Arfa

Šis straipsnis apie giminingų muzikos instrumentų grupę. Apie šiuolaikinę koncertinę arfą skaitykite straipsnyje pedalinė arfa.

Arfa (vok. Harfe) – styginių muzikos instrumentų grupė, daugiastygiai gnaibomieji chordofonai.

Arfos yra vienas seniausių muzikinių instrumentų, kurių naudojamas užfiksuotas IV tūkst. pr. m. e. Buvo paplitęs po didelę Senojo pasaulio dalį. Europoje ypač klestėjo viduramžiais ir renesanse, o su didžiaisiais geografiniais atradimais po XVI a. paplito į Naująjį pasaulį. Azijoje šiuo metu beveik išnykęs, o Europoje ir Amerikoje vis dar populiarus. Afrikoje išlaikytos ypač archainės arfų rūšys.

Arfų įvairovė didelė, ir pasaulyje jos vadinamos skirtingai. Lietuvių kalboje, kaip ir kitose Vakarų kalbose, naudojamas arfos pavadinimas kilęs iš germanų prokalbės žodžio *harpō, kuriuo Viduramžų Europoje buvo vadinami įvairūs styginiai instrumentai (arfos ir lyros). Šio žodžio kilmė nėra aiški, bet greičiausiai jis siejamas su *harpon, reiškusiu „gnaibyti“, „žnybti“, „čiupti“, „griebti“.

Arfų šeima

Pasaulio tautų muzikoje vartojamos įvairios arfos. Hornbostel–Sachs klasifikacijoje arfos (vok. Harfen, 322). sudaro atskirą chordofonų grupę, kuriai būdinga tai, jog stygos išdėstomos įžambiai rezonatoriaus. Ja grojama timpčiojant stygas. Pagal stygų laikiklio padėtį jos skirstomos į atvirąsias ir rėmines.

• 322.1 Atvirosios arfos: turi atvirą rėmą be stulpo
  • 322.11 Lankinės arfos: laikiklis iš vienos dalies ir lenktas, kyla nuožulniai
  • 322.12 Kampinės arfos: laikiklis iš dviejų dalių, kurios sudaro statų ar smailų kampą
• 322.2 Rėminės arfos: turi uždarą rėmą su stulpu, kuris dažnai būna netaisyklingo trikampio formos iš trijų dalių
  • 322.21 Neturinčios derinimo mechanizmo
    • 322.211 Diatoninės
    • 322.212 Chromatinės
  • 322.22 Turinčios derinimo mechanimą
    • 322.221 Svertinės
    • 322.222 Pedalinės

Artimųjų Rytų arfos

Arfos išsivystė iš muzikinio lanko, kuomet jam pridėta daugiau stygų ir integruotas rezonatorius. Seniausias žinomas arfos pavaizdavimas datuojamas XXXIII–XXXII a. pr. m. e., ir randamas Čoga Mišo vietovėje Elame (dab. pietvakarių Iranas). Tai yra lankinė arfa, pagaminta iš išlenkto rezonatoriaus, palei kurį įtemptos stygos. Panašiai datuojamos ir ankstyviausios arfų piktogramos randamos Šumere.Egipte jų vaizdai aptinkami nuo III tūkst. pr. m. e. vidurio. Čia jos buvo vadinamos benet (bīnt), ir išskiriamos bent keturios skirtingos lankinių arfų rūšys.

II tūkst. pr. m. e. pradžioje pasirodė pirmosios kampinės arfos, kurios ilgainiui išstūmė senąsias lankines Mesopotamijoje ir Irane. Susiformavo dvi kampinių arfų rūšys. Vertikalioji arfa turėjo vertikalų rezonatorių, ir ja buvo grojama gnaibant pirštais. Horizontalios arfos rezonatorius buvo horizontalus, ir jos dažniausiai buvo grojamos plektru.

Egipte kampinės arfos pasirodė šiek tiek vėliau, apie XV a. pr. m. e., ir ilgai koegzistavo kartu su lankinėmis. X–VIII a. pr. m. e. datuojama Egipto Tėbuose rasta kampinė arfa turėjo iš sikamoro medžio pagamintą vertikalų rezonatorių, aptrauktą oda. Horizontali lazda buvo iš kedro, ir tarp šių dviejų dalių buvo įtemptos stygos.

Irane susiformavęs kampinės arfos variantas vadinamas čangu. Jie buvo ypač populiarūs Sasanidų imperijoje, kur jais grodavo šachų rūmuose. Iš pradžių tai buvo didelis pastatomas instrumentas, tačiau ilgainiui jis palengvėjo, kad galima būtų laikyti rankose. Plintant islamui, nuo VII a. arfų vartojimas Azijoje po truputėlį menko. Osmanų imperijoje čangas (turk. çeng) atgimė ir iki XVII a. pabaigos sudarė svarbią turkų, kurdų, azerių, gruzinų muzikos dalį. Šiuo metu beveik nunykęs, bet kai kur naudojamas kaip religinės muzikos dalis.

• Tutubo arfininkai apie XXX a. pr. m. e.
• III tūkst. pr. m. e. Egipto arfininkas
• II tūkst. pr. m. e. pirmosios pusės Babilono arfininkas su kampine arfa
• Elamitų VII a. pr. m. e. kampinės arfos
• Sasanidų laikotarpio (III a.) kampinė arfa čangas

Pietų ir Rytų Azijos arfos

Indijoje arfos istorija greičiausiai siekia III tūkst. pr. m. e., nes jos ikonogramos aptinkamos Indo civilizacijos atvaizduse. Arfų atvaizdai aptinkami ir Bhimbetkos olų piešiniuose. I tūkst. pr. m. e. arfos buvo populiarūs instrumentai. Šiaurės Indijoje jos buvo vadinamos vynomis (skr. वीणा = IAST: vīṇā) (taip pat vadinamas ir vėlesnis liutnios formos instrumentas). Tamilai turėjo savo arfą – jažą (tamil. யாழ்  = yāḻ).

Indijoje naudotos išimtinai tik lankinės arfos, ir kampinės čia nepaplito. Vynos galėjo turėti 7 (chitra vīṇā), 9 (vipanchi vīṇā) arba 21 (mattakokila vīṇā) stygą. Beje, vynos pavadinimas gali būti susijęs su egiptietišku arfos pavadinimu benet. Plintant budizmui, arfos buvo susietos su juo, ir tapo svarbiu ritualinės muzikos instrumentu.

Nuo pirmųjų mūsų eros amžių indiškos arfos plito tolyn į rytus kartu su Indijos civilizacijos ir budizmo plėtra. Jų tradicija nukeliavo į Pietryčių Aziją, kur arfomis buvo grojama Bagano karalystėje, Khmerų imperijoje. Čia iki mūsų dienų išlikę birmietiškos arfos saungo, khmerų arfos pino (khmer. ពិណ = pĭn), karenų arfos tna grojimo tradicijos. Indiškąja arfa, čia vadinama waj arba kafirų arfa, iki dabar groja ir Nuristano gyventojai.

Apie IV–VI a. kartu su budizmu Šilko keliu indiškos arfos pasiekė ir Kiniją. Čia jos vadinamos konghou (kin. 箜篌, pinyin: kōnghóu). Jos žinomos kelių rūšių: horizontaliosios, vertikaliosios ir kampinės. Iš Kinijos arfos paplito ir Korėjoje (kor. 공후 = gonghu) bei Japonijoje (jap. 箜篌 = Kugo).

Tiesa, baigiantis I tūkst., ir Indijoje bei Kinijoje menkstant budizmui, arfos tradicija sparčiai nyko. Apie X a. išnyko vynos ir konghou. Tačiau pietinėje Indijoje ir Pietryčių Azijoje išsaugoti lokalūs vietos arfų variantai.

• Arfininkas vaizduojamas priešistorinėje oloje (II arba I tūkst. pr. m. e.)
• II a. pr. m. e. vynos muzikantės
• Tamilų jažai
• VI a. kiniška arfa konghou
• Khmerų arfa pinas

Senovės graikų arfos

Pagrindinis straipsnis – Senovės Graikijos arfos.

Europoje pirmosios arfos fiksuojamos III tūkst. pr. m. e. pradžia, kuomet Kikladų kultūros nešėjai gamino marmurines „arfininkų“ skulptūras. Jose vaizduojami instrumentai yra pirmosios pasaulyje žinomos rėminės arfos. Tačiau vėliau tokių arfų naudojimas niekur nefiksuotas kelis tūkstantmečius.

Apskritai, apie arfų naudojimą Graikijoje nėra žinoma iki V a. pr. m. e. Tuo metu iš Artimųjų Rytų, greičiausiai per Lidiją introdukuotos kampinės ir lankinės arfos. Tiesa, nei Graikijoje, nei Romoje arfos nebuvo tokios populiarios, kaip lyros. Jos buvo siejamos su egzotiška Rytų kultūra, jomis grodavo dažniausiai moterys, ypač heteros.

Senovės graikų arfos buvo bendrai vadinamos psalterijais (gr. ψαλτήριον). Jos aptinkamos ikonografijoje, jų įvairovė minima rašytiniuose šaltiniuose, tačiau dėl detalių aprašymų trūkumo nėra iki galo sutariama, kaip kuris tipas buvo vadinamas. Tarp arfų tipų tekstuose minimi instrumentai pektis (gr. πηκτίς), trigonas (gr. τρίγωνος), magadis (gr. μάγαδις), sambukė (gr. σαμβύκη), epigonijas (gr. ἐπιγόνειον). Piešiniuose aptinkamos lankinės, kampinės ir rėminės arfos.

• Graikų lankinė arfa
• Graikų lankinė arfa (sambukė)
• Graikų kampinė arfa
• Graikų kampinė arfa (trigonas?)
• Graikų rėminė arfa (epigonas)

Europos ir Amerikos arfos

Pagrindinis straipsnis – Rėminės arfos.

Romos imperijos laikais arfos buvo gerokai užmirštos Europoje. Tačiau VIII–XIV a. arfos iš naujo paplito visoje Europoje. Jos visos buvo rėminės ir turėjo trečiąjį laikiklio elementą – stulpą. Jos išplito Airijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje. Arfomis skambino trubadūrai, menestreliai. Ilgainiui skirtingose šalyse susiformavo vietiniai arfų variantai, tokios kaip keltų arfa (air. cláirseach, telyn), kuri yra tapusi Airijos nacionaliniu simboliu, Bohemijos arfa, Šiaurės arfa ir kt.

Vėlyvaisiais viduramžiais iš rėminės arfos išsirutuliojo romaniškoji ir gotiškoji arfa. Romaniškoji arfa buvo iš 3 atskirų dalių – rezonansinės dėželės, rėmo ir lenkto stygų laikiklio. Gotiškoji arfa buvo daroma iš vieno medžio gabalo. Arfų konstrukcija buvo pastoviai tobulinama, kad galima būtų išgauti įvairesnes galimybes. Atsirado daugiau stygų, derinimo galimybės.

Šios patobulintos arfos kartu su kolonizatoriais pasiekė Amerikos žemyną, kur prigijo ir absorbavo vietos muzikines tradicijas. Taip atsirado vietiniai variantai, tokie kaip Paragvajaus arfa (nacionalinis Paragvajaus instrumentas), perujietiška Andų arfa (isp. arpa andina), meksikietiška Charočos arfa (isp. arpa jarocha), venesuelietiška Ljanosų arfa (isp. arpa llanera) ir kt.

Pirmąją pedalinę arfą 1720 m. Vokietijoje sukonstravo G. Hochbruckeris, šiuolaikinio koncertinio tipo arfą apie 1810 m. pagamino Sebastjenas Erardas (Prancūzija). Nuop tada arfa tapo klasikinės muzikos orkestro dalimi.