Demokratinės taikos teorija

Demokratinės taikos teorija (arba kitaip „demokratinė taika“, angl. Democratic Peace Theory) – tarptautinių santykių teorija, pagrįsta prielaida, jog liberalios demokratinės valstybės niekada (arba beveik niekada) nekariauja su kitomis demokratinėmis valstybėmis. Demokratinė taikos teorija priskiriama liberaliajai tarptautinių santykių minties tradicijai. Taika tarp liberalių demokratijų laikoma įsitvirtinusia norma tarptautiniuose santykiuose. Demokratinės taikos idėja pagrįsta tuo, jog liberalios demokratijos ne tik nėra linkusios kariauti tarpusavyje, bet ir, iš esmės, yra mažiau linkusios kariauti su kitokio tipo režimais dėl pacifistinio demokratijos poveikio. Ši teorija susieja tarptautinę taiką su valstybės valdžios tipu. Liberaliosios demokratinės valstybės tampa esminiu taikių tarptautinių santykių pagrindu. Tuo tarpu kiti režimai: fašizmas, komunizmas, autoritarizmas ar totalitarizmas, tampa kliūtimi pasiekti visuotinę taiką. Bruce Russet prognozuoja, jog sistemoje, kurioje susidarys kritinė masė demokratinių valstybių, realizmą (anarchiją ir saugumo dilemą) pakeis idealizmas ir liberalizmas.

Istorija

Demokratinės taikos idėja pirmą kartą panaudojo Immanuel Kant savo esė „“ (vok. Zum ewigen Frieden). Darbe teigiama, jog taika nėra natūrali būsena tarptautiniuose santykiuose, tačiau amžinoji taika gali būti pasiekta tuomet, kai valstybės pereis prie respublikinės valdymo formos, o konstitucija taps jos pagrindu. Tokios sistemos pamatas: privati nuosavybė, lygybė, atstovaujamoji valdžia ir valdžių padalijimo principas. Immanuel Kant suprato, jog tik reprezentacinė valdžios forma gali apriboti vykdomosios valdžios galią.

Pirmosios užuomazgos

Po I pasaulinio karo prie demokratinės taikos idėjos svariai prisidėjo JAV prezidentas Woodrow Wilson ir jo idealistinis požiūris į tarptautinius santykius. Jam demokratinių vertybių sklaida buvo kelias į visuotinę taiką.

1964 metais Dean Babst išleistas straipsnis „Renkama valdžia – taikos galia“ (angl. Elective Governments – A Force for Peace) skelbė, jog nuo 1789 iki 1941 metų nebuvo karų tarp nepriklausomų valstybių, turinčių renkamą valdžią. Tai buvo pirmasis mokslinis darbas, nustatęs, jog valstybės, kuriose valdžia yra renkama, yra linkusios siekti taikos labiau nei kiti režimai. Nors straipsnis nesulaukė didelio ažiotažo, tačiau atskleista statistika paskatino II demokratinės taikos tyrimų bangą, prasidėjusią 1970-aisis.

Antroji banga

Tiek , tiek ir susidomėjo demokratinės taikos idėja. Pirmasis siekė atrasti ryšius tarp valstybės vidaus santvarkos ir jos vykdomos užsienio politikos, o antrasis tyrė liberalių valstybių tendenciją atsisakyti prievartos. Šiek tiek vėliau sekė Melvin Small ir David Singer tyrimas bandęs išsiaiškinti konfliktų, į kuriuos įsiveldavo demokratinės šalys, mastus ir Michael W. Doyle darbai, tyrę karo neegzistavimą tarp liberalių valstybių. Demokratinės taikos teorija pradėjo tapti aktyviu mokslinių diskusijų objektu.^,

Trečioji banga ir augantis populiarumas

Pasibaigus Šaltajam karui James Lee Ray, Stuart Bremer ir Steve Chan tęsė demokratinės taikos tyrimus. Nors jų darbai ir susilaukė dėmesio, tačiau tai, kas išpopuliarino demokratinės taikos teoriją buvo 1992 metais išleista knyga „“ (angl. The End of History and the Last Man). Liberaliąsias demokratijas Fukuyama pavadino galutine politinės ideologijos evoliucijos forma. Istorijos pabaiga buvo siejama su pasauliu, kuriame visos valstybės taps liberaliomis demokratijomis ir viena su kita nebekariaus – pasaulyje įsivyraus amžina taika. Metais vėliau Zeev Maoz ir Bruce Russet tyrimas „Normatyvinės ir struktūrinės demokratinės taikos priežastys“ (angl. Normative and Structural Causes of Democratic Peace) svariai prisidėjo prie idėjos, jog demokratiškesnės šalys yra linkusios mažiau kariauti.

Pagrindinės sąvokos

Demokratinės taikos teorijai itin svarbi aiški ir pagrįsta klasifikacija. Tačiau apsibrėžti pagrindines sąvokas nėra paprasta – skirtingi demokratinės taikos tyrimai pateikia nevienodas interpretacijas. Todėl duomenų bazės, pateikiančios universalius apibrėžimus, tampa naudingu įrankiu demokratinės taikos tyrimams – Valstybinių santvarkų projektas (angl. Polity IV Project: Political Regime Characteristics and Transitions) ir Įvykusių karų duomenų bazė (angl. Correlates of War dataset) yra plačiai naudojami demokratinės taikos tyrimams. Svarbiausios sąvokos demokratinei taikos teorijai: liberali demokratija ir karas.

Liberali demokratija

Požiūris į demokratiją ir jos formos kinta bėgant metams. Demokratizacijos lygis skirtingose valstybėse taip pat skiriasi. Reikia atrasti tam tikrą universalų barjerą, kurį peržengusios valstybės galėtų būti laikomos liberaliosiomis demokratijomis. Paprastai išskiriami šie universalūs liberaliosios demokratijos bruožai^,:

• Įstatymo viršenybės principas.
• Valdžių atskyrimo principas.
• Taikus ir demokratinis valdžios perdavimas rinkimų metu.
• Pagarba žmogaus teisėms.
• Liberaliosios laisvės (pvz., kalbos ar religijos).
• Nepriklausoma žiniasklaida.

Karas

Nuo tarptautinio karinio konflikto apibrėžimo priklauso, kurie konfliktai demokratinės taikos teorijoje yra interpretuojami kaip karas – mažesnio masto konfliktai gali būti traktuojami ir kaip karas, ir kaip nereikšmingi susirėmimai. Mokslininkams apsispręsti padeda tokie akademiniai darbai kaip „Karo koreliacijos“ (angl. Correlates of War), kuriuose yra suformuojamos karinio konflikto sąlygos – karo apibrėžimas reikalauja bent 1000 karių žūties. Ši išimtis anuliuoja visus mažesnius karus, net jei juose tarpusavyje kovotų liberaliosios demokratinės valstybės. Sąvokos apibrėžimas galiausiai nulemia, kurie duomenys yra laikomi reikšmingais, o kurie atmetami kaip nesvarbūs.

Paaiškinimai

Demokratinės taikos teoriją galima paaiškinti keliais būdais. Pirmasis – taikos priežastimi laikomos arba institucijos, arba bendros normos, suvienijančios liberalias demokratines valstybės. Antrasis – apie demokratinę taiką galima kalbėti dvejopai: galima teigti, jog karai tarp liberalių demokratijų nevyksta arba, kad liberaliosios demokratijos apskritai yra linkusios mažiau kariauti su kitomis valstybėmis (ne tik liberaliomis demokratijomis).

Struktūrinis prieš normatyvinį

Liberaliąsias demokratijas sudaro dvi pagrindinės dimensijos:

• Institucijos – institucinė santvarka arba režimo suformuota struktūra.
• Normos ir kultūra – normatyvinė dimensija.

Šias dimensijas sieja abipusis ryšys – kultūrinės normos daro įtaką politinių institucijų kūrimuisi ir kaitai, o šios institucijos toliau kuria pacifistinę kultūrą.

Struktūrinis

Valstybės vidinė struktūra ir institucijos lemia valstybės galimybes pradėti karą. Demokratiniai režimai leidžia visuomenei pasireikšti valstybės valdyme. Karai yra brangūs ir jų metu gyvenimo standartai yra sumažinami, nuo to nukenčia piliečiai, juntamos skaudžios ekonominės pasekmės, todėl politikams, norintiems būti perrinktiems, yra nepalanku kariauti. Rinkėjai gali nubausti politikus, partijas ir sprendimų priėmėjus, jei jų vykdoma politika nėra adekvati.

Sprendimai įsitraukti į karą liberaliose demokratijose paprastai sulaukia didelio žiniasklaidos dėmesio ir priverčia visuomenę įsitraukti į diskusijas. Valdančiosios partijos/koalicijos ar aukščiausias pozicijas užimantys politikai negali imtis vienašalių ar neapgalvotų sprendimų jei nori išlikti valdžioje. Priešingu atveju nepatenkinta visuomenė nebebalsuotų už ją nuvylusias politines partijas bei politikus. Taip pat, Liberalios demokratinės valstybės pasižymi brandesne pilietine visuomene, o nevyriausybinių organizacijų bei protų centrų (angl. think-tank) poveikis yra didesnis nei kituose režimuose.:

Sprendimai pradėti karą turi nemažai saugiklių:

• Būtinas ministerijų, parlamento, kongreso ar prezidento sutikimas.
• Nestabilių ir nenuspėjamų veikėjų atranka partijos viduje bei rinkimų metu.
• Privataus sektoriaus, kuriam karas nėra naudingas, spaudimas valdžiai per lobistus ar .
• Laisva ir nepriklausoma žiniasklaida apsaugo nuo propagandos.
• Diplomatijos ir kitų nesmurtiniai konfliktų sprendimo mechanizmų naudojimas.

Normatyvinis

Demokratinės taikos pagrindas – liberaliosios vertybės ir demokratinės valstybės, kuriose liberalizmas yra dominuojanti ideologija. Toks pats režimo tipas, vienodos normos bei vertybės leidžia demokratinėms valstybėms pasitikėti viena kita, spręsti nesutarimus taikiai. Tarp liberalių demokratijų nuolatos vyksta aktyvus bendradarbiavimas, kol galiausiai sukuriama tarpvalstybinė (tarpusavio atžvilgiu) pacifistinė bendruomenė. Tuo tarpu kitos valstybės, kurios nėra laikomos liberaliomis demokratijomis, nesulaukia tokio paties palankumo iš liberalių demokratijų.

Monadinis prieš diadinį

Diadinis modelis yra vyraujantis demokratinės taikos tyrimuose. Jis tiria taikos tarp liberalių demokratinių valstybių fenomeną. Rečiau akademiniuose tyrimuose taikomas monadinis modelis. Tokio tipo analizės tiria liberalių demokratinių valstybių polinkį mažiau kariauti už kitus režimus, kuriuose valdžia yra vieno žmogaus ar partijos rankose. Nedemokratiniuose režimuose sprendimas kariauti gali kilti dėl vadovo asmeninių ambicijų, ego, šlovės arba tam, jog paslėptų valstybės vidaus problemas, o sėkmės atveju sustiprintų vadovo autoritetą (monadinis).

Monadinis

Demokratijos nekariauja tarpusavyje, tačiau įsivelia į karinius konfliktus su kitais režimais. Palyginus su nedemokratiniais režimais, liberalios demokratinės valstybės yra linkusios mažiau kariauti, nes veržiasi tik į tuos konfliktus, kuriuos gali greitai bei nesunkiai laimėti. Galimybės laimėti karus išauga ir todėl, jog liberalios demokratijos susilaukia didesnės visuomenės paramos. Demokratinių valstybių skaičiaus augimas kiekybiškai karų gali ir nemažinti, tačiau kokybiškai konfliktai bus vis trumpesni ir mažesnės apimties. Šią tendenciją pastebi Bruce Bueono de Mesquita ir Randolph M. Siverson:

• Demokratijos reguliariai kovoja su kitais režimais.
• Demokratijos laimi karus.
• Karuose, kuriuos jos inicijuoja, žuvusių karių skaičius mažesnis nei įprastai.
• Nesutarimai tarp demokratijų išsprendžiami taikiai.
• Galingiausios demokratijos yra labiau apribotos kariauti nei silpnosios.

Diadinis

Konkurencija tarp demokratinių valstybių žymiai mažesnė nei tarp demokratijos ir nedemokratijos ar tarp nedemokratinių valstybių. Dėl šios priežasties liberalias demokratines valstybes sieja glaudesni ryšiai, jos formuoja bendras koalicijas, sąjungas. Augantis demokratijų skaičius situacijos nepablogina – atsiranda vis daugiau naujų sąjungininkių. Bendradarbiavimas ir glaudesni ryšiai stiprūs, nes:

• Staigi ir paslėpta agresija yra nepriimtina – liberalios demokratijos iš anksto turi pranešti apie karą, o į karinį konfliktą įsiveliama tik išnaudojus visas kitas priemones. Tai kuria didelį pasitikėjimą tarp liberalių demokratijų.
• Tarptautinė prekyba ir jos liberalizavimas susieja valstybių ekonomikas. Karas prieš prekybinius partnerius atneštu akivaizdžių neigiamų ekonominių pasekmių.

JAV ir demokratinės taikos idėjos

JAV – valstybė, kurioje demokratinės taikos teorija tapo vienu iš svarbiausių JAV didžiosios strategijos pamatinių idėjų. Universalios taikos pagrindas buvo suvokiamas per liberalių demokratinių vertybių sklaidą pasaulyje:

• Pirmasis JAV prezidentas iškėlęs demokratinės taikos viziją – Woodrow Wilson. Woodrow Wilson nacistinę Vokietiją pavadino esminiu laisvės priešu. Nors taikos užtikrinimas ir buvo patikėtas tarptautinėms demokratinėms institucijoms, tačiau liberalios demokratijos sklaida tapo prielaida įsivelti į karinius konfliktus su nedemokratinėmis valstybėmis.^,
• Šaltasis karas JAV prezidentui Harry S. Truman buvo gėrio (liberalios demokratijos) ir blogio (komunizmas) kova. Laisvė, taika ir saugumas tapo prielaida įsikišti į konfliktą Korėjoje.
• Bill Clinton saugumo ir ekonomikos augimą matė per demokratijos sklaidą. Saugios valstybės buvo tos, kurios turėjo demokratines struktūras ir palaikė laisvos prekybos idėją. Taip pat, demokratinės valstybės kėlė mažiau grėsmės JAV interesams.
• George W. Bush karai Afganistane ir Irake buvo siejami su demokratijos ir laisvės sklaida. Laisvi rinkimai ir demokratiniai režimai buvo vienas iš pagrindinių siekių norint užtikrinti taiką ir stabilumą Afganistane ir Irake pasibaigus karui.

Kritika

Demokratinės taikos teorija dėl savo nenuoseklumo ir pliuralistinės sandaros yra dažnai kritikuojama kitų tarptautinių santykių teorijų, iš kurių aršiausia demokratinės taikos kritikė – realizmo mokykla. Pagrindinė kritika^,,:

1. Maža imtis. Ilgą laiką demokratinių valstybių skaičius buvo mažas, todėl natūralu, jog karinių konfliktų, į kuriuos jos įsiveldavo, skaičius taip pat buvo nedidelis. Tikimybė liberalioms demokratijoms įsivelti į karus auga su didėjančiu jų skaičiumi.
2. Klasifikacijos šališkumas – siekis pašalinti teorijai prieštaraujančius atvejus. Demokratinės taikos teorijos tyrimai sukuria jiems palankų demokratijos apibrėžimą, todėl deviantiniai atvejai yra pašalinami jų neapžvelgus.
3. Demokratinės valstybės yra vienodai linkusios įsitraukti į didelius karinius konfliktus su nedemokratinėmis valstybėmis kaip ir kiti režimai. Tai patvirtina JAV karai Vietname, Afganistane ir Irake.
4. Demokratizacijos procesai silpnose valstybėse gali paskatinti nacionalizmą, privesti prie pilietinio ar tarpvalstybinio karo. Pereinamuoju laikotarpiu politiniai ir socialiniai neramumai kelia tiek vidinės, tiek ir išorinės grėsmės augimą.
5. Vakarų kultūra, o ne režimo tipas nulemia taiką.
6. Augantys ekonominiai ryšiai, o ne režimo tipas yra esminė taikos priežastis.
7. Ne demokratija nulemia taiką, o atvirkščiai – įsivyravusi taika leidžia valstybėms tapti liberaliomis demokratijomis.
8. Šaltojo karo metu demokratijos nekariavo tarpusavyje, nes turėjo didesnį ir grėsmingesnį priešininką – Sovietų Sąjungą jai palankius autoritarinius režimus.
9. Liberali užsienio politika gali paskatinti naujų priešų atsiradimą (JAV užsienio politika ir terorizmas kaip atsakas į ją).
10. Demokratija nėra universalus problemų sprendimo šaltinis. Sunku priversti kitas valstybės greitai perimti liberalias vertybes ir pamiršti tradicijas. Režimo pasikeitimas turi būti natūralus procesas, kurio metu intencija keistis kiltų pačioje valstybėje, o ne būtų primesta iš išorės.

Išnašos

1. Layne, Christopher, „Kant or Can’t: The Myth of the Democratic Peace“. International Security, Vol. 19, No. 2. The MIT Press. 1994. 7-8.
2. Plack, Kelvin, „The Democratic Peace Theory“, E-International Relations. 2012. <http://www.e-ir.info/2012/02/18/the-democratic-peace-theory>.
3. Layne, Christopher. 5.
4. Ray, James Lee, "Does Democracy Cause Peace? ". „Annual Review of Political Science“. 1998. 27–46. <https://www.mtholyoke.edu/acad/intrel/ray.htm Archyvuota kopija 2015-03-23 iš Wayback Machine projekto.>.
5. Hei, Wei, „Putting the Democratic Peace Theory to the Test“, E-International Relations. 2011. <http://www.e-ir.info/2011/07/06/putting-the-democratic-peace-theory-to-the-test/>.
6. Ray, James Lee.
7. Jackson, Jennifer, "Democratic Peace Theory: An Appropriate Guide to Foreign Policy? ", E-International Relations. 2011. <http://www.e-ir.info/2011/06/02/democratic-peace-theory-%E2%80%93-an-appropriate-guide-to-foreign-policy/>.
8. Binham, James, "How Accurate is Democratic Peace Theory? ", E-International Relations. 2012. <http://www.e-ir.info/2012/06/01/how-accurate-is-democratic-peace-theory/>.
9. Jackson, Jennifer.
10. Hei, Wei.
11. Nugen, Gavin, „Democratic Peace Theory – Why Liberal Democracies Do Not Go To War With Each Other“. 2013.<http://gavnugent.hubpages.com/hub/Democratic-Peace-Theory-Why-Liberal-Democracies-Dont-Go-To-War-With-Each-Other Archyvuota kopija 2014-03-13 iš Wayback Machine projekto.>.
12. Plack, Kelvin.
13. Ray, James Lee.
14. Plack, Kelvin.
15. Plack, Kelvin.
16. Hei, Wei.
17. Nugen, Gavin .
18. Layne, Christopher. 9-10.
19. Plack, Kelvin.
20. Nielsen, Robert „Theory of Peace“. 2012. <http://robertnielsen21.wordpress.com/2012/05/24/theory-of-peace/>.
21. Plack, Kelvin.
22. Ray, James Lee.
23. Plack, Kelvin.
24. Nugen, Gavin.
25. Jackson, Jennifer.
26. Ray, James Lee.
27. Jackson, Jennifer.
28. Plack, Kelvin.
29. Nielsen, Robert.
30. Binham, James.

Nuorodos

• http://www.correlatesofwar.org/
• http://www.systemicpeace.org/polity/polity4.htm