Streikai Lenkijoje 1988 m tai masiška darbininkų streikų banga įsiplieskusi 1988 m Lenkijos Liaudies Respublikoje Streik

Streikai Lenkijoje 1988 m. – tai masiška darbininkų streikų banga, įsiplieskusi 1988 m. Lenkijos Liaudies Respublikoje. Streikai, taip pat demonstracijos gatvėse tęsėsi visą pavasarį ir vasarą bei baigėsi tik rugsėjo pradžioje. Šiais veiksmais buvo sudrebinti šalies komunistinio režimo pamatai: valdžia buvo priversta pradėti kalbėti apie Solidarumo pripažinimą. Vėliau tais pačiais metais režimas nusprendė vykdyti derybas su opozicija, kurios baigėsi Apskritojo stalo susitarimu 1989 m. Antroji, didesnė streikų banga (1988 m. rugpjūtis) nustebino ne tik vyriausybę, bei ir Solidarumo lyderius, kurie nesitikėjo tokio masto protestų. Šiuos streikus dažniausiai organizavo vietos aktyvistai, nežinodami, kad jų vadai Varšuvoje jau pradėjo slaptas derybas su komunistais.

Priešistorė

1890-ųjų metų Lenkija buvo paskendusi gilioje ekonominėje krizėje, kurią įtvirtino 1981–1983 m. karinės padėties. Pramoninė gamyba buvo 1979 m. lygyje. Vidutinis infliacijos lygis 1988 m. pakilo iki 60%, o Lenkijos skola Vakarų valstybėms padidėjo nuo 25 milijardų JAV dolerių 1981 m. iki 43 milijardų 1989 m. Be to, įvesta karinė padėtis buvo nesėkminga – 1982 m. Solidarumas buvo uždraustas, tačiau ir toliau veikė pogrindyje. Tokiomis aplinkybėmis tautos pyktis ir nusivylimas, kurį didinamo ekonominė krizė ir nuolat mažėjantys gyvenimo standartai, augo. Daugiau nei 60% gyventojų gyveno skurde, infliacija, skaičiuojama pagal juodosios rinkos kursą, 1982–1987 m. buvo pasiekusi 1500%.

1987 m. lapkričio 29 d. komunistai, nežinodami, kokiu būdu kovoti su krize, nusprendė kreiptis į visuomenę prašydami padidinti kainas 110%, vadindami tai . Zbignevo Mesnerio vyriausybė pralaimėjo referendumą – remiantis nepriklausomais šaltiniais, jame dalyvavo tik apie 30% rinkėjų, nors oficialiai buvo pranešama apie 63,8% dalyvavimą. Tačiau nuo 1988 m. vasario 1 d. vicepremjeras nusprendė įvesti kainų padidinimą, taip įvykdydamas didžiausią kainų šuolį nuo 1982 m. Tai buvo nesėkmingas žingsnis – masinio kainų padidėjimo metu darbo užmokestis padidėjo 40%, taip kompensuodamas kainų augimą. Infliacija augo nerimą keliančiu greičiu, ir 1989 m. pabaigoje buvo beveik pasiektas hiperinfliacijos lygis.

1987 m. pabaigoje komunistinė valdžia inicijavo represijas prieš pogrindžio Solidarumo bei kitų organizacijų aktyvistus. Lapkričio 9 d. buvo sulaikytas , lyderis. Vietinės Solidarumo šakos masiškai bandė legalizuotis teismuose, tačiau jų pareiškimai buvo atmetami.

1987 m. rugpjūčio 31 d., praėjus lygiai 7 metams po , Varšuvoje, Vroclave, Liubline ir Bydgoščiuje vyko demonstracijos ir susirėmimai su . 1988 m. kovo 8 d., Nepriklausoma studentų asociacija, minėdama 1968 m. politinės krizės Lenkijoje metines, organizavo protestų akcijas Varšuvoje, Krokuvoje ir Liubline. Aktyviausi demonstrantai buvo iš karto suimami.

1988 m. pavasario streikai

1988 m. balandžio 21 d. 5000 Staliovos Volios geležies apdirbimo gamyklos darbuotojų organizavo mitingą, kurio metu jie reikalavo baigti represijas prieš Solidarumo judėjime dalyvaujančius asmenis ir pakelti algas 20000 zlotų. Po keturių dienų, balandžio 25 d., streikai įsiplieskė Visuomeninio transporto įmonėje Bydgoščiuje ir Inovroclave. Kitą dieną prie streikuojančiųjų prisijungė viena didžiausių Lenkijos įmonių – Lenino geležies apdirbimo gamykla Krokuvoje. Darbininkai reikalavo pakelti algas, vėl įdarbinti atleistus Solidarumo narius bei legalizuoti Solidarumą. Po dar trijų dienų prie streiko prisidėjo Staliovos Volios geležies apdirbimo gamyklos darbuotojai. Staliovoje Volioje jėgos demonstravimo, grasinimų ir reguliariosios kariuomenės karių atvykimo pakako, kad jau balandžio 30 d. streikas nurimtų. Tačiau Krokuvos darbininkai nepasidavė, todėl komunistinė valdžia nusprendė panaudoti jėgą. Naktį iš gegužės 4 į gegužės 5 darbininkų streikas buvo numalšintas žiaurių saugumo pajėgų (ZOMO) ir antiteroristinių padalinių pagalba. Reaguodamos į tokias atakas, keletas Lenkijos gamyklų suorganizavo palaikymo protestus ir mitingus.

Gegužės 1 d. taikios demonstracijos įvyko Belsko-Bialos, Dombrova Gurničos, Gdansko, Krokuvos, Lodzės, Plocko, Poznanės, Varšuvos ir Vroclavo miestuose. Juose dalyvavo tūkstančiai žmonių, kai kur prasidėjo susirėmimai gatvėse. Kitą dieną įsiplieskė streikas Lenino laivų statykloje Gdanske, kurios darbininkai reikalavo legalizuoti Solidarumą. Netrukus Gdanske pasirodė Tadeušas Mazovieckis ir , pasiruošę kalbėti su gamyklos vadovais. Tačiau derybos buvo bevaisės ir gegužės 10 d., grasinant jėgos panaudojimu, streikas buvo numalšintas. Paskutinis pavasario streikas įvyko Ščecine, kuriame dalyvavo visuomeninio transporto įstaigų darbuotojai.

1988 m. vasaros streikai

Pavasario ir vasaros pradžios laikotarpyje situacija Lenkijoje negerėjo. Keliuose miestuose Solidarumo filialai bandė legalizuoti savo veiklą, tačiau nesėkmingai. Liepos 19 d. vyko vietos valdžios rinkimai, kuriuos Solidarumas ragino boikotuoti. Liepos 26 d. vyriausybės spaudos atstovas pasakė, kad Solidarumas – tai praeitis, o po dviejų dienų Lenkijos sociologai paskelbė, kad tik 28% Lenkijos gyventojų tiki vyriausybės reformų sėkme. Dauguma žmonių manė, kad reformos baigsis dar gilesne krize. Pirmieji vasaros streikai prasidėjo rugpjūčio 15 d. Aukštutinėje Silezijoje, Jastšembo Zdrujaus mieste.

Aukštutinė Silezija

Rugpjūčio 15 d. streikas įsiplieskė Jastšembo Zdrujaus miesto Liepos manifesto anglies kasykloje (ši kasykla buvo streikų centru ir 1980 m.). Joje dirbantys kalnakasiai norėjo pradėti streiką gegužės 15 d., tačiau pagrindinius Solidarumo aktyvistus sulaikė Saugumo tarnyba, gavusi informaciją apie jų planus. Antroje rugpjūčio pusėje kitos anglies kasyklos prisijungė prie streikuojančių. Mieste buvo įkurtas Tarpgamyklinis streikų komitetas, kuriam vadovavo Krzysztof Zakrzewski. Kalnakasius taip pat rėmė ir vietos kunigas Bernard Czarnecki.

Didžiausios streikuojančios anglies kasyklos:

Borynia (Jastšembas Zdrujus)
Jastrzębie (Jastšembas Zdrujus)
Moszczenica (Jastšembas Zdrujus)
ZMP ()
Krupiński (Žorai)
LLR XXX-mečio ()
Gegužės 1 ()
Marcel (Silezijos Vodzislovas)
Morcinek ()
Andaluzja (Pekarai)
Lenin (Myslovicės)

Komunistų slaptosios tarnybos bei konformistiniai Solidarumo lyderiai buvo nustebinti Aukštutinės Silezijos streikais. Saugumo tarnybos agentas 1988 m. rugpjūčio 14 d. ataskaitoje parašė: Mūsų šaltiniai teigia, kad opozicijos lyderiai nieko neplanuoja. Vėliau kai kuriuos streikus numalšino Pilietinė milicija. Dauguma streikų kilo anglies kasyklose, kurių darbininkai buvo čia perkelti 70-aisiais. „Tradicinės“ anglies kasyklos, išskyrus Andaluzja iš Pekarų bei Leniną iš Myslovicų neprisijungė prie streikų.

Rugsėjo 2 d. į Liepos manifesto anglies kasyklą, kurioje streikas vis dar nebuvo pasibaigęs, atvyko Lechas Valensa. Po jo pasirodymo ir ilgų kalbų kalnakasiai nusprendė streiką užbaigti. Tai buvo ilgiausias tokio tipo protestas komunistinėje Lenkijoje.

Ščecinas

Rugpjūčio 17 d. streikas prasidėjo Ščecino uoste. Po kelių dienų darbą nutraukė kitos miesto įmonės, buvo sukurtas Tarpgamyklinis streiko komitetas. Jis paskelbė keturių reikalavimų sąrašą, tarp kurių buvo ir Solidarumo legalizavimas. Rugpjūčio 28 d. komitetas paskelbė, kad jų vieninteliu atstovu yra Valensa. Reaguodamas į tai, Valensa išsiuntė į Ščeciną informaciją apie jo susitikimą su Česlavu Kiščiaku, kurio metu buvo aptarta Apskritojo stalo derybų pradžios galimybė. Nepaisant to streikas tęsėsi dar iki rugsėjo 3 d.

Staliova Volia

Didžiausias 1988 m. vasaros streikas įvyko Staliovos Volios plieno gamykloje, kuriame dalyvavo apie 10000 darbuotojų. Gamykla buvo apsupta sukarintų policijos padalinių. Plieno gamyklos streikas buvo reikšmingas visai sistemai, todėl kartais yra vadinamas ketvirtąja komunizmo karsto vinimi.

Kadangi Staliovoje Volioje buvo gaminami ginklai, gamykla, kurioje 80-aisiais metais dirbo per 21000 žmonių, buvo akylai stebima saugumo tarnybų. Nors gamyklos darbuotojams buvo griežtai draudžiama užsiimti bet kokia opozicine veikla, būtent ji tapo vienu iš ryškiausių protestų ir demonstracijų centru, o 1988 m. pavasarį pradėjo pirmąjį tų metų streiką. Rugpjūčio 22 d. rytą darbuotojai nusprendė organizuoti okupacinį streiką, turėdami tik vieną reikalavimą – legalizuoti Solidarumą. Šis sprendimas buvo ypatingai svarbus visos Lenkijos ateičiai, kadangi Aukštutinės Silezijos streikai po truputį rimo. vadovaujamas streikas tęsėsi 11 dienų. Darbininkus rėmė vietos kunigai ir taip vadinamo Rėmimo biuro aktyvistai, kurie pristatydavo maistą, vaistus, antklodes, padėjo specialiųjų tarnybų sužeistiems asmenims, taip pat informavo Vakarų Europą apie įvykius Staliovos Volios gamykloje. Kiekvieną dieną prie plieno gamyklos vartų Nr. 3 susirinkdavo miesto gyventojai, čia vietinis kunigas Edmund Frankovski paaukojo dvi mišias, kuriose dalyvavo per 10000 žmonių.

Staliovos Volios streikas baigėsi rugsėjo 1 d., kai to asmeniškai paprašė Lechas Valensa. Tą dieną jis paskambino Vieslavui Vojtasui ir pasakė: Esate nuostabūs, tačiau prašau, užbaikite streiką. Prašau Jūsų Solidarumo vardu. Vykdydami Valensos prašymą, 4000 gamyklos darbuotojų rugsėjo 1 d. 19:00 val. paliko gamyklos teritoriją. Kartu su maždaug 15 tūkst. žmonių minia jie nužygiavo į Marijos Lenkijos Karalienės bažnyčią, kur kunigas Edmund Frankovski juos sutiko žodžiais: „Nelegalus kunigas sveikina nelegalaus streiko dalyvius“.

Gdanskas

Rugpjūčio 19 d. jaunų aktyvistų grupė dalino skrajutes, ragindama Gdansko Lenino laivų statyklos darbuotojus prisijungti prie streikuojančiųjų Jastšembie Zdrujuje. Pagal Solidarumo gamyklos skyriaus lyderį, , telefoninio pokalbio su Lechu Valensa buvo nutarta, kad streikas prasidės pirmadienį – rugpjūčio 22. Tą dieną, 7:00 val., apie 3000 darbuotojų atidėjo į šalį savo darbo įrankius. Jų vienintelis reikalavimas buvo trumpas ir aiškus – legalizuoti Solidarumą.

Labai greitai prie laivų statyklos prisijungė ir kitos gamyklos: Šiaurės uostas, Šiaurės laivų statykla, Laivų taisykla. Buvo sušauktas Tarpgamyklinis streiko komitetas, kuriam vadovavo . Gamyklų darbuotojus palaikė žinomi asmenys: , Adamas Michnikas, Lechas Kačinskis, Jaroslavas Kačinskis. Šis streikas buvo kitoks nei 1980 m. rugpjūtį: valdžia nedisponavo jėga, galinčia priversti pasiduoti streikuojančius asmenis. Be to, gamyklas aplankė aukšto rango svečiai iš užsienio, todėl jėgos panaudojimas buvo mažai tikėtinas. Istorijos profesorius pavadino Gdansko įvykius tikrosios streiku. Gdansko laivų statyklos darbininkai šaipėsi iš slaptųjų ir milicijos agentų, pagaminę tanką iš putplasčio su užrašu Palikite jūsų ginklus prie vartų, mes norime dialogo.

Gdansko streikas baigėsi rugsėjo 1 d., o rugsėjo 3 buvo pasirašytas abipusis susitarimas, kuriame komunistinė valdžia pasižadėjo nepersekioti streikavusiųjų. Šis pažadas buvo sulaužytas. Šimtai žmonių buvo atleisti 1988 m. rudenį.

Padariniai

Iš pradžių komunistinė valdžia bandė grasinti protestuojantiems; rugpjūčio 20 d. Nacionalinis saugumo komitetas paskelbė, jog yra ruošiamasi įvesti nepaprastąją padėtį visoje šalyje. Tačiau pamatę streikuojančių darbuotojų ryžtą, valdžios atstovai suprato, kad debatų su oficialiai neegzistuojančia organizacija nebus galima išvengti. Rugpjūčio 31 d. generolas Česlavas Kiščiakas susitiko su Lechu Valensa. Pokalbio metu, kuriame dalyvavo ir arkivyskupas Bronisław Wacław Dąbrowski, Kiščiakas kalbėjo apie streikų sustabdymą bei žadėjo pasirūpinti Solidarumo įteisinimu.

Nors kai kurie Solidarumo aktyvistai prieštaravo Valensai, darbuotojai greitai grįžo prie įprastinio darbo ritmo. Paskutiniai streikai Ščecine baigėsi rugsėjo 3 d. Gruodžio 18 d. Valensa įkūrė , kuris atvėrė kelią pasirengti Apskritojo stalo deryboms ir sėkmingai jas užbaigti.

Šaltiniai

Andy Zebrowski. Turning the tables? Socialis Worker Reviev issue 113, 1988 spalis, 14-15 psl. (anglų kalba) (prieiga 2014-10-13)
Poland. 1984–1988 Negotiations and the big debate (anglų kalba) (prieiga 2014-10-13)
Andrzej Grajewski. Drugi Sierpień (lenkų kalba) (prieiga 2014-10-13)
Robert Bideleux, Ian Jeffries. A History of Eastern Europe: Crisis and Change, Taylor & Francis, 2007, 516 psl. (anglų kalba) (prieiga 2014-10-13)
Arthur R. Rachwald. In Search of Poland: The Superpowers' Response to Solidarity, 1980–1989 Hoover Press, 1990, 120 psl. (anglų kalba) (prieiga 2014-10-13)
Grzegorz W. Kołodko. Polish hyperinflation and stabilization 1989–1990. MOST: Economic Policy in Transitional Economies 1991, Volume 1, Issue 1, 9-36 psl. (anglų k.)
„Wiosna nasza” – kwietniowo-majowy strajk w Hucie im. Lenina Archyvuota kopija 2016-04-03 iš Wayback Machine projekto. (lenkų kalba) (prieiga 2014-10-13)
Encyklopedia Solidarności. Lipiec 1988 Archyvuota kopija 2014-10-17 iš Wayback Machine projekto. (lenkų kalba) (prieiga 2014-10-13)
Encyklopedia Solidarności. Znowu Jastrzębie Archyvuota kopija 2015-09-24 iš Wayback Machine projekto. (lenkų kalba) (prieiga 2014-10-13)
Padraic Kenney, A Carnival of Revolution: Central Europe 1989 , Princeton University Press, 2003, 234 psl. (anglų k.) (prieiga 2014-10-13)
Polish Unrest Spreads; Dozens of Activists Held; Workers at 2nd Industrial Center Join Protest Archyvuota kopija 2012-10-25 iš Wayback Machine projekto. The Washington Post, 1988-04-30 (anglų k.) (prieiga 2014-10-13)
W drodze ku wolności (lenkų k.) (prieiga 2014-10-13)
Padraic Kennedy. Strikes in Shades of Orange. Poland, August 1888 (lenkų k.) (prieiga 2014-10-13)

Nuorodos

1988 m. Lenkijoje vykusių streikų žemėlapis
Staliova Volios plieno gamykla 1988 m. rugsėjo 1 d.

[1] Andy Zebrowski. Turning the tables? Socialis Worker Reviev issue 113, 1988 spalis, 14-15 psl. (anglų kalba) (prieiga 2014-10-13)

[2] Poland. 1984–1988 Negotiations and the big debate (anglų kalba) (prieiga 2014-10-13)

[3] Andrzej Grajewski. Drugi Sierpień (lenkų kalba) (prieiga 2014-10-13)

[4] Robert Bideleux, Ian Jeffries. A History of Eastern Europe: Crisis and Change, Taylor & Francis, 2007, 516 psl. (anglų kalba) (prieiga 2014-10-13)

[SEARCH-5] Arthur R. Rachwald. In Search of Poland: The Superpowers' Response to Solidarity, 1980–1989 Hoover Press, 1990, 120 psl. (anglų kalba) (prieiga 2014-10-13)

[6] Grzegorz W. Kołodko. Polish hyperinflation and stabilization 1989–1990. MOST: Economic Policy in Transitional Economies 1991, Volume 1, Issue 1, 9-36 psl. (anglų k.)

[7] „Wiosna nasza” – kwietniowo-majowy strajk w Hucie im. Lenina Archyvuota kopija 2016-04-03 iš Wayback Machine projekto. (lenkų kalba) (prieiga 2014-10-13)

[8] Encyklopedia Solidarności. Lipiec 1988 Archyvuota kopija 2014-10-17 iš Wayback Machine projekto. (lenkų kalba) (prieiga 2014-10-13)

[Jastrzebie-9] Encyklopedia Solidarności. Znowu Jastrzębie Archyvuota kopija 2015-09-24 iš Wayback Machine projekto. (lenkų kalba) (prieiga 2014-10-13)

[10] Padraic Kenney, A Carnival of Revolution: Central Europe 1989 , Princeton University Press, 2003, 234 psl. (anglų k.) (prieiga 2014-10-13)

[11] Polish Unrest Spreads; Dozens of Activists Held; Workers at 2nd Industrial Center Join Protest Archyvuota kopija 2012-10-25 iš Wayback Machine projekto. The Washington Post, 1988-04-30 (anglų k.) (prieiga 2014-10-13)

[12] W drodze ku wolności (lenkų k.) (prieiga 2014-10-13)

[13] Padraic Kennedy. Strikes in Shades of Orange. Poland, August 1888 (lenkų k.) (prieiga 2014-10-13)