Karšuvos giria

55°8′ š. pl. 22°26′ r. ilg. / 55.133°š. pl. 22.433°r. ilg. / 55.133; 22.433

Karšuvos giria (Smalininkų−Viešvilės miškai) − tai ketvirtas pagal plotą Lietuvos miškų masyvas esantis Jurbarko ir Tauragės rajonuose prie plento Klaipėda − Jurbarkas. Plotas 42 850 ha, mišku apaugę 35 900 ha. Viešvilės miestelis įsikūręs girios pietvakariuose, kiek toliau nuo girios, jos šiaurės vakarų pusėje įsikūrusi Tauragė, jos pietryčiuose Smalininkai, bei tolėliau nuo girios, pietryčių kampe Jurbarkas.

Girios urėdijos

Karšuvos giria padalinta tarp Jurbarko, Tauragės miškų urėdijų bei Viešvilės valstybinio rezervato.

Geografija

Karšuvos giria prasideda į vakarus nuo Jurbarko ir tęsiasi iki Jūros upės, pietuose vietomis siekia Nemuną, šiaurėje priartėja prie Šešuvies ir Šaltuonos, rytuose – prie Mituvos. Išilgai girios eina plentas Kaunas-Šilutė. Masyvo viduje įsiterpęs Laukesos durpynas, jis užima didžiąją dalį (apie 2000 ha) Laukesos pelkės, susidariusios Jūros ir Mituvos vandenskyroje.

Susideda iš 47 miškų, didesnieji: Balandinės, Globių, Jurbarko, Eičių, Mantvilių, Pašaltuonio, Šakalinės, Šilinės, Tetervinės, Viešvilės. 81% miškų yra valstybės reikšmės.

Per Karšuvos girią teka:

• Nemuno intakai:
  • Viešvilė, jos intakas Kasikas.
• Jūros intakai
  • ,
  • Giluvė,
  • Šešuvis, jo intakai Raudonmeižis, Meižis, Alksnupis, Drūtupis, Įkojis.
• Mituvos intakai:
  • Vidauja

Yra 3 nedideli tvenkinėliai. Rytiniame pakraštyje, netoli Jurbarko buvusiuose karjeruose susidarę dideli tvenkiniai – vandens paukščių buveinė.

Karšuvos girios diduma yra Nemuno žemupio lygumos šiaurės rytų dalyje, Karšuvos žemumos vakarinėje dalyje, vėlyvajame ledynmetyje į prieledyninį baseiną tekėjusio Nemuno supiltoje buvusioje Nemuno deltoje. Vyrauja lygus, vietomis vėjo supustytų žemyninių paviršius. Daugiausia kopų yra į šiaurę nuo Viešvilės (Viešvilės-Kaskalnio kopynas). Gausu uždarų daubų ir jose plytinčių pelkių, be Laukesos, jų dar yra – 1900 ha.

Didžiausios pelkės: Artoji, Bajorpievė, Balandinės, Didžioji Bala, Gličio, Užbalių.

Girios teritorijoje yra Kaskalnio geomorfologinis draustinis ir Jūros ichtiologinio draustinio dalis.

Medynai

Miško augavietės nederlingos ir vidutinio derlingumo, normalaus drėgnumo, vietomis laikinai užmirkusios, taip pat įvairių tipų pelkinės. Šlapesnės masyvo vietos buvo nusausintos dar XIX a. derinant griovių tinklą su miško kvartalinėse linijose įrengtais miško keliais.

84% miškų yra ūkiniai IV grupės, 8% rezervatiniai I grupės, 7% apsauginiai III grupės, 1% ekosistemų apsaugos II grupės. Kultūrinės kilmės medynų 33%, pušynų yra 60%, eglynų 18%, beržynų 12%, juodalksnynų 9%, ąžuolynų ir kitų 1%. Jaunuolynai sudaro 22%, pusamžiai medynai 44%, bręstantys 20%, brandūs 14%. Medynų vidutinis amžius 61 m., bonitetas 11,0, skalsumas 0,73, tūris 215 m³/ha. Kasmet priauga 3,7 m³/ha. Girioje yra dviardžių našių kultūrinės kilmės pušynų su eglėmis (tūris 500–550 m³/ha), taip pat nedideli plotai introdukuotų medynų: veimutinių ir juodųjų pušų, kėnių, maumedžių. Pavieniui auga, uosiai, skroblai, liepos, tuopos.

Gyvūnija

Girioje gyvena tauriųjų elnių, stirnų, šernų, lapių, voverių, briedžių, kiaunių, barsukų. Pelkynuose peri kurtiniai, tetervinai, gervės, antys, tilvikai, juodieji gandrai.

Auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų (ypač Viešvilės rezervato teritorijoje), uoginių, vaistinių augalų ir grybų.

Istorija

Giria pavadinta pagal istorinę Karšuvos žemę, iš dalies sutapusią su dabartine Žemaitija. Čia nuo seno driekiasi dideli tyrų plotai. Vėliau giria tapo svarbiu medienos ir deguto („smalos“) šaltiniu.

Masyvo pakraščiuose, ypač prie Nemuno ir Mituvos, yra archeologijos paminklų – piliakalnių, pilkapių, kapinynų, taip pat iš XIX a. ir XX a. pradžios išlikusių miškininkų mažų kapinaičių.

1944–1953 m. Karšuvos girioje veikė Kęstučio apygardos Lydžio (nuo 1949 m. Butageidžio) rinktinės Lietuvos partizanai.

Karšuvos girioje įsikūrusios gyvenvietės: Eičiai, Sakalinė, Vidugiris, Pašventys, Vanaginė, Paįkojai, Leipgiriai, Smaladaržis, Žardeliai, Išdagai, Vilktakis, Apšriūtai, Vilkdaubis, Naumalūnis, Jūrava, Žukai, Šilinė, Smukučiai.

Šaltiniai

1. Algirdas Brukas. Karšuvos giria. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 499 psl.