Britų Amerika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Britų Amerika, oficialiai Britų Amerika ir Britų Vakarų Indijos (angl. British America and the British West Indies) buvo kolonijų grupė Šiaurės Amerikoje ir Karibuose, kurią administravo Britų imperija XVII–XVIII amžiuje. Ankstyvuoju laikotarpiu dar buvo vadinama Anglų Amerika (angl. English America).

British America and the British West Indies Britų Amerika ir Britų Vakarų Indijos
Britų imperijos kolonijų grupė
← 1607 – 1783 →   →   →   →
Vėliava
Britų Amerika prieš 1783 m.
Sostinė	neturėjo
Valdymo forma	kolonija
Era	Imperializmas
- Virdžinijos įkūrimas	1607 m.
- Padalinta	1783 m.

Didžiausio išsiplėtimo laikais XVIII a. pabaigoje Britų Amerikai priklausė teritorija dabartinėje JAV, Kanadoje, Gajanoje ir Karibų jūros salose.

Raida

Pirmoji Anglijos įkurta kolonija Naujajame žemyne buvo Virdžinija, įkurta 1607 m. prie Česapiko įlankos su centru Džeimstaune. Vėliau kolonistai įkūrė Karoliną (1629 m.), Merilendą (1632 m.), galiausiai Džordžiją (1733 m.). Visos šios kolonijos žinomos kaip .

Panašiu metu britai pradėjo kolonizaciją ir Karibų jūros regione: 1612 m. jie įsitvirtino Bermuduose, o nuo 1624 m. iki XVII a. vidurio su Nyderlandais ir Prancūzija pasidalino Mažąsias Antilų salas (Britai gavo dalį Sent Kitso ir Nevio, Angiliją, Montseratą, Antigvą ir Barbudą, Barbadosą). 1648 m. jie užvaldė Bahamus.

1620 m. prasidėjo kolonizacija ir šiaurėje, prie , kur įkurta Plimuto kolonija. Vėliau šioje vietoje kolonijų skaičius išaugo iki 5, bet kai kurios jų 1692 m. susivienijo į vieną . Visas šis regionas žinomas kaip Naujoji Anglija. Čia didelę įtaką turėjo protestantai, ir ypač puritonai, bėgę iš savo tėvynės Anglijoje.

Teritorijos tarp Naujosios Anglijos ir pietinių kolonijų iš pradžių buvo kontroliuojamos Nyderlandų. 1660 m. britai nugalėjo olandus, ir perėmė kontrolę jų kolonijose (Naujuosiuose Nyderlanduose) žemyne. Šis regionas vėliau tapo žinomas kaip .

1670 m. britai pradėjo kolonizuoti ir tolimąją šiaurę, teritorijas aplink Hadsono įlanką. Jos tapo žinomos kaip Ruperto žemė ir tiekė brangiakailių žvėrelių kailius.

Pagrindinė britų konkurentė kolonizuojant Šiaurės Ameriką XVIII a. buvo Prancūzija, kuri įgijo dideles teritorijas žemyno vidinėse dalyse, taip pat šiaurinėse salose. 1717 m. kelios iš šių prancūzų kolonijų perėjo britams. 1763 m. sėkmingai pabaigę Septynerių metų karą, britai įgijo didžiules teritorijas, kurias iki tol valdė Prancūzija – vadinamąją Naująją Prancūziją. Tais metais iš Ispanijos jie gavo ir . Tai išplėtė jų valdas žemyne beveik dvigubai.

1775 m. Britų Amerikoje prasidėjo Amerikos nepriklausomybės karas, kurio metu iš 20 kolonijų prieš britus susivienijo 13 (vadinamosios Trylika kolonijų). Po ilgo karo 1783 m. šioms kolonijoms pavyko pasiekti nepriklausomybės kaip Jungtinės Amerikos Valstijos. Tais pačiais metais britai buvo priversti atiduoti savo kontroliuojamą Floridą Naujosios Ispanijos vicekaralystei. Kolonijų likučiai Amerikos žemyne buvo perorganizuoti į dvi kolonijines valdas – Britų Šiaurės Ameriką ir Britų Vakarų Indijas.

Kolonijų sąrašas

1775 m. Šiaurės Amerikos žemyne Britų imperija valdė 20 kolonijinių valdų. Jos grupuojamos į 5 grupes:

1) Naujoji Anglija:

• ;
• ;
• ;
• ;

2) :

• ;
• ;
• ;
• Delavero kolonija;

3) :

• ;
• Virdžinijos kolonija;
• ;
• ;
• ;

4) Florida:

• ;
• ;
• ;

5) Britų Šiaurės Amerika:

• ;
• ;
• Šv. Jono sala;
• Niufaundlando kolonija;
• Ruperto žemė;