Lotyniškas alfabetas

Lotynų abėcėlė
Tipas	abėcėlė
Naudojamas kalbose	daugybė pasaulio kalbų Europoje, Amerikoje, Afrikoje ir kitur.
Rašymo kryptis	iš kairės į dešinę
Laikotarpis	VI a. pr. m. e. – dabar
ISO 15924	latn
Unicode
Genealogija
Kilmė	Finikiečių raštas   Graikų raštas         Lotynų raštas
Dukterinės sistemos	lotynų rašto variacijos

Lotynų abėcėlė – plačiausiai paplitusi abėcėlinė rašto sistema pasaulyje. Lotynų abėcėlė atsirado iš vakarietiškojo graikų abėcėlės varianto, kurį perėmė ir modifikavo ankstyvąją Romą valdę etruskai. Ši abėcėlė buvo perimta ir toliau modifikuota senovės romėnų, rašiusių lotynų kalba.

Viduramžiais ši abėcėlė buvo pritaikyta romanų kalboms, kurios yra kilusios iš lotynų kalbos, taip pat keltų, germanų, baltų ir kai kurioms slavų kalboms ir galiausiai beveik visoms Europos kalboms.

Kolonializmo amžiuje lotynų abėcėlė pasklido po pasaulį ir buvo pritaikyta indėnų, australų, Austronezijos tautų, Rytų Azijos ir Afrikos kalboms.

Lotynų abėcėlėmis šiais laikais vadinamos visos tiesiogiai iš pirminės lotynų abėcėlės kilusios rašto sistemos. Šiuose variantuose gali nebūti kai kurių klasikinio romėnų rašto raidžių (pvz., ) arba gali būti pridėtos papildomos raidės (pvz., danų ir norvegų abėcėlės). Laikui bėgant šiek tiek keitėsi raidžių forma, įvestos visiškai naujos .

2020 m. visame pasaulyje lotynų abėcėlę naudojo 2,6 milijardai žmonių (36 % visos Žemės populiacijos).

Žemiau pateikiama lotynų kalbos abėcėlė:

-

A

B

C

D

E

F

G

H

I

J

K

L

M

N

O

P

Q

R

S

T

U

V

W

X

Y

Z

Istorija

Lotynų abėcėlė kilo iš etruskų arba vakarų graikų (pietų italų) abėcėlės. Anksčiau lotynų abėcėlė turėjo tik 21 raidę:

-
A	B	C	D	E	F	Z	H	I	K	L	M	N	O	P	Q	R	S	T	V	X

Raidė Z buvo išimta iš abėcėlės 312 m. pr. m. e. (vėliau ji buvo grąžinta). Raidė C buvo naudojama garsams [k] ir [g]; 234 m. pr. m. e. buvo sukurta raidė G (pridėjus prie C skersinį brūkšnelį. I amžiuje pr. m. e. žodžių užrašymui buvo pridėtos raidės Y ir Z, kuriuos buvo paimtos iš graikų kalbos. Susidarė klasikinė lotynų abėcėlė, susidedanti iš 23 raidžių:

-
A	B	C	D	E	F	G	H	I	K	L	M	N	O	P	Q	R	S	T	V	X	Y	Z

Jau šiais laikais įvyko skiemeninių ir neskiemeninių raidžių I ir V kombinacijų (I/J ir U/V), taip pat atskira raide pradėtas laikyti digrafas VV, naudojamas germanų kalbų rašte. Rezultate gavosi šiuolaikinė abėcėlė, susidedanti iš 26 raidžių:

-

A

B

C

D

E

F

G

H

I

J

K

L

M

N

O

P

Q

R

S

T

U

V

W

X

Y

Z

Senovės romėnai naudojo didžiąsias raides, mažosios raidės atsirado viduramžiais.

Raidžių modifikacija

Daugumai kalbų lotynų abėcėlė buvo nepakankama. Todėl dažnai naudojami įvairūs diakritiniai ženklai, ligatūros ir kitos raidžių modifikacijos. Pavyzdžiai:

Ā Ă Â Ä Å Ą Æ Ç Č Ę Ė Į Ñ Ø ß Š Ū Ų Ŭ Þ Ž

Šaltiniai

1. Haarmann 2004, p. 96.
2. „The world's scripts and alphabets“. WorldStandards (britų anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-08-09. Nuoroda tikrinta 2020-08-11.

Bibliografija

• Haarmann, Harald (2004). Geschichte der Schrift [History of Writing] (vokiečių) (2nd leid.). München: C. H. Beck. ISBN 978-3-406-47998-4.