Tryškių mūšisPriklauso Didysis Šiaurės karasŽemaitijos kunigaikštystės ribos 1659 m Data 1701 m gruodžio 15 16 d Vieta T

Tryškių mūšis

Žemaitijos kunigaikštystės ribos 1659 m.

Data	1701 m. gruodžio 15–16 d.
Vieta	Tryškiai, Žemaitijos kunigaikštystė, Abiejų Tautų Respublika
Rezultatas	Švedų pergalė

Konflikto šalys

Abiejų Tautų Respublika

Švedijos imperija

Vadovai ir kariniai vadai

Grigalius Antanas Oginskis

Karolis XII

Pajėgos

1 000–2 000

900

Nuostoliai

140 nužudytųjų, sužeistųjų ir paimtų į nelaisvę

10 nužudytųjų
18 sužeistųjų

Tryškių mūšis (šved. Slaget vid Tryškiai) – mūšis, įvykęs 1701 m. gruodžio 15–16 d. Tryškių miestelyje tarp Švedijos imperijos ir Abiejų Tautų Respublikos pajėgų Didžiojo Šiaurės karo metu.

Po Karolis XII sudarė sąjungą su Sapiegomis, dėl paramos nuverčiant Augustą II nuo ATR sosto, mainais į apsaugą nuo konkuruojančių giminių Žemaitijoje, tokių kaip Oginskiai. Po pirmųjų švedų ir Grigaliui Antanui Oginskiui lojalių pajėgų susirėmimų Švedijos karalius asmeniškai ėmėsi vadovauti kariuomenei ir susikovė su juo prie Tryškių miestelio; po trumpo susirėmimo Oginskis buvo priverstas bėgti ir, Karoliui XII sekant iš paskos, galiausiai visai pasitraukė iš Žemaitijos. Vėliau švedai žygiavo į pietus, kur paliko įgulą Kaune, kuris turėjo tapti pagrindine operacijų baze, iš kurios jie turėjo įsiveržti į Lenkijos pusę. Nors šis mūšis buvo nedidelis, tačiau greitai Europoje pasklido melagingi gandai; viename buvo kalbama apie Karolio XII mirtį kažkur Lietuvoje, kitame – apie didžiulį Oginskio pralaimėjimą, kuriame dalyvavo daug tūkstančių žmonių.

Prieš mūšį

Švedijos karalius nuo pat ir Kuršo užkariavimo tais pačiais metais ketino imtis veiksmų prieš Abiejų Tautų Respubliką, kad nuverstų Augustą II, kurį Karolis laikė pernelyg nenuspėjamu. Prasidėjus , Sapiegos prašė Švedijos apsaugos, be kita ko, nuo Oginskių (remiamų Augusto II), kurie dažnai puldinėjo jų valdas Žemaitijoje.

Politinės paramos Respublikoje siekęs Karolis pasinaudojo proga ir rugsėjo mėn. pasiuntė du apsaugos kontingentus: 600 raitelių, vadovaujamų Aleksandro Humerhilmo, ir 200 raitelių, vadovaujamų . Juos dažnai persekiojo Grigaliaus Antano Oginskio pajėgos. Oginskio pajėgoms didėjant, kovos intensyvėjo ir abu švedų vadai netrukus paprašė pastiprinimo. Karolis XII į tai atsakė surinkdamas papildomus 100 dragūnų ir 400 pėstininkų, sujungė visus kontingentus ir gruodžio 12 d. išvyko – tik su saujele pasekėjų ir nepranešęs štabui – asmeniškai vadovauti pajėgoms Žemaitijoje ir sunaikinti nerimą keliančią Grigaliaus vadovaujamą kariuomenę.

Mūšis

Gruodžio 15 d. švedų kavalerija pasiekė Tryškius, priklausiusius Oginskiams. Čia jie susidūrė su Lietuvos kariuomenės užnugariu (2 kuopos), kuris išsigelbėjo tik sugriovęs į miestelį vedantį tiltą ir privertęs švedus persikelti per upę; didžioji lietuvių pajėgų dalis su dauguma gyventojų paliko miestelį prieš pat švedų atvykimą. Persikėlęs per upę, Karolis įkūrė stovyklą ir miestelio aikštėje paliko tik 40 vyrų kaip sargybą. Prieš pat vidurnaktį, 23.00 val., Oginskis netikėtai užpuolė miegančius švedus; nuo 1 000 iki 2 000 jo raitelių įsiveržė į miestelį ir sukėlė paniką, išžudydami švedų arklius ir padegdami namus. Miestelio aikštę, kuriai grėsė visiškas apsupimas, išgelbėjo atbėgę švedų dragūnai, kurie išstūmė lietuvius.

Netrukus Karolis asmeniškai pasirodė su didžiąja kavalerijos dalimi ir sparčiai kontratakavo. Atvyko daugiau švedų kariuomenės, o lietuviai po valandą trukusios kovos buvo nugalėti. Jie buvo persekiojami dar apie penkis kilometrus, kol susirėmimai baigėsi. Oginskis neteko 140 vyrų ir pasitraukė Kauno link. Kitą rytą gretimuose kaimuose buvo rastas būrys sužeistų lietuvių. Persekiodami Oginskį, švedai nusiaubė ir sudegino Kelmę.

Pasekmės

Karolis privertė Oginskį bėgti iš Kauno link Vilniaus, po to paliko mieste 1300 karių Humerhilmo vadovaujamą įgulą ir, turėdamas tik kelis bendražygius, grįžo atgal pas Kurše, už 280 km, įsitvirtinusias pagrindines pajėgas. Nors visiškai sunaikinti Grigaliaus Antano Oginskio pajėgų nepavyko, jos buvo sėkmingai išstumtos iš Žemaitijos, tačiau netrukus grįžo į Kauno apylinkes ir surengė keletą kautynių su ten dislokuotais švedų kariais. Nepaisant to, Kaune buvo įkurta svarbi Švedijos priešakinė operacijų bazė.

Pastabos

Dažnai vyko susirėmimai; be kitų atvejų, buvo pranešta, kad prie Kretingos Meijerfeldą užpuolė 2 000 lietuvių.
Švedų pėstininkai, nors ir važiavo rogėmis, nesugebėjo pasivyti raitelių; jie atvyko tik po mūšio.
1702 m. sausio 17 d. 110 švedų raitelių sunaikino Punios lietuvių kavalerijos kuopą, žuvo 30–40 lietuvių; po trijų dienų 600 kazokų užpuolė 80 švedų tame pačiame kaime, bet buvo atremti. Žuvo 60–70 kazokų, o švedų – tik 3.

Išnašos

Uddgren 1919, pp. 6–7.
Pönitz 1858, p. 19.
Rosen 1936, p. 17.
Parthenay 1734, p. 338.
Defoe 1720, pp. 79–80.
Uddgren 1919, p. 9.
Rosen 1936, p. 19.
Rosen 1936, p. 20.
Lundblad 1835, p. 144.
Stenhammar 1918, p. 26.
Stenhammar 1918, pp. 26–27.
Pönitz 1858, p. 21.
Carlson 1885, p. 44.
Carlson 1885, p. 45.
Stenhammar 1918, p. 27.
Ghelen 1702, p. 16.
Stenhammar 1918, pp. 27–28.
Stenhammar 1918, p. 28.
Stenhammar 1918, pp. 28–29.
Rosen 1936, p. 25.

Šaltiniai

Brunner, Ernst (2016), Carolus Rex: Karl XII – hans liv i sanning återberättat, Stokholmas: Albert Bonniers Förlag, ISBN 9789100160982
Carlson, Fredrik (1885), Sveriges Historia under Carl den Tolftes Regering, Stokholmas: P.A. Norstedt & Söner, OCLC 881561260
Defoe, Daniel (1720), The History of the Wars, of His Late Majesty Charles XII, King of Sweden, Švedija: H. P.
Ghelen, Giov. van (1702), Avvisi italiani, ordinarii e straordinarii, Volume 19, Viena
Lundblad, Knut (1835), Carl XII:s historia, volume I, Schmidt & Comp
Parthenay, Jean-Baptiste (1734), The History of Poland Under Augustus II, volume I, Lenkija: W. Lewis
Phillips, John (1702), The Present State of Europe, Or, The Historical and Political Mercury, volume 13, Londonas: Randal Taylor, 1690-, OCLC 756927031
Pönitz, Karl (1858), Karl XII betraktad från krigsvetenskaplig synpunkt, N.M. Lindhus Boktryckeri
Rosen, Carl (1936), Bidrag till kännedom om de händelser, som närmast föregingo svenska stormaktsväldets fall, volume I, Stokholmas: P.A. Norstedt & Söner
Stenhammar, Waldemar (1918), Östgöta Kavalleriregemente i Karl XII:s Krig, Linšiopingas: A.-B. Östgöta Correspondentens Boktryckeri, OCLC 801814346
Uddgren, Hugo E. (1919), Karolinen Adam Ludvig Lewenhaupt hans krigföring i Kurland och Litauen 1703-1708, Volume 1, Geteborgas: Elanders Boktryckeri Aktiebolag

[6] Dažnai vyko susirėmimai; be kitų atvejų, buvo pranešta, kad prie Kretingos Meijerfeldą užpuolė 2 000 lietuvių.

[10] Švedų pėstininkai, nors ir važiavo rogėmis, nesugebėjo pasivyti raitelių; jie atvyko tik po mūšio.

[22] 1702 m. sausio 17 d. 110 švedų raitelių sunaikino Punios lietuvių kavalerijos kuopą, žuvo 30–40 lietuvių; po trijų dienų 600 kazokų užpuolė 80 švedų tame pačiame kaime, bet buvo atremti. Žuvo 60–70 kazokų, o švedų – tik 3.

[FOOTNOTEUddgren19196–7-1] Uddgren 1919, pp. 6–7.

[FOOTNOTEPönitz185819-2] Pönitz 1858, p. 19.

[FOOTNOTERosen193617-3] Rosen 1936, p. 17.

[FOOTNOTEParthenay1734338-4] Parthenay 1734, p. 338.

[FOOTNOTEDefoe172079–80-5] Defoe 1720, pp. 79–80.

[FOOTNOTEUddgren19199-7] Uddgren 1919, p. 9.

[FOOTNOTERosen193619-8] Rosen 1936, p. 19.

[FOOTNOTERosen193620-9] Rosen 1936, p. 20.

[FOOTNOTELundblad1835144-11] Lundblad 1835, p. 144.

[FOOTNOTEStenhammar191826-12] Stenhammar 1918, p. 26.

[FOOTNOTEStenhammar191826–27-13] Stenhammar 1918, pp. 26–27.

[FOOTNOTEPönitz185821-14] Pönitz 1858, p. 21.

[FOOTNOTECarlson188544-15] Carlson 1885, p. 44.

[FOOTNOTECarlson188545-16] Carlson 1885, p. 45.

[FOOTNOTEStenhammar191827-17] Stenhammar 1918, p. 27.

[FOOTNOTEGhelen170216-18] Ghelen 1702, p. 16.

[FOOTNOTEStenhammar191827–28-19] Stenhammar 1918, pp. 27–28.

[FOOTNOTEStenhammar191828-20] Stenhammar 1918, p. 28.

[FOOTNOTEStenhammar191828–29-21] Stenhammar 1918, pp. 28–29.

[FOOTNOTERosen193625-23] Rosen 1936, p. 25.