Lyra

Kitos reikšmės – Lira.

Lyra – styginių muzikos instrumentų grupė. Hornbostel–Sachs klasifikacijoje šie instrumentai vadinami junginėmis liutniomis (vok. Jochlauten, 321.2). Taip pabrėžiama instrumento konstrukcija: jungo formos rėmas, įstatytas į rezonatorių. Tarp rėmo ir rezonatoriaus įtempiamos stygos. Ja grojama panašiai kaip ir gitara, braukiant, o ne timpčiojant stygas kaip grojant arfa.

Pasaulyje yra didelė lyrų ir jų pavadinimų įvairovė. Vakarų kalbose naudojamas pavadinimas kilęs iš senosios graikų kalbos. Pirmą kartą šis žodis užfikuotas linijiniu B raštu kaip 𐀨𐀬𐀲𐀁 ru-ra-ta-e („lyrininkai“). Iš graikų kalbos gr. λύρα žodis atėjo į lot. lyra, iš kur paplito į kitas Europos kalbas.

Rytietiškosios (plokščiapadės) lyros

Seniausi lyros tipo instrumento pavyzdžiai sutinkami Artimuosiuose Rytuose (Mesopotamijoje, Sirijoje). Pirmieji instrumento atvaizdai ant keramikos datuojami XXVIII a. pr. m. e. Visoms joms būdingas plokščiapadis rezonatorius (dėžutė).

Artimuosiuose Rytuose lyros buvo naudojamos lygiagrečiai su arfomis. Šumerų kalba lyros buvo vadinamos zami, akadų kalba – sammu, Hetitų kalba – zinar. Vėliau, pačioje II tūkst. pr. m. e. pradžioje, lyros pasirodė ir Egipto muzikoje, kur jas iš Azijos greičiausiai atnešė klajoklių tautos. Yra išskiriami keturi rytietiškųjų lyrų tipai:

• Ūro (jaučio galvų) lyros – jos turėjo jaučio galvų atvaizdus, pritvirtintus prie rezonatoriaus. Ūro mieste atrasti jų pavyzdžiai laikomi seniausiais išlikusiais styginiais intrumentais. Panašių lyrų atvaizdai aptinkami ir Sūzuose.
• Plačiosios lyros – turėjo praplatintą rezonatorių, kad galima būtų įdėti daugiau stygų. Savo dydžiu mažai skyrėsi nuo Ūro lyrų, bet neturėjo jaučio galvų. Seniausi pavyzdžiai aptinkami Egipte yra iš XX a. pr. m. e., Mesopotamijoje – iš XIX a. pr. m. e., Hetitų imperijoje – iš XVI a. pr. m. e.. Grojant šiomis lyromis plektras naudojamas nebuvo.
• Siaurosios lyros – seniausi pavyzdžiai aptinkami XXVI a. Sirijoje, ir po to sutinkamos visame Derlingąjame pusmėnulyje. Jos turėjo plonesnį rezonatorių ir neturėjo dugno, todėl garsas išeidavo pro ten. Grojant lyros buvo laikomos rankose horizontaliai, stygas braukiant plektru. Šios lyros variantu buvo senovės hebrajų kinoras.
• Didžiosios lyros – būdavo aukštesnės už žmogų, ir greičiausiai joms reikėdavo dviejų muzikantų. Seniausias jos pavyzdys randamas Uruke datuojamas XXVI a. pr. m. e., panašaus amžiaus yra ir lyra Sūzuose. Vėlesni pavyzdžiai yra iš Hetitų imperijos ir Egipto.

• rekonstruota Ūro lyra
• Egipto lyra
• Siauroji lyra (kinoras) XIX–XII a. pr. m. e. atvaizde
• Siauroji Egipto lyra

Senovės graikų (suapvalintos) lyros

Senovės Graikijoje naudotos lyros skyrėsi nuo rytietiškųjų tuo, kad turėjo suapvalintą dugną. Panašios formos instrumentai aptinkami ir Senovės Sirijoje, tačiau iki XVIII a. pr. m. e. jie buvo išstumti plokščiapadžių variantų. XV a. pr. m. e. suapvalintos lyros atgimė Egėjo civilizacijoje. Seniausi jų atvaizdai datuojami apie XIV a. pr. m. e. Tikėtina, kad čia lyra savarankiškai išsivystė iš senesnės arfos, tačiau greičiausiai jos kilmė sietina su Sirijos lyromis.

Lyra tapo labai svarbiu instrumentu Senovės Graikijoje. Šiuo instrumentu akomponuodavo senovės graikų deklamacijas. Pagal senovės graikų mitologiją, jaunasis dievas Hermis sukūrė lyrą iš didelio vėžlio kiauto, kurį uždengė gyvūnų kailiais ir antilopių ragais. Lyros siejosi su Apolono susilaikymo ir pusiausvyros dorybėmis, priešingomis Dionizo skudučiams, kurie simbolizavo ekstazę ir šventimą.

Graikai žinojo keturis lyrų tipus. Chelis (gr. χέλυς) buvo paprasčiausia ir lengviausia versija, gaminta iš vėžlio šarvo, kuris naudotas kaip rezonatorius. Formingė (gr. φόρμιγξ) buvo naudojama archainiu laikotarpiu ir lydėdavo rapsodų dainavimą. Kitara (gr. κιθάρα) grojo profesionalūs muzikantai, vadinamieji kitaroidai. Barbitas (gr. βάρβιτος) buvo bosinė kitaros versija.

Lyrų rėmas susidėjo iš tuščiavidurio karkaso arba garso dėžutės. Iš jos nutęsti du sparnai, kurie irgi galėjo būti tuščiaviduriai ir sulenkti į vidų, o išlinkimo pabaigoje – į išorę. Viršuje jie sujungti skersiniu, jungu. Kitas skersinis, pritvirtintas prie garso dėžutės, formavo tiltelį, perduodantį stygų vibracijas.

Lyrų stygų skaičius įvairavo – dažniausiai jos turėdavo keturias, septynias arba dešimt stygų. Plutarchas sako, kad Olimpas ir Terpanderis naudojo tik tris stygas savųjų deklamacijų akompanimentui. Vietoj keturių stygų imta naudoti septynias, o vėliau ir aštuonias padvigubinant tetrakordą, o trikordą, siejamą su heksakordu arba šešiastyge lyra, vaizdavo daug archajiškų graikiškų vazų. Tiesa, nutapyti vaizdai nėra tikslūs, vazų tapytojai mažai dėmesio skyrė visiškam detalių vaizdavimui.

Žemiausia nata buvo toliausiai nuo grojančiojo. Stygos ilgiu per daug nesiskyrė; žemesnėms natoms išgauti turbūt buvo daromos storesnės stygos, kaip smuike ir kituose šiuolaikiniuose instrumentuose, arba buvo mažiau įtemptos. Stygas gamino iš žarnų ir įtempdavo tarp jungo ir tiltelio, arba iki postygio po tilteliu. Derinimas buvo atliekamas dviem būdais: pririšant stygas prie kojelių, kurios sukinėjasi, arba, kitu atveju, sukeičiant stygų vietas virš skersinio.

Buvo įprasta vaizduoti, kad kaire ranka žmogus liečia stygas, o dešinėje laiko plektrą. Šis buvo naudojamas pastoviai. Jis buvo laikomas dešine ranka, kad priverstų viršutines stygas skleisti garsą, kitais atvejais jis būdavo pririštas juostele prie lyros. Kairės rankos pirštai liesdavo žemesnes stygas. Nebuvo naudojamas strykas, kuriam plati garso lenta būtų neįveikiama kliūtis.

Graikų civilizacijoje buvusi didelė laisvė ir įvairios tautos stygavo lyrą kaip norėjo, ką parodo išlikę, antikoje naudoti chromatiniai (pustonių) ir neharmoningi (kvartos) skambesiai, pažymintys gyvybingumą ar azijietišką polinkį į rafinuotumą ir intonacijas.

• IX a. pr. m. e. bronzinė figūrėlė iš Kretos
• Kitaros muzikantas
• Kitaroidas
• Barbitas
• Barbitu grojantis vyras (V a. pr. m. e.)

Vėlesnė plėtra

Graikai ir romėnai išplatino lyras po visą viduržemio jūros regioną. Vėliau jos skirtingais pavadinimais išplito į Europą, Afriką ir Aziją.

I tūkst. pr. m. e. savitą lyros formą sukūrė keltai ir germanai. Ji turėjo plokščią rezonatorių sujungtą su rėmu, virš kurio buvo įtempiamos stygos. Viduramžiais jos tapo vienu populiariausiu muzikos instrumentų. Anglosaksai jas vadino hearpe, skandinavai – harpa, o žemyno germanai ir keltai – rote (rotte, crot, crwt). Kadangi instrumentas buvo siauras, viduramžių pabaigoje buvo išmokta šiomis lyromis griežti, t.y. pradėtas naudoti strykas. Vėliau intrumentas Europoje nunyko, tačiau išliko keli griežiamųjų lyrų variantai, tarp kurių yra skandinavų talharpa, suomių jouhikko ir velsiečių krutas (crwth).

Artimuosiuose Rytuose lyrų tradicija sumenko su Islamo paplitimu. Ji nerado vietos arabų klasikinėje muzikoje, tačiau išliko kaip liaudies instrumentas, vadinamas graikiškos kilmės žodžiu al-kinnāra. Tiesa šis žodis ilgainiui ėmė reikšti įvairius muzikinius instrumentus. Dabar Sudane ir Arabijoje naudojama lyros forma vadinama tanbūra. Šiuolaikinė lyros versija Egipte ir Saudo Arabijoje yra simsimija, kilusi iš Sinajaus pusiasalio beduinų.

Iš Egipto palei Nilo upę lyros tipo instrumentai paplito Rytų Afrikoje, kur yra svarbi vietos tautų tapatybės dalis. Lyras naudojo Merojės civilizacijos kūrėjai Nubijoje, ir jų palikuonė čia žinoma kaip kisaras. Greičiausiai pirmaisiais mūsų eros amžiais lyros tradicija pasiekė Etiopiją (Aksumą). Čia iki dabar naudojamos lyros formos yra begena ir kraras.

Ypač didžiulė lyrų įvairovė yra Afrikos ežerų valstybių regione (dab. Kenija, Uganda ir gretimos sritys). Čia jos greičiausiai pateko iš šiaurės XV–XVI a. kartu su luo tautų migracijomis. Čia yra priskaičiuojama keliasdešimt Afrikos lyrų variantų ir pavadinimų. Kenijoje paplitę intrumentai litungu, njatitis, obokanas. Ugandoje madi tauta gamina lyrą vadinamą odi.

• Etiopiškas kraras
• Nubijos lyros (tanbūros) muzikantas
• Kisaro muzikantas Egipte
• Simsimijos atlikėjas
• Njatitis iš vakarų Kenijos

Kiti žodžio vartojimai

Vikiteka: Lyra – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Lyra nuo senovės graikų laikų Europoje buvo laikoma muzikos, poezijos, meno simboliu.

Šis žodis vėliau buvo pritaikytas ir visai eilei instrumentų, kurie iš tiesų nebuvo lyros pagal savo konstrukciją. Tarp jų dažniausiai yra įvairūs griežiamieji instrumentai: Bizantijos lyra, Ponto lyra, Kretos lyra, Kalabrijos lyra, lijerica ir lironas.

Išnašos

1. Yoke lutes or lyres
2. „Palaeolexicon“. word study tool of ancient languages
3. Klaus Wachsmann; Bo Lawergren; Ulrich Wegner; John Clark (2002). „Lyre (from Gk.; Lat. lyra)“. Grove Music Online. Oxford Music Online. Oxford University Press.
4. Duchesne-Guillemin, Marcelle (February 1981). „Music in Ancient Mesopotamia and Egypt“. World Archaeology. 12 (3): 287–297. doi:10.1080/00438243.1981.9979803. JSTOR 124240.
5. Michael Chanan (1994). Musica Practica: The Social Practice of Western Music from Gregorian Chant to Postmodernism. Verso. p. 170. ISBN 978-1-85984-005-4.
6. David E. Creese: The Origin of the Greek Tortoise-Shell Lyre. MA. Dalhousie University, Halifax, Nova Scotia, August 1997.
7. Henry George Liddell, Robert Scott, A Greek-English Lexicon, on Perseus Digital Library.
8. Myrtle Bruce-Mitford (2002). „Rotte [round lyre, Germanic lyre](ii)“. Rotte (ii). Grove Music Online. Oxford University Press. doi:10.1093/gmo/9781561592630.article.23943. ISBN 978-1-56159-263-0.
9. Poché, Christian (2001). „Tanbūra“. In Sadie, Stanley; Tyrrell, John (eds.). The New Grove Dictionary of Music and Musicians. Vol. xxv (2nd ed.). London: Macmillan. pp. 62–63.
10. Chisholm, Hugh, ed. (1911). „Kissar“. Encyclopædia Britannica. Vol. 15 (11th ed.). Cambridge University Press. p. 837.
11. Mekonnen, Timkehet Teffera. „Timkehet Teffera (2020). Shungul, Sorror, Washint, Woissa, Zumbara“
12. Hyslop, Graham. "Some Musical Instruments of Kenya. " African Arts, vol. 5, no. 4 (Summer 1972), pp. 48-55.
13. Ma’di bowl lyre music and dance

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Lyra, Kas yra Lyra? Ką reiškia Lyra?