Karolis XII

Kilęs iš Vitelsbachų dinastijos Pfalco-Cveibriukeno atšakos. Tėvas Karolis XI, motina Danijos ir Norvegijos karaliaus Frederiko III duktė Ulrika Eleonora, sesuo būsimoji Švedijos karalienė Ulrika Eleonora.

1697 m. Riksdagas jį pripažino pilnamečiu, karūnuotas 1697 m. gruodžio 14 d. Tęsė tėvo absoliutizmo politiką.

Vadovavo Švedijos kariuomenei Šiaurės karo (1700–1721 m.) metu prieš 1699 m. susidariusią koaliciją (Danija, Rusija, Saksonija), ne kartą nugalėjo koalicijos pajėgas. 1700 m. vasarą Anglijos ir Olandijos laivynų padedamas išsilaipino Zelandijoje ir privertė Daniją pasirašyti taiką.

1700 m. lapkričio mėn. su kariuomene išsilaipino Estijoje, prie Narvos sumušė didesnę Rusijos kariuomenę. 1701 m. pradėjo kovos veiksnius prieš Abiejų Tautų Respubliką ir Saksonijos valdovą Augustą II. Prie Rygos įveikęs Saksonijos kariuomenę įsiveržė į Abiejų Tautų Respubliką, kuri formaliai antišvediškai koalicijai nepriklausė. Buvo užimti Skuodas, Kėdainiai, Kaunas, Vilnius.

1702 m. įžengė į Lenkiją, prie Klišovo sumušė saksų-lenkų kariuomenę, vadovaujamą Augusto II. 1704 m. privertė Augustą II atsisakyti Abiejų Tautų Respublikos sosto vaivados Stanislovo Leščinskio naudai. 1706 m. puolė Saksoniją, privertė Augustą II oficialiai atsisakyti sosto ir pasitraukti iš karo. Sustiprinęs kariuomenę 1707 m. sugrįžo į Abiejų Tautų Respubliką, iš kur išvijo Rusijos kariuomenę.

Ketindamas užimti Maskvą įžengė į Rusijos teritoriją, 1708–1709 m. žiemą praleido Ukrainoje. Jo žygis į Rusiją baigėsi pralaimėjimu Poltavos mūšyje 1709 m. Pasitraukė į Osmanų imperiją, iki 1713 m. rezidavo Benderuose (dab. Tighina, Moldavija). Padedamas būsimo karaliaus tėvo Stanislovo Poniatovskio 1710 m., 1711 m. ir 1712 m. įkalbinėjo Turkiją pulti Abiejų Tautų Respubliką, bet kiekvienąkart netrukus būdavo sudaroma taika. Bandė įkalbėti Turkijos sultoną skelbti karą Rusijai.

1714 m. rudenį raitas per Vengriją ir Vokietiją per 14 dienų nujojo apie 2200 km ir pasiekęs Štralzundą, 1715 m. parvyko į Švediją. Nepaisydamas šalyje stiprėjančio nepasitenkinimo karu, nes didėjo mokesčiai ir rinkliavos kariuomenei, kariavo toliau. Paleido Riksdago sesiją, valdė padedamas patikimų patarėjų. Vienas jų, G. H. von Gortzas, 1718 m. pradėjo derybas su Rusija.

1718 m. puolė Danijai priklausančią Norvegiją. Mirtinai (sklido gandai, kad savų) pašautas per Fredrikshaldo tvirtovės apsiaustį.

Buvo paskutinis absoliutinis Švedijos monarchas. Nors buvo itin gabus ir energingas karvedys, patyrė pralaimėjimą, po kurio Švedija prarado Europos didžiosios valstybės statusą. ^[1]

• Ragnhild Hatton, Charles XII. London, 1968.
• Peter From, Karl XII: s död – gåtans lösning (2005)
• Gunnar Grenander, „Karl XII:s död. Ett ögonvittnes berättelse bekräftas“, Meddelanden från Armémuseum 1988
• Frans G. Bengtsson, Karl XII: s levnad (1935-36)
• Voltaire, Carl XIIs historia (1731)
• Bengt Liljegren, Karl XII: En biografi (2000)
• Rolf Uppström, Mysteriet Karl XII: s död (1994)
• Rolf Uppström, "Vilken sorts kula ändade Karl XII:s liv? ", Karolinska förbundets årsbok 2006
• Arthur Stille, Carl XII: s fälttågsplaner 1707–1709 (1908)
• Harald Hjärne, Karl XII: Omstörtningen i Östeuropa 1697–1703 (1902)
• Albert Sandklevs m. fl. „Carl XII:s död“ (1940)
• Karolinska förbundets och Stig Jägerskiölds m. fl. „Sanning och sägen om Karl XII död“ (1941)