Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Otas fon Bismarkas vok Otto Eduard Leopold von Bismarck Schönhausen 1815 m balandžio 1 d Šionhausene dabar Saksonijoje A
Otas fon Bismarkas
Otas fon Bismarkas (vok. Otto Eduard Leopold von Bismarck-Schönhausen; 1815 m. balandžio 1 d. Šionhausene, dabar Saksonijoje-Anhalte – 1898 m. liepos 30 d. Frydrichsru, netoli Hamburgo) – Prūsijos ir Vokietijos XIX a. politikas, būdamas Prūsijos ministru pirmininku 1862–1890 m., jis prižiūrėjo Vokietijos suvienijimą. Nuo 1867 m. Bismarkas buvo Šiaurės Vokietijos sąjungos kancleris. Kai 1871 m. atsirado antroji Vokietijos imperija, tapo jos pirmuoju kancleriu ir buvo pramintas „Plieniniu kancleriu“. Būdamas ministru pirmininku Bismarkas turėjo didelės įtakos to meto Vokietijos politikai.
| Otas fon Bismarkas vok. Otto Eduard Leopold von Bismarck-Schönhausen | |
|---|---|
| Gimė | 1815 m. balandžio 1 d. Šenhauzenas, dab. Saksonija-Anhaltas |
| Mirė | 1898 m. liepos 30 d. (83 metai) Frydrichsru, netoli Hamburgo |
| Tėvas | Karlas Vilhelmas Ferdinandas von Bismarkas |
| Motina | Vilhelmina Luiza Menken |
| Sutuoktinis (-ė) | Johanna von Puttkamer |
| Vaikai | Marie, Herbertas, Vilhelmas |
| Veikla | Prūsijos ir Vokietijos XIX a. politikas, Prūsijos ministras pirmininkas 1862–1890 m., nuo 1867 m. Šiaurės Vokietijos sąjungos kancleris |
| Žymūs apdovanojimai | |
| Vikiteka | Otto von Bismarck |
| Parašas | |
Jaunystė
Bismarkas gimė Šionhausene, turtingos šeimos dvare į vakarus nuo Berlyno, Prūsijos karalystės Saksonijos provincijoje. Jo tėvas Karl Wilhelm Ferdinand von Bismarck (1771 m. lapkričio 13 d. – 1845 m. lapkričio 22 d.) buvo žemvaldys ir buvęs Prūsijos karininkas. Motina buvo Wilhelmine Luise Mencken. Bismarkas mokėsi Graues Kloster gimnazijoje. Septyniolikos metų jis įstojo į Jurgio Augusto universitetą Giotingene, kur vienerius metus buvo Giotingeno Hanoverio korpuso narys, prieš stodamas į Frydricho Vilhelmo universitetą Berlyne. Nors Bismarkas tikėjosi tapti diplomatu, jis sugebėjo gauti tik nereikšmingus administracinius postus Achene ir Potsdame.
Bismarkas vedė aukštakilmę Johanna von Puttkamer (1824 m. balandžio 11 d. – 1894 m. lapkričio 27 d.) Alt-Kolziglove 1847 m. liepos 28 d. Kaip Puttkamer, jis tapo pietistu liuteronu. Jų ilgoje ir laimingoje santuokoje gimė dukra (Marie) ir du sūnus (Herbertas ir Vilhelmas, žinomas kaip „Bilas“), visi vaikai išgyveno.
Ankstyva politinė karjera
Vedybų metais Bismarkas buvo išrinktas atstovu į naujai sukurtą Prūsijos įstatymų leidžiamąjį organą Vernichterio Landtagą. Čia jis gavo rojalisto ir reakcionieriaus reputaciją. Jis atvirai pritarė minčiai, kad monarchas turi Dievo suteiktą teisę valdyti.
1848 m. Prūsijoje kilo , kuri visiškai sutriuškino karalių Frydrichą Vilhelmą IV. Monarchas, iš pradžių linkęs prieš sukilimą panaudoti ginkluotas pajėgas, galiausiai buvo priverstas nusileisti maištininkams. Jis liberalams pasiūlė daugybę nuolaidų: pažadą paskelbti konstituciją, sutiko, kad Prūsija ir kitos vokiečių valstybės turi susijungti į vieną ir paskyrė liberalą Ludolf Cam ministru pirmininku. Bet metų pabaigoje liberalų pergalių neliko. Judėjimas susilpnėjo dėl vidinių kovų, o konservatoriai persigrupavo, gavo karaliaus paramą ir perėmė Berlyno valdžią. Nors konstitucija buvo paskelbta, ji nė iš tolo netenkino revoliucionierių reikalavimų.
1849 m. Bismarkas buvo išrinktas į Landtagą, žemesniuosius naujo įstatymų leidžiamojo organo rūmus. Šiuo karjeros laikotarpiu jis priešinosi Vokietijos suvienijimui, teigdamas, kad šiame procese Prūsija praras nepriklausomybę. Jis sutiko būti Prūsijos atstovu Frankfurto parlamento susirinkime, kuriame Vokietijos valstybės aptarė susijungimo planus, bet vien tam, kad efektyviau priešintųsi susijungimui. Parlamentas nesugebėjo pasiekti Vokietijos susivienijimo, nes jam trūko stipriausių vokiečių valstybių Prūsijos ir Austrijos paramos.
1851 m. Frydrichas Vilhelmas paskyrė Bismarką Prūsijos pasiuntiniu į Vokietijos sąjungos Parlamentą Frankfurte. Per aštuonis Frankfurte praleistus metus pasikeitė jo politinės pažiūros. Nebeveikiamas ultrakonservatyvių draugų Prūsijoje, Bismarkas tapo mažesnis reakcionierius. Jis manė, kad Prūsijai reikia susivienyti su kitomis vokiečių valstybėmis, kad atsvertų didėjančią Austrijos įtaką. Todėl Vokietijos suvienijimo idėja jam tapo patrauklesnė.
1858 m. Frydrichas Vilhelmas patyrė priepuolį, po kurio jis liko paralyžuotas ir protiškai neįgalus. Jo brolis Vilhelmas I pradėjo valdyti Prūsiją kaip regentas. Jis atšaukė Bismarką iš Frankfurto ir paskyrė ambasadoriumi Rusijos imperijoje. Tai buvo paaukštinimas jo karjeroje, nes Rusija buvo viena iš dviejų galingiausių Prūsijos kaimynių (kita Austrija). Be to regentas paskyrė Helmuth von Moltke nauju Prūsijos Armijos štabo viršininku, Prūsijos karo ministru ir liepė jiems reorganizuoti armiją. Šie trys žmonės per kitus dvidešimt metų pakeitė Prūsiją.
Bismarkas Sankt Peterburge praleido ketverius metus ir susidraugavo su būsimu varžovu princu . 1862 m. liepą jis buvo nusiųstas į Paryžių kaip ambasadorius. Nepaisant daugybės metų praleistų užsienyje, Bismarkas neatitrūko nuo Prūsijos vidaus reikalų. Jį informuodavo draugas Roon, su kuriuo jis buvo sudaręs ilgalaikę politinę sąjungą.
Prūsijos ministras pirmininkas
Regentas Vilhelmas tapo karaliumi po brolio mirties 1861 m. Naujasis monarchas dažnai konfliktuodavo su liberalesniu Prūsijos parlamentu. Krizė kilo 1862 m., kai parlamentas atsisakė reorganizuojamai armijai suteikti daugiau lėšų. Ministrai nesugebėjo įtikinti parlamento, o karalius nenorėjo nusileisti. Vilhelmas manė, kad Bismarkas yra vienintelis politikas, sugebantis išspręsti problemą, bet dvejojo dėl paskyrimo, nes šis reikalavo visiškos laisvės užsienio politikos klausimais. Kai 1862 m. rugsėjį Deputatų Rūmai (Abgeordnetenhaus) atmetė biudžetą, Roon įtikino Vilhelmą atšaukti Bismarką į Prūsiją. Rugsėjo 23 d. Bismarkas tapo Prūsijos ministru pirmininku.
Bismarkas ketino išlaikyti karaliaus viršenybę, išspręsdamas biudžeto problemą, netgi jei reikėtų panaudoti nelegalias priemones. Jis teigė, kad nenumačius konstitucijoje atvejo, kai įstatymų leidėjai nepatvirtina biudžeto, jis gali patvirtinti praėjusių metų biudžetą. Taip 1861 m. biudžeto pagrindu mokesčiai buvo renkami ketverius metus.
Kitais metais Bismarko nesantaika su įstatymų leidėjais dar labiau sustiprėjo. 1863 m. Deputatų Rūmai paskelbė rezoliuciją, jog jie nebegali susitarti su Bismarku. Atsakydamas į tai karalius paleido parlamentą, apkaltinęs, kad šis nori nekonstituciškai užvaldyti ministrų kabinetą. Bismarkas išleido įsaką, apribojantį spaudos laisvę. Šis sprendimas sukėlė net princo, būsimo karaliaus Frydricho III viešą nepritarimą. Nepaisant bandymų nutildyti kritikus, Bismarkas liko labai nepopuliariu politiku. Jo rėmėjai per 1863 m. spalio rinkimus blogai pasirodė, o liberalų koalicija (pagrindinė partija buvo ) laimėjo du trečdalius vietų. Parlamentas nuolat reikalavo, kad karalius atleistų Bismarką, bet šis to nedarė, bijodamas, kad po to atsiras liberalus ministrų kabinetas.
Vokietijos suvienijimas
Pergalė prieš Daniją ir Austriją
Vokietiją sudarė daugybė mažų valstybių, sujungtų į gana laisvą Vokietijos sąjungą. Kad suvienytų Vokietiją, Bismarkas naudojosi diplomatija ir Prūsijos armija. Jis neįtraukė į suvienijimą Austrijos, nes norėjo padaryti Prūsiją dominuojančia nacijos dalimi.
Bismarkui iškilo diplomatinė krizė, kai 1863 m. lapkritį mirė Danijos karalius Frederikas VII. Į Šlezvigo ir Holšteino kunigaikštystes pareiškė pretenzijas naujasis Danijos karalius Kristijonas IX ir Frederikas fon Augustenburgas (vokiečių kunigaikštis). Pastarąjį labai palaikė Prūsijos visuomenė. Bismarkas padarė labai nepopuliarų žingsnį pareiškęs, kad pagal prieš dešimtmetį paskelbtą kunigaikštystės legaliai priklauso Danijos karaliui. Tačiau jis pasipriešino, kai Kristijonas prijungė Šlezvigo ir Holšteino kunigaikštystes prie Danijos. Remiamas Austrijos, Bismarkas Danijai paskelbė ultimatumą, reikalaudamas sugrąžinti Šlezvigui jo buvusį statusą. Kai Danija atsisakė jį patenkinti, įsiveržė Austrija ir Prūsija, pradėdamos ir Danija neteko abiejų kunigaikštysčių. Iš pradžių buvo nuspręsta, kad Vokietijos sąjungos parlamentas nulems kunigaikštysčių likimą, bet prieš tai Bismarkas įtikino Austriją pritarti Gašteino konvencijai, kuri buvo pasirašyta 1865 m. rugpjūčio 20 d. Pagal ją Šlezvigas atiteko Prūsijai, o Holšteinas Austrijai. Tais pačiais metais Bismarkas tapo grafu fon Bismarku-Šionhauzenu.
Tačiau 1866 m. Austrija atsižadėjo susitarimo ir reikalavo, kad Vokietijos sąjunga nulemtų Šlezvigo ir Holšteino likimą. Bismarkas pasinaudojo tuo kaip pretekstu paskelbti karą Austrijai. Bismarkas Prūsijos karius pasiuntė užimti Holšteiną. Išprovokuota Austrija paprašė kitų vokiečių valstybių pagalbos ir prasidėjo Austrijos-Prūsijos karas. Albrecht von Roon reorganizacijos dėka Prūsijos armija buvo beveik tokio pat dydžio kaip Austrijos, turėjo modernių ginklų, o mobilizuoti kareiviai į frontą buvo vežami geležinkeliais, kurių Austrija turėjo labai mažai. Genialaus generolo Helmuth von Moltke vadovaujama Prūsijos armija kovėsi tik tuose mūšiuose, kuriuos galėjo laimėti. Bismarkas taip pat sudarė slaptą sąjungą su Italija, kuri norėjo Austrijos valdomos Venecijos. Italijos dalyvavimas kare privertė austrus padalinti savo pajėgas.
Visos Europos nuostabai, Prūsija greitai sumušė Austriją ir jos sąjungininkes triuškinančiame Kionigraco mūšyje. Pagal Prahos sutarį (1866 m.) buvo paleista Vokietijos sąjunga. Prūsija užėmė Šlezvigą, Holšteiną, Frankfurtą, Hanoverį, Hesę-Kaselį ir Nasau, o Austrija pažadėjo nesikišti į Vokietijos reikalus. Kad sustiprintų Prūsijos hegemoniją 1867 m. Prūsija ir kitos Šiaurės Vokietijos valstybės sudarė Šiaurės Vokietijos sąjungą. Vilhelmas I tapo jos prezidentu, o Bismarkas – kancleriu. Nuo tada prasidėjo istorikų vadinama „Austrijos kančia“, kai ji buvo paklusnus įrankis stipresnės Vokietijos rankose. Tokie šalių santykiai išliko iki Antrojo pasaulinio karo.
Karinės pergalės padarė Bismarką labai populiarų Prūsijoje. 1866 m. Deputatų Rūmų rinkimuose liberalai prarado daugumą vietų. Naujasis konservatyvesnis parlamentas geriau sutarė su Bismarku. Jo paprašytas parlamentas retrospektyviai patvirtino praėjusių ketverių metų biudžetą, kurie buvo įgyvendinti be įstatymų leidžiamosios valdžios sutikimo.
„Slidusis roplių“ fondas
Po 1866 m. karo Prūsija prijungė Hanoverio karalystę, Austrijos sąjungininkę. Buvo susitarta, kad Hanoverio karalius Jurgis V pasiliks apie 50 % karaliui priklausančio turto. Likę pinigai turėjo būti pervesti į nacionalinį iždą. Po to Bismarkas apkaltino Jurgį rengiant sąmokslą prieš valstybę ir atėmė jo dalį (16 mln. talerių) 1868 m. pavasarį. Iš tų pinigų Bismarkas įkūrė „slidųjį“ fondą (Reptilienfonds), skirtą papirkti žurnalistus ir diskredituoti politinius priešus. 1870 m. dalį šių pinigų jis panaudojo papirkti Bavarijos karalių Liudviką II, kad šis pritartų Vilhelmo I tapimui Vokietijos imperatoriumi.
Tie pinigai taip pat buvo panaudoti šnipinėti princo Federiko ir Viktorijos šeimynai. Jie buvo dideli princo Alberto gerbėjai ir planavo valdyti drauge kaip princas Albertas ir karalienė Viktorija bei planavo pataisyti vykdomosios valdžios trūkumus. Kanclerio, atsakingo kaizeriui, pareigybę turėjo pakeisti britiško stiliaus ministrų kabinetas, kurio ministrai turės atsakyti Reichstagui. Vyriausybės politika turėjo būti vykdoma pasiekus bendrą ministrų susitarimą. Kad pakenktų karališkajai porai kai Vilhelmas II buvo dar paauglys, Bismarkas atskyrė jį nuo tėvų ir pradėjo globoti pats. Jis planavo jį panaudoti prieš tėvus kaip ginklą, kad išlaikytų savo valdžią. Bismarkas mokė jaunąjį princą savo pažiūrų ir nepaklusnumo tėvams. Po to jo santykiai su tėvais, ypač angle motina, tapo labai blogi.
1892 m., po Bismarko atleidimo, kaizeris Vilhelmas II sustabdė fondo veiklą, o turto duodamas palūkanas pervedė į nacionalinį biudžetą.
Antrosios Vokietijos imperijos sukūrimas
Prūsijos pergalė prieš Austriją pablogino santykius su Prancūzija. Prancūzijos imperatorius Napoleonas III bijojo, kad galinga Vokietija pakeis galios balansą Europoje. Tačiau Bismarkas nevengė karo su Prancūzija. Jis tikėjosi, kad vokiečių valstybės palaikys Prancūziją agresore, susivienys už Prūsijos karaliaus nugaros.
Tinkama proga pasitaikė 1870 m., kai vokiečių princui Leopoldui buvo pasiūlytas Ispanijos sostas, tuščias nuo 1868 m. revoliucijos. Prancūzija pasipriešino kandidatūrai ir pareikalavo, kad joks Hohencolernų šeimos narys netaptų Ispanijos karaliumi. Kad išprovokuotų karą, Bismarkas išspausdino Emso depešą, kruopščiai redaguotą karaliaus Vilhelmo ir Prancūzijos ambasadoriaus grafo Benedetti pokalbio versiją.
Prancūzija pradėjo mobilizaciją ir paskelbė karą liepos 19 d., praėjus penkioms dienoms po depešos išleidimo Paryžiuje. Į tai buvo žiūrima kaip į agresiją ir vokiečių valstybės, apimtos patriotizmo ir nacionalizmo, siuntė karius Prūsijai. Bismarko sūnūs įstojo į Prūsijos kavaleriją. Prancūzijos-Prūsijos karas (1870 m.) buvo labai sėkmingas Prūsijai. Helmuth von Moltke vadovaujama armija laimėjo vieną mūšį po kito. Pagrindiniai mūšiai vyko vieną mėnesį (nuo rugpjūčio 7 d. iki rugsėjo 1 d.) ir Prancūzija visus juos pralaimėjo. Likusią karo dalį sudarė kruopščios vokiečių operacijos ir panika prancūzų pusėje.
Galiausiai Prancūzija neteko Elzaso-Lotaringijos, nes Moltke ir kiti generolai manė, jog to reikia, kad Prancūzija liktų gynybinėje pozicijoje. Tam priešinosi Bismarkas, nes jis nenorėjo, kad Prancūzija taptų nuolatiniu priešu.
Po karo Bismarkas iš karto ir pradėjo siekti Vokietijos suvienijimo. Jis tarėsi su pietinių valstybių atstovais, siūlė nuolaidų, jeigu jie sutiktų su susijungimu. Derybos pavyko ir Vilhelmas I tapo Vokietijos imperatoriumi 1871 m. sausio 18 d. Veidrodžių salėje Versalyje (taip dar labiau pažemindamas Prancūziją). Naujoji Vokietijos imperija buvo federacija: kiekviena iš 25 žemių (karalystės, didžiosios kunigaikštystės, kunigaikštystės, hercogystės ir laisvieji miestai) išlaikė tam tikrą autonomiją. Prūsijos karalius, būdamas Vokietijos imperatoriumi, nevaldė visos Vokietijos, o buvo tik pirmas tarp lygių (primus inter pares). Tačiau jis buvo Bundesrato, kuris susirinkdavo aptarti kanclerio pasiūlytą politiką, pirmininkas.
Vokietijos imperijos kancleris
1871 m. Bismarkas tapo princu fon Bismarku. Jis buvo paskirtas Vokietijos imperijos kancleriu, bet išlaikė Prūsijos pareigybes (ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro). Tad jis turėjo milžinišką įtaką vidaus ir užsienio politikoje. 1873 m. Prūsijos ministro pirmininko pareigybė trumpam buvo atskirta nuo kanclerio, kai pirmąjį postą užėmė Albrecht von Roon. Metų pabaigoje jis atsistatydino dėl prastos sveikatos ir Bismarkas vėl tapo ministru pirmininku.
Po to pagrindiniu Bismarko tikslu tapo Katalikų bažnyčios įtakos Vokietijoje mažinimas. Tai galėjo įtakoti popiežiaus Pijaus IX antiliberalūs teiginiai Klaidų programoje (1864 m.) ir ypač Popiežiaus neklystamumo dogma (1870 m.). Bismarkas bijojo, kad Pijus IX ir būsimieji popiežiai sukels nestabilumą Vokietijoje, pasinaudodami popiežiaus neklystamumo dogma kaip politiniu ginklu ir supriešins katalikus su protestantais. Kad to išvengtų, Bismarkas nesėkmingai bandė susitarti su kitomis Europos valstybėmis, kad būtų įtakojami popiežiaus rinkimai. Europos valstybės turėtų sutarti dėl netinkamų kandidatų į Šventąjį Sostą ir instruktuoti kardinolus už ką balsuoti. Prūsijoje (išskyrus Reino kraštą) kaip ir kitose šiaurės Vokietijos valstybėse, dominavo protestantai, o pietų Vokietijoje (pvz., Bavarijoje) – katalikai. Iš viso trečdalis gyventojų buvo katalikai. Bismarkas manė, kad Romos katalikų bažnyčia turi per daug politinės galios ir buvo sunerimęs dėl Katalikų Centro partijos atsiradimo (1870 m.).
Bismarkas pradėjo antikatalikišką kampaniją, vadinamą „Kultūrine kova“ (Kulturkampf). 1871 m. Prūsijos kultūros ministerijoje panaikintas Katalikų departamentas. 1872 m. iš Vokietijos išvaryti jėzuitai. Bismarkas iš dalies rėmė prieš Romą nusistačiusių Senosios Katalikų bažnyčios ir liuteronybės susijungimą. Griežtesni 1873 m. įstatymai vyriausybei leido prižiūrėti švietimą Romos katalikų seminarijose ir apribojo drausminančias bažnyčios jėgas. 1875 m. reikėjo civilinių vedybų ceremonijų, kurios anksčiau buvo įmanomos tik bažnyčioje. Tačiau šios pastangos tik sustiprino Katalikų Centro partiją ir 1878 m. Bismarkas nutraukė „Kultūrinę kovą“, kad išsaugotų likusį politinį kapitalą. Tais pačiais metais mirė Pijus ir jį pakeitė pragmatiškesnis Leonas XIII, vėliau su Bismarku užmezgęs geresnius santykius.
„Kultūrinė kova“ padėjo į savo pusę patraukti pasaulietinę Nacionalinę liberalų partiją, kuri tapo pagrindine jo rėmėja Reichstage. Bet 1873 m. prasidėjo (Gründerkrise), žlugus Vienos akcijų biržai. Tai buvo stipriausias smūgis Vokietijos ekonomikai nuo 1848–1849 m. revoliucijų laikų. Kad padėtų ekonomikai, kancleris apleido laisvą prekybą ir uždėjo muitus, o tai supykdė Nacionalinę liberalų partiją. „Kultūrinė kova“ ir jos pasekmės sukėlė visuomenės nepasitenkinimą šią programą rėmusia partija ir tuo pasinaudodamas Bismarkas atsiribojo nuo nacionalinių liberalų. Jų populiarumas smarkiai krito ir iki 1879 m. visi ryšiai su Bismarku nutrūko. Po to Bismarkas pradėjo ieškoti rėmėjų tarp konservatyvių frakcijų.
Kad išvengtų Austrijos-Vengrijos tautų problemų, valstybė bandė germanizuoti tautines mažumas, tokias kaip danai šiaurės Vokietijoje, prancūzai Elzase-Lotaringijoje ir lenkai rytų Vokietijoje.
Jo politika lenkų atžvilgiu buvo jiems nepalanki ir antilenkiška. Tai didino trintį tarp Prūsijos lenkų ir vokiečių. Ši politika buvo pagrįsta Bismarko įsitikinimu, kad lenkai kelia grėsmę Vokietijos valstybei. Pats Bismarkas rašė apie lenkus „kiekvienas nušauna vilkus, kai tik gali“ ir kalbėjo lenkiškai.
Bismarkas nerimavo dėl stiprėjančio socializmo judėjimo ir ypač Socialdemokratų partijos. 1878 m. jis įvedė antisocialistinius įstatymus. Buvo uždraustos socialistų organizacijos ir susirinkimai bei socialistinės literatūros platinimas. Jų lyderiai buvo suimami ir teisiami policijos teismuose. Bet parama socialistams vis tiek augo ir jie užimdavo vis daugiau vietų Reichstage, į kurį patekdavo kaip nepriklausomi kandidatai, nes to nedraudė Vokietijos konstitucija.
Bismarkas bandė sumažinti socializmo patrauklumą visuomenei, bandydamas patenkinti darbininkų klasę. Jis pradėjo daugybę socialinių reformų, kurios gali būti laikomos pirmaisiais Europoje darbo įstatymais. 1883 m. Sveikatos draudimo aktas suteikė darbininkams sveikatos draudimą, darbininkas mokėdavo du trečdalius, o darbdavys – vieną trečdalį įmokų sumos. Nelaimingų atsitikimų draudimo aktas atsirado 1884 m. O 1889 m. Vokietija pirmoji priėmė Pensijų įstatymą, bet pensinis amžius buvo 65 metai, o tokio amžiaus nedaug kas sulaukdavo. Kiti įstatymai uždraudė moterų ir vaikų darbą. Tačiau Bismarko pastangos nedavė laukto rezultato ir darbininkai vis tiek nebuvo patenkinti konservatyvia Bismarko vyriausybe.
Paskutiniai metai
1888 m. Vokietijos imperatorius Vilhelmas I mirė, palikdamas sostą Frydrichui III. Bet naujasis monarchas sirgo neišgydomu vėžiu ir tris savo valdymo mėnesius praleido kovodamas su liga, kol mirė. Sostas atiteko jo sūnui Vilhelmui II. Naujasis imperatorius priešinosi atsargiai Bismarko užsienio politikai ir pasisakė už energingą ir greitą ekspansiją, kuri turėjo iškovoti ir Vokietijai „vietos po saule“.
Konfliktas tarp Vilhelmo II ir jo kanclerio pablogino jų santykius. Bismarkas manė, kad gali nurodinėti Vilhelmui ir nekreipė dėmesio į jo politiką. Galutinis išsiskyrimas įvyko 1890 m. pradžioje, kai Bismarkas bandė įvesti toli siekiančius antisocialistinius įstatymus. Reichstago dauguma norėjo pritarti daugumai įstatymų, bet įvyko skilimas dėl akto, suteikiančio policijai galią išvyti socialistinius agitatorius iš namų, nes tuo laiku ši galia buvo taikoma pakenkti politiniams priešams. Nacionaliniai liberalai atsisakė padaryti šį įstatymą nuolatiniu, o konservatoriai grasino jį vetuoti, nes Bismarkas atsisakė jį šiek tiek pakeisti.
Ginčams tęsiantis Vilhelmas II susidomėjo socialinėmis problemomis, ypač elgesiu su kasyklų darbininkais, kurie streikavo 1889 m. ir dažnai pertraukdavo Bismarką taryboje, kad išsakytų savo nuomonę. Šis nesutikdavo su imperatoriaus politika ir bandė ją apeiti. Nors Vilhelmas pritarė įstatymo pakeitimui, Bismarkas vis tiek laikėsi savo. Kai jo argumentai neįtikino kaizerio, jis pasikarščiavo ir paaiškino, kodėl nori įstatymo žlugimo: socialistai agituos iki smurtinio susirėmimo, kuris bus panaudotas kaip pretekstas juos sutriuškinti. Vilhelmas II atsakė, kad nenori pradėti savo valdymo kruvina kampanija prieš pavaldinius. Kitą dieną, supratęs savo klaidą, Bismarkas nusileido kaizerio socialinei politikai.
Nepaisant to, santykiai su imperatoriumi blogėjo ir galutinis skilimas įvyko, kai Bismarkas ieškojo naujos parlamentinės daugumos, nes ankstesnę nuvertė antisocialistinių įstatymų žlugimas. Parlamente buvo dvi įtakingos partijos: Katalikų Centro partija ir konservatoriai. Bismarkas norėjo sudaryti naują bloką su Centro partija ir pakvietė Ludwig Windthorst aptartį sąjungą. Tai buvo paskutinis Bismarko politinis manevras. Vilhelmas įniršo sužinojęs apie Vindtorsto vizitą. Parlamentinėje valstybėje vyriausybės galva remiasi parlamento daugumos pasitikėjimu ir turi teisę sudaryti koalicijas daugumai užtikrinti. Tačiau Vokietijoje kancleris rėmėsi tik imperatoriaus pasitikėjimu, o Vilhelmas manė, kad imperatorius turi būti informuotas apie tokius susitikimus. Po karšto ginčo Bismarko namuose dėl valdžios imperijoje, Vilhelmas išbėgo užbaigdamas jų santykius. Bismarkas, atsidūręs situacijoje, kurios negalėjo panaudoti savo naudai, parašė piktą atsistatydinimo laišką.
Bismarkas atsistatydino Vilhelmui II pareikalavus, 1890 m., sulaukęs 75 metų, o Vokietijos kancleriu ir Prūsijos ministru pirmininku tapo . Praėjus mėnesiui po žmonos mirties, 1894 m. lapkričio 27 d. jis persikėlė į Frydrichsru netoli Hamburgo, veltui laukdamas, kol jo paprašys patarimo.
Vos tik palikus postą piliečiai pradėjo jį garbinti ir pradėjo rinkti pinigus statyti paminklams jo atminimui. Jam buvo suteikta daugybė garbės Vokietijoje, daug pastatų pavadinta jo vardu, knygos apie jį tapo bestseleriais. Be to jis dažnai buvo tapomas.
Bismarkas praleido paskutinius metus rinkdamas memuarus (Gedanken und Erinnerungen), kuriuose kritikavo imperatorių. 1898 m. jis mirė sulaukęs 83 metų ir yra palaidotas Bismarko mauzoliejuje. Princu fon Bismarku-Šionhauzenu tapo Herbertas.
Išnašos
- Brockhaus-Enzyklopädie, (17th edition, 1966-74)
- Tuchman, Barbara, The Guns of August. New York; Ballantine Books, 1962, p.35
- Massie, Robert K., Dreadnaught. New York; Ballantinre Books, 1992, p.62
- „Bismarck’s confidential diplomatic circular to German representatives abroad, Berlin, 14 May 1872.“ In: F. B. M. Hollyday, Bismarck, Prentice-Hall (1970) pp 42-44
- BISMARCK[neveikianti nuoroda], DHM.
- von BISMARCK, Otto, Deutsche und Polen.
Nuorodos
Vikicitatos
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Otas fon Bismarkas, Kas yra Otas fon Bismarkas? Ką reiškia Otas fon Bismarkas?
Otas fon Bismarkas vok Otto Eduard Leopold von Bismarck Schonhausen 1815 m balandzio 1 d Sionhausene dabar Saksonijoje Anhalte 1898 m liepos 30 d Frydrichsru netoli Hamburgo Prusijos ir Vokietijos XIX a politikas budamas Prusijos ministru pirmininku 1862 1890 m jis priziurejo Vokietijos suvienijima Nuo 1867 m Bismarkas buvo Siaures Vokietijos sajungos kancleris Kai 1871 m atsirado antroji Vokietijos imperija tapo jos pirmuoju kancleriu ir buvo pramintas Plieniniu kancleriu Budamas ministru pirmininku Bismarkas turejo dideles įtakos to meto Vokietijos politikai Otas fon Bismarkas vok Otto Eduard Leopold von Bismarck SchonhausenGime 1815 m balandzio 1 d Senhauzenas dab Saksonija AnhaltasMire 1898 m liepos 30 d 83 metai Frydrichsru netoli HamburgoTevas Karlas Vilhelmas Ferdinandas von BismarkasMotina Vilhelmina Luiza MenkenSutuoktinis e Johanna von PuttkamerVaikai Marie Herbertas VilhelmasVeikla Prusijos ir Vokietijos XIX a politikas Prusijos ministras pirmininkas 1862 1890 m nuo 1867 m Siaures Vokietijos sajungos kanclerisZymus apdovanojimaiOrder Orla CzarnegoRaudonojo erelio ordinasVikiteka Otto von BismarckParasasJaunysteBismarkas gime Sionhausene turtingos seimos dvare į vakarus nuo Berlyno Prusijos karalystes Saksonijos provincijoje Jo tevas Karl Wilhelm Ferdinand von Bismarck 1771 m lapkricio 13 d 1845 m lapkricio 22 d buvo zemvaldys ir buves Prusijos karininkas Motina buvo Wilhelmine Luise Mencken Bismarkas mokesi Graues Kloster gimnazijoje Septyniolikos metu jis įstojo į Jurgio Augusto universiteta Giotingene kur vienerius metus buvo Giotingeno Hanoverio korpuso narys pries stodamas į Frydricho Vilhelmo universiteta Berlyne Nors Bismarkas tikejosi tapti diplomatu jis sugebejo gauti tik nereiksmingus administracinius postus Achene ir Potsdame Bismarkas 11 metu Bismarkas vede aukstakilme Johanna von Puttkamer 1824 m balandzio 11 d 1894 m lapkricio 27 d Alt Kolziglove 1847 m liepos 28 d Kaip Puttkamer jis tapo pietistu liuteronu Ju ilgoje ir laimingoje santuokoje gime dukra Marie ir du sunus Herbertas ir Vilhelmas zinomas kaip Bilas visi vaikai isgyveno Ankstyva politine karjeraVedybu metais Bismarkas buvo isrinktas atstovu į naujai sukurta Prusijos įstatymu leidziamajį organa Vernichterio Landtaga Cia jis gavo rojalisto ir reakcionieriaus reputacija Jis atvirai pritare minciai kad monarchas turi Dievo suteikta teise valdyti 1848 m Prusijoje kilo kuri visiskai sutriuskino karaliu Frydricha Vilhelma IV Monarchas is pradziu linkes pries sukilima panaudoti ginkluotas pajegas galiausiai buvo priverstas nusileisti maistininkams Jis liberalams pasiule daugybe nuolaidu pazada paskelbti konstitucija sutiko kad Prusija ir kitos vokieciu valstybes turi susijungti į viena ir paskyre liberala Ludolf Cam ministru pirmininku Bet metu pabaigoje liberalu pergaliu neliko Judejimas susilpnejo del vidiniu kovu o konservatoriai persigrupavo gavo karaliaus parama ir pereme Berlyno valdzia Nors konstitucija buvo paskelbta ji ne is tolo netenkino revoliucionieriu reikalavimu Bismarkas 1847 m 1849 m Bismarkas buvo isrinktas į Landtaga zemesniuosius naujo įstatymu leidziamojo organo rumus Siuo karjeros laikotarpiu jis priesinosi Vokietijos suvienijimui teigdamas kad siame procese Prusija praras nepriklausomybe Jis sutiko buti Prusijos atstovu Frankfurto parlamento susirinkime kuriame Vokietijos valstybes aptare susijungimo planus bet vien tam kad efektyviau priesintusi susijungimui Parlamentas nesugebejo pasiekti Vokietijos susivienijimo nes jam truko stipriausiu vokieciu valstybiu Prusijos ir Austrijos paramos 1851 m Frydrichas Vilhelmas paskyre Bismarka Prusijos pasiuntiniu į Vokietijos sajungos Parlamenta Frankfurte Per astuonis Frankfurte praleistus metus pasikeite jo politines paziuros Nebeveikiamas ultrakonservatyviu draugu Prusijoje Bismarkas tapo mazesnis reakcionierius Jis mane kad Prusijai reikia susivienyti su kitomis vokieciu valstybemis kad atsvertu didejancia Austrijos įtaka Todel Vokietijos suvienijimo ideja jam tapo patrauklesne 1858 m Frydrichas Vilhelmas patyre priepuolį po kurio jis liko paralyzuotas ir protiskai neįgalus Jo brolis Vilhelmas I pradejo valdyti Prusija kaip regentas Jis atsauke Bismarka is Frankfurto ir paskyre ambasadoriumi Rusijos imperijoje Tai buvo paaukstinimas jo karjeroje nes Rusija buvo viena is dvieju galingiausiu Prusijos kaimyniu kita Austrija Be to regentas paskyre Helmuth von Moltke nauju Prusijos Armijos stabo virsininku Prusijos karo ministru ir liepe jiems reorganizuoti armija Sie trys zmones per kitus dvidesimt metu pakeite Prusija Bismarkas Sankt Peterburge praleido ketverius metus ir susidraugavo su busimu varzovu princu 1862 m liepa jis buvo nusiustas į Paryziu kaip ambasadorius Nepaisant daugybes metu praleistu uzsienyje Bismarkas neatitruko nuo Prusijos vidaus reikalu Jį informuodavo draugas Roon su kuriuo jis buvo sudares ilgalaike politine sajunga Prusijos ministras pirmininkasRegentas Vilhelmas tapo karaliumi po brolio mirties 1861 m Naujasis monarchas daznai konfliktuodavo su liberalesniu Prusijos parlamentu Krize kilo 1862 m kai parlamentas atsisake reorganizuojamai armijai suteikti daugiau lesu Ministrai nesugebejo įtikinti parlamento o karalius nenorejo nusileisti Vilhelmas mane kad Bismarkas yra vienintelis politikas sugebantis isspresti problema bet dvejojo del paskyrimo nes sis reikalavo visiskos laisves uzsienio politikos klausimais Kai 1862 m rugsejį Deputatu Rumai Abgeordnetenhaus atmete biudzeta Roon įtikino Vilhelma atsaukti Bismarka į Prusija Rugsejo 23 d Bismarkas tapo Prusijos ministru pirmininku Bismarkas ketino islaikyti karaliaus virsenybe isspresdamas biudzeto problema netgi jei reiketu panaudoti nelegalias priemones Jis teige kad nenumacius konstitucijoje atvejo kai įstatymu leidejai nepatvirtina biudzeto jis gali patvirtinti praejusiu metu biudzeta Taip 1861 m biudzeto pagrindu mokesciai buvo renkami ketverius metus Kitais metais Bismarko nesantaika su įstatymu leidejais dar labiau sustiprejo 1863 m Deputatu Rumai paskelbe rezoliucija jog jie nebegali susitarti su Bismarku Atsakydamas į tai karalius paleido parlamenta apkaltines kad sis nori nekonstituciskai uzvaldyti ministru kabineta Bismarkas isleido įsaka apribojantį spaudos laisve Sis sprendimas sukele net princo busimo karaliaus Frydricho III viesa nepritarima Nepaisant bandymu nutildyti kritikus Bismarkas liko labai nepopuliariu politiku Jo remejai per 1863 m spalio rinkimus blogai pasirode o liberalu koalicija pagrindine partija buvo laimejo du trecdalius vietu Parlamentas nuolat reikalavo kad karalius atleistu Bismarka bet sis to nedare bijodamas kad po to atsiras liberalus ministru kabinetas Vokietijos suvienijimasPergale pries Danija ir Austrija 1860 m Trys Prusijos lyderiai Bismarkas kaireje Roon centre Moltke desineje Vokietija sudare daugybe mazu valstybiu sujungtu į gana laisva Vokietijos sajunga Kad suvienytu Vokietija Bismarkas naudojosi diplomatija ir Prusijos armija Jis neįtrauke į suvienijima Austrijos nes norejo padaryti Prusija dominuojancia nacijos dalimi Bismarkui iskilo diplomatine krize kai 1863 m lapkritį mire Danijos karalius Frederikas VII Į Slezvigo ir Holsteino kunigaikstystes pareiske pretenzijas naujasis Danijos karalius Kristijonas IX ir Frederikas fon Augustenburgas vokieciu kunigaikstis Pastarajį labai palaike Prusijos visuomene Bismarkas padare labai nepopuliaru zingsnį pareiskes kad pagal pries desimtmetį paskelbta kunigaikstystes legaliai priklauso Danijos karaliui Taciau jis pasipriesino kai Kristijonas prijunge Slezvigo ir Holsteino kunigaikstystes prie Danijos Remiamas Austrijos Bismarkas Danijai paskelbe ultimatuma reikalaudamas sugrazinti Slezvigui jo buvusį statusa Kai Danija atsisake jį patenkinti įsiverze Austrija ir Prusija pradedamos ir Danija neteko abieju kunigaikstysciu Is pradziu buvo nuspresta kad Vokietijos sajungos parlamentas nulems kunigaikstysciu likima bet pries tai Bismarkas įtikino Austrija pritarti Gasteino konvencijai kuri buvo pasirasyta 1865 m rugpjucio 20 d Pagal ja Slezvigas atiteko Prusijai o Holsteinas Austrijai Tais paciais metais Bismarkas tapo grafu fon Bismarku Sionhauzenu Taciau 1866 m Austrija atsizadejo susitarimo ir reikalavo kad Vokietijos sajunga nulemtu Slezvigo ir Holsteino likima Bismarkas pasinaudojo tuo kaip pretekstu paskelbti kara Austrijai Bismarkas Prusijos karius pasiunte uzimti Holsteina Isprovokuota Austrija paprase kitu vokieciu valstybiu pagalbos ir prasidejo Austrijos Prusijos karas Albrecht von Roon reorganizacijos deka Prusijos armija buvo beveik tokio pat dydzio kaip Austrijos turejo moderniu ginklu o mobilizuoti kareiviai į fronta buvo vezami gelezinkeliais kuriu Austrija turejo labai mazai Genialaus generolo Helmuth von Moltke vadovaujama Prusijos armija kovesi tik tuose musiuose kuriuos galejo laimeti Bismarkas taip pat sudare slapta sajunga su Italija kuri norejo Austrijos valdomos Venecijos Italijos dalyvavimas kare priverte austrus padalinti savo pajegas Visos Europos nuostabai Prusija greitai sumuse Austrija ir jos sajungininkes triuskinanciame Kionigraco musyje Pagal Prahos sutarį 1866 m buvo paleista Vokietijos sajunga Prusija uzeme Slezviga Holsteina Frankfurta Hanoverį Hese Kaselį ir Nasau o Austrija pazadejo nesikisti į Vokietijos reikalus Kad sustiprintu Prusijos hegemonija 1867 m Prusija ir kitos Siaures Vokietijos valstybes sudare Siaures Vokietijos sajunga Vilhelmas I tapo jos prezidentu o Bismarkas kancleriu Nuo tada prasidejo istoriku vadinama Austrijos kancia kai ji buvo paklusnus įrankis stipresnes Vokietijos rankose Tokie saliu santykiai isliko iki Antrojo pasaulinio karo Karines pergales padare Bismarka labai populiaru Prusijoje 1866 m Deputatu Rumu rinkimuose liberalai prarado dauguma vietu Naujasis konservatyvesnis parlamentas geriau sutare su Bismarku Jo paprasytas parlamentas retrospektyviai patvirtino praejusiu ketveriu metu biudzeta kurie buvo įgyvendinti be įstatymu leidziamosios valdzios sutikimo Slidusis ropliu fondas Po 1866 m karo Prusija prijunge Hanoverio karalyste Austrijos sajungininke Buvo susitarta kad Hanoverio karalius Jurgis V pasiliks apie 50 karaliui priklausancio turto Like pinigai turejo buti pervesti į nacionalinį izda Po to Bismarkas apkaltino Jurgį rengiant samoksla pries valstybe ir ateme jo dalį 16 mln taleriu 1868 m pavasarį Is tu pinigu Bismarkas įkure slidujį fonda Reptilienfonds skirta papirkti zurnalistus ir diskredituoti politinius priesus 1870 m dalį siu pinigu jis panaudojo papirkti Bavarijos karaliu Liudvika II kad sis pritartu Vilhelmo I tapimui Vokietijos imperatoriumi Tie pinigai taip pat buvo panaudoti snipineti princo Federiko ir Viktorijos seimynai Jie buvo dideli princo Alberto gerbejai ir planavo valdyti drauge kaip princas Albertas ir karaliene Viktorija bei planavo pataisyti vykdomosios valdzios trukumus Kanclerio atsakingo kaizeriui pareigybe turejo pakeisti britisko stiliaus ministru kabinetas kurio ministrai tures atsakyti Reichstagui Vyriausybes politika turejo buti vykdoma pasiekus bendra ministru susitarima Kad pakenktu karaliskajai porai kai Vilhelmas II buvo dar paauglys Bismarkas atskyre jį nuo tevu ir pradejo globoti pats Jis planavo jį panaudoti pries tevus kaip ginkla kad islaikytu savo valdzia Bismarkas moke jaunajį princa savo paziuru ir nepaklusnumo tevams Po to jo santykiai su tevais ypac angle motina tapo labai blogi 1892 m po Bismarko atleidimo kaizeris Vilhelmas II sustabde fondo veikla o turto duodamas palukanas pervede į nacionalinį biudzeta Antrosios Vokietijos imperijos sukurimas Portretas Oto fon Bismarkas N Repik Prusijos pergale pries Austrija pablogino santykius su Prancuzija Prancuzijos imperatorius Napoleonas III bijojo kad galinga Vokietija pakeis galios balansa Europoje Taciau Bismarkas nevenge karo su Prancuzija Jis tikejosi kad vokieciu valstybes palaikys Prancuzija agresore susivienys uz Prusijos karaliaus nugaros Tinkama proga pasitaike 1870 m kai vokieciu princui Leopoldui buvo pasiulytas Ispanijos sostas tuscias nuo 1868 m revoliucijos Prancuzija pasipriesino kandidaturai ir pareikalavo kad joks Hohencolernu seimos narys netaptu Ispanijos karaliumi Kad isprovokuotu kara Bismarkas isspausdino Emso depesa kruopsciai redaguota karaliaus Vilhelmo ir Prancuzijos ambasadoriaus grafo Benedetti pokalbio versija Zinomame Antono fon Vernerio paveiksle pavaizduota kaip Versalio rumu veidrodziu saleje Vilhelmas I apsuptas generolu ir kunigaiksciu paskelbiamas imperatoriumi Prancuzija pradejo mobilizacija ir paskelbe kara liepos 19 d praejus penkioms dienoms po depesos isleidimo Paryziuje Į tai buvo ziurima kaip į agresija ir vokieciu valstybes apimtos patriotizmo ir nacionalizmo siunte karius Prusijai Bismarko sunus įstojo į Prusijos kavalerija Prancuzijos Prusijos karas 1870 m buvo labai sekmingas Prusijai Helmuth von Moltke vadovaujama armija laimejo viena musį po kito Pagrindiniai musiai vyko viena menesį nuo rugpjucio 7 d iki rugsejo 1 d ir Prancuzija visus juos pralaimejo Likusia karo dalį sudare kruopscios vokieciu operacijos ir panika prancuzu puseje Galiausiai Prancuzija neteko Elzaso Lotaringijos nes Moltke ir kiti generolai mane jog to reikia kad Prancuzija liktu gynybineje pozicijoje Tam priesinosi Bismarkas nes jis nenorejo kad Prancuzija taptu nuolatiniu priesu Po karo Bismarkas is karto ir pradejo siekti Vokietijos suvienijimo Jis taresi su pietiniu valstybiu atstovais siule nuolaidu jeigu jie sutiktu su susijungimu Derybos pavyko ir Vilhelmas I tapo Vokietijos imperatoriumi 1871 m sausio 18 d Veidrodziu saleje Versalyje taip dar labiau pazemindamas Prancuzija Naujoji Vokietijos imperija buvo federacija kiekviena is 25 zemiu karalystes didziosios kunigaikstystes kunigaikstystes hercogystes ir laisvieji miestai islaike tam tikra autonomija Prusijos karalius budamas Vokietijos imperatoriumi nevalde visos Vokietijos o buvo tik pirmas tarp lygiu primus inter pares Taciau jis buvo Bundesrato kuris susirinkdavo aptarti kanclerio pasiulyta politika pirmininkas Vokietijos imperijos kanclerisOto fon Bismarkas 1894 m su karine atributika 1871 m Bismarkas tapo princu fon Bismarku Jis buvo paskirtas Vokietijos imperijos kancleriu bet islaike Prusijos pareigybes ministro pirmininko ir uzsienio reikalu ministro Tad jis turejo milziniska įtaka vidaus ir uzsienio politikoje 1873 m Prusijos ministro pirmininko pareigybe trumpam buvo atskirta nuo kanclerio kai pirmajį posta uzeme Albrecht von Roon Metu pabaigoje jis atsistatydino del prastos sveikatos ir Bismarkas vel tapo ministru pirmininku Po to pagrindiniu Bismarko tikslu tapo Kataliku baznycios įtakos Vokietijoje mazinimas Tai galejo įtakoti popieziaus Pijaus IX antiliberalus teiginiai Klaidu programoje 1864 m ir ypac Popieziaus neklystamumo dogma 1870 m Bismarkas bijojo kad Pijus IX ir busimieji popieziai sukels nestabiluma Vokietijoje pasinaudodami popieziaus neklystamumo dogma kaip politiniu ginklu ir supriesins katalikus su protestantais Kad to isvengtu Bismarkas nesekmingai bande susitarti su kitomis Europos valstybemis kad butu įtakojami popieziaus rinkimai Europos valstybes turetu sutarti del netinkamu kandidatu į Sventajį Sosta ir instruktuoti kardinolus uz ka balsuoti Prusijoje isskyrus Reino krasta kaip ir kitose siaures Vokietijos valstybese dominavo protestantai o pietu Vokietijoje pvz Bavarijoje katalikai Is viso trecdalis gyventoju buvo katalikai Bismarkas mane kad Romos kataliku baznycia turi per daug politines galios ir buvo sunerimes del Kataliku Centro partijos atsiradimo 1870 m Bismarkas pradejo antikatalikiska kampanija vadinama Kulturine kova Kulturkampf 1871 m Prusijos kulturos ministerijoje panaikintas Kataliku departamentas 1872 m is Vokietijos isvaryti jezuitai Bismarkas is dalies reme pries Roma nusistaciusiu Senosios Kataliku baznycios ir liuteronybes susijungima Grieztesni 1873 m įstatymai vyriausybei leido priziureti svietima Romos kataliku seminarijose ir apribojo drausminancias baznycios jegas 1875 m reikejo civiliniu vedybu ceremoniju kurios anksciau buvo įmanomos tik baznycioje Taciau sios pastangos tik sustiprino Kataliku Centro partija ir 1878 m Bismarkas nutrauke Kulturine kova kad issaugotu likusį politinį kapitala Tais paciais metais mire Pijus ir jį pakeite pragmatiskesnis Leonas XIII veliau su Bismarku uzmezges geresnius santykius Kulturine kova padejo į savo puse patraukti pasaulietine Nacionaline liberalu partija kuri tapo pagrindine jo remeja Reichstage Bet 1873 m prasidejo Grunderkrise zlugus Vienos akciju birzai Tai buvo stipriausias smugis Vokietijos ekonomikai nuo 1848 1849 m revoliuciju laiku Kad padetu ekonomikai kancleris apleido laisva prekyba ir uzdejo muitus o tai supykde Nacionaline liberalu partija Kulturine kova ir jos pasekmes sukele visuomenes nepasitenkinima sia programa remusia partija ir tuo pasinaudodamas Bismarkas atsiribojo nuo nacionaliniu liberalu Ju populiarumas smarkiai krito ir iki 1879 m visi rysiai su Bismarku nutruko Po to Bismarkas pradejo ieskoti remeju tarp konservatyviu frakciju Kad isvengtu Austrijos Vengrijos tautu problemu valstybe bande germanizuoti tautines mazumas tokias kaip danai siaures Vokietijoje prancuzai Elzase Lotaringijoje ir lenkai rytu Vokietijoje Jo politika lenku atzvilgiu buvo jiems nepalanki ir antilenkiska Tai didino trintį tarp Prusijos lenku ir vokieciu Si politika buvo pagrįsta Bismarko įsitikinimu kad lenkai kelia gresme Vokietijos valstybei Pats Bismarkas rase apie lenkus kiekvienas nusauna vilkus kai tik gali ir kalbejo lenkiskai Bismarkas nerimavo del stiprejancio socializmo judejimo ir ypac Socialdemokratu partijos 1878 m jis įvede antisocialistinius įstatymus Buvo uzdraustos socialistu organizacijos ir susirinkimai bei socialistines literaturos platinimas Ju lyderiai buvo suimami ir teisiami policijos teismuose Bet parama socialistams vis tiek augo ir jie uzimdavo vis daugiau vietu Reichstage į kurį patekdavo kaip nepriklausomi kandidatai nes to nedraude Vokietijos konstitucija Bismarkas bande sumazinti socializmo patraukluma visuomenei bandydamas patenkinti darbininku klase Jis pradejo daugybe socialiniu reformu kurios gali buti laikomos pirmaisiais Europoje darbo įstatymais 1883 m Sveikatos draudimo aktas suteike darbininkams sveikatos draudima darbininkas mokedavo du trecdalius o darbdavys viena trecdalį įmoku sumos Nelaimingu atsitikimu draudimo aktas atsirado 1884 m O 1889 m Vokietija pirmoji prieme Pensiju įstatyma bet pensinis amzius buvo 65 metai o tokio amziaus nedaug kas sulaukdavo Kiti įstatymai uzdraude moteru ir vaiku darba Taciau Bismarko pastangos nedave laukto rezultato ir darbininkai vis tiek nebuvo patenkinti konservatyvia Bismarko vyriausybe Paskutiniai metai Locmanas palieka laiva parasas po karikatura isspausdinta viename Anglijos zurnale Ne vien Anglijoje buvo abejojama ar jaunasis kaizeris įstengs saugiai isvairuoti valstybes laiva per klastingus vandenis 1888 m Vokietijos imperatorius Vilhelmas I mire palikdamas sosta Frydrichui III Bet naujasis monarchas sirgo neisgydomu veziu ir tris savo valdymo menesius praleido kovodamas su liga kol mire Sostas atiteko jo sunui Vilhelmui II Naujasis imperatorius priesinosi atsargiai Bismarko uzsienio politikai ir pasisake uz energinga ir greita ekspansija kuri turejo iskovoti ir Vokietijai vietos po saule Konfliktas tarp Vilhelmo II ir jo kanclerio pablogino ju santykius Bismarkas mane kad gali nurodineti Vilhelmui ir nekreipe demesio į jo politika Galutinis issiskyrimas įvyko 1890 m pradzioje kai Bismarkas bande įvesti toli siekiancius antisocialistinius įstatymus Reichstago dauguma norejo pritarti daugumai įstatymu bet įvyko skilimas del akto suteikiancio policijai galia isvyti socialistinius agitatorius is namu nes tuo laiku si galia buvo taikoma pakenkti politiniams priesams Nacionaliniai liberalai atsisake padaryti sį įstatyma nuolatiniu o konservatoriai grasino jį vetuoti nes Bismarkas atsisake jį siek tiek pakeisti Bismarkas karjeros pabaigoje Gincams tesiantis Vilhelmas II susidomejo socialinemis problemomis ypac elgesiu su kasyklu darbininkais kurie streikavo 1889 m ir daznai pertraukdavo Bismarka taryboje kad issakytu savo nuomone Sis nesutikdavo su imperatoriaus politika ir bande ja apeiti Nors Vilhelmas pritare įstatymo pakeitimui Bismarkas vis tiek laikesi savo Kai jo argumentai neįtikino kaizerio jis pasikarsciavo ir paaiskino kodel nori įstatymo zlugimo socialistai agituos iki smurtinio susiremimo kuris bus panaudotas kaip pretekstas juos sutriuskinti Vilhelmas II atsake kad nenori pradeti savo valdymo kruvina kampanija pries pavaldinius Kita diena suprates savo klaida Bismarkas nusileido kaizerio socialinei politikai Nepaisant to santykiai su imperatoriumi blogejo ir galutinis skilimas įvyko kai Bismarkas ieskojo naujos parlamentines daugumos nes ankstesne nuverte antisocialistiniu įstatymu zlugimas Parlamente buvo dvi įtakingos partijos Kataliku Centro partija ir konservatoriai Bismarkas norejo sudaryti nauja bloka su Centro partija ir pakviete Ludwig Windthorst aptartį sajunga Tai buvo paskutinis Bismarko politinis manevras Vilhelmas įnirso suzinojes apie Vindtorsto vizita Parlamentineje valstybeje vyriausybes galva remiasi parlamento daugumos pasitikejimu ir turi teise sudaryti koalicijas daugumai uztikrinti Taciau Vokietijoje kancleris remesi tik imperatoriaus pasitikejimu o Vilhelmas mane kad imperatorius turi buti informuotas apie tokius susitikimus Po karsto ginco Bismarko namuose del valdzios imperijoje Vilhelmas isbego uzbaigdamas ju santykius Bismarkas atsidures situacijoje kurios negalejo panaudoti savo naudai parase pikta atsistatydinimo laiska Bismarkas per 80 ajį gimtadienį 1895 m balandzio 1 d Bismarkas atsistatydino Vilhelmui II pareikalavus 1890 m sulaukes 75 metu o Vokietijos kancleriu ir Prusijos ministru pirmininku tapo Praejus menesiui po zmonos mirties 1894 m lapkricio 27 d jis persikele į Frydrichsru netoli Hamburgo veltui laukdamas kol jo paprasys patarimo Vos tik palikus posta pilieciai pradejo jį garbinti ir pradejo rinkti pinigus statyti paminklams jo atminimui Jam buvo suteikta daugybe garbes Vokietijoje daug pastatu pavadinta jo vardu knygos apie jį tapo bestseleriais Be to jis daznai buvo tapomas Bismarkas praleido paskutinius metus rinkdamas memuarus Gedanken und Erinnerungen kuriuose kritikavo imperatoriu 1898 m jis mire sulaukes 83 metu ir yra palaidotas Bismarko mauzoliejuje Princu fon Bismarku Sionhauzenu tapo Herbertas IsnasosBrockhaus Enzyklopadie 17th edition 1966 74 Tuchman Barbara The Guns of August New York Ballantine Books 1962 p 35 Massie Robert K Dreadnaught New York Ballantinre Books 1992 p 62 Bismarck s confidential diplomatic circular to German representatives abroad Berlin 14 May 1872 In F B M Hollyday Bismarck Prentice Hall 1970 pp 42 44 BISMARCK neveikianti nuoroda DHM von BISMARCK Otto Deutsche und Polen NuorodosVikicitatosWikiquote logo Puslapis Vikicitatose Otto von Bismarck Otto von Bismarck gyvenimas angl Otto von Bismarck Mintys ir prisiminimai I tomas angl Otto von Bismarck Mintys ir prisiminimai II tomas angl Pilna Bismarko autobiografija vok