Arveds Švābe

Arvedas Švabė (latv. Arveds Švābe, 1888 m. gegužės 25 d. – 1959 m. rugpjūčio 20 d.) – latvių teisininkas, istorikas, politikas, literatas ir visuomenininkas. Latvijos universiteto profesorius, Latvių enciklopedinio žodyno ir Latvių enciklopedijos vyriausiasis redaktorius.

Arveds Švābe
Gimė	1888 m. gegužės 25 d. Lielstraupės valsčius, Valmieros apskritis, Vidžemės gubernija,  Rusijos imperija
Mirė	1959 m. rugpjūčio 20 d. (71 metai) Stokholmas,  Švedija
Palaidotas (-a)	Šiaurinės kapinės (Stokholmas)
Tėvai	Mārtiņš Švābe Trīne Dubava-Švābe
Sutuoktinis (-ė)	5
Vaikai	Andris Arvīds Ieva
Veikla	mokslininkas, politikas, visuomenininkas, literatas
Pareigos	profesorius
Alma mater	Latvijos universitetas A. Šaniavskio Maskvos liaudies universitetas

Biografija

Kilmė ir šeima

A. Švabė buvo pirmasis iš dviejų vaikų batsiuvio, stogdengio Martinio Švabės ir ūkininkų dukters Trynės Dubavos šeimoje. Gimė Lielstraupės valsčiaus Svabadniekų sodyboje. Tėvas dirbo Lielstraupės dvare prievaizdu, dvarininkas Hansas fon Rozenas buvo A. Švabės krikštatėvis.

A. Švabė buvo vedęs penkis kartus: 1914–1926 m. Lyną Mariją Aurę (vertėja, poetė, nusižudė nusišaudama), 1929–1934 m. Helmą Elfrydą Stalą (mergautinė pav. Strėlertė; 1934 m. mirė nuo džiovos), 1936–1942 m. antrosios žmonos seserį Veroniką Strėlertę (poetė, vertėja), ketvirtą kartą buvo vedęs Lotę Alvynę Kaklėną (1961 m. nusižudė nusinuodydama dujomis), turėjo sūnų Andrį Arvydą (1944–1988) ir dukterį Ievą (g. 1948 m.), penktą kartą 1954–1959 m. buvo susituokęs su Lidija (Lija) Kronberga (latvių poetė, istorikė).

Po to, kai A. Švabė įsimylėjo draugo literato Pavilo Ruozyčio žmoną, o šis savo ruožtu įsimylėjo A. Švabės žmoną, visi keturi 1926 m. atsidūrė tragiško skandalo centre, kuris baigėsi abiejų žmonų savižudybėmis: Lyna Marija Švabė nusišovė, o Antonija Ruozytė nusiskandino.

Išsilavinimas

A. Švabė pirmiausia mokėsi vietinėje Straupės dvaro ir parapinėje mokyklose, 1899–1903 m. – Karlio Milerio realinėje mokykloje Cėsyse, 1903–1904 m. – A. Liepinio prekybos mokykloje Valmieroje ir 1904–1905 m. Jelgavos miesto realinėje mokykloje (be abitūros). Būdamas mokyklos auklėtinis, 1905 m. revoliucijos metu simpatizavo socializmo idėjoms, revoliucijos įvykius, baudžiamosios ekspedicijos veiklą matė Straupėje, tačiau revoliucijos įvykiuose aktyviai nedalyvavo. 1908 m. Peterburge gavo matematikos, o 1909 m. Rygoje – gamtos mokslų namų mokytojo diplomą. 1910 m. gavo Šveicarijos esperanto instituto diplomą.

1911–1916 m. A. Švabė su pertraukomis lankė paskaitas A. L. Šaniavskio Maskvos miesto liaudies universiteto gamtos mokslų, istorijos, filologijos, teisės ir liaudies ūkio fakultetuose. Latvijai tapus nepriklausoma valstybe 1921–1926 m. mokėsi Latvijos aukštosios mokyklos (nuo 1922 m. Latvijos universitetas) Liaudies ūkio ir teisės mokslų fakultete, gavo teisininko diplomą, o 1932 m.– teisės mokslų daktaro laipsnį, apgynęs disertaciją „Seniausiosios Livonijos riterių teisės“.

Emigracija ir mirtis

1944 m., begdamas nuo artėjančios Raudonosio armijos, iš Latvijos išvyko į Vokietiją. Ten dalyvavo latvių išeivių visuomeninėje ir mokslinėje veikloje. 1949 m. A. Švabė emigravo į Švediją, kur įsidarbino Stokholmo universiteto archyve. Emigravęs A. Švabė parašė novelę ir keletą stambių veikalų apie Latvijos istoriją, dirbo Latvių enciklopedijos redaktoriumi. Neilgai trukus iki mirties A. Švabė perėjo į katalikybę. Sulaukęs 71-erių, 1959 m. rugpjūčio 20 d. mirė Stokholme, Švedijoje. Palaidotas Šiaurinėse kapinėse.

Profesinė ir visuomeninė veikla

1909–1910 m. A. Švabė dirbo mokytojo padėjėju Lėdurgos parapinėje mokykloje, 1910–1911 m. – matematikos mokytoju J. Staladžio progimnazijoje Rūjienoje.

1916 m. pradžioje išvengė mobilizacijos į karinę tarnybą ir su suklastotais dokumentais drauge su žmona išvyko į Tolimuosius Rytus, kur 1916–1918 m. dirbo Harbino–Vladivostoko geležinkelio pašto tarnautoju. Laisvalaikiu daug skaitė ir tyrė latvių liaudies tradicijas bei liaudies dainas, atskleisdamas jų reikšmę latvių istoriografijai. 1917 m. kovo ir lapkričio revoliucijose A. Švabė aktyviai nedalyvavo, nes jas laikė „pačių rusų vidaus reikalu“. Nuo 1918 m. lapkričio aktyviai įsitraukė į Sibiro ir Uralo latvių nacionalinės tarybos biurą, kuris buvo išrinktas latvių bėglių konferencijoje Vladivostoke. Nuo 1919 m. kovo A. Švabė dirbo biuro sekretoriumi.

1919 m. rugsėjį A. Švabė laivu, gabenančiu namo italų karo belaisvius iš Vladivostoko per Šanchajų, Honkongą ir Sueco kanalą, išvyko į Triestą ir iš jo per Londoną, Kopenhagą, Helsinkį ir Taliną grįžo į nepriklausomą Latviją.

1919 m. įstojo į Latvijos socialdemokratinę darbininkų partiją. 1921 m. birželį iš jos išstojo ir su kitais buvusiais socialdemokratais įsteigė Latvijos socialdemokratų menševikų partiją, iš kurios išstojo 1926 m., pamažu pereidamas prie labiau nacionalistinių-konservatoriškų pažiūrų. 1926 m. Užsienio reikalų ministerijoje dirbo Slavų valstybių skyriaus vadovo padėjėju. 1920–1922 m. socialdemokratų frakcijoje buvo Latvijos Steigiamojo susirinkimo deputatas. 1924–1925 m. ėjo Latvių rašytojų ir žurnalistų profsąjungos pirmininko pareigas, o 1926–1928 m. buvo Latvijos nacionalinio teatro direkcijos narys. Nuo 1927 m. su Aleksandru Būmaniu ir Karliu Dišleriu ėjo Ansio Gulbio spaustuvės Latvių enciklopedinio žodyno vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Nuo 1932 m. buvo Rygos latvių draugijos mokslų komiteto narys, 1938 m. tapo Spaudos draugijos garbės nariu ir Išsilavinusiųjų estų draugijos (est. Õpetatud Eesti Selts) nariu korespondentu.

Nuo 1929 m. A. Švabė pradėjo eiti akademines pareigas: buvo Latvijos teisės istorijos privatdocentas, nuo 1930 m. – docentas Latvijos universiteto Liaudies ūkio ir teisės mokslų fakultete, nuo 1936 m. – Latvijos istorijos profesorius Latvijos universiteto Filologijos ir filosofijos fakultete. A. Švabė nuo įkūrimo 1936 m. buvo Latvijos istorijos instituto narys, nuo 1939 m. – vicedirektorius ir 1938–1940 m. generalinio direktoriaus pavaduotojas.

Pirmaisias sovietinės okupacijos metais A. Švabė ir toliau dėstė Latvijos universitete. Vokiečių okupacinė valdžia pažemino Latvijos istorijos instituto lygį ir institutą pavertė Latvių istorijos saugykla, o A. Švabę paskyrė jos direktoriumi (1941–1944). 1943 m. uždarius Latvijos universiteto Latvijos istorijos skyrių, A. Švabę atleido iš aukštosios mokyklos dėstytojo pareigų.

Artėjant Raudonajai armijai, A. Švabė su žmona 1944 m. pabėgo į Vokietiją. Gyveno Miunchene, čia prisidėjo prie Miuncheno latvių laikinojo komiteto steigimo ir buvo išrinktas jo vadovu. Taip pat dirbo Bavarijos latvių nacionaliniame komitete. 1945 m. rugpjūčio 15 d. dalyvavo Latvių centrinio komiteto steigime ir parašė jo įstatus. Rugsėjo pradžioje iš Miuncheno išsikėlė į britų okupacinėje zonoje esantį Detmoldą, kuriame buvo įkurtas latvių bėglių organizacijos centras. 1947 m. parašė savo autobiografiją, kurioje smulkiai papasakota apie vaikystę, mokyklos ir studijų, Pirmojo pasaulinio karo metus, 3-iojo dešimtmečio laikotarpį, latvių istorijos mokslo formavimąsi 3–4 dešimtmečiuose ir apie darbą Latvių enciklopedinio žodyno redakcijoje iki sovietinės okupacijos pirmųjų dienų 1940 m. birželį.

Vadovaujant A. Švabei buvo suorganizuota pirmoji latvių išeivijos istorikų konferencija, 1948 m. vasario 3–4 d. vykusi Pineberge, Baltijos universitete.

1949 m. A. Švabė išvyko į Švediją, kur vieno iš latvių socialdemokratų lyderių Bruno Kalninio padedamas rado archyvaro darbą Stokholmo universitete.

Reikšmingiausi darbai

Literatūrinė veikla

Nuo 1907 m. A. Švabė rašė lyrinę poeziją ir poemas. Pirmąjį eilėraštį išspausdino 1910 m. slapyvardžiu H2O. Su poema „Miestas“ („Pilsēta“, 1913) ir eilėraščių rinkiniu „Bulvarai“ („Bulvāri“, 1920) tapo urbanistinės latvių poezijos pradininku. Mažiau žinomos A. Švabės baladės, socialinės pakraipos apsakymai „Kaip Duobulas važiavo pas pilkąjį baroną į svečius“ („Kā Dobuls brauca pie pelēkā barona viesos“, 1911) ir „Inteligentai“ („Inteliģenti“, 1912), romanai „Darbas“ („Darbs“, 1922) ir „Žodis“ („Vārds“, 1927), istorinė novelė „Kelyje į skaistyklą“ („Ceļā uz purgatoriju“, 1953) ir pjesė „Piebalgos audėjai“ („Piebalgas audēji“, pastatyta pavadinimu „Piebalgiškiai audėjai“ – „Piebaldzēni vēverīši“, 1929, pjesė išleista knygoje 1930). Taip pat rašė meno ir literatūros apžvalgas. Kiti slapyvardžiai – A. Vilks (A. Vilkas), Ķīmiķis (Chemikas).

Mokslinė veikla

Kaip istorikas, A. Švabė darbavosi kultūros istorijos, teisės istorijos, agrarinės istorijos srityse bei nagrinėjo visuotinę Latvijos naujausiąją istoriją iki 1914 m. Parašė daugybę žymių darbų apie teisės istoriją, taip pat daug mokslinių esė bei straipsnių apie politikos istoriją ir tautosaką. Iš viso į jo bibliografiją (1998) įtraukti 678 pavadinimai.

Iki 1918 m. Vidžemės ir Kuršo istorijos šaltinius rašė, leido ir interpretavo daugiausia ne latviai. Norėdamas aprašyti latvių tautos istoriją, A. Švabė, be baltvokiečių istorinių šaltinių, naujų socialinės istorijos ir teisinių normų duomenų ieškojo tiek latvių žodinėje tradicijoje (senosiose latvių dainose ir kt.), tiek Latvijos ir Europos archyvuose, tokiu būdu žymiai išplėsdamas ir skirtingai interpretuodamas Latvijos istorijos šaltinių bazę. Teoriškai pagrindė istorinio teisingumo koncepcijos ir tautos sąvokų įvedimą į Latvijos istoriografiją vietoj baltvokiečių pasenusių pozityviųjų teisių ir luomų savokų. Latvijos autoritarinio režimo laikotarpiu tapo vienu iš režimo istorinio naratyvo (latvių tautos istorijos) architektų.

Folkloristikoje A. Švabė atstovavo sociologinei krypčiai, pavyzdžiui, veikalai „Latvių Dievas ir latvių velnias“ („Latviešu Dievs un latviešu velns“, 1915), „Ąžuolas ir liepa latvių religijoje“ („Ozols un liepa latviešu reliģijā“, 1920), „Didžioji brolių šeima“ („Brāļu lielģimene“, 1930), „Meilės simbolika“ („Mīlestības simbolika“, 1930), „Tolimos ir artimos tautos bei Tilto ir liepto simbolika“ („Tālās un tuvās tautas un Tilta un laipas simbolika“, 1931), rinkinys „Straipsniai apie latvių folklorą“ („Raksti par latvju folkloru“, 1923).

Novatoriški buvo A. Švabės darbai apie kultūros istoriją. Darbe „Latvių kultūros istorija. I t. Visuomenės kultūra. I dalis. Giminės pamatai“ („Latvju kultūras vēsture. 1. sēj. Sabiedriskā kultūra. 1. daļa. Dzimts satversme“, 1921) mėgino rekonstruoti senovės latvių giminės socialinę struktūrą. Vėliau parašė II dalį „Feodaliniai pamatai. I pusė. Maros žemės ponai“ („Feodālā satversme. 1. puse. Māras zemes kungi“, 1922) ir habilitacijos straipsnį „Valsčiaus istorija. I dalis. Iki rusų laikų“ („Pagasta vēsture. 1. daļa. Līdz krievu laikiem“, 1926/1927). Ketvirtąja A. Švabės publikacija apie kultūros istoriją laikoma jo knyga „Kuršių karalių ir feodo vasalų teisinė padėtis“ („Kuršu ķoniņu un novadnieku tiesiskais stāvoklis“, 1933).

Išplėtotą A. Švabės „Latvių kultūros istorijos“ kritiką 1924 m. publikavo baltvokiečių istorikas ir A. Švabės oponentas Leonidas Arbuzovas.

Nuo 1926 m. A. Švabė vyriausybės pavedimu, reaguojant į baltvokiečių skundus dėl agrarinės reformos, rašė Latvijos agrarinės istorijos apžvalgą, kad ji būtų įteikta Tautų Sąjungai. Galiausiai 1928 m. vokiškai buvo išleistas darbas „Latvijos žemės ūkio istorijos santrauka“ („Grundriss der Agrargeschichte Lettlands“, vertimai į anglų ir prancūzų kalbas „Agrarian History of Latvia“ ir „Histoire agraire de la Lettonie“, abu 1929 m., o 1930 m. latviškai išleista „Zemes attiecību un zemes reformu vēsture Latvijā“ – „Žemės santykių ir žemės reformų istorija Latvijoje“).

Teisės istorijai buvo skirta daktaro disertacija „Seniausiosios Livonijos riterių teisės. Tekstas ir šaltinių kritika“ („Livonijas senākās bruņinieku tiesības. Teksts un avotu kritika“, 1932), už ją 1933 m. A. Švabė gavo Krišjanio Barono premiją. Dar išspausdino virtinę teisės istorijos tyrimų su šaltinių medžiaga ir komentarais: „Klaudijaus Toto potvarkis dėl Vidžemės baudžiauninkų 1671-09-22“ („Klaudija Tota rīkojums par Vidzemes dzimtsļaudīm 22.9.1671.“, 1928), „Karolio XI karo bausmių įstatymai“ („Kārļa XI kara sodu likumi“, 1935), „Baudžiamojo Karolio teisyno priėmimas Latvijoje ir Estijoje“ („Karolīnas recepcija Latvijā un Igaunijā“, 1936), „Teisinės latvių tautos pažiūros“ („Latviešu tautas tiesiskie uzskati“, 1938) ir „Latvijos genčių teisės“ („Latvijas cilšu tiesības“, 1939). Enciklopedinę šių tyrimų santrauką galima rasti A. Švabės sudarytame Latvių enciklopediniame žodyne prie antraštinio žodžio „Latvių teisių istorija“ („Latvju tiesību vēsture“, XI t., 1935).

Nuo 4-ojo dešimtmečio A. Švabė ėmė skirti dėmesio Latvijos politikos istorijai, populiarino to meto požiūrius į Senosios Latvijos valstybes: 1936 m. parašė „Jersikos karalystė“ („Jersikas karaļvalsts“) ir „Talava“ („Tālava“), o 1937 m. – „Kuršių valstybės“ („Kuršu valstis“). Moksliškiausi darbai – „Latvių valstietis XVI a. istoriografijoje“ („Latviešu zemnieks 16. gs. historiografijā“, 1936), „Žygimanto Augusto Livonijos politika“ („Sigismunda Augusta Livonijas politika“, 1937), „Mūsų senosios pinigų sistemos“ („Mūsu senās naudas sistēmas“, 1939) ir „Henrikas Latvis ir jo kronika“ („Latvietis Indriķis un viņa chronika“, 1940).

Istorijos mokslo poreikis tirti šaltinius atsiskleidžia darbuose „Kuršo dvaro teisės“ („Kurzemes muižas tiesības“, 1931), „Seniausioji švedų Livonijos žemės revizija“ („Vecākā zviedru Livonijas zemes revīzija“, vokiškai „Die älteste schwedische Landrevision Livlands“, 1933), „Senosios Latvijos istorijos šaltiniai“ („Senās Latvijas vēstures avoti“, 1937–1940, bendraautoris), „Kai kurie Livonijos ūkio istorijos šaltiniai“ („Daži Livonijas saimniecības vēstures avoti 1540–1568“, 1939) bei „Latvijos istorijos šaltinių chrestomatija (1300–1500 m.)“ („Latvijas vēstures avotu chrestomatija (1300.–1500. g.)“, 1939). Keli A. Švabės straipsniai pakartotinai išleisti (drauge su originaliaisiais straipsniais) rinkiniuose „Srovės ir šaltiniai“ („Straumes un avoti“, I–III, 1938, 1940, 1965).

A. Švabei tenka svarbus vaidmuo ir kaip istorijos pedagogui, jis parašė keletą vadovėlių bendrojo lavinimo ir aukštosioms mokykloms.

Greta šimtų antraštinių žodžių apie istoriją, teisės istoriją, folklorą, literatūrą Latvių enciklopediniame žodyne ir Latvių enciklopedijoje, A. Švabė publikavo straipsnių apie latvių rašytojus ir latvių folklorą taip pat ir Italų enciklopedijoje (Enciclopedia Italiana). Išeivijoje pradėjo rašyti fundamentalią Latvijos istoriją nuo 1800 iki 1950 m., tačiau išeivijos istorikų serijoje „Latvijos istorija“ („Latvijas vēsture“) 1958 m. spėjo išleisti tiktai I dalį „Latvijos istorija, 1800–1914 m.“ („Latvijas vēsture, 1800–1914“). Po karo Vakarų Europos skaitytojams leido taip pat ir aiškinamąsias Latvijos istorijos knygas: „Pasakojimas apie Latviją ir jos kaimynus“ (angliškai „The Story of Latvia and her Neighbours“, 1946) ir „Latvių tautos istorija“ (prancūziškai „Histoire du Peuple Letton“, 1953).

Vertinimas

A. Švabė buvo įvairiapusiškai apdovanotas žmogus, labai darbingas, visuomeniškas, turintis puikų humoro jausmą, jautrus ir romantiškos prigimties. Periodiškai sirgdavo neurastenija (perdegimo sindromu). A. Švabė save matė kaip naujosios Europos tautos atstovą ir formuotoją, šiuo atžvilgiu jis buvo tipiškas savo laikotarpio nacionalkonservatyvinis Vidurio Europos naujųjų valstybių elito atstovas. Amžininkų vertinimu, A. Švabė buvo vienas svarbiausių latvių nacionalinės istorijos mokslo kūrėjų, jis buvo didelis autoritetas savo laikotarpio kolegoms, studentams ir intelektualiniam elitui. A. Švabės įtaką didino jo visuomeninė, literatūrinė, akademinė veikla, o tai patvirtina vadovavimas dviejų to laikotarpio reikšmingiausių enciklopedinių leidinių (Latvių enciklopedinio žodyno ir Latvių enciklopedijos) sudarymui.

Apdovanojimai

A. Švabė apdovanotas Trijų žvaigždžių ordinu (III laipsnio, IV laipsnio) ir Lenkijos Atgimimo ordinu (III laipsnio).

Atminimas

Latvių išeivijos liaudies ūkio profesorius Janis Labsvyras A. Švabės atminimui įsteigė A. Švabės premiją, kuri nuo 1996 m. Latvijos mokslų akademijos skiriama už Latvijos istorijos tyrimus.

1988 m. balandžio 25 d. buvo surengta A. Švabės šimtosioms gimimo metinėms skirta konferencija.

Bibliografija

• A. Švabės bibliografija

Išnašos

1. „Arveds Švābe“. enciklopedija.lv. Nacionālā enciklopēdija. 2025-05-20. Nuoroda tikrinta 2025-11-25.
2. „Veronika Strēlerte“. literatura.lv. Nuoroda tikrinta 2025-11-28. „1934: 29. augustā mirst māsa Helma Švābe.“ [1934 m.: rugpjūčio 29 d. miršta sesuo Helma Švabė.]
3. „Lote Alvīne Švābe“. timenote.info/lv. Nuoroda tikrinta 2025-11-28.
4. „Ieva Svabe“. ratsit.se (švedų). Nuoroda tikrinta 2025-11-28.
5. „Lidija Švābe (Kronberga) (1918-1996), poet, (Sweden)“. womenonthemove.eu. Nuoroda tikrinta 2025-11-28.
6. „Arveds Švābe“. timenote.info/lv. Nuoroda tikrinta 2025-11-28.

vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Arveds Švābe, Kas yra Arveds Švābe? Ką reiškia Arveds Švābe?