Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinka

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Oficialus statusas
Aukštaičių tarmė aukštaičių tarmė
Kalbama	Lietuvoje
Kalbančiųjų skaičius	apie 2,5 mln.^{[reikalingas šaltinis]}
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	nepatenka
Kilmė	Indoeuropiečių Baltų Rytų baltų Lietuvių kalba Aukštaičių tarmė
Oficiali kalba	nėra

Aukštaičių tarmė – lietuvių kalbos tarmė, kuria šnekama etnografinėje Aukštaitijoje (Vidurio ir Rytų Lietuva), Dzūkijoje (Pietų Lietuva) ir Suvalkijoje (Sūduvoje) (pietvakarinė Lietuva kairiajame Nemuno krante, dar vadinama Užnemune). Aukštaitiškai kalbančiųjų skaičius yra ~2,5 mln.

Aukštaičių tarmė, ypač jos pietvakarinė ir pietinė dalis, yra gerokai archajiškesnė už žemaičių. Minėtąją dalį archaizuojamai veikė senųjų prūsų ir jotvingių kalbų kaimynystė; dėl šios priežasties archajiškos buvo ir Prūsijos lietuvių tarmės. Juo toliau nuo prūsų kalbos arealo, juo daugiau naujovių aukštaičių tarmėje: šiaurėje naujoves skatino žiemgalių ir sėlių kalbų substratai, pačias šias kalbas buvo paveikę kelis tūkstantmečius trukę kontaktai su finų kalbomis.

Lietuvių bendrinės kalbos pagrindu paimta Suvalkijos krašto šnekta, artima dabar jau išnykusiai Prūsijos lietuvių kalbai.

Patarmės ir šnektos

Aukštaičių tarmė skirstoma į patarmes pagal dvigarsių am, an, em, en ir balsių ą, ę tarimą. Skiriamos trys aukštaičių patarmės:

Vakarų (minėtieji dvigarsiai ir balsiai tariami kaip bendrinėje kalboje: sutrenkęs ranką)
Vakarų aukštaičiai skirstomi į kauniškius (Kaunas; pietinė patarmės dalis, gyventojai tradiciškai vadinami suvalkiečiais) ir šiauliškius (Šiauliai; šiaurinė patarmės dalis). Skiriamoji ypatybė – ilgųjų nekirčiuotų balsių trumpinimas ir kirčio atitraukimas iš galūnės (abi ypatybės būdingos šiauliškiams). Suvalkiečių (t. y. pietvakarių aukštaičių) patarmės pagrindu susiformavo bendrinė lietuvių kalba.
Pietų (dvigarsiai am, an, em, en išlaikyti, bet ą, ę susiaurinti: sutrenkįs rankų „sutrenkęs ranką“)
Pietų aukštaičiai (tradiciškai vadinami dzūkais) į šnektas neskirstomi. Iš priebalsyno ypatybių jiems būdingas dzūkavimas (išskyrus šiaurinį Žaslių-Palomenės kampą). Dzūkavimu vadinamos dvi ypatybės:
a) afrikatų č, dž tarimas c, dz, pvz., ca „čia“, dzaugsmas „džiaugsmas“;
b) t, d ir tv, dv tarimas c, dz ir cv, dzv prieš i tipo vokalizmą (i, y, ie), pvz., ciltas „tiltas“, dziena „diena“, cvinkc „tvinkti“, dzvi „dvi“. Tačiau prieš i, kilusį iš ę, nedzūkuojama, plg., dangcį „dangtį“, bet katį „katę“.
Rytinė pietų aukštaičių dalis yra suslavėjusi. Be to, dalis pietų aukštaičių gyvena Lenkijos Respublikoje apie Punską, Seinus ir Baltarusijos Respublikoje apie Varanavą, Rodūnę, Pelesą.
Rytų (dvigarsiai am, an, em, en ir balsiai ą, ę susiaurinti: sutrinkįs runkų „sutrenkęs ranką“).
Rytų aukštaičiai turi daugiausia šnektų.
Vakarinė dalis skirstoma į širvintiškius (Širvintos, pietinė patarmės dalis) ir panevėžiškius (Panevėžys, vakarinė ir šiaurvakarinė patarmės dalis) pagal nekirčiuotų galūnių trumpinimą ar nykimą. Panevėžiškiai dar dalijami į dvi pašnektes: šiaurės panevėžiškius (visiška trumpųjų galūnių redukcija, plg.: ger valdž', gers vyrs ‘gera valdžia, geras vyras‘, bei visuotinis kirčio atitraukimas, išskyrus Biržų kampą) ir pietų panevėžiškius, kur galūnių redukcija silpnesnė, plg.: geru valdži, gerus vyrus ‘gera valdžia, geras vyras‘, o kirčio atitraukimas ne toks stiprus.
Į rytus nuo panevėžiškių yra anykštėnai su kupiškėnais, iš kitų aukštaičių išsiskiriantys rotininkavimu, t. y. kirčiuoto trumpojo a siaurinimu: vosara „vasara“, vokar „vakar“; kupiškėnai dar ir dadininkuoja, t. y. balsius e, ė prieš kietą priebalsį ir galūnėje verčia a: margoita „mergaitė“.
Dar toliau į rytus yra uteniškiai ir vilniškiai – šnektos, išlaikiusios senąjį baltiškąjį balsį ā: braliukas „broliukas“, brālis „brolis“. Nekirčiuotasis ā išlaikytas didesniame plote (žaliniñkai), kirčiuotojo ā arealai (žãdininkai) sudaro tik salas žaliniñkų plote. Tarpusavyje uteniškiai ir vilniškiai skiriasi tuo, kad vilniškiai dzūkuoja; dėl šios ypatybės K. Jauniaus-A. Salio klasifikacijoje vilniškiai buvo vadinami rytiniais dzūkais. Patys Švenčionių ar Ignalinos krašto gyventojai savęs dzūkais nelaiko.
Pietinė vilniškių dalis suslavėjusi. Dalis vilniškių gyvena Baltarusijos Respublikoje apie Gervėčius, Apsą, Lazūnus.

Nuorodos

bat SIL ISO 639 kalbos kodo „bat“ dokumentacija (angl. SIL Documentation for ISO 639 identifier: „bat“)
Duomenys apie kodu „lit“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
MultiTree kalbos kodo „lit-auk“ informacija (angl. MultiTree: A Digital Library of Language Relationships: Information by code: „lit-auk“)

Aukštaičių tarmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-01-26.

[VLE-1] Aukštaičių tarmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-01-26.