Dzikuvo konfederacija

Dzikuvo konfederacija (lenk. Konfederacja dzikowska) – Abiejų Tautų Respublikos generalinė konfederacija, sudaryta karo dėl ATR sosto paveldėjimo (1733–1735 m.) metu. Konfederacija įkurta išrinktojo karaliaus Stanislovo Leščinskio kvietimu. Apie jos įkūrimą paskelbta 1734 m. lapkričio 5 d. Dzikuve prie Tarnobžego (dab. Tarnobžego miesto dalis).

Generaliniu konfederacijos maršalka tapo Jaslo seniūnas Adomas Tarlo. Konfederacijos kariuomenei vadovavo regimentarijus Juozapas Potockis.

Susidūręs su jungtine saksų ir rusų kariuomenių intervencija Augusto III naudai, karalius Stanislovas Leščinskis pasitraukė į Karaliaučių. Dzikuvo konfederacijos būstinė buvo perkelta iš Dzikuvo į Sandomiro Baranuvą (lenk. Baranów Sandomierski), Kolbušovą (lenk. Kolbuszowa) ir Jaroslavą.

Istorinės aplinkybės

1732 m. sudaryta Rusijos, Prūsijos ir Austrijos pasirašyta Levenvaldo (Trijų juodų erelių, arba Berlyno) sutartis numatė jų bendradarbiavimą siekiant primesti Abiejų Tautų Respublikai jų remiamą kandidatą į ATR sostą. Po šią sutartį formavusios saksų–prancūzų sąjungos išsklaidymo ir antisaksiškai nusiteikusios Prūsijos neutralizavimo šalys nusprendė remti Saksonijos elektoriaus Frydricho Augusto III, Augusto II sūnaus, kandidatūrą.

1733 m. rugsėjo 12 d. Varšuvoje vykusiame Seime 13,5 tūkst. bajorų Stanislavą Leščinskį išrinko Abiejų Tautų Respublikos karaliumi. Konfederacija buvo sudaryta siekiant ginti Stanislovo Leščinskio teises į ATR sostą nuo rusų ir saksų intervencijos bei siekiant išprovokuoti Europos valstybių įsikišimą jo naudai.

Dzikovo konfederacija laikoma pirmuoju sukilimu prieš užsienio valstybių kišimąsi į ATR vidaus reikalus. 1733 metais Rusijos kariuomenė įžengė į ATR, kad primestų jai valdovą, į kurį palankiai žiūrėjo Rusijos imperatorė Jekaterina II ir Austrijos imperatorius Karolis VI, ir kad valdyti negalėtų ATR piliečių išrinktas asmuo. Į tokią situaciją reaguota sukilimu.

Siekdami paramos konfederatai vykdė aktyvią diplomatinę veiklą, siųsdami pasiuntinius į Švediją, Prancūziją, Osmanų imperiją ir Romą. Konfederatai taip pat nesėkmingai kreipėsi paramos į čekų ir vengrų tautas bei Silezijos gyventojus. Konfederacijos kariuomenė mėgino prasiveržti per Didžiąją Lenkiją, kad smogtų Saksonijai, tačiau daugelyje mūšių buvo saksų ir rusų sumušta.

Dzikuvo konfederatų ginkluoto pasipriešinimo židiniai išliko iki 1736 m. Kurpių krašte (Lenkijos Mazovijoje) ir Podolėje.

Dzikuvo konfederacija beveik neišlikusi bendroje istorinėje atmintyje, tačiau ji buvo svarbus įkvėpimo šaltinis Baro konfederacijai, susiformavusiai maždaug po 30 metų.

Išnašos

1. 1735 m. vasario 28 d. Dzikuvo konfederacijos Generalitetas atėmė iš jo, kaip regimentarijaus, vadovavimą konfederacijos kariuomenei. (Władysław Konopczyński, Dzieje Polski nowożytnej, 1936, t. II, p. 213).
2. Instytut Gość Media, Konfederacja dzikowska – pierwszy zryw narodowy, sandomierz.gosc.pl, 18 października 2019
3. Piotr Welanyk, Tygodnik Nadwiślański – Ale historia! – Z dziejów wojny o koronę, 10 grudnia 2020.
4. Nowak, Andrzej. Lenkai, ukrainiečiai, lietuviai, baltarusiai nugarų nelenks, LRT, 2023.01.20
5. Wiesław Majewski, Puszcza Zielona ostatnią ostoją Dzikowian Archyvuota kopija 2014-09-03 iš Wayback Machine projekto., „Zeszyty Naukowe OTN”, T. 1, 1987, s. 25.
6. Andrzej Nowak, Polen und Russland. Eine Nachbarschaft der Freiheit und des Despotismus 10.–21. Jhd.  Polska Fundacja Humanistyczna, Krakau 2023, ISBN 978-83-7553-376-7, p. 169–170.