Aliaskos istorija – Aliaskos (JAV valstijos) regiono raida nuo seniausių laikų iki dabarties.
| JAV istorija |
| Šiaurės Amerikos indėnai |
| Amerikos kolonizacija: |
| N. Nyderlandai, N. Švedija, N. Prancūzija, Britų Amerika, |
| Trylika kolonijų |
| Nepriklausomybė (1776-1789) |
| Ekspansija (1789–1849) |
| Pilietinis karas (1849–1865) |
| Rekonstrukcija (1865—1890) |
| Didžioji depresija (1918–1940) |
| II pasaulinis karas (1940-1945) |
| Šaltasis karas (1945-1991) |
| Po Šaltojo karo (nuo 1991) |
| Susijusios istorijos Aliaskos, Havajų, Puerto Riko |
Per Aliaskos teritoriją Paleolito laikotarpiu vyko Amerikos apgyvendinimas, o neolito laikotarpiu jame įsigalėjo eskimų-aleutų ir na-dene kalbomis kalbantys etnosai. Jie sugebėjo išgyventi ypač atšiauriomis arktinėmis bei subarktinėmis sąlygomis ir sukurti aukšto lygio kultūras.
Nuo XVIII a. Aliaskos pietines pakrantes ėmė kolonizuoti Rusijos imperija, kurią domino kailiukų prekyba su vietiniais. 1867 m. Rusija pardavė Aliaską Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Iš pradžių atokus ir menkai įsisavintas kraštas ilgainiui tapo vis svarbesnis strategiškai ir ekonomiškai. XX a. pradžioje jame atrasta aukso, XX a. viduryje – naftos, dėl kurių Aliaskos reikšmė labai išaugo.
Apgyvendinimas
Aliaska buvo pirmoji vieta, per kur iš Azijos į Amerikos žemyną perėjo pirmieji žmonės. Kurį laiką Sibirą ir Aliaską jungė sausuma, vadinamoji Beringija. Ji iškilo maždaug prieš 30 tūkst. m., o galutinai nugrimzdo prieš 11 tūkst. metų.
Manoma, kad Amerikos apgyvendinimas per Aliaską galėjo įvykti kažkuriuo metu prieš 20-11 tūkst. metų. Prieš 20 tūkst. m. susiformavo Vietinių amerikiečių protėvių (angl. Ancestral Native American, ANA) genotipas, kurio nešėjai iš rytų Sibiro per Beringiją ir Aliaską sparčiai išplito po abu Amerikos žemynus. Seniausios žinomos žmogaus liekanos Aliaskoje yra 14 tūkst. metų senumo.
Gerokai vėliau, V arba IV tūkst. pr. m. e. iš Azijos į Ameriką atėjo dar viena atsikėlėlių banga – paleoeskimai, kurie apgyvendino Amerikos Arktį iki pat Grenlandijos. Genetiškai jie buvo giminingi Sibiro čiukčiams ir koriakams. Jie medžiojo šiaurės elnius ir gamino smulkius akmeninius bei kaulinius įrankius. Aliaskoje juos atstovavo Denbigo kultūra datuojama 2450–1450 m. pr. m. e.
Naujausi genetiniai tyrimai rodo, kad paleoeskimai įnešė svarbų genetinį įnašą į atapaskų ir eskimų-aleutų populiacijas. Pirmieji apsigyveno taigos subarktinėje zonoje krašto gilumoje, kai tuo tarpu antrieji – arktiniame pajūryje.
Viena iš eskimų-aleutų kultūrų, Senoji Beringo jūros kultūra apie III a. pr. m. e. formavosi tarp dviejų žemynų, ir jos nešėjai kūrėsi abipus Beringo sąsiaurio. Šios kultūros palikuonė buvo Tulės kultūra, kurios kūrėjai inuitai IX–XII a. iš Aliaskos sparčiai paplito tolyn į šiaurę ir rytus, apgyvendindami arktinę Kanadą ir Grenlandiją.
Ikikolonijinis laikotarpis
Iki kontakto su europiečiais Aliaska buvo apgyvendinta senųjų gyventojų. Čia susiformavo atskiri kultūriniai regionai, kuriuos sąlygojo vietos gamta ir gyvensena. Pagal preliminarius vertinimus XVIII a. viduryje, pirmojo kontakto su europiečiais metu, vietos gyventojų skaičius galėjo siekti 80 tūkst.
Šiaurinėje Aliaskos dalyje gyveno inupiatai, vakariausias inuitų pogrupis. Jie propaguodavo sezonines migracijas, kurdavo žiemos ir vasaros stovyklas. Pajūrio gyventojai vertėsi jūros žvėrių medžiokle: medžiojo ruonius, jūrų vėplius, banginius, rečiau poliarinius lokius. Jie gaminosi laivus kajakus ir upiakus. Neturėjusieji priėjimo prie jūros gyventojai (nunamiutai) medžiojo šiaurės elnius, briedžius. Abi grupės taip pat maitinosi žuvimi, paukščiais, uogomis, šaknimis ir ūgliais.
Jupikai gyveno į pietus nuo inupiatų (juos atskyrė Norton Saundas). Jie skirstomi į tris grupes: vidurio Aliaskos jupikai gyveno vakarinėje pakrantėje, alutikai – pietvakarinėje pakrantėje, o Sibiro jupikai – Šv. Lauryno saloje ir gretimose teritorijose Sibire. Savo kultūra mažai skyrėsi nuo inupiatų.
Aleutai (save vadinantys unanga) gyveno ilgoje Aleutų salų grandinėje, kuri sudaro natūralų kelią tarp Sibiro ir Aliaskos ir vakariniame Aliaskos pusiasalio smaigalyje. Jie irgi gyveno iš jūros, medžiodami jūrų liūtus, ir banginius. Aleutai sukūrė hierarchizuotą visuomenę, kurios viršūnėje stovėjo diduomenė, egzistavo vergovė.
Pietrytinėje Aliaskoje aukšto išsivystymo lygio kultūras sukūrė ejakai, tlingitai ir haidai, greičiausiai čia atvykę jūros keliu. Šios kultūros priklausė didesnei Šiaurės vakarų kranto kultūrinei zonai, kuri driekiasi per vakarų Kanadą. Vietos tautos gyveno sėsliai. Įlankų ir upių gausiame krašte veisėsi lašišos, ir žuvis sudarė pagrindinę mitybos dalį. Vietos tautos sukūrė sudėtingas hierarchizuotas visuomenes su sudėtingais ritualais, potlačo papročiu, statė totemų stulpus.
Subarktinėje taigoje krašto gilumoje gyveno elnių medžiotojai atapaskai, kurie save vadina tinneh. Jie propagavo klajoklišką gyvenimo būdą, gyvendami bandomis ir klajodami paskui šiaurės elnių bandas. Jie taip pat maitinosi smulkiais žvėreliais, upių žuvimi. Beržo tošis buvo naudojama gaminti kanojas, indus, roges, batus ir kitus namų apyvokos daiktus. Gyveno pasidalinę į 11 genčių.
- Tlingitų totemo stulpai
- Aliaskos atapaskai
- Aleutai
- Jupikų kajakai
- Inupiatų kaulo raižinys
Rusijos kolonizacija
Pirmieji Aliaskos krantus pasiekę europiečiai 1732 m. atplaukė laivu Šv. Gabrielius, kuriame buvo rusų ekspedicija, vadovaujama M. S. Gvozdiovo.V. J. Beringas su kita rusų laivyno ekspedicija čia atplaukė 1741 metais. Tiesa, yra duomenų, kad rusai čia galėjo lankytis jau XVII a. Į Rusiją sugrįžusi Beringo ekspedicija parsivežė labai vertingų jūrinės ūdros kailiukų, dėl ko Rusijos imperija pradėjo krašto kolonizaciją.
Tiesa, per XVIII a. pretenzijas į Aliaską reiškė ir Ispanija, kuri 1774–1789 m. surengė čia keletą ekspedicijų iš pietų palei vakarinę Amerikos pakrantę. Tačiau po 1789 m. Nutkos kizės (konflikto su Britų imperija), pasitraukė. Britai irgi žvalgė regioną nuo 1778 m.
Nuo XVIII a. vidurio į Aliaską ėmė keltis rusai kailiukų prekybininkai (rus. промышленники = promišleniki). Pirmiausia jie kūrėsi Aleutų salose, vėliau – pietinėje ir pietrytinėje pakrantėse. Kai kuriose vietose kolonistai darniai sutarė su vietiniais, kitose vyko žiaurūs susidūrimai. Kolonizatoriai vengė patys medžioti, ir vietoj to versdavo vietinius, vietiniai buvo imami įkaitais, kad jų šeimos nariai parūpintų pakankamai kailiukų. Gausėjo rusų ir vietinių moterų palikuonių, kurie davė pradžią Aliaskos kreolams. Kolonistai atsinešė naujas ligas, dėl kurių vietinės populiacijos masiškai išmirė. Pavyzdžiui, aleutų išmirė apie 80 proc. Vietinių tarpe rusai pradėjo skleisti provoslavų tikėjimą, į vietines kalbas vertė Bibliją.
Pirmoji pastovi rusų gyvenvietė įkurta 1784 metais Kodiako saloje, išžudžius šimtus čia gyvenusių jupikų. Išgaudžius vertingas jūrines ūdras šiaurinėse salose, rusai skverbėsi tolyn į rytus. 1799 m. kailiukų prekeivis Aleksandras Baranovas laivu Oriol atplaukė į tlingitų teritoriją. Sitka Saunde jis įkūrė Novoarchangelsko miestą. Jis tapo Rusijos Amerikos sostine. Nors tlingitai gyvenvietę sugriovė 1802 m., po Sitkos mūšio ji netrukus atstatyta. Baranovas tapo toks įtakingas, kad buvo tituluojamas Aliaskos lordu. Formaliai kolonijos reikalai buvo patikėti N. Rezanovui, kuris iš caro gavo užduotį vykdyti aktyvią kolonizaciją Aliaskoje.
Nepaisant visų pastangų, kolonizacija nebuvo sėkminga. Tlingitai tęsė pasipriešinimo kovą prieš kolonistus. Rusų populiacija teritorijoje vos siekė 700 žmonių, ir didžioji dalis Aliaskos buvo de facto nekolonizuota. Nepaisant to, 1825 m. nustatyta siena su Britų Šiaurės Amerika (dab. Kanada), o 1824 m. – su JAV. Taip buvo suformuotos dabartinės Aliaskos sienos.
JAV sudėtyje
Rusijos imperijai vis sunkiau buvo kontroliuoti tolimą koloniją. Be to, vietos žvėreliai buvo išmedžioti, todėl krito susidomėjimas ja. Kadangi valstybė susilpnėjo nuo Krymo karo, ieškojo galimybės koloniją parduoti. Baimindamasi Britų imperijos sustiprėjimo, Rusija nusprendė parduoti koloniją jos konkurentėms JAV. 1867 m. kovo 30 d. Rusija pardavė Aliaską Jungtinėms Amerikos Valstijoms už 7,2 mln. dolerių (po 2 centus už akrą, pagal 2002 m. kursą – apie $86,7 mln.); sutartis pasirašyta Vašingtone.
Pirmą kartą JAV vėliava Aliaskoje iškelta spalio 18 d., kuri dabar švenčiama kaip Aliaskos diena. Iš pradžių Aliaska buvo administruojama kaip Aliaskos departamentas (angl. Departament of Alaska), 1884–1912 m. – kaip Aliaskos apygarda (angl. District of Alaska). JAV perėmus kontrolę, buvo pervardinti rusiški miestai, nutiesta telegrafo linija ir pradėti detalesni krašto gilumos tyrimai. Nepaisant to, kraštas nedomino naujųjų savininkų.
Situacija sipriai keitėsi XIX amžiaus pabaigoje, kuomet gretimose teritorijose Kanadoje rasta aukso. Prasidėjus aukso karštligei užplūdo kolonistai, paspartėjo ekonomikos vystymasis. Ėmė kurtis nauji miestai, 1902 m. pradėtas tiesti geležinkelis, 1903 metais galutinai nustatytos ribos su Kanada. Aliaska domino ne tik aukso ieškotojus. Čia sparčiai kūrėsi žuvininkystės pramonė, vyko masinė banginių medžioklė.
Spartus kolonistų srautas Aliaskoje drastiškai keitė vietos tautų ekonomiką ir gyvenseną. Kolonistai kėlėsi į jų žemes, kurios buvo traktuojamos kaip „tuščios“. Vietiniai buvo diskriminuojami, laikomi žemesniais nei kolonistai. Buvo draudžiama naudoti gimtąsias kalbas, atlikti religines ceremonijas, tęsti tradicinę gyvenseną. Vaikai buvo masiškai atimami iš tėvų ir internatinėse mokyklose nutautinami. Išgaudžius jūrines ūdras, silkes, menkes, lašišas, banginius, jie nebeteko tradicinių maisto išteklių. Jų skaičius toliau mažėjo. 1880 m. pirmojo Aliaskos gyventojų surašymo metu jų čia buvo 33 tūkst., ir mažėjimo tendencijos tęsėsi toliau.
Aliaskos teritorija
Nuo 1912 m. Aliaska tapo teritorija (angl. Territory of Alaska), valdoma gubernatoriaus. Tuo metu jos gyventojų skaičius siekė 58 tūkst. Nepaisant ekonominių galimybių, Aliaska išliko retai gyvenama ir mažai integruota JAV teritorija, sulaukusi mažai dėmesio iš federalinės valdžios. Tik 1923 m. ją pirmą kartą aplankė JAV Prezidentas (Warren Harding). Jos tyrimus ir žemių įsisavinimą skatino XX a. pradžioje besivystanti aviacija. Skatinant krašto apgyvendinimą, čia buvo siunčiami kolonistai, kurių tikslas buvo įsisavinti žemdirbystei tinkamas žemes, tokias kaip slėniai netoli Ankoridžo.
Šiuo metu prasidėjo vietos tautų (angl. Alaskan Natives) judėjimas už savo teises. Ėmė formuotis jų organizacijos, kurios kovojo už teises, galimybę turėti pilietybę, balsuoti. Vėliau - už lygias teises su baltaisiais. Tik 1945 m. buvo pasiektas Aliaskos lygių teisių aktas, kuris teisiškai panaikino diskriminaciją, užtikrino vienodas teises.
Prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui, Aliaskoje buvo pradėtos stiprinti karinės pajėgos. Nutiestas Aliaskos greitkelis, turėjęs užtikrinti aprūpinimą iš Kanados. Kūrėsi karinės bazės. Dėl to kai kurie miestai, tokie kaip Ankoridžas, stipriai išaugo.
1942 m. Japonija užpuolė Aleutų salas ir užėmė dvi iš jų. Tai buvo vienintelės JAV teritorijos laikinai prarastos karo metu. Saugumo sumetimais gyventojai iš likusių salų buvo evakuoti, daug jų evakuacijos metu mirė dėl prastų sąlygų. 1943 m. vasarą JAV payrusi didžiulius nuostolius JAV susigrąžino dvi prarastas salas.
Aliaskos valstija
Karo metu suprasta strateginė Aliaskos padėtis Amerikos saugumui. Be to, po karo Kenajaus pusiasalyje atrasta naftos, kas padarė teritoriją ypač svarbią ekonomiškai. Todėl 1959 metais Aliaska tapo 49-ąja JAV valstija. Skirtingai nei kitos valstijos, ji nedalinama į apygardas, o tik į boroughs.
1964 m. gegužės 27 d. pietinę Aliaską sukrėtė Didžiojo penktadienio žemės drebėjimas ir po jo sekęs cunamis. Jie sugriovė nemažai gyvenviečių, žuvo šimtai žmonių. Nepaisant to, krašto ekonomika greitai atsigavo, ir miestai buvo atstatyti. Aliaska išgyveno spartų augimą, kurį dar labiau paskatino naujų naftos telkinių atradimas Prudhou Bėjuje šiaurinėje pakrantėje. Jie pavertė valstiją ekonomiškai ypač svarbia. 1970-77 m. per Aliaską iš šiaurės iki pietų nutiestas Transaliaskos naftotiekis, tapęs labai daug iššūkių reikalavusiu projektu. Tačiau sujungęs naftos telkinius su neužšalančiu uostu, jis labai gerai atsipirko.
Tiesa, naftos gavyba sukėlė ir iššūkius susijusius su gamtosauga. Jie ypač užaštrėjo po 1989 m. įvykusios tankerio Exxon Valdez avarijos, kuomet išsiliejusi nafta užteršė milžiniškus pakrantės ir vandenyno plotus. Gamtos taršos rizikos stabdo ir naujų naftos gręžinių vystymą.
Vystant valstijos ekonominį potencialą buvo investuojama į jos infrastruktūrą. Valstiją su likusia šalimi sujungė nauji skrydžiai, jūrų keliai, greitkeliai. Tai paskatino ir Aliaskos turizmą. Jo vystymas paskatino apsaugoti vertingą krašto gamtą, kurti nacionalinius parkus, draustinius. Aliaskoje yra du tredaliai visų JAV nacionalinių parkų teritorijos. Tokie parkai kaip Vrangelio ir Šv. Elijo nacionalinis parkas bei Ledynų įlankos nacionalinis parkas 1979 m. buvo įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Aliaskos istorija, Kas yra Aliaskos istorija? Ką reiškia Aliaskos istorija?