Geležinkelio stotis

Geležinkelio stotis – geležinkelio statinių kompleksas arba įmonė traukiniams priimti ir išleisti, keleiviams aptarnauti, kroviniams pakrauti ir iškrauti, aptarnaujančiam personalui dirbti. Tokios stotys įrengiamos geležinkelio transporto sustojimo vietose, jas sudaro bėgių keliai, stoties pastatas, peronai, tuneliai, pėsčiųjų viadukai, prekybos ir maitinimo įstaigos, lokomotyvų ir vagonų depai, sandėliai, bagažo saugojimo patalpos, kiti techninės paskirties pastatai bei įrenginiai. Geležinkelio stotis, kurioje susijungia ar kertasi bent dvi geležinkelio linijos, vadinamos geležinkelio mazgu.

Stotį sudaro pagrindinis pastatas (arba rūmai, keleivių namas), taip pat įrenginių ir įtaisų kompleksas traukinių sustojimo vietose keleiviams aptarnauti bei traukinių eismui valdyti. Prie jos paprastai būna peronas (ar keli) ir aikštė. Didelėse stotyse ir bilietų kasos ir automatai, traukinių atvykimo ir išvykimo laikus rodo švieslentės. Kartais šalia būna ir autobusų stotis, prekybos centrai, automobilių aikštelės. Stočių išdėstymo principai iš esmės nekinta nuo pat geležinkelių statybos pradžios – XIX a. 4-ojo dešimtmečio: stoties rūmuose keleiviams skirtos patalpos – vestibiulis, laukiamoji salė, bilietų kasos, tualetai, bagažo saugyklos, maitinimo įstaigos ir kt.

Nors yra pritaikyta nemažai tipiškų architektūrinių projektų stotims, tačiau daug keleivių stočių pasaulyje pasižymi savitais architektūriniais sprendimais. Didžiausia geležinkelio stotis yra „Grand Central“ Niujorke, įsikūrusi 19 ha plote, dviejų lygių. Kasdien ja pervažiuoja 500 traukinių ir aplanko trečdalis milijono keleivių. Būtent šioje stotyje yra didžiausias pasaulyje radinių biuras, į kurį kasdien atneša daugiau kaip tūkstantį įvairiausių daiktų, o šio didžiulio biuro darbuotojai didžiuojasi tuo, kad daugiau kaip pusė radinių grįžta savininkams.

Lietuvoje geležinkelio stotimi laikoma geležinkelio infrastruktūros dalis, kurią sudaro kelių, pastatų, statinių ir įrenginių kompleksas, užimantis tam tikrą žemės sklypą ir skirtas traukiniams priimti, išformuoti, išleisti ir praleisti; keleiviams, bagažo ar krovinių siuntėjams (gavėjams) aptarnauti. Stotelė laikoma tarpstotyje įrengta vieta keleiviams išlipti iš traukinio ir įlipti į jį.

Tipai

Pagal paskirtį geležinkelio stotys būna:

• tarpinės (angl. intermediate station; rus. промежуточная станция) – stotys, kuriose priimami, išleidžiami, praleidžiami traukiniai, aptarnaujami keleiviai, atliekami krovimo darbai, manevruoja rinktiniai traukiniai;
• prekių (arba krovinių; angl. load station; rus. грузовая станция) – stotys, kuriose atliekami ir forminami visi su krovinių gabenimu susiję darbai;
• keleivių (angl. passenger station; rus. пассажирская станция) – stotys, kuriose aptarnaujami keleiviai, priimami, sustoja ir išleidžiami keleiviniai traukiniai;
• skirstymo (arba rūšiavimo; angl. railway sorting yard; rus. сортировочная станция) – specialiai įrengtos stotys, kuriose skirstomi vagonai ir formuojami traukiniai.

Kai geležinkelio stotyse kartu yra kelios stotys – keleivinės, prekinės, rūšiavimo ar kitos – sudaromi terminalai, kurie gali būti įrengti kartu su jūrų ar oro uostų terminalais. Pagal plano ir erdvių struktūrą skirstomos į aklakelio (galines) ir tarpines (linijines) geležinkelio stotis.

Pagal darbų apimtį ir sudėtingumą skiriamos neklasinės ir 1–5 klasių stotys (didesnis skaičius nurodo žemesnę klasę). Pagal dydį skirstomos į mažas (iki 200 keleivių), vidutines (200–900 keleivių), dideles (900–1500 keleivių), neklasines (per 1500 keleivių). Stotyse keliai vietiniams traukiniams priimti būna bent 400 m, tolimųjų reisų traukiniams – bent 600 m ilgio. Peronų plotis – 4 m, jei traukinių greičiai viršija 120 km/h – peronai platinami iki 8 metrų.

Istorija

Seniausia išlikusi geležinkelio stotis yra Anglijoje – tai „Liverpool Road“ stotis Mančesteryje, atidaryta 1830 m. Ši stotis uždaryta 1975 m., dabar joje įkurtas geležinkelio muziejus.

Lietuva

Pirmosios geležinkelio stotys Lietuvoje įrengtos 1858–1862 m. tiesiant Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį ir jo Lentvario–Virbalio atšaką. Vilniaus ir Kauno stotyse pastatyti garvežių depai, keleivių rūmai, kiti statiniai ir įrenginiai. Tarpinės geležinkelio stotys buvo maždaug kas 22 varstai (23,4 km), Kybartuose buvo pasienio stotis su dideliais keleivių rūmais. Vėliau pastatytos stotys Šiauliuose (1871 m.), Klaipėdoje (1875 m.), Šilutėje (1875 m.), Mažeikiuose (1876 m.), Altyje (1899 m.), Anykščiuose (1901 m.), Marijampolėje (1924 m.) ir kituose miestuose.

Carmečiu keleivių stotys dažniausiai buvo statomos pagal tą patį projektą su nedidelėmis modifikacijomis keliose vietose. Priklausomai nuo stoties klasės (jų buvo 5), skirdavosi patalpų dydis, pagalbinių pastatų kiekis, atliekamos funkcijos. Pastatų projektai dažniausiai buvo rengiami Rusijoje. XX a. tarpukariu Lietuvoje stočių infrastruktūra standartizuota, bet jos nebebuvo skirstomos klasėmis. Pastatų standartizacija buvo taikoma dėl lėšų trūkumo.

Sovietmečiu pailginti geležinkelio stočių keliai, pastatyta lokomotyvų ir vagonų depų, įrengta automatikos ir ryšių sistemų, įrengimų sąstatams formuoti ir techniškai aptarnauti. Žymiausios atstatytos, rekonstruotos ar naujai pastatytos stotys – Ignalinoje, Kaune, Kybartuose, Klaipėdoje, Kretingoje, Panevėžyje.

Kretingos geležinkelio stotis XX a. tarpukariu ir 2008 m.

Stočiai priskiriami ne tik keleiviams, bet ir stoties tarnautojams skirti statiniai. Carmečiu geležinkelio tarnautojų namai buvo gerokai didesni už vidutinių miestiečių sodybinius namus, jie dažniausiai būdavo mediniai, vieno aukšto, su dekoracijomis ir drožiniais, primenančiais rusų etninę architektūrą arba Europoje populiarų šveicariškąjį stilių. Tarpukariu dažniausiai buvo statyti patvaresni mūriniai geležinkeliečių namai, išsiskiriantys funkcionalumu ir lakonišku dekoru, jų dydis ir butų kiekis priklausė nuo stoties infrastruktūros dydžio.

Šaltiniai

1. Geležinkelio stotis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 34 psl.
2. Dabašinskienė, Iveta (2013). „Pirmosios geležinkelio trasos tarpukario Lietuvoje architektūra“. Mokslas – Lietuvos ateitis. 5 (3): 309–315. doi:10.3846/536. ISSN 2029-2341.
3. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymas dėl techninio geležinkelių naudojimo nuostatų patvirtinimo. 1996 m. rugsėjo 20 d. Nr. 297.
4. Ambrazevičius, Algimantas (2008). Lietuvos transporto sistema (PDF). Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. p. 18. ISBN 978-9955-423-68-3.
5. Gediminas Vaičiūnas, Lionginas Liudvinavičius, Gintautas Bureika, Rimantas Subačius, Viačeslav Petrenko, Jonas Butkevičius, Laura Černiauskaitė, Inesa Gailienė, Igoris Podagėlis, Kazys Sakalauskas. Geležinkeliai. Bendrasis kursas. – Vilnius, VGTU leidykla „Technika“, 2018. ISBN 978-609-476-093-8 // psl. 141
6. ‘Oldest railway station in the world’ threatened by Network Rail plans. 2014-05-12, Independent.co.uk (tikrinta 2025-04-27).
7. Geležinkelio stotis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 593
8. Geležinkelio stotis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 594
9. N. Lukšionytė, I. Veliutė. Medinės Kauno architektūros pažinimas ir saugojimas. – Kaunas, 2009.

Nuorodos

Vikiteka: Geležinkelio stotis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Nijolė Juškaitė, Stasys Keinys, Kazys Sakalauskas. Aiškinamasis geležinkelių transporto terminų žodynas: terminai lietuvių, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis. – Vilnius: Vilniaus Gedimino technikos universitetas, AB „Lietuvos geležinkeliai“, 2006.
• Rusijos imperijos geležinkelio stotys:
  • Vilniuje, N. Vilniuje, Lentvaryje ir Kaišiadoryse
  • Kaune ir Virbalyje (Kybartuose)
  • Radviliškyje, Mažeikiuose ir Liepojoje