Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Lietuviškieji vakarai masinis lietuvių scenos mėgėjų sąjūdis plitęs Lietuvoje ir išeivijoje glaudžiai susijęs su lietuvi
Lietuviškas vakaras
Lietuviškieji vakarai – masinis lietuvių scenos mėgėjų sąjūdis, plitęs Lietuvoje ir išeivijoje, glaudžiai susijęs su lietuvių tautinio išsivaduojamojo judėjimo pakilimu, trukęs apie trisdešimt metų (nuo 1885 m. iki maždaug 1917 m.).
Šių dienų mokslininkai lietuviškuosius vakarus neretai apibūdina kaip liaudies arba , mėgėjų teatro terminu, taip pat vartojamas klojimo teatro pavadinimas.
Sąjūdžio skirstymas
Teatro istorikas Vytautas Maknys skiria tris to sąjūdžio tarpsnius:
- Lietuvių išeivių teatras, veikęs JAV, Mažojoje Lietuvoje, Peterburge, Rygoje ir kitur;
- Slapti lietuviškieji vakarai – vakarų, vykusių pačioje Lietuvoje tarpsnis;
- Vieši lietuviškieji vakarai – po spaudos draudimo panaikinimo neišblėsęs teatro sąjūdis, daugiausiai inicijuotas įvairių meno draugijų: Vilniaus „Kanklės“ ir „Rūta“, Kauno „Daina“, Šiaulių „Varpas“ ir kt.
Slapti lietuviškieji vakarai Lietuvoje ir išeivijoje
Slaptus vakarus Lietuvoje pradėta rengti XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. Jie buvo susiję su JAV, Peterburge, Rygoje, Rytų Prūsijoje rengiamais lietuvių vakarais. Iš spaudos ar asmeninių kontaktų buvo plačiai žinoma apie lietuvių išeivių teatrą.
Nemažą poveikį slaptai lietuvių scenai turėjo rusų, lenkų, o ypač latvių teatras. Latvių organizuotumas, susiklausymas, drausmingumas lietuviams imponavo. Lietuvių laikraščiai dažnai parašydavo apie latvių teatro laimėjimus, dažnai primindavo, kad ir lietuviams reikėtų pasiekti jų pavyzdžiu. Tačiau Lietuvoje rengti vaidinimus, kaip ir dirbti bet kokį visuomeninį ar kultūrinį darbą, buvo uždrausta. Vilniaus generalgubernatorius važinėjo net į Peterburgą ir į Rygą rūpindamasis, kad ir ten būtų uždrausta organizuoti lietuviškuosius vakarus ir apribota lietuvių draugijų veikla.
Pirmieji slapti vaidinimai Panemunėlyje
Vieni pirmųjų slaptų vaidinimų Lietuvoje buvo surengti Panemunėlyje. Čia 1872 m. apsigyveno kunigas Jonas Katelė ir pradėjo plačią šviečiamąją veiklą. Nebuvo lietuviškų mokyklų, todėl jis pats mokė lietuviško rašto bei liaudies dainų, pramokusiems įsakė kitus mokyti.
Panemunėlyje XIX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje susikūrė „Žvaigždės“ draugija, kurios tikslas, kaip ir kitų to meto draugijų, buvo švietimas. Draugija, vadovaujant kunigui Jonui Katelei, platino lietuvių spaudą, rinko tautosaką, rengė slaptus vaidinimus.
Pirmas slaptas vaidinimas Panemunėlio apylinkėse įvyko 1893 m. Naujikuose. Buvo vaidinama Vaižganto pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“. Slaptieji vaidinimai dažniausiai buvo rengiami Naujikuose arba Panemunėlio dvaro daržinėje, bet pasitaikydavo jų ir sodžiuose. Žiūrovai būdavo leidžiami į vaidinimus nemokamai. Spektaklių išlaidas apmokėdavo pats Jonas Katelė. Slaptųjų vakarų rengėjai – režisieriai Panemunėlyje buvo keli: Juozas Kubilius, Juozas Otonas Širvydas, K. Keniškis, Juozas Katelė.
Panaikinus spaudos draudimą, tas pats „Žvaigždės“ vaidintojų būrelis iš pradžių slaptus, vėliau viešus spektaklius pradėjo rengti ne tik Panemunėlyje, bet ir kaimyninėse vietovėse. Netoli Panemunėlio aktyviai veikė Kamajų vaidintojų kolektyvas. Jį 1903 m. subūrė studentas Jurgis Smolskis-Smalstys. Gana anksti vaidinti pradėta ir kaimyniniame Kupiškyje. Čia beveik visa jaunuomenė buvo raštinga, nes knygnešiai šioje apylinkėje paskleisdavo daug spaudos.
1898 m. suvaidinta Vaižganto pjesė „Nepadėjus ner ko kasti“, Keturakio „Amerika pirtyje“ ir kt. Mokslininkų suskaičiuota, kad Lietuvoje buvo vaidinama daugiau kaip 200 vietų. Daugiausia vaidinta Rytų Lietuvoje (Panevėžio, Ukmergės, Švenčionių pavietai), rytų aukštaičių veiklos centras buvo Panevėžys. Taip pat dažniau buvo vaidinta Anykščiuose, Utenoje, Rokiškyje. Nemaža vaidinimų suorganizuota vidurio Lietuvoje (Kaunas, Šiauliai ir jų apylinkės), Žemaitijoje, Užnemunėje. Vilniaus apylinkėse ir apskritai pietryčių Lietuvoje lietuviškų vakarų buvo rengiama žymiai mažiau, tad galima suprasti kiek jie buvo populiarūs šiaurės rytų Lietuvoje ir Užnemunėje.
Vieši lietuviškieji vakarai
Išplitus slaptiems vakarams, išaugus teatrinei lietuvių veiklai, buvo pradėta ieškoti galimybės vaidinti viešai. Pirmasis viešas lietuviškas vakaras, turėjęs didelę reikšmę tolesnei lietuvių teatro raidai buvo surengtas 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje.
Lietuvių inteligentijos sumanymu, vietinio palangiškio, kultūros veikėjo Liudo Vaineikio, taip pat kitų inteligentų: Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Povilo Višinskio, Augustino Janulaičio, entuziastingai netoli Palangos tilto, patiems rengėjams vaidinant, parodytas pirmasis viešas lietuviškas spektaklis Lietuvoje – Keturakio pjesė „Amerika pirtyje“.
Pagal Lietuvos administracinį suskirstymą XIX a. pabaigoje Palanga priklausė Kuršo gubernijai, tad šioje gubernijoje negaliojo tokie drastiški spaudos ir kultūrinės veiklos draudimo įstatymai kaip Vilniaus, Kauno, Suvalkų gubernijose. Šis lietuviškas vakaras susilaukė didelio susidomėjimo tiek vietinių žiūrovų ir publikos, tiek caro valdžios žandarų.
Po Palangos vaidinimų panašūs vieši pasirodymai vyko Mintaujoje ir Liepojoje. Vieši vaidinimai Lietuvoje siekė didelio populiarumo. Carinė valdžia greitai ėmėsi įvairių represijų šiam procesui sustabdyti, bet nauji varžymai teatro entuziastų neveikė – Palangos vakaras padėjo ne tik plisti viešiems lietuviškiems vakarams, bet ir išaugti į masinį lietuvių pasipriešinimo sąjūdį, intensyvinti politinę kovą.
XX a. pradžioje Lietuvoje, kaip ir visoje Rusijos imperijoje, brendo revoliucinė situacija, stiprėjo revoliucinės nuotaikos. Jos palietė ir Lietuvos teatrinį gyvenimą: revoliucingai nusiteikusi visuomenė dažnai panaudodavo spektaklius antivyriausybinėms demonstracijoms. Vėliau, dar prieš 1905-1907 m. revoliuciją, pažangiųjų Rusijos imperijos jėgų įbaugintas, caras pradėjo daryti nuolaidų. 1904 m. gegužės 7 d. buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Pradėta mažiau varžyti kultūrinę lietuvių veiklą, taigi revoliucinis pakilimas, nemažai pakeitė viešąjį lietuvių gyvenimą. Vakarų organizatoriai bei vaidintojai pradėjo dirbti viešai, galėjo panaudoti savo organizacinius sugebėjimus, slaptuose vakaruose įgytą patirtį, kai kuriuos sceninio darbo įgūdžius.
Didelę reikšmę teatriniam gyvenimui turėjo viešai pradėjusių kurtis kultūrinių ir kitokių draugijų veikla. Šios draugijos, Vilniaus „Kanklės“ ir „Rūta“, Kauno „Daina“, Šiaulių „Varpas“ ir kitos, tapo vienos didžiausių XX a. pradžios viešų lietuviškųjų vakarų organizavimo iniciatorėmis. Pirmieji vieši vakarai susilaukė labai didelio visuomenės dėmesio. Draugijų veikla virto ne tik savotiškomis politinėmis bei tautinėmis demonstracijomis, viena iš pagrindinių visuomeninio bei kultūrinio darbo formų, bet XX a. antrame dešimtmetyje persiorganizavo į profesionalaus meno atlikimo kolektyvus ir organizacijas.
Organizatoriai ir vaidintojai
Lietuviškųjų vakarų rengėjai, aktoriai neturėjo teatrinio išsilavinimo, daugelis niekad nebuvo matę jokio spektaklio. Vakarų rengimas pirmiausia buvo viena iš mokslus einančios jaunuomenės visuomeninės veiklos formų. Grįžę atostogų, studentai ar vyresni mokiniai, organizuodavo valstiečius, sudarydavo vaidintojų trupę, kuri per vasarą paruošdavo po kelis veikalus ir juos pakartotinai suvaidindavo gretimuose kaimuose ar bažnytkaimiuose. Kiek vėliau atsirado žymūs jaunimo talkininkai kultūrinio darbo srityje – mokytojai. Taigi dažniausiai lietuviškų vakarų sumanytojai, režisieriai paprastai būdavo inteligentai, neretai – studentai, ir vaidindavo kartu su valstiečiais.
Vaidindavo tie, kuriuos pavykdavo įtraukti į vaidinimą – labiau išprusę sodiečiai, išdaigininkai, pasakotojai, žaidimų bei įvairių pramogų organizatoriai bei dalyviai. Lietuviškų vakarų kūrėjai spektakliuose perėmė šeimos ir etnografinių švenčių: vestuvių, darbų pabaigtuvių, vakaronių, ir t. t. išryškėjusią improvizacijų, karnavalų, persirengėlių tradiciją. Vaidintojams lietuviškieji vakarai buvo nauja forma savo meniniams sugebėjimams parodyti, tradicijos keliu iš kartos į kartą perteikiant liaudies teatro palikimą.
Patalpos bei salės
Organizuojant lietuviškus vakarus sunku buvo surasti patalpas repeticijoms bei vaidinimams. Kaimuose tokias „sales“ atstodavo tušti klojimai (lietuviškieji vakarai neretai buvo vadinami klojimų vakarais). Vasarą likę tušti klojimai būdavo labai talpūs, o įrengus scenos pakylą bei suolus, gerai pasitarnaudavo lietuviškiems vakarams. Klojimai būdavo gražiai išpuošiami, kelias į klojimą apstatomas berželiais, vakare nušvisdavo įmantriai kaimo menininkų išpuoštų žibintų eilė, įeinamosios klojimo durys papuoštos vainikais, žalumynais gėlėmis. Klojimai vakarams būdavo įrengiami atokiau nuo kelio, juos pasiekti buvo galima tik siauru takeliu per pasėlius. Spektakliai klojimuose nekenkė vaidinimo kokybei, nes vaidintojai nesivaržė su scenos plotu. Kambariuose ar mažose salėse, kur būdavo miniatiūrinės scenos (pvz.: Vilniaus „Rūtos“ salė), vaidinti būdavo sunkiau.
Miestuose ir miesteliuose rasti vaidinimui patalpas buvo sunku. Čia rečiau pasitaikydavo tinkami klojimai, be to, jie nebūdavo tušti. Neretai miestiečiams tekdavo vadinti inteligentų namuose, nedideliuose kambariuose arba tenkintis tokiomis salėmis kaip gaisrinės, , ūkiniai sandėliai ir t. t. Ilgainiui Lietuvoje pradėta statyti namus, skirtus kultūrinei veiklai. Dar 1907 m. „Vilniaus kanklių“ draugijos nariai savo susirinkime nutarė pasistatydinti liaudies namus, kuriuose būtų tinkama salė, scena, ir kitos patalpos. Šią iniciatyvą palaikė Lietuvos mokslo draugija ir Lietuvių dailės draugija, tad visų lietuvių pastangomis buvo pastatyti reprezentaciniai Tautos rūmai ant Tauro kalno Vilniuje (dabar buvę Respublikos profsąjungų kultūros namai). Tuo tarpu Vilniaus lietuviai turėjo „Rūtos“ salę (dabar Vilniaus mažasis teatras), kurioje buvo renkamasi repeticijoms, rengiami vakarėliai; čia veikė biblioteka, skaitykla. Tai buvo tikras Vilniaus lietuvių kultūros centras. Savo patalpas taip pat turėjo Kauno „Dainos“, Šiaulių „Varpo“, Panevėžio „Aido“ ir kitos draugijos.
Programa
Lietuviškųjų vakarų programą paprastai sudarydavo ne tik vaidinimas, bet ir deklamacijos, vadinamieji „gyvieji paveikslai“, liaudies dainos, tautiniai šokiai, vokalinė ir , kartais būdavo skaitomos paskaitos. Svarbiausioji programos dalis buvo vaidinimas (dažniausiai nedidelė pjesė), dainavimas ir deklamacijos. Tik žymiai vėliau didesniuose miestuose, kuriuose išaugo specialios teatro draugijos, sugebėjusios pastatyti stambius veikalus, programą sudarydavo tik vaidinimas. Tačiau teatro, dainos bei muzikos draugijos dažnai statydavo nedidelius veikalus, prie kurių prijungdavo deklamacijas, dainas ir pan.
Miestuose būdavo ruošiami choro ir instrumentiniai bei vokaliniai koncertai be vaidinimų. Kaimo lietuviškuosiuose vakaruose paprastai ruošiama sudėtinė programa: po pjesės būdavo deklamuojamos Maironio, Antano Baranausko, Vinco Kudirkos ir kitų poetų eilės.
Viena mėgstamiausia lietuviškų vakarų programos dalis – „gyvieji paveikslai“. Jų pradininkas bei uoliausias statytojas buvo dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Šį teatrinį žanrą kūrė žmonių grupė ar vienas vaidintojas. Paveikslų tematika buvo plati ir įvairi (pvz.: „Gedimino laidotuvės“, „Šienpjūviai“, „Vaidilutės prie aukuro“, „Lietuviai senovėje, baudžiavai esant“ ir kt.), statomi tam tikrame fone, su atitinkama dekoracija, atlikėjų grupės dekoratyviai apšviečiamos. „Gyvuosius paveikslus“ savo scenose rodė daugiausia didesnių miestų teatrinės draugijos, kurios turėjo gerą apšvietimą, dailininką dekoratorių, bei kitas reikalingas sąlygas ir išteklius.
Dainos buvo būtina kiekvieno lietuviško vakaro programos dalis, net viena iš svarbiausiųjų, labiausiai visų mėgstama bei laukiama. Retas lietuviškas vakaras praeidavo be dainų, ir tai tik tada, kai dėl kurių nors priežasčių nebūdavo galima suorganizuoti choro. Sudaryti chorą ir jį tinkamai paruošti, bei su juo pasirodyti savo apylinkėse stengėsi ne tik žymesnieji Lietuvos miestai, bet ir beveik kiekvienas bažnytkaimis.
Žymiausi lietuviškų vakarų chorų vadovai, ištobulinę šį dainos ir teatro žanrą, paskatinę lietuvių dainų šventės atsiradimą: Stasys Šimkus, Juozas Tallat-Kelpša, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Juozas Naujalis, Vincas Nacevičius, Mykolas Leškevičius.
Šaltiniai
- Vytautas Maknys. Lietuvių teatro raidos bruožai. Vilnius, 1972.
- Petras Bielskis. Lietuvos klojimo teatras. Klaipėda, 1999.
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Lietuviškas vakaras, Kas yra Lietuviškas vakaras? Ką reiškia Lietuviškas vakaras?
Lietuviskieji vakarai masinis lietuviu scenos megeju sajudis plites Lietuvoje ir iseivijoje glaudziai susijes su lietuviu tautinio issivaduojamojo judejimo pakilimu trukes apie trisdesimt metu nuo 1885 m iki mazdaug 1917 m Siu dienu mokslininkai lietuviskuosius vakarus neretai apibudina kaip liaudies arba megeju teatro terminu taip pat vartojamas klojimo teatro pavadinimas Margioniu klojimo teatras Varenos raj įkurtas legendinio rezisieriaus Juozo Gaidzio iniciatyva XIX pab Sajudzio skirstymasTeatro istorikas Vytautas Maknys skiria tris to sajudzio tarpsnius Lietuviu iseiviu teatras veikes JAV Mazojoje Lietuvoje Peterburge Rygoje ir kitur Slapti lietuviskieji vakarai vakaru vykusiu pacioje Lietuvoje tarpsnis Viesi lietuviskieji vakarai po spaudos draudimo panaikinimo neisbleses teatro sajudis daugiausiai inicijuotas įvairiu meno draugiju Vilniaus Kankles ir Ruta Kauno Daina Siauliu Varpas ir kt Slapti lietuviskieji vakarai Lietuvoje ir iseivijojeKlojimuose vykdavo slapti vakarai Klojimas past XIX a II oje puseje Utenos raj Slaptus vakarus Lietuvoje pradeta rengti XIX a paskutiniame desimtmetyje Jie buvo susije su JAV Peterburge Rygoje Rytu Prusijoje rengiamais lietuviu vakarais Is spaudos ar asmeniniu kontaktu buvo placiai zinoma apie lietuviu iseiviu teatra Nemaza poveikį slaptai lietuviu scenai turejo rusu lenku o ypac latviu teatras Latviu organizuotumas susiklausymas drausmingumas lietuviams imponavo Lietuviu laikrasciai daznai parasydavo apie latviu teatro laimejimus daznai primindavo kad ir lietuviams reiketu pasiekti ju pavyzdziu Taciau Lietuvoje rengti vaidinimus kaip ir dirbti bet kokį visuomeninį ar kulturinį darba buvo uzdrausta Vilniaus generalgubernatorius vazinejo net į Peterburga ir į Ryga rupindamasis kad ir ten butu uzdrausta organizuoti lietuviskuosius vakarus ir apribota lietuviu draugiju veikla Pirmieji slapti vaidinimai Panemunelyje Vieni pirmuju slaptu vaidinimu Lietuvoje buvo surengti Panemunelyje Cia 1872 m apsigyveno kunigas Jonas Katele ir pradejo placia svieciamaja veikla Nebuvo lietuvisku mokyklu todel jis pats moke lietuvisko rasto bei liaudies dainu pramokusiems įsake kitus mokyti Kun Jonas Katele pirmuju lietuvisku vakaru organizatorius Panemunelyje XIX a paskutiniojo desimtmecio pradzioje susikure Zvaigzdes draugija kurios tikslas kaip ir kitu to meto draugiju buvo svietimas Draugija vadovaujant kunigui Jonui Katelei platino lietuviu spauda rinko tautosaka renge slaptus vaidinimus Pirmas slaptas vaidinimas Panemunelio apylinkese įvyko 1893 m Naujikuose Buvo vaidinama Vaizganto pjese Nepadejus ner ko kasti Slaptieji vaidinimai dazniausiai buvo rengiami Naujikuose arba Panemunelio dvaro darzineje bet pasitaikydavo ju ir sodziuose Ziurovai budavo leidziami į vaidinimus nemokamai Spektakliu islaidas apmokedavo pats Jonas Katele Slaptuju vakaru rengejai rezisieriai Panemunelyje buvo keli Juozas Kubilius Juozas Otonas Sirvydas K Keniskis Juozas Katele Panaikinus spaudos draudima tas pats Zvaigzdes vaidintoju burelis is pradziu slaptus veliau viesus spektaklius pradejo rengti ne tik Panemunelyje bet ir kaimyninese vietovese Netoli Panemunelio aktyviai veike Kamaju vaidintoju kolektyvas Jį 1903 m subure studentas Jurgis Smolskis Smalstys Gana anksti vaidinti pradeta ir kaimyniniame Kupiskyje Cia beveik visa jaunuomene buvo rastinga nes knygnesiai sioje apylinkeje paskleisdavo daug spaudos 1898 m suvaidinta Vaizganto pjese Nepadejus ner ko kasti Keturakio Amerika pirtyje ir kt Mokslininku suskaiciuota kad Lietuvoje buvo vaidinama daugiau kaip 200 vietu Daugiausia vaidinta Rytu Lietuvoje Panevezio Ukmerges Svencioniu pavietai rytu aukstaiciu veiklos centras buvo Panevezys Taip pat dazniau buvo vaidinta Anyksciuose Utenoje Rokiskyje Nemaza vaidinimu suorganizuota vidurio Lietuvoje Kaunas Siauliai ir ju apylinkes Zemaitijoje Uznemuneje Vilniaus apylinkese ir apskritai pietryciu Lietuvoje lietuvisku vakaru buvo rengiama zymiai maziau tad galima suprasti kiek jie buvo populiarus siaures rytu Lietuvoje ir Uznemuneje Viesi lietuviskieji vakarai Pirmojo lietuvisko vaidinimo Amerika pirtyje afisa ir organizatoriai Isplitus slaptiems vakarams isaugus teatrinei lietuviu veiklai buvo pradeta ieskoti galimybes vaidinti viesai Pirmasis viesas lietuviskas vakaras turejes didele reiksme tolesnei lietuviu teatro raidai buvo surengtas 1899 m rugpjucio 20 d Palangoje Lietuviu inteligentijos sumanymu vietinio palangiskio kulturos veikejo Liudo Vaineikio taip pat kitu inteligentu Gabrieles Petkevicaites Bites Povilo Visinskio Augustino Janulaicio entuziastingai netoli Palangos tilto patiems rengejams vaidinant parodytas pirmasis viesas lietuviskas spektaklis Lietuvoje Keturakio pjese Amerika pirtyje Pagal Lietuvos administracinį suskirstyma XIX a pabaigoje Palanga priklause Kurso gubernijai tad sioje gubernijoje negaliojo tokie drastiski spaudos ir kulturines veiklos draudimo įstatymai kaip Vilniaus Kauno Suvalku gubernijose Sis lietuviskas vakaras susilauke didelio susidomejimo tiek vietiniu ziurovu ir publikos tiek caro valdzios zandaru Po Palangos vaidinimu panasus viesi pasirodymai vyko Mintaujoje ir Liepojoje Viesi vaidinimai Lietuvoje sieke didelio populiarumo Carine valdzia greitai emesi įvairiu represiju siam procesui sustabdyti bet nauji varzymai teatro entuziastu neveike Palangos vakaras padejo ne tik plisti viesiems lietuviskiems vakarams bet ir isaugti į masinį lietuviu pasipriesinimo sajudį intensyvinti politine kova XX a pradzioje Lietuvoje kaip ir visoje Rusijos imperijoje brendo revoliucine situacija stiprejo revoliucines nuotaikos Jos paliete ir Lietuvos teatrinį gyvenima revoliucingai nusiteikusi visuomene daznai panaudodavo spektaklius antivyriausybinems demonstracijoms Veliau dar pries 1905 1907 m revoliucija pazangiuju Rusijos imperijos jegu įbaugintas caras pradejo daryti nuolaidu 1904 m geguzes 7 d buvo panaikintas lietuviskos spaudos draudimas Pradeta maziau varzyti kulturine lietuviu veikla taigi revoliucinis pakilimas nemazai pakeite viesajį lietuviu gyvenima Vakaru organizatoriai bei vaidintojai pradejo dirbti viesai galejo panaudoti savo organizacinius sugebejimus slaptuose vakaruose įgyta patirtį kai kuriuos sceninio darbo įgudzius Didele reiksme teatriniam gyvenimui turejo viesai pradejusiu kurtis kulturiniu ir kitokiu draugiju veikla Sios draugijos Vilniaus Kankles ir Ruta Kauno Daina Siauliu Varpas ir kitos tapo vienos didziausiu XX a pradzios viesu lietuviskuju vakaru organizavimo iniciatoremis Pirmieji viesi vakarai susilauke labai didelio visuomenes demesio Draugiju veikla virto ne tik savotiskomis politinemis bei tautinemis demonstracijomis viena is pagrindiniu visuomeninio bei kulturinio darbo formu bet XX a antrame desimtmetyje persiorganizavo į profesionalaus meno atlikimo kolektyvus ir organizacijas Organizatoriai ir vaidintojaiLietuviskuju vakaru rengejai aktoriai neturejo teatrinio issilavinimo daugelis niekad nebuvo mate jokio spektaklio Vakaru rengimas pirmiausia buvo viena is mokslus einancios jaunuomenes visuomenines veiklos formu Grįze atostogu studentai ar vyresni mokiniai organizuodavo valstiecius sudarydavo vaidintoju trupe kuri per vasara paruosdavo po kelis veikalus ir juos pakartotinai suvaidindavo gretimuose kaimuose ar baznytkaimiuose Kiek veliau atsirado zymus jaunimo talkininkai kulturinio darbo srityje mokytojai Taigi dazniausiai lietuvisku vakaru sumanytojai rezisieriai paprastai budavo inteligentai neretai studentai ir vaidindavo kartu su valstieciais Vaidindavo tie kuriuos pavykdavo įtraukti į vaidinima labiau ispruse sodieciai isdaigininkai pasakotojai zaidimu bei įvairiu pramogu organizatoriai bei dalyviai Lietuvisku vakaru kurejai spektakliuose pereme seimos ir etnografiniu svenciu vestuviu darbu pabaigtuviu vakaroniu ir t t isryskejusia improvizaciju karnavalu persirengeliu tradicija Vaidintojams lietuviskieji vakarai buvo nauja forma savo meniniams sugebejimams parodyti tradicijos keliu is kartos į karta perteikiant liaudies teatro palikima Patalpos bei salesOrganizuojant lietuviskus vakarus sunku buvo surasti patalpas repeticijoms bei vaidinimams Kaimuose tokias sales atstodavo tusti klojimai lietuviskieji vakarai neretai buvo vadinami klojimu vakarais Vasara like tusti klojimai budavo labai talpus o įrengus scenos pakyla bei suolus gerai pasitarnaudavo lietuviskiems vakarams Klojimai budavo graziai ispuosiami kelias į klojima apstatomas berzeliais vakare nusvisdavo įmantriai kaimo menininku ispuostu zibintu eile įeinamosios klojimo durys papuostos vainikais zalumynais gelemis Klojimai vakarams budavo įrengiami atokiau nuo kelio juos pasiekti buvo galima tik siauru takeliu per paselius Spektakliai klojimuose nekenke vaidinimo kokybei nes vaidintojai nesivarze su scenos plotu Kambariuose ar mazose salese kur budavo miniatiurines scenos pvz Vilniaus Rutos sale vaidinti budavo sunkiau Neretai kaimuose spektakliu lietuviskuju vakaru sales atstodavo vasara like tusti klojimai Klojimas past XIX a II oje puseje Utenos raj Miestuose ir miesteliuose rasti vaidinimui patalpas buvo sunku Cia reciau pasitaikydavo tinkami klojimai be to jie nebudavo tusti Neretai miestieciams tekdavo vadinti inteligentu namuose nedideliuose kambariuose arba tenkintis tokiomis salemis kaip gaisrines ukiniai sandeliai ir t t Ilgainiui Lietuvoje pradeta statyti namus skirtus kulturinei veiklai Dar 1907 m Vilniaus kankliu draugijos nariai savo susirinkime nutare pasistatydinti liaudies namus kuriuose butu tinkama sale scena ir kitos patalpos Sia iniciatyva palaike Lietuvos mokslo draugija ir Lietuviu dailes draugija tad visu lietuviu pastangomis buvo pastatyti reprezentaciniai Tautos rumai ant Tauro kalno Vilniuje dabar buve Respublikos profsajungu kulturos namai Tuo tarpu Vilniaus lietuviai turejo Rutos sale dabar Vilniaus mazasis teatras kurioje buvo renkamasi repeticijoms rengiami vakareliai cia veike biblioteka skaitykla Tai buvo tikras Vilniaus lietuviu kulturos centras Savo patalpas taip pat turejo Kauno Dainos Siauliu Varpo Panevezio Aido ir kitos draugijos ProgramaLietuviskuju vakaru programa paprastai sudarydavo ne tik vaidinimas bet ir deklamacijos vadinamieji gyvieji paveikslai liaudies dainos tautiniai sokiai vokaline ir kartais budavo skaitomos paskaitos Svarbiausioji programos dalis buvo vaidinimas dazniausiai nedidele pjese dainavimas ir deklamacijos Tik zymiai veliau didesniuose miestuose kuriuose isaugo specialios teatro draugijos sugebejusios pastatyti stambius veikalus programa sudarydavo tik vaidinimas Taciau teatro dainos bei muzikos draugijos daznai statydavo nedidelius veikalus prie kuriu prijungdavo deklamacijas dainas ir pan Pirmoji Lietuvos dainu svente Kaune 1924 m Miestuose budavo ruosiami choro ir instrumentiniai bei vokaliniai koncertai be vaidinimu Kaimo lietuviskuosiuose vakaruose paprastai ruosiama sudetine programa po pjeses budavo deklamuojamos Maironio Antano Baranausko Vinco Kudirkos ir kitu poetu eiles Viena megstamiausia lietuvisku vakaru programos dalis gyvieji paveikslai Ju pradininkas bei uoliausias statytojas buvo dailininkas Antanas Zmuidzinavicius Sį teatrinį zanra kure zmoniu grupe ar vienas vaidintojas Paveikslu tematika buvo plati ir įvairi pvz Gedimino laidotuves Sienpjuviai Vaidilutes prie aukuro Lietuviai senoveje baudziavai esant ir kt statomi tam tikrame fone su atitinkama dekoracija atlikeju grupes dekoratyviai apsvieciamos Gyvuosius paveikslus savo scenose rode daugiausia didesniu miestu teatrines draugijos kurios turejo gera apsvietima dailininka dekoratoriu bei kitas reikalingas salygas ir isteklius Dainos buvo butina kiekvieno lietuvisko vakaro programos dalis net viena is svarbiausiuju labiausiai visu megstama bei laukiama Retas lietuviskas vakaras praeidavo be dainu ir tai tik tada kai del kuriu nors priezasciu nebudavo galima suorganizuoti choro Sudaryti chora ir jį tinkamai paruosti bei su juo pasirodyti savo apylinkese stengesi ne tik zymesnieji Lietuvos miestai bet ir beveik kiekvienas baznytkaimis Zymiausi lietuvisku vakaru choru vadovai istobuline sį dainos ir teatro zanra paskatine lietuviu dainu sventes atsiradima Stasys Simkus Juozas Tallat Kelpsa Mikalojus Konstantinas Ciurlionis Juozas Naujalis Vincas Nacevicius Mykolas Leskevicius SaltiniaiVytautas Maknys Lietuviu teatro raidos bruozai Vilnius 1972 Petras Bielskis Lietuvos klojimo teatras Klaipeda 1999