Alutikai

Alutikai
Alutikų šokėjas
Gyventojų skaičius	daugiau nei 4 tūkst.
Populiacija šalyse	Jungtinės Amerikos Valstijos: daugiau nei 4 tūkst.
Kalba (-os)	alutikų, anglų
Religijos	krikščionybė (stačiatikiai), šamanizmas
Giminingos etninės grupės	vidurio Aliaskos jupikai, aleutai, Sibiro jupikai

Vikiteka:	Alutikai

Alutikai (angl. Alutiiq, rus. Алеутъ) dar žinomi kaip sugpiakai (savivardis Sugpiaq, dgs. Sugpiat, „tikri žmonės“), arba Ramiojo vandenyno jupikai (angl. Pacific Yupik), Ramiojo vandenyno eskimai (angl. Pacific Eskimo) – Arkties tauta, vienas iš penkių jupikų etnosų. Gyvena pietų Aliaskoje.

Alutikai kalbėjo alutikų kalba (sugstun), priskiriama jupikų kalboms, eskimų-aleutų kalbų šeimai. Tačiau ši kalba yra nykstanti, ir dauguma jų kalba angliškai, bet išlaikę atskirą tapatybę. 2010 m. Kodiakų tarme kalbėjo vos 50 vyresnio amžiaus žmonių. Siekiant ją išsaugoti, ji pradėta mokyti mokyklose.

Pavadinimas

Vakarų kalbose paplitęs jų įvardijimas alutikai atsirado dėl klaidos. XVIII a. rusų kolonizatoriai kolonizuodami kraštą neatskyrė jų jų vakarinių kaimynų aleutų, su kuriais jie dalinasi daug kultūrinių bruožų, bet skiriasi kalba. Todėl jie vadino sugpiakus aleutais ar alutikais. Beje, sugpiakai alutikais įvardina aleutus. Patys save jie vadina sugpiakais, arba atskirų subetnosų pavadinimais.

Teritorija ir įvairovė

Alutikų teritorija yra ryčiausioje jupikų arealo dalyje. Ji apima pajūrio teritorijas į šiaurę nuo Aliaskos įlankos. Vakaruose ribojasi su aleutais, šiaurės vakaruose – su vidurio Aliaskos jupikais, rytuose – su ejakais, o šiaurėje su tanainais. Pastarųjų teritorijos padalina sugpiakų kraštą į dvi dalis.

Alutikai savo ruožtu dalijasi į kelis subetnosus:

čugačai (Chugachigmiut, rus. Чугач) – gyvena Princo Viljamo įlankos pakrantėse. Ši įlanka jų kalba vadinama Suungaaciq, iš kur ir kilęs etnoso pavadinimas. Kenajaus pusasalio gyventojai vadinami Kangiyarmiut („įlankos žmonės“), o jų rytiniai kaimynai – Ungalarmiut („rytų žmonės“). Svarbiausios čugačų gyvenvietės yra Čenega (Caniqaq), Ejakas (Igya’aq), Nanvalekas (Nanwalek), Port Grahamas (Paluwik), Tatitlekas (Taatiilaaq).
koniagai – gyvena Kodiako salyne ir pietinėje Aliaskos pusiasalio pakrantėje. Salų gyventojai dar vadinami Qik’rtarmiut („salų žmonės“), o pusiasalio gyventojai – Aluuwirmiut. Svarbiausios koniagų gyvenvietės yra Akhiokas (Kasukuak), Karlukas (Kal’uq), Larsen Bėjus (Uyaqsaq), Old Harboras (Nuniaq), Uzinkis (Uusenkaaq), Port Lionsas (Masiqsirraq) ir Kodiakas (Sun’aq).
oguliai – gyvena Aliaskos pusiasalio šiaurėje.

Istorija ir kultūra

Manoma, kad sugpiakų protėviai į šias žemes atsikėlė prieš maždaug 7500 m. Dėl išskirtinės geografinės padėties jie dalinosi kultūriniais bruožais su arkties, subarkties ir šiaurės vakarų kranto tautomis. Jie buvo prisitaikę prie atšiauraus vietos klimato. Statydavo žemines (ciqlluaq), kurios apsaugojo per ilgą ir šaltą žiemą.

Skirtingais sezonais maitindavosi iš skirtingų produktų. Pavasarį (Ugnerkaq) jie rinkdavo geldeles, gaudydavo aštuonkojus, menkes, silkes, uotus, medžiodavo ruonius. Vasarą (Kiak) buvo medžiojami jūrų liūtai, banginiai, renkami augalai. Rudenį (Uksuaq) racioną papildydavo spėjusios prinokti uogos, lokiai ir lašišos. Žiemą (Uksuq) dėl nuolatinių pūgų sugpiakai leisdavo namuose, maitindamiesi anksčiau sukauptais produktais.

XVIII a. sugpiakai buvo viena pirmųjų Aliaskos tautų, susijūrusi su Rusijos imperija. Grigorijus Šelechovas buvo kailiukų prekeivis. 1784 m. jis Kodiako saloje įkūrė rusų gyvenvietę. Kuomet vietiniai gyventojai pasipriešino, rusai įvykdė Avauko skerdynes, išžudydami šimtus vietos gyventojų. Vėliau gyventojai patyrė rusų priespaudą, buvo verčiami rusams tiekti žvėrelių kailiukus. XIX a. pradžioje Kodiako salose, apie 60 kaimų, gyveno apie 13 tūkst. sugpiakų.

Skrybėlė pinta iš eglės šaknų
Ruonio galvos formos dirbinys
Kaukė
Moteriška kepurėlė