Augustas III

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Augustas III
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
Lui de Silvestro portretas, po 1733 m.
Gimė	1696 m. spalio 17 d.
Mirė	1763 m. spalio 5 d. (66 metai)
Palaidotas (-a)	Dresdeno Švč. Trejybės katedra
Tėvas	Augustas II
Motina	Kristina Eberhardina Brandenburgietė
Sutuoktinis (-ė)	Marija Juozapa
Valdė	1733 m. – 1763 m. (~30 metų)
Pirmtakas	Augustas II
Įpėdinis
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė	1733 m. – 1763 m. (~30 metų)
Pirmtakas	Stanislovas Leščinskis
Įpėdinis	Stanislovas Augustas Poniatovskis
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka	Augustas III
Parašas

Augustas III (lenk. August III, 1696 m. spalio 17 d. – 1763 m. spalio 5 d.) – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Frydrichas Augustas II (vok. Friedrich August II.).

Abu sostus užėmė 1733–1763 m. Saksonijoje karūną paveldėjo, o Abiejų Tautų Respublikoje buvo išrinktas po tėvo Augusto II mirties.

Biografija

Augusto II ir Kristinos Eberhardinos Brandenburgietės sūnus. Krikštytas ir augintas kaip liuterionas, tačiau ruošdamasis tapti Lenkijos karaliumi 1712 m., kelionės po Vokietiją, Prancūziją ir Italiją metu, Bolonijoje slapta perėjo į katalikybę. Tikėdamasis austrų paramos per karaliaus rinkimus vedė žmoną iš Habsburgų giminės. Atvirai kataliku pasiskelbė tik 1717 m. .

Abiejų Tautų Respublikos valdovas

Rinkimai

Mirus Augustui II atsirado daugybė kandidatų į Abiejų Tautų Respublikos (toliau – Respublika) sostą, tiek iš užsienio, tiek iš vietinių didikų. Austrija ir Rusija buvo susitarusios rinkimuose veikti išvien – Austrija turėjo sudaryti bajorų konfederaciją Lenkijoje, o Rusija – Lietuvoje, tačiau austrai neskyrė pinigų ir konfederacija iširo, o Rusija konfederacijos kurti taip ir nepradėjo. Prancūzija turėjo savo kandidatą, Prancūzijos karaliaus Liudviko XV uošvį, karaliumi jau buvusį Stanislovą Leščinskį, į Respubliką jie atsiuntė savo agentus su pinigais.

Konvokacinis seimas prasidėjo 1733 m. balandžio 27 d., dirbo visą mėnesį. Seimas pasisakė prieš kandidatą svetimšalį, kad rinkimai praeitų ramiau nutarė prisaikdinti rinkimų dalyvius, jog jie neims pinigų iš kitų valstybių, tačiau to išvengti nepavyko. Seimas taip pat pareikalavo, kad Austrijos ir Rusijos atstovai išvyktų iš Varšuvos, tačiau šie pasiliko prisidengę nerimtomis priežastimis. Tame pačiame Seime taip pat priimta ir su rinkimais nesusijusių nutarimų, pavyzdžiui, pavesta prašyti popiežiaus paskelbti 12 naujų šventųjų. Karaliaus rinkimai paskirti 1733 m. rugpjūčio 25 d.

Rusija žinojo, kad Lietuvos atstovus galima paveikti represijomis, tačiau dėl atstumo tikėtasi, kad Lietuvos atstovų į karaliaus rinkimus atvyks mažai, o jei atvyks daug lenkų, kuriems Varšuva buvo arčiau, bus galima įvesti kariuomenę. Dar tebesant gyvam Augustui II Rusija ir Prūsija buvo susitarusios neleisti karaliumi išrinkti jo sūnaus Augusto.

Augusto elekcija užsiėmė Saksonijos ministras . Jam pavyko susitarti su Austrija bei atskirai su Rusija (1733 m. rugpjūčio 14 d.), kuriai pažadėtas Kuršas. Su Prūsija susitarti nepavyko, nes ji reikalavo labai daug. Gavęs kaimynų sutikimą Augustas išsiuntė saksų kariuomenę ir atvyko pats, prieš tai išdalinęs įtakingiems didikams dideles sumas pinigų. Tai sukėlė .

Į Lenkiją atvyko ir Stanislovas Leščinskis. Kadangi buvo sutarta jo nepraleisti, jis vyko persirengęs pirkliu sausumos keliais, o laivu į Dancigą (Gdanską) pasiuntė vieną į save panašų bajorą. Jis buvo sulaikytas, tačiau kol paaiškėjo klaida, Leščinskis jau buvo vietoje. Popiežiaus nuncijus palaikė Augustą, už jį buvo ir dauguma lietuvių.

1733 m. rugsėjo 12 d. lenkai karaliumi išrinko Leščinskį. Lietuviai, supykę dėl tokio sprendimo, atsiskyrė nuo lenkų, susirinko dešiniajame Vyslos krante, Leščinskio rinkimų nepripažino, sudarė lietuvių konfederaciją ir ėjo pasitikti besiartinančios rusų kariuomenės, o 1733 m. spalio 5 d. Grochuve (prie Varšuvos) karaliumi išrinko Augustą. 30 000 rusų karių į Varšuvą buvo įžengusi jau rugpjūčio 4 d., vėliau dar turėjo atvykti kazokai. Prancūzija kariuomenės nesiuntė, nes Leščinskio pergalės nenorėjo Prancūzijos kardinolas , o nuo prancūzų priklausomi švedai ir turkai žadėjo palaikyti Leščinskį, tačiau nieko konkretaus nenuveikė. Rusų ir saksų kariuomenė Stanislovo Leščinskio šalininkus išvijo į Prūsiją, svarbiausi jų vadai buvo suimti, užimtas ir Dancigas. Augustas III buvo karūnuotas 1734 m. sausio 20 d.

Karaliaučiuje atsidūręs Stanislovas šaukė bajorus kovoti už jo išrinkimą, tačiau lenkų konfederacija mažai ką galėjo pasiekti, o Lietuvoje Leščinskis turėjo mažai šalininkų. Kadangi Prancūzija mažai kišosi į šią kovą, o galiausiai susitarė su Austrija palaikyti Augustą, Stanislovui Leščinskiui neliko nieko kita kaip susitaikyti su pralaimėjimu ir antrą kartą atsisakyti sosto (1736 m. sausio 26 d.). Kariavusioms šalims sutaikyti sušauktas pacifikacinis (susitaikymo) seimas (1735 m. rugsėjo 27 d. – lapkričio mėn.), tačiau jis iširo. Susitaikyta tik kitame seime 1736 m. birželio 25 d. – liepos 9 d. Buvo suteikta amnestija Leščinskio šalininkams, dėl Kuršo susitarta, kad jį valdys naujas vasalas Ernstas Bironas, kaip Augustas III ir buvo pažadėjęs rusams. Augustas III savo šalininkams išdalino laisvas valstybės tarnybas, iš visur stengtasis šalinti galingos Čartoriskių giminės atstovus. Galutinai Augusto III valdžią įtvirtino 1738 m. Vienos taika.

Valdymas

Politika domėjosi mažai, mieliau dalyvaudavo medžioklėse, lankėsi operoje ir rūpinosi savo didžiule meno kolekcija. Valstybės reikalų tvarkymą pavesdavo favoritams. Per savo 30 metų trukusį valdymą Lenkijoje jis praleido tik trejus metus. Jo būdas buvo priešingas tėvo aktyvumui: jis buvo ramus, nedrąsus, nemėgstąs darbo.

Didžiąją dalį savo galių ir atsakomybės Augustas III delegavo Saksonijos ministrui Heinrichui fon Briūliui, kuris nuo 1738 m. faktiškai valdė Lenkiją ir LDK. Briūlis imdavo dovanas iš svetimų valstybių: Didžiosios Britanijos, Rusijos, rūpinosi surasti sau pajamų Saksonijoje ir Respublikoje. Apie jį buvo kalbama, kad jis visiems tarnavęs, visiems parsidavęs, iš visų kyšių ėmęs.

Augustui III valdymas, dėl seimuose vykstančios Čartoriskių ir Potockių grupuočių kovos faktiškai buvo paralyžiuotas. Žlugo beveik visi seimai (piktnaudžiauta liberum veto), konkuruojančios didikų partijos negalėjo susitarti nė vienu klausimu. Pavyzdžiui, 1744 m. ir 1746 m. seimuose Lenkijos (Karūnos) didžiojo kanclerio bandytos pateikti atsargios ekonominės ir karinės reformos negalėjo būti įgyvendintos, nes didikai nesusitarė ir pasiūlymai, įsikišus užsieniečiams, buvo sužlugdyti Seime. Nevykstant normaliems seimams, ministrams išvis nereikėjo niekam atsiskaityti, o tai skatino korupciją.

Partijos

Respublikoje pamažu susidarė dvi didelės viena prieš kitą nusistačiusios politinės grupuotės („partijos“). Vienai vadovavo Potockiai, kitai – Čartoriskiai. Potockiai rėmėsi Prancūzija, iš ten gaudavo pinigų, tačiau stengėsi reformuoti valstybės gyvenimą savo jėgomis. Kadangi jie kartais būdavo opozicijoje karaliaus dvarui, juos vadindavo respublikonais, patriotais. Čartoriskių partija, praminta , nepasitikėdama savo jėgomis, laukė pagalbos iš užsienio, daugiausia rėmėsi Rusija, vėliau iš reikalo ir kitomis valstybėmis (Anglija, Prancūzija, Prūsija ir kt.). Iš pradžių tai buvo karaliaus partija, dėl to jos žmonės gaudavo įtakingas vietas, kur respublikonai buvo neprileidžiami. Organizuojant Familiją jai vadovavo Stanislavas Poniatovskis, kuris į Čartoriskių šeimą įėjo vedybomis, o nuo 1748 m. du Čartoriskiai ir Flemingas (Flemming), nors įtakos turėjo ir Poniatovskis. Prie Familijos jungėsi ir kitos didikų giminės, kurios nebuvo susijusios su Čartoriskiais tiesioginiais giminystės ryšiais, pavyzdžiui., Lietuvoje juos palaikė Oginskiai. Familijos pagrindas buvo gera organizacija, vidinė drausmė, dideli turtai abiejose valstybėse.

Į partijas įeidavo tik stambiausi didikai, kurie nustatydavo politines gaires, po savo sparnu patraukdavo vidutinius ir smulkius bajorus, reiškusius rėmėjų nuomonę. Familija seimeliuose šalininkus prisitraukdavo pasinaudodami agitacija, ekonominiu spaudimu, dovanomis; jei tai nepadėdavo, pasiųsdavo savo „vilkus“, kurie smurtu priversdavo nusileisti opoziciją. Norint ką nors išrinkti, kiekviename paviete reikėjo turėti savo ištikimų ir įtakingų žmonių. Partijos stengėsi paimti savo įtakon ne tik Seimą ir seimelius, bet ir vyriausiuosius ir Lietuvos tribunolus, nes seimai ir seimeliai irdavo, o tribunolai dirbo, tribunolų seimeliai vykdavo kasmet.

Lietuvoje papirkimų buvo mažiau, čia mažesnę įtaką turėjo prancūzai, kuriems rūpėjo palaikyti anarchiją, rimčiau dirbo seimai, seimeliai ir teismai. Kartais Radvilos, Familijai nustojus įtakos dvare, imdavo į savo rankas Lietuvos tribunolą, varžėsi ir kitose srityse. Abi partijos norėjo reformų, tačiau tik tokių, kurios sustiprintų tik jų galią ir įtaką, skirtumai buvo tiktai priemonėse. Potockiai tikėjosi reformas įgyvendinti per bajorų konfederacijas, o Čartoriskiai jomis nepasitikėjo ir tikėjosi laimėti remdamiesi tik rusų durtuvais. Abi pusės norėjo paveldimosios monarchijos, be liberum veto. Potockiai karaliumi matė prancūzų arba anglų princą, o Familija tikėjosi, kad karaliumi taps jos šeimos narys, nors to viešai nedeklaravo.

Didžiausią galybę Familija pasiekė 1747–1754 m., tačiau po to Augustas III pradėjo linkti į Prancūziją ir išaugo Potockių įtaka. Tuomet Familija stengėsi suartėti su Didžiąja Britanija, iš kurios ėmė gauti subsidijų, stiprino ryšius su Rusija. Familija stojo į opoziciją karaliaus dvarui. Prancūzų įtaka didėjo daugiausia tik Lenkijoje, o ne Lietuvoje. Lenkijoje veikė prancūzų atstovas Šarlis Fransua de Broilis (Charles François de Broglie). Prancūzai nesirūpino reformomis, nes „bajoriškoji anarchija“ jiems buvo patogesnė, nors prancūzų politika nebuvo vieninga – karalius laikėsi kitokios politikos nei jo atstovas. 1752 m. Familija Lenkijoje įkūrė carienės partiją ir prašė jos pagalbos, nors viešai to neskelbė. Prancūzai buvo sumanę Augustą III padaryti Šventosios Romos imperijos imperatoriumi, o jam palikus Lenkijos sostą, jo vietą turėjo užimti Pranciškus Liudvikas de Konti (François-Louis de Conti). Tačiau toliau derybų šis planas nenuėjo. Prancūzų agentai, matydami, kad ponų papirkinėjimai brangiai atsieina, o naudos iš jų mažai, nes paėmę pinigus jie nieko nedaro, sumanė „demokratizuoti“ papirkimus, kreiptis tiesiogiai į bajorų mases, jose palaikyti anarchiją.

Mėginta sukurti ir trečiąją partiją, kurią Lenkijoje pradėjo Michalas Ježis Mnišekas (Michał Jerzy Mniszech). Tai buvo ponų partija, siekusi prieiti prie valstybinio turto šaltinių, tačiau jos veikla buvo nesėkminga ir ji sunyko. Briūlis taip pat sukūrė dvaro partiją, kuri buvo laisva nuo užsienio ir Familijos įtakos, tačiau ir jam nepavyko iš tos partijos sukurti bent kiek pastovesnį darinį.

Kova tarp Čartoriskių ir Potockių paralyžiavo seimų veiklą, dėl dažno liberum veto naudojimo juose nieko nebebuvo galima nutarti. Pašlijo kariuomenės drausmė, pakriko finansai.

Septynerių metų karas

Valstybę, ypač LDK, nualino Septynerių metų karas (1756–1763). Ilgai trukęs Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos varžymasis peraugo į karą dėl Amerikos (1756 m. gegužės mėn.), tačiau šių valstybių santykiai atsiliepė ir Europoje. Austrija laukė progos atsiimti iš Prūsijos neseniai jų užgrobtą Šlezvigą. Su austrais susitarė prancūzai (1756 m. gegužės 1 d.), pasiūlydami už 1,5 mln. livrų kasmetinę subsidiją į karą įtraukti Respubliką (1755 m. liepa). Anglai buvo pasisamdę rusus (1755 m.), bet šiems persimetus į austrų pusę už didesnį atlyginimą, anglai pasisamdė prūsus (1756 m. sausio 18 d.). Europa pasidalino į dvi dideles stovyklas: austrai, rusai, prancūzai ir saksai prieš anglų palaikomus prūsus. Prūsijos valdovas Frydrichas II puolė ir užėmė turtingą Saksoniją. Tuomet Augustas III ėmė stengtis į karą įtraukti Respubliką, tačiau pagalbos iš didikų negavo, nes jie norėjo išlaikyti neutralumą ir gauti naudos iš vykstančio karo. Nepaisant to, rusų kariuomenė į Prūsiją žygiavo per Lietuvą. Dalis didikų padėjo Rusijai, kiti uždarbiavo parduodami žirgus Prūsijai. Iš pradžių rusai praeidami viską pirkosi, tačiau vėliau ėmė plėšikauti ir viską pakeliui naikinti, nebeišdavinėjo kvitų ir elgėsi lyg priešo teritorijoje. Prieš Prūsiją kovojantys sąjungininkai nebuvo vieningi. Prancūzų atstovas Broilis, nepaisydamas Prancūzijos karaliaus nusistatymo, siekė nuteikti visuomenę prieš rusus. Už austrų pinigus kariaujantys rusai Prūsijos savo dideliu priešu nelaikė, jos nenaikino, daugiau plėšikavo neutralioje Lietuvoje, žiemą traukdavo žiemoti į Lietuvą ir Kuršą, atlyginimo už neduodavo. Bandant skųstis vietoje ar kreiptis į Sankt Peterburgą, represijos tik didėjo. Abi kariaujančios šalys Lietuvoje ir Lenkijoje rinko kareivius, kartais samdydavo, kartais jėga imdavo rekrutus. Didikai susitaikė su okupacija, svarstė tik jos formą. Jei kas bandė Seime protestuoti, tokį seimą jie arba rusų pasamdyti atstovai išvaikydavo. Briūlis norėjo užkariautą Prūsiją atiduoti Saksonijos valdovui, o rusai – sujungti Saksoniją su Lenkija, o sau pasiimti Rytų Prūsiją. Vėliau rusai planavo ją sujungti su Didžiąja Lietuva, o sau pasiimti iš Lenkijos Ukrainą. Vienu metu buvo sugalvoję pasiimti sau visus Rytų Prūsiją ir net buvo prisaikdinę jų gyventojų, todėl su jais ėmė elgtis švelniau.

Per visą karo laikotarpį Respublikos didikai savo kariuomenės savigynai nerinko ir nedidino, nes ją reikėjo ginkluoti ir maitinti, leisti pinigus jai išlaikyti, o žymiai naudingiau buvo kariuomenę nuomoti, leisti svetimšaliams krašte rinkti karius. Mirus Rusijos carienei Jelizavetai, naujasis caras Petras III nedelsiant nutraukė karą, nes buvo didelis Prūsijos karaliaus Frydricho gerbėjas. Prūsija buvo išgelbėta nuo visiško pralaimėjimo. Grįžtanti į Rusiją kariuomenė vėl nusiaubė Lietuvą. Per karą kraštas labai nukentėjo nuo plėšimų, be to, apyvartoje atsirado daugybė nekokybiškų pinigų. Neatitinkančius vertės pinigus kalė prūsai, vietinės kalvės, įveždavo rusai. Dėl to po karo buvo įvykdyta pinigų redukcija, priartinant juos prie realios vertės.

Nuo suirutės ir karo daugiausia kentėjo valstiečiai: kariuomenė plėšė ir naikino jų turtą, juos pačius prievarta ėmė į kariuomenę. Nepaisant to, į Lietuvą masiškai bėgo rusų valstiečiai, tarp jų daugiausia sentikiai, kurie taip gelbėjosi nuo persekiojimo dėl tikėjimo. Rusijos vyriausybė mėgino bėglius susigrąžinti, žadėjo jiems kaltės dovanojimą (pavyzdžiui, 1757 m. manifestu), kartais bėglius grąžindavo jėga.

Paveldimosios monarchijos klausimas

Augustas III, siekdamas, kad sostas atitiktų jo sūnui, siekė, kad karaliumi sūnus būtų išrinktas dar jam gyvam tebesant, taip pat būtų panaikintas liberum veto. Kiekvieną kartą keliant šį klausimą (1752, 1758, 1760 m.) atsirasdavo vis kitų kandidatų, sustiprėdavo balsai raginantys rinkti ne saksą, o ką nors iš savųjų, „patriotų“. Čartoriskiai norėjo karaliumi padaryti ką nors iš savo giminės, save kėlė kiti didikai. Visos kaimyninės valstybės ir net tolimoji Prancūzija buvo prieš bet kokias reformas ir karaliaus valdžios stiprinimą, nes tai reiškė ribojamas galimybes kištis į valstybės reikalus. Kilo net mintis detronizuoti Augustą III. Šią mintį galėjo palaikyti Čartoriskiai, kurie rėmėsi rusais, pakvietė jų kariuomenę į kraštą ir tikėjosi įvykdyti perversmą, tačiau karaliui mirus tie siekiai taip ir liko nerealizuoti. Tarp bajorų sklandė gandai, kad rusai norėtų pasiimti Kuršą ir Žemaitiją, o už tai karaliumi padarytų Adomą Kazimierą Čartoriskį.

Kuršas

Augustas III siekė Kuršą parūpinti savo sūnui Karoliui. Karolis buvo išrinktas valdovu 1758 m., nes Bironas buvo ištremtas ir nebuvo vilties, kad jis sugrįžtų. 1759 m. kovo mėnesį Karolis^{[paaiškinti]} atvyko į Mintaują, tačiau įvykus permainoms Rusijoje Bironas grįžo ir Karolį išvijo (1763 m.). Visu tuo laikotarpiu Čartoriskiai buvo nusistatę prieš Karolio kandidatūrą.

Reformų sumanymai

Valstybės suirutės metu buvo bandymų vykdyti reformas, kurios rėmėsi platesniais visuomenės sluoksniais. Lotaringijoje gyvenantis buvęs karalius Leščinskis rašė raštus apie reformų būtinybę, iš jo dvaro išėjo būrelis jaunų aristokratų reformatorių. Iškilo ir tikras švietimo reformatorius kunigas pijoras , polemizavęs su jėzuitais. Jis parengė politinių reformų planą, kuris rėmėsi istoriniais Respublikos Seimo pagrindais. Siekiai didinti kariuomenę, panaikinti liberum veto sklido ir per kitų visuomenės veikėjų raštus. Reformatoriai kėlė ir baudžiavos panaikinimo klausimą.

Vedybos ir vaikai

1719 m. rugpjūčio 20 d. Augustas vedė Austrijos kunigaikštytę Mariją Juozapą Habsburgaitę (1699–1757), Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Juozapo I dukterį. Vyriausias vaikystę pergyvenęs sūnus vėliau paveldėjo Saksonijos kurfiursto sostą.

Augusto ir Marijos Juozapos vaikai buvo (sąrašas neišsamus):

• Frydrichas Augustas (1720–1721 m.);
• Juozapas (1721–1728 m.);
• Frydrichas Kristijonas (1722–1763 m.), Saksonijos kurfiurstas;
• Marija Amalija Kristina (1724–1760 m.), ištekėjo už Ispanijos karaliaus Karolio III;
• Marija Margarita (1727–1734 m.);
• Marija Ona Sofija (1728–1797 m.), ištekėjo už Bavarijos kurfiursto .
• Pranciškus Ksaveras (1730–1806 m.), Saksonijos regentas 1763–1768;

1. Marija Juozapa (1731–1767 m.), ištekėjo už Prancūzijos karaliaus Liudviko XV (1710–1774) sūnaus, dofino Liudviko (1729–1765 m.);
2. Karolis Kristijonas (1733–1796 m.), Kuršo kunigaikštis;
3. Marija Kristina Ona (1735–1782 m.), Remirmono (Remiremont) abatė;
4. Marija Elžbieta Apolonija (1736–1818);
5. Albertas Kazimieras Augustas (1738–1822);
6. Klemensas Venceslavas (1739–1812 m.), Tryro vyskupas ir ;
7. Marija Kunigunda Dorotėja (1740–1826 m.), ir Eseno abatė.

Nuorodos

• Lietuviškoji Enciklopedija, II tomas, Kaunas: 1934, p. 121–128.

Augustas III Gimė: 1696 m. spalio 17 d. Mirė: 1763 m. spalio 5 d.
Karališkieji titulai
Prieš tai: Augustas II "Stiprusis"	1733–1763	Po to:
Prieš tai: Stanislovas Leščinskis	Lenkijos Karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 1733–1763	Po to: Stanislovas Augustas IV Poniatovskis