Lotynų Amerikos muzika

Lotynų Amerikos muzika – muzikinė tradicija, susiklosčiusi Lotynų Amerikoje: Meksikoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje, dalyje Karibų salų. Šioje muzikoje per daugelį metų persipynė europietiškos, indėniškos ir afrikietiškos muzikos tradicijos. Lotynų Amerikos muzika daugiausia atliekama ispanų, portugalų kalbomis, tačiau jai priskiriami kūriniai atliekami ir indėnų, kreolinėmis kalbomis.

Istorija

Ikikolumbiniais laikais Amerikoje klostėsi savita ir įvairialypė indėniška muzika. Nors visos indėnų tautos turėjo savitas muzikines tradicijas, daugiau žinoma apie Mezoamerikos (majų, actekų) ir Andų (inkų, aimarų) muziką. Jai atlikti naudoti daugiausia įvairūs pučiamieji instrumentai (fleitos, skudučiai, trimitai), būgnai, . Grota daugiausia religinių ir valstybinių apeigų metu. Indėniška muzika vietomis išlikusi iki šių laikų, tačiau neretai paveikta europietiškos muzikos.

Ameriką užkariavę ispanai ir portugalai su savimi atsigabeno bažnytinės muzikos tradiciją – bažnyčiose atlikinėti grigališkieji choralai, . Lygia greta plito ir liaudies religinė muzika, netrukusi įsipinti į naujųjų žemyno gyventojų folklorą. Liaudies religinigumo terpėje mišo ši atneštinė muzika su jau esamomis indėniškomis apeiginės muzikos tradicijomis. Daug katalikiškų religinių kūrinių buvo išversta į indėnų kalbas ir plačiai paplito, taip pat teatriniai elementai, procesijos ir karnavalai. Katalikiškos katedros, misijos tapo svarbiais religinės muzikos plėtotės ir skleidimo centrais. Prie europietiškos muzikos tradicijų platinimo ypač prisidėjo jėzuitai.

Be to, ispanai ir portugalai po Ameriką paskleidė sekuliariąją Pirėnų pusiasalio muziką, kuri netruko susilieti su vietiniais šokiais. XVII–XVIII a. pradėtos rašyti oratorijos, operos (seniausia Lotynų Amerikoje – 1701 m. Limos kapelmeisterio „Rožės raudonis“ La púrpura de la rosa).

Vis labiau maišantis Lotynų Amerikos tautomis vystėsi nauji muzikos stiliai, europietiški muzikos instrumentai įtraukti į indėnų repertuarą. Kartu su į žemyną vežamais vergais ėmė plisti afrikietiška muzika.

XIX a. pradėjus kurtis nepriklausomoms valstybėmis Lotynų Amerikoje, aukštoji muzika išliko panaši, kaip Europoje – kurtos operos, kita lengvoji teatrinė muzika, kūriniai fortepionui. Imtos steigti nacionalinės konservatorijos, koncertų salės, operos teatrai, suklestėjo simfoninė, kamerinė muzika. Iš Europos paplitus nacionalinės muzikos idėjomis, Lotynų Amerikoje taip pat pradėta į akademinę muziką inkorportuoti liaudies muzikos elementų (pvz., Aires nacionales, ~1880 m., Il Guarany, 1870 m., A sertaneja, 1869 m., El fuego novo, 1921 m., Los cuatro soles, 1925 m., Sinfonía India, 1936 m.). XX a. akademinėje muzikoje didelė dalis kompozitorių toliau plėtojo tautinę muziką su gausiais etniniais elementais (žymiausi kompozitoriai – , , Karlosas Čavesas (Meksika), , (Kuba), (Puerto Rikas), (Venesuela), (Čilė), (Kolumbija), , (Ekvadoras), , , Teodoras Valkarselis (Peru), , , Albertas Chinastera (Argentina), Heitoras Vilja Lobosas (Brazilija)). Kiti kompozitoriai laikėsi neoklasikinės linijos arba pasuko į eksperimentinę, modernistinę muziką (pvz., , , , , ir kt.).

Liaudies ir populiarioji muzika

Lotynų Amerikos liaudies ir populiarioji muzika paremta daugiausia europietiškais (Pirėnų pusiasalio) bruožais: išlaikyta europietiška melodijų tonalika ir modalika, simetrinis melodijų konstravimas, toninė harmonija, formalios dalinės struktūros. Tiek vokalinei, tiek instrumentinei muzikai būdingas dviejų ir keturių strofų rimavimas su pakartojimu, įprastas ispaniškai muzikai. Ispanakalbėje Amerikoje paplitę žanrai: romansas (baladė), muzikinė dvikova (desafio, contrapunto, porfía), apibenrinta muzika son, vaikų dainos. Metisų, išeivių iš Afrikos muzika pasižymi savitumais.

Plačiai grojama iš Pirėnų pusiasalio paplitusiais muzikos instrumentais – gitara, mandolina, liutnia, arfa, smuiku. Andų kraštuose gitara perdirbta į savitą instrumentą čarangą. Brazilijoje populiari iš Portugalijos atsigabenta viola. Tradicinė brazilų kapoeira atliekama grojant afrikietiškos kilmės instrumentu berimbau, Gvatemaloje paplitusi iš Afrikos kilusi marimba bei majų būgnai tunkuliai. Anduose paplitę indėniški pučiamieji instrumentai – kena, samponija, trimitas klarinas. Kaimų šventėse vietomis groja pučiamųjų ansambliai. XIX a. antroje pusėje į Lotynų Ameriką patekęs akordeonas tapo svarbiu instrumentų įvairiems regioniniams stiliams (tango, polkai, valjenatui ir kt.). Kraštuose, kur gausios afrikiečių bendruomenės (Karibuose, Brazilijoje, Kolumbijoje, Venesueloje, Centrinėje Amerikoje) plačiai grojama afrikietiškos kilmės mušamaisiais instrumentais, tradicinėje pasaulėvokoje turinčiais sakralinę-ritualinę reikšmę – kongomis, bongais, tumbadoromis, batomis.

Nuo XX a. vid. Lotynų Amerikos muziką smarkiai paveikė iš JAV plintanti popmuzika, džiazas, rokas, hiphopas ir kt.

Žanrai

Regioniniai žanrai pagal šalis (daugelis šių žanrų paplitę keliose šalyse, todėl nurodoma ten, iš kur kilęs arba popouliariausias):

•  Argentina: tango, , , čamamė, (zamba);
•  Bolivija: Andų muzika (huainas), ;
•  Brazilija: samba, bosa nova, , , , ;
•  Čilė: , (Nueva Canción);
•  Dominikos Respublika: bačata, ;
•  Kuba: , ča ča ča, , , , , salsa;
•  Kolumbija: kumbija, ;
•  Hondūras: ;
•  Meksika: mariači, , , , ;
•  Panama: , ;
•  Paragvajus: , ;
•  Peru: , , ;
•  Puerto Rikas: , , regetonas;
•  Venesuela: , ;
•  Urugvajus: .

Lotynų Amerikos popmuzika, Lotynų Amerikos baladė, regetonas, salsa, Nueva Canción tapę kosmopolitiniais žanrais.

Šaltiniai

1. Edmondson, Jacqueline (2013). Music in American Life: An Encyclopedia of the Songs, Styles, Stars, and Stories That Shaped Our Culture. ABC-CLIO. p. 639.
2. Latin American music. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.