provincijos buvo nuolat plėšiami, užgrobiami, naikinami ir pardavinėjami. Nė viena pusė neturėjo nei logistinių jėgų, nei darbo jėgos, kad galėtų vykdyti tokias ilgas kampanijas toli nuo savo sienų ar užgrobti didelius svetimų teritorijų plotus, todėl nė viena nerizikuodama negalėjo žengti per toli. Nors abi pusės užkariaudavo naujų teritorijų, laikui bėgant užkariautos žemės beveik visada sugrįždavo senajai šeimininkei. Nors iš pradžių karinės taktikos skyrėsi, abiejų pusių kariuomenės pamažu perėmė viena kitos taktiką, o VI a. antroje pusėje buvo panašios taktika ir dydžiu.

Išteklių sąnaudos dėl karų galiausiai pasirodė katastrofiškos abiem imperijoms. Dėl užsitęsusių karų VI ir VII a. abi imperijos išseko ir tapo pažeidžiamos staiga atsiradus ir išsiplėtus . Šio pajėgos užpuolė abi kariaujančias imperijas praėjus vos keleriems metams po paskutinio karo tarp Romos ir Persijos pabaigos. Pasinaudoję imperijų silpnumu, Rašidūno kalifato pajėgos netruko užkariauti visos Sasanijos imperijos, o iš Rytų Romos imperijos , , ir likusioje Šiaurės Afrikos dalyje. Vėlesniais šimtmečiais musulmonų valdžion pateko dar daugiau Rytų Romos imperijos žemių.

Šaltiniai

1. Curtis, Vesta Sarkhosh; Stewart, Sarah (2010-03-24). The Age of the Parthians – Google Knihy. ISBN 978-18-4511-406-0. Nuoroda tikrinta 2019-06-09.
2. electricpulp.com. „Byzantine–Iranian Relations – Encyclopaedia Iranica“. www.iranicaonline.org. Nuoroda tikrinta 2018-03-31.