Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
ශ්රී ලංකාව
Türkiyə
Kitos reikšmės Karšuva reikšmės Žemaičių genties žemė Karšuva CarsoviaIvangėnų piliakalnisŠalis Lietuva pietvakarių Žema
Karšuvos žemė
- Kitos reikšmės – Karšuva (reikšmės).
| Žemaičių genties žemė: Karšuva / Carsovia | |
|---|---|
| Ivangėnų piliakalnis | |
| Šalis | Lietuva (pietvakarių Žemaitija) |
| Tautos | žemaičiai |
| Miestai | Ivangėnai |
Karšuva (lot. terra Carsoviae, vok. Karschow) – iki XIV a. I pusės kaip atskiras LDK administracinis-teritorinis vienetas egzistavusi buvusi žemaičių genties žemė (sritinė kunigaikštystė; nepainioti su XII/XIII−XVIII a. gyvavusiu Karšuvos valsčiumi) ir kartu – XII−XIII a. sulietuvėjusių nešėjų palikuonių gyventa LDK etnokultūrinė sritis.
Kraštovardis
Kraštovardžio Karšuva kilmė nėra visai aiški; tikėtina, kad jis yra atsiradęs iš kuopinio tautovardžio *karšuva (<*karsava?), kuriuo viduramžių lietuviai neišskirdami iš kitų galėję vadinti būsimos Karšuvos žemėse gyvenusius pietinius kuršius ir kitus karšuviečių protėvius. Kada lietuviai dab. „dialektologinės“ Žemaitijos prototipą nustojo vadinti „Karšuva“, tiksliai nežinoma. XV a. pirmaisiais dešimtmečiais „Karšuvos“ pavadinimas tuometiniams lietuviams turėjo būti dar gerai žinomas, tačiau vėliau, matyt, vis daugiau lietuvių buvusias Karšuvos žemes ėmė suvokti vien kaip vakarinę Žemaičių dalį.
Teritorija
Karšuvos žemę minintys XIII–XV a. šaltiniai žinių apie šios žemės ribas nepateikia; neatmestina, kad apie XIII a. vidurį Karšuvos ribos galėjo iš esmės sutapti su tuo metu jau galutinai sunykusios Žemaičių aukštumos senkapių kultūros paplitimo ribomis. Vis dėlto kalbininkas A. Salys ir juo sekę istorikai (Z. Ivinskis, R. Batūra, A. Nikžentaitis ir kt.) Karšuvą mano, kad ne visame Žemaičių aukštumos senkapių kultūros erdvėje, o tik jo pietinėje pusėje (tiksliau, tarp Dubysos ir Minijos vidurupių /tarp Dubysos ir Kuršių marių); kai kurie tyrinėtojai (ypač lenkų istoriko H. Lovmianskio sekėjai), kalbėdami apie XIII–XIV a. Žemaičių valdų suskirstymą, Karšuvos žemę, arba kunigaikštystę, prilygina Medininkų, Raseinių, Šiaulių, Knituvos ir kt. nedidelėms vakarinių lietuvių „žemėms“, t. y. valsčiams.
Po 1260 m. įvykusio Durbės mūšio politiškai savaime (?) Karšuva apėmė, matyt, jau beveik visą dabartinę „dialektologinę“ Žemaitiją, t. y. tiek tuo metu besidarančią „žemaičių dūnininkų“ erdvę (jam kurį laiką priklausė ir dab. Šiaulių apylinkės), tiek būsimą „žemaičių dounininkų“ gyvenamą erdvę ar bent jau žymią jo dalį (buvusią kuršių Ceklio žemę ir kt.; anot I. Baranauskienės, po (1236) Lietuvos įtakon patekusį Pietų Kuršą Karšuva galėjo „kontroliuoti“ ir iki 1260 m.). Vakaruose (dab. Klaipėdos apylinkėse) Karšuva greičiausiai siekė Kuršių marias ir Baltijos jūrą, pietuose ji ribojosi su Skalva, o rytuose karšuviečius nuo „grynųjų žemaičių“ (pastarieji vakarinių žemaičių, t. y. karšuviečių palikuonių taip vadinti dar ir XIX a.) skyrė Karšuvos giria ir plati šilų juosta, kuri bent iki XVI a. II pusės driekėsi palei visą rytinį buvusios Žemaičių aukštumos senkapių kultūros paplitimo ploto pakraštį (per dab. Raseinių, Kelmės, Radviliškio bei Šiaulių rajonus), o maždaug iki XII ir XIII a. sąvartos atliko tarpgentinės dykros vaidmenį.
Istorija
Karšuvių protėviai
Iki karšuvių subetnoso atsiradimo (XII–XIII a.) būsimos Karšuvos teritorijoje gyveno nežinomo vardo vakarų baltų gentis, kuri tiek jos kultūros, tiek etnogenezės atžvilgiu buvo itin artima žemgaliams. X–XII a. būsimųjų karšuviečių protėvių materialinė kultūra patyrė ženklią kuršių kultūros įtaką. Tikėtina, kad žemgalių ir pietinių kuršių bei skalvių kalboms artimai gimininga karšuviečių protėvių kalba suvaidino reikšmingą vaidmenį XIII–XIV/XV a. susidarant lietuvių kalbos žemaičių tarmės „dūnininkų“, arba „varniškių-raseiniškių“ patarmei.
Lietuvai Karšuva (tiksliau, žemės, kuri vėlesniuose lotyniškuose ir vokiškuose šaltiniuose įvardijama kaip „Karšuva“) turėjo priklausyti nuo XII a. pab. ar XIII a. pr.
Karšuva XIII–XIV a.
Rašytiniuose šaltiniuose Karšuvos sritis minima (ypač dažnai – Petro Dusburgiečio Prūsų žemės kronikoje) nuo 1289 m. iki XV a. 2 dešimtmečio. Iš Petro Dusburgiečio žinių apie Karšuvą ir Vokietijos imperatoriaus Liudviko IV Bavariečio 1337 m. gruodžio 12 d. Lietuvos dovanojimo Vokiečių ordinui akto galima spręsti, kad kryžiuočių nuolat puldinėta „Karšuvos žemė“ XIII–XIV a. buvo didelė LDK sritis, savo reikšmingumu iš esmės lygi tuometinėms Aukštaitijai, (Rytų) Žemaitijai ir (Lietuvos) Rusiai.
1253 m. karalius Mindaugas mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Vokiečių ordinui užrašė Karšuvos valsčių, o 1257 m. − visą Žemaitiją (1259 m. šį užrašymą pakartojo), taigi kartu ir visą Karšuvą. Žlugus keliems kryžiuočių bandymams Mindaugo jiems atiduotus karšuviečius įveikti atvirose kautynėse, 1259 m. pavasarį (greičiausiai balandžio mėn. II pusėje) abiejų ordino šakų pastangomis vidurinėje Karšuvos dalyje, *ant dabartinio Kūplės piliakalnio (prie Jūros upės − Šilalės rajone, Vilkų Lauke) buvo pastatyta šv. Jurgio, arba Georgenburgo pilis (istorinėje literatūroje ši pilis ilgą laiką klaidingai tapatinta su kita panašaus vardo kryžiuočių pilimi, t. y. su 1336 m. dab. Jurbarko teritorijoje įsteigtu Georgenburgu), turėjusi atlikti visos Žemaitijos užkariavimo avanposto vaidmenį. Tais pačiais 1259 m. žemaičių sukilėlių kariuomenė Georgenburgo pilį padarė neveiklią, šalia jos pasistatydama savo tvirtovę; 1260 m. vasarą Georgenburge buvusi kryžiuočių įgula, sužinojusi apie jai padėti žygiavusios ordino kariuomenės pralaimėjimą Durbės mūšyje, iš Georgenburgo nedelsdama pasitraukė į Klaipėdą.
Kunigaikštystės vaidmenį Karšuvos sritis greičiausiai įgijo tik XIII a. II pusėje (I. Baranauskienė XIV a. šaltiniuose minimą „išskirtinį“ Karšuvos padėtį netgi linksta laikyti žemaičių sukilimo prieš Vokiečių ordiną vado Algmino „politiniu palikimu“, – žr. Baranauskienė I., Kas vadovavo žemaičiams Durbės mūšyje?).
Netrukus po Durbės mūšio prie LDK, o kartu greičiausiai ir prie Karšuvos galutinai prijungtos beveik visos Pietų Kuršas, t. y. maždaug dab. „žemaičių dounininkų“ patarmės sritys (pirmąkart prie Lietuvos šios žemės galėjo būti prijungtos jau po Šiaulių mūšio ar bent 1244–1245 m. žiemą, kai didysis kunigaikštis Mindaugas bandė įsitvirtinti visame (senajame) Kurše).
1289 m. Vokiečių ordino didysis magistras patvirtino ordino Prūsijos ir Livonijos šakų tais pačiais metais (ar šiek tiek anksčiau) atliktą Karšuvos, Skalvos ir kt. lietuviškų bei LDK valdytų žemių pasidalijimą.
XIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais ir XIV a. I pusėje Karšuvą nuolat puldinėjo ir niokojo abiejų minėtų ordino šakų bei kryžininkų kariuomenės, taip pat nedideli plėšikaujančių ordino riterių ir jų pavaldinių būriai.
1337 m. pab. Vokietijos imperatorius Karšuvą „padovanojo“ Vokiečių ordinui.
Tikslus Karšuvos srities politinio savarankiškumo panaikinimo laikas istorikams nežinomas; manytina, kad Žemaičių dalimi Karšuva galutinai tapo netrukus po 1336 m., t. y. po Karšuvos kunigaikščio ar Gedimino vietininko šioje žemėje Margirio žūties. Maždaug nuo to laiko „Karšuvos“ vardu vadintas tik vienas iš buvusių Karšuvos žemės ar kunigaikštystės valsčių.
XII ar XIII a. (būsimos) Karšuvos žemės pietvakarių dalyje susidarė iš daugelio šaltinių žinomas Karšuvos valsčius; tikėtina, kad seniausias šio valsčiaus administracinis centras buvo šalia dabartinio Karšuvos kaimo (už poros km į šiaurės rytus nuo Skaudvilės) esantis Ivangėnų I piliakalnis.)
Žymesni Karšuvos valdytojai
Kaip žymiausi galimi savivaldžios Karšuvos valdytojai (Lietuvos didžiojo arba Trakų kunigaikščio vietininkai) paminėtini Žemaičių kunigaikštis Vykintas (vad. „Lietuvos ir Žemaičių kronikoje“ minimas jo įsiviešpatavimas Žemaičių ir Karšuvos kunigaikštystėse: Викинт […] на князство Жомоитское и на Кoрсувское вступил), didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymo laikais karšuviečių (arba jų ir kitų žemaičių) gynybai nuo kryžiuočių agresijos vadovavęs LDK submonarchas Gediminas ir 1336 m. Pilėnuose žuvęs Margiris.
Šaltiniai
- „Žemaičių genties“ sąvoką, taikomą įvardijant Žemaičių aukštumos senkapių kultūros (V–XII a.) nešėjų etnosą ar subetnosą, lietuviškojon archeologinėn terminijon XX a. 7 dešimtmetyje įvesdino A. Tautavičius.
- 1413 m. su Vokiečių ordinu dėl Žemaičių ribų ginčijęsi Vytautas ir jo atstovai tvirtino, kad Klaipėda su apylinkėmis yra Karšuvos krašto dalis, ir kad Klaipėdos pilį kryžiuočiai pasistatė Karšuvos krašte.
- Salys A., Die žemaitischen Mundarten. Teil I. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets //„Tauta ir žodis“, 1930, t. 6, p. 199–202; Gudavičius E., Mindaugas, Vilnius, 1998, p. 176.
- Žr. 2-ąją išnašą.
- Preussisches Urkundenbuch, Königsberg, 1909, Bd. 1, H. 2, p. 35.
- 1259-1260 m. egzistavusios Georgenburgo pilies vieta lietuvių archeologų lokalizuota 1997 m.; ~trečdalį Kūplės piliakalnio aikštelės yra nuplovusi Jūros upė. Dėl Georgenburgo pilies lokalizavimo dab. Jurbarko teritorijoje nepagrįstumo žr. E. Gudavičiaus straipsnį Dėl šv. Jurgio pilies. Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.
- Preussisches Urkundenbuch, Königsberg, 1909, Bd. 1, H. 2, p. 70, 336.
- Almonaitis V., Kraštas XIII–XV amžiuje //Tauragės kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai (sud. D. Klajumienė), Vilnius, 2004, p. 67.
Literatūra
- Salys A., Die žemaitischen Mundarten. Teil I. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets //„Tauta ir žodis“, 1930, t. 6, p. 199–202.
- Almonaitis V., Kraštas XIII–XV amžiuje //Tauragės kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai (sud. D. Klajumienė), Vilnius, 2004, p. 47–70.
- Almonaitis V., Almonaitienė J., Karšuva. Keliautojo po Šilalės kraštą žinynas //Keliautojo žinynas, Kaunas, 2006, p. 12–16.
- Baranauskienė I., Kas vadovavo žemaičiams Durbės mūšyje? //„Voruta“, 2010-11-06, Nr. 21 (711).
- [https://web.archive.org/web/20200920173409/http://www.samogit.lt/samogitia_zurnalas/2009_2/samogitia_2_18_19.pdf Archyvuota kopija 2020-09-20 iš Wayback Machine projekto.] Rūta Anulytė
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Karšuvos žemė, Kas yra Karšuvos žemė? Ką reiškia Karšuvos žemė?
Kitos reiksmes Karsuva reiksmes Zemaiciu genties zeme Karsuva CarsoviaIvangenu piliakalnisSalis Lietuva pietvakariu Zemaitija Tautos zemaiciaiMiestai Ivangenai Karsuva lot terra Carsoviae vok Karschow iki XIV a I puses kaip atskiras LDK administracinis teritorinis vienetas egzistavusi buvusi zemaiciu genties zeme sritine kunigaikstyste nepainioti su XII XIII XVIII a gyvavusiu Karsuvos valsciumi ir kartu XII XIII a sulietuvejusiu neseju palikuoniu gyventa LDK etnokulturine sritis KrastovardisKrastovardzio Karsuva kilme nera visai aiski tiketina kad jis yra atsirades is kuopinio tautovardzio karsuva lt karsava kuriuo viduramziu lietuviai neisskirdami is kitu galeje vadinti busimos Karsuvos zemese gyvenusius pietinius kursius ir kitus karsuvieciu protevius Kada lietuviai dab dialektologines Zemaitijos prototipa nustojo vadinti Karsuva tiksliai nezinoma XV a pirmaisiais desimtmeciais Karsuvos pavadinimas tuometiniams lietuviams turejo buti dar gerai zinomas taciau veliau matyt vis daugiau lietuviu buvusias Karsuvos zemes eme suvokti vien kaip vakarine Zemaiciu dalį TeritorijaKarsuvos zeme minintys XIII XV a saltiniai ziniu apie sios zemes ribas nepateikia neatmestina kad apie XIII a vidurį Karsuvos ribos galejo is esmes sutapti su tuo metu jau galutinai sunykusios Zemaiciu aukstumos senkapiu kulturos paplitimo ribomis Vis delto kalbininkas A Salys ir juo seke istorikai Z Ivinskis R Batura A Nikzentaitis ir kt Karsuva mano kad ne visame Zemaiciu aukstumos senkapiu kulturos erdveje o tik jo pietineje puseje tiksliau tarp Dubysos ir Minijos vidurupiu tarp Dubysos ir Kursiu mariu kai kurie tyrinetojai ypac lenku istoriko H Lovmianskio sekejai kalbedami apie XIII XIV a Zemaiciu valdu suskirstyma Karsuvos zeme arba kunigaikstyste prilygina Medininku Raseiniu Siauliu Knituvos ir kt nedidelems vakariniu lietuviu zemems t y valsciams Po 1260 m įvykusio Durbes musio politiskai savaime Karsuva apeme matyt jau beveik visa dabartine dialektologine Zemaitija t y tiek tuo metu besidarancia zemaiciu dunininku erdve jam kurį laika priklause ir dab Siauliu apylinkes tiek busima zemaiciu dounininku gyvenama erdve ar bent jau zymia jo dalį buvusia kursiu Ceklio zeme ir kt anot I Baranauskienes po 1236 Lietuvos įtakon patekusį Pietu Kursa Karsuva galejo kontroliuoti ir iki 1260 m Vakaruose dab Klaipedos apylinkese Karsuva greiciausiai sieke Kursiu marias ir Baltijos jura pietuose ji ribojosi su Skalva o rytuose karsuviecius nuo grynuju zemaiciu pastarieji vakariniu zemaiciu t y karsuvieciu palikuoniu taip vadinti dar ir XIX a skyre Karsuvos giria ir plati silu juosta kuri bent iki XVI a II puses driekesi palei visa rytinį buvusios Zemaiciu aukstumos senkapiu kulturos paplitimo ploto pakrastį per dab Raseiniu Kelmes Radviliskio bei Siauliu rajonus o mazdaug iki XII ir XIII a savartos atliko tarpgentines dykros vaidmenį IstorijaKarsuviu proteviai Iki karsuviu subetnoso atsiradimo XII XIII a busimos Karsuvos teritorijoje gyveno nezinomo vardo vakaru baltu gentis kuri tiek jos kulturos tiek etnogenezes atzvilgiu buvo itin artima zemgaliams X XII a busimuju karsuvieciu proteviu materialine kultura patyre zenklia kursiu kulturos įtaka Tiketina kad zemgaliu ir pietiniu kursiu bei skalviu kalboms artimai gimininga karsuvieciu proteviu kalba suvaidino reiksminga vaidmenį XIII XIV XV a susidarant lietuviu kalbos zemaiciu tarmes dunininku arba varniskiu raseiniskiu patarmei Lietuvai Karsuva tiksliau zemes kuri velesniuose lotyniskuose ir vokiskuose saltiniuose įvardijama kaip Karsuva turejo priklausyti nuo XII a pab ar XIII a pr Karsuva XIII XIV a Rasytiniuose saltiniuose Karsuvos sritis minima ypac daznai Petro Dusburgiecio Prusu zemes kronikoje nuo 1289 m iki XV a 2 desimtmecio Is Petro Dusburgiecio ziniu apie Karsuva ir Vokietijos imperatoriaus Liudviko IV Bavariecio 1337 m gruodzio 12 d Lietuvos dovanojimo Vokieciu ordinui akto galima spresti kad kryziuociu nuolat puldineta Karsuvos zeme XIII XIV a buvo didele LDK sritis savo reiksmingumu is esmes lygi tuometinems Aukstaitijai Rytu Zemaitijai ir Lietuvos Rusiai 1253 m karalius Mindaugas mainais uz taika ir Lietuvos valstybes tarptautinį pripazinima Vokieciu ordinui uzrase Karsuvos valsciu o 1257 m visa Zemaitija 1259 m sį uzrasyma pakartojo taigi kartu ir visa Karsuva Zlugus keliems kryziuociu bandymams Mindaugo jiems atiduotus karsuviecius įveikti atvirose kautynese 1259 m pavasarį greiciausiai balandzio men II puseje abieju ordino saku pastangomis vidurineje Karsuvos dalyje ant dabartinio Kuples piliakalnio prie Juros upes Silales rajone Vilku Lauke buvo pastatyta sv Jurgio arba Georgenburgo pilis istorineje literaturoje si pilis ilga laika klaidingai tapatinta su kita panasaus vardo kryziuociu pilimi t y su 1336 m dab Jurbarko teritorijoje įsteigtu Georgenburgu turejusi atlikti visos Zemaitijos uzkariavimo avanposto vaidmenį Tais paciais 1259 m zemaiciu sukileliu kariuomene Georgenburgo pilį padare neveiklia salia jos pasistatydama savo tvirtove 1260 m vasara Georgenburge buvusi kryziuociu įgula suzinojusi apie jai padeti zygiavusios ordino kariuomenes pralaimejima Durbes musyje is Georgenburgo nedelsdama pasitrauke į Klaipeda Kunigaikstystes vaidmenį Karsuvos sritis greiciausiai įgijo tik XIII a II puseje I Baranauskiene XIV a saltiniuose minima isskirtinį Karsuvos padetį netgi linksta laikyti zemaiciu sukilimo pries Vokieciu ordina vado Algmino politiniu palikimu zr Baranauskiene I Kas vadovavo zemaiciams Durbes musyje Netrukus po Durbes musio prie LDK o kartu greiciausiai ir prie Karsuvos galutinai prijungtos beveik visos Pietu Kursas t y mazdaug dab zemaiciu dounininku patarmes sritys pirmakart prie Lietuvos sios zemes galejo buti prijungtos jau po Siauliu musio ar bent 1244 1245 m ziema kai didysis kunigaikstis Mindaugas bande įsitvirtinti visame senajame Kurse 1289 m Vokieciu ordino didysis magistras patvirtino ordino Prusijos ir Livonijos saku tais paciais metais ar siek tiek anksciau atlikta Karsuvos Skalvos ir kt lietuvisku bei LDK valdytu zemiu pasidalijima XIII a paskutiniaisiais desimtmeciais ir XIV a I puseje Karsuva nuolat puldinejo ir niokojo abieju minetu ordino saku bei kryzininku kariuomenes taip pat nedideli plesikaujanciu ordino riteriu ir ju pavaldiniu buriai 1337 m pab Vokietijos imperatorius Karsuva padovanojo Vokieciu ordinui Tikslus Karsuvos srities politinio savarankiskumo panaikinimo laikas istorikams nezinomas manytina kad Zemaiciu dalimi Karsuva galutinai tapo netrukus po 1336 m t y po Karsuvos kunigaikscio ar Gedimino vietininko sioje zemeje Margirio zuties Mazdaug nuo to laiko Karsuvos vardu vadintas tik vienas is buvusiu Karsuvos zemes ar kunigaikstystes valsciu Karsuvos valscius XII ar XIII a busimos Karsuvos zemes pietvakariu dalyje susidare is daugelio saltiniu zinomas Karsuvos valscius tiketina kad seniausias sio valsciaus administracinis centras buvo salia dabartinio Karsuvos kaimo uz poros km į siaures rytus nuo Skaudviles esantis Ivangenu I piliakalnis Zymesni Karsuvos valdytojaiKaip zymiausi galimi savivaldzios Karsuvos valdytojai Lietuvos didziojo arba Traku kunigaikscio vietininkai paminetini Zemaiciu kunigaikstis Vykintas vad Lietuvos ir Zemaiciu kronikoje minimas jo įsiviespatavimas Zemaiciu ir Karsuvos kunigaikstystese Vikint na knyazstvo Zhomoitskoe i na Korsuvskoe vstupil didziojo kunigaikscio Vytenio valdymo laikais karsuvieciu arba ju ir kitu zemaiciu gynybai nuo kryziuociu agresijos vadovaves LDK submonarchas Gediminas ir 1336 m Pilenuose zuves Margiris Saltiniai Zemaiciu genties savoka taikoma įvardijant Zemaiciu aukstumos senkapiu kulturos V XII a neseju etnosa ar subetnosa lietuviskojon archeologinen terminijon XX a 7 desimtmetyje įvesdino A Tautavicius 1413 m su Vokieciu ordinu del Zemaiciu ribu gincijesi Vytautas ir jo atstovai tvirtino kad Klaipeda su apylinkemis yra Karsuvos krasto dalis ir kad Klaipedos pilį kryziuociai pasistate Karsuvos kraste Salys A Die zemaitischen Mundarten Teil I Geschichte des zemaitischen Sprachgebiets Tauta ir zodis 1930 t 6 p 199 202 Gudavicius E Mindaugas Vilnius 1998 p 176 Zr 2 aja isnasa Preussisches Urkundenbuch Konigsberg 1909 Bd 1 H 2 p 35 1259 1260 m egzistavusios Georgenburgo pilies vieta lietuviu archeologu lokalizuota 1997 m trecdalį Kuples piliakalnio aiksteles yra nuplovusi Juros upe Del Georgenburgo pilies lokalizavimo dab Jurbarko teritorijoje nepagrįstumo zr E Gudaviciaus straipsnį Del sv Jurgio pilies Archyvuota kopija 2007 09 27 is Wayback Machine projekto Preussisches Urkundenbuch Konigsberg 1909 Bd 1 H 2 p 70 336 Almonaitis V Krastas XIII XV amziuje Taurages krastas istorija kultura meno paminklai sud D Klajumiene Vilnius 2004 p 67 LiteraturaSalys A Die zemaitischen Mundarten Teil I Geschichte des zemaitischen Sprachgebiets Tauta ir zodis 1930 t 6 p 199 202 Almonaitis V Krastas XIII XV amziuje Taurages krastas istorija kultura meno paminklai sud D Klajumiene Vilnius 2004 p 47 70 Almonaitis V Almonaitiene J Karsuva Keliautojo po Silales krasta zinynas Keliautojo zinynas Kaunas 2006 p 12 16 Baranauskiene I Kas vadovavo zemaiciams Durbes musyje Voruta 2010 11 06 Nr 21 711 https web archive org web 20200920173409 http www samogit lt samogitia zurnalas 2009 2 samogitia 2 18 19 pdf Archyvuota kopija 2020 09 20 is Wayback Machine projekto Ruta Anulyte