Chreptavičiaus biblioteka

Chreptavičiaus biblioteka (bltr. Бібліятэка Храптовічаў), taip pat vadinama Ščorcų biblioteka) – biblioteka, didikų Chreptavičių įsteigta Varšuvoje, XVIII a. II pusėje perkelta į Chreptavičių dvarą, stovėjusį Naugarduko apylinkėse, Ščorcų kaime, viena turtingiausių privačių bibliotekų.

Istorija

Šią biblioteką įkūrė Vilniaus akademijos auklėtinis, Edukacinės komisijos steigimo iniciatorius ir narys Joachimas Liutauras Chreptavičius, kuris įsigijo knygų keliaudamas po Prancūziją, Vokietiją, Olandiją, Lenkiją.

Chreptavičius rinko XVI–XVII a. leidinius. Nemažą dalį jų įsigijo iš Romos kardinolo, žinomo to meto bibliofilo Džuzepės Renato Imperialio (1651–1737). Po 1768 m. Ščorcų bibliotekai buvo nupirktos knygos iš Juozapo Zaluskio, kai šis buvo ištemtas, taip pat biblioteka buvo papildyta leidiniais iš XVIII–XIX a. uždarytų vienuolynų.

Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo dalį bibliotekos Chreptavičius perdavė bičiuliams ir įvairioms institucijoms. 1800 m. Tadui Čackiui dovanojo Jogailos laikų rankraščių rinkinį. 1806 m. dalis rinkinių perduota Vilniaus akademijai, vėliau atskiru testamentu jai ketino palikti visą Ščorcų biblioteką. Deja, tam pasipriešino sūnūs Adomas ir Irenijus.

Po Joachimo Liutauro Chreptavičiaus mirties biblioteką paveldėjo jo sūnus filantropas, Vilniaus mokyklų vizitatorius Adomas Chreptavičius, kuris biblioteką papildė iki 15–20 tūkstančių tomų, įgydamas Antikos autorių leidinius, prancūzų ir italų klasikų leidinius, taip pat Lenkijos, Gudijos ir Lietuvos istorijos veikalus, rankraščius.

Biblioteka naudojosi daug iškilių to meto veikėjų – Joachimas Lelevelis, Juozapas Jaroševičius, Jonas Čečiotas, Adomas Mickevičius, Ignas Danilavičius, , Martynas Počobutas, Vladislovas Sirokomlė.

Po Adomo Chreptavičiaus mirties biblioteka atiteko jo sūnėnui Mykolui Chreptavičiui, kuris buvo Rusijos imperijos Valstybės tarybos narys, diplomatas Neapolyje, Briuselyje ir Londone. Iš jo biblioteka perėjo jo sesers sūnui M.A.Chreptavičiui-Bucianovui, kuris bibliotekai vadovavo kartu su broliu K.A.Chreptavičiumi-Bucianovu. XIX a. pabaigoje broliai Michailas ir Konstantinas Chreptavičiai-Bucianovai nusprendė perleisti biblioteką Kijevo šv. Vladimiro universitetui. Šį sprendimą jie priėmė įtakoti mokslininko Mitrofano Daunoro-Zapolskio. Kijevo universitetui buvo perduota 7000 kopijų (4500 knygų ir rankraščių). Bibliotekos perdavimas buvo pabaigtas 1913 m. rugsėjo 14–15 d.

Bibliotekos fondai

Nemaža dalis knygų turėjo ekslibrisus. Be to bibliotekos knygose buvo Joachimo Liutauro Chreptavičiaus įrašų, pastebėjimų, taip pat kardinolo Imperialio, vyskupo Juozapo Zaluskio įrašų.

Bibliotekos katalogo pirmą dalį sudarė XV–XVIII a. Vakarų Europos leidiniai – išleisti Antikos autorių kūriniai, senovės graikų filosofų veikalai, knygos istorijos tematika, religinė literatūra, proza, poezija, dramaturgijos leidiniai, taip pat įvairių šalių geografijos, be to leidiniai, gauti iš Venecijos, Bazelio, Leipcigo spaustuvių ir kt. XVI–XIX a. Lenkijos leidėjų kūriniai, taip pat jų knygų vertimai. Bibliotekoje buvo gautos knygos iš Varšuvos, Krokuvos, Torunės, Lvovo spaustuvių. Iš retesnių leidinių biblioteka turėjo Mykolo Rėjaus, Jano Kochanauskio knygų pirmuosius leidimus, Pranciškaus Paprockio, Gvaninio, Varmijos vyskupo, istoriko Martyno Kromerio darbus. Bibliotekoje buvo daug publikuotų XVIII–XIX a. Vilniuje knygų, taip pat XVII a. leidinių, išleistų Gardine.

Ščorcų biblioteka saugojo karaliaus Stanislovo Augusto žemėlapių kolekciją (pirkta iš kunigo Juozapo Poniatovskio), apie 7000 raižinių ir graviūrų.

Kolekcijoje buvo trys inkunabulai, trisdešimt devyneri paleotipai, tarp jų, Biblija, kurią 1501 m. išleido Antonas Kobergeris Niurnberge, Klaudijaus Ptolemėjaus traktato apie geografiją Venecijos leidimas 1519 m., keletas Jeromo Vietaro išspausdintų leidinių Krokuvoje, įskaitant Motiejaus iš Mehavos „Chronica Polonorum”, išleistą 1521 metais.

Bibliotekos rankraščių skyrių 1899 m. aprašė istorikas ir archyvaras, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius Stanislovas Ptašickis.

Knygų rankraščiai buvo daugiausia lenkų ir lotynų kalbomis, tačiau jų buvo bibliotekoje prikaupta ir iš Rusijos imperijos, Prancūzijos ir net arabų kalba. Taip pat bibliotekoje buvo saugomas Branickio 4 tomų rankraštis „Прамовы Яна Храптовіча Навагрудскага кашталяна”, apie 150 Seimo ir Seimelių aktų, XV a. Biblija, parašyta ant pergamento, II LDK Statuto nuorašas, Chreptavičių giminės kronika, Lenkijos Karalystės 12 tomų geografinis-statistinis aprašas.

Iki šių dienų išliko 112 rankraščių.

Išnašos

1. Joachimas Liutauras Chreptavičius. Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interneto svetainėje skelbiama informacija. [1] Archyvuota kopija 2020-09-26 iš Wayback Machine projekto.
2. Joachimas Liutauras Chreptavičius. Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interneto svetainėje skelbiama informacija. [2] Archyvuota kopija 2020-09-26 iš Wayback Machine projekto.
3. Chreptavičiaus biblioteka. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 164
4. Vladislavas Sirokomlė. Nemunas nuo versmių iki žiočių. Iš lenkų kalbos vertė K.Bizauskas. Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-02915-7.
5. Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017, p. 90. ISBN 978-995-57367-21.
6. Рошчына Т., Фурс А. Бібліятэка Храптовіча. [3]
7. Joachimas Liutauras Chreptavičius. Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interneto svetainėje skelbiama informacija. [4] Archyvuota kopija 2020-09-26 iš Wayback Machine projekto.
8. Рошчына Т., Фурс А. Бібліятэка Храптовіча. [5]

Literatūra

• Фурс А. П. Бібліятэка Храптовічаў: пошукі, знаходкі, перспектывы // Матэрыялы Трэціх міжнародных Кнігазнаўчых чытанняў «Кніга Беларусі: повезь часоў» (Мінск, 16-17 верасня 2003 г.). – Мінск, 2005. С. 270–276.
• Калі будзе вернута бібліятэка? // Помнікі гісторыі і культуры Беларусі. – 1989. – № 1. С. 33-37.
• Пташицкий С. Щорсовская библиотека графа Литовара Хрептовича: краткие сведения о собрании рукописей. М., 1899.
• Фурс А. П. Бібліятэка Храптовічаў: вяртанне ці сумеснае выкарыстанне? // Рэстытуцыя культурных каштоўнасцей: Праблемы вяртання і сумеснага выкарыстання (юрыдычныя, навуковыя і маральныя аспекты): Матэрыялы Міжнар. навук. канф., якая адбылася ў Мінску пад эгідай UNESCO 19-20 чэрв. 1997 г. Мн., 1997. С. 105–109.