NagurskiaiNagurskių herbasPradininkas MartynasTitulas bajoraiLaikotarpis XVI a XIX a Šalys LDK Nagurskiai lenk Nagórski

Nagurskiai
Nagurskių herbas
Pradininkas	Martynas
Titulas	bajorai
Laikotarpis	XVI a. – XIX a.
Šalys	LDK

Nagurskiai (lenk. Nagórski) – XVI a. – XIX a. lenkų kilmės Žemaitijos bajorų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių ir visuomenės veikėjų giminė.

Giminė

XVII a. Nagurskiai susigiminiavo su žemaičių bajorais , , , , Gorskiais, , . XVIII a. pradžioje Nagurskiai ėmė sparčiai kilti.

Giminės pradininkas – Žemaitijos bajoro Jokūbo sūnus Martynas, pirmą kartą paminėtas 1594 m. Vedęs žemaitę bajoraitę Barborą Laucevičiūtę, įsikūrė Džiuginėnų dvare prie Telšių. Turėjo 4 vaikus:

Kristupą Nagurskį
Mikalojų Nagurskį - 1659 m. Žemaitijos seimelyje, kaip pirmininkaujantis, patvirtino landą – pagal ją tvarkytas visas kunigaikštystės gyvenimas. 1683 m. dar buvo gyvas
- Joną (sūnūs 1718 m. susitarė dėl Džiuginėnų dvaro pasidalijimo)
  - Jurgis Nagurskis (m. po 1749 m.) - jo palikuoniai tapo Dirvėnų (su Paežeriais) Nagurskių giminės šakos pradininkais. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje iš Dirvėnų šakos žinomi trys broliai
    - Pranciškus Nagurskis (m. 1803 m.) - Livonijos rotmistras, nuo 1769 m. Žemaitijos pilies teismo paseniūnis ir nuo 1770 m. teisėjas
    - - Beržėnų apskrities vėliavininkas
      - nežinomas
        Liucijus Nagurskis (m. 1902 m.) - po jo mirties Dirvėnų dvaro Paežerių palivarkas atiteko (1862–1938 m.). Šis prie 1920 m. baigė statydinti Paežerių dvaro rūmus.
    - - Ryškėnų (prie Telšių) seniūnas
  - Pranciškus Vladislovas Nagurskis (m. 1751 m. pab. ar 1752 m. pr.) palaidotas Tytuvėnų bažnyčioje) nuo 1703 m. buvo Pavenčių seniūnas, nuo 1711 m. – Mažųjų Dirvėnų netoli Kurtuvėnų tijūnas ir Žemaitijos pilies teisėjas, nuo 1715 m. – Žemaitijos teismo paseniūnis, nuo 1719 m. – Žemaitijos pakamaris. 1717 m. įsigijo Kurtuvėnus ir pavertė juos svarbiausia giminės rezidencija. Jis buvo labai pamaldus, aukojo Kėdainių, Dotnuvos, Kražių bažnyčioms ir vienuolynams. Su žmona, Mazovijos pastalininko dukterimi Joana Šukštaite, turėjo 8 vaikus, iš kurių pasižymėjo Laurynas ir Jokūbas Ignotas. 1753 m. broliai pasidalijo tėvo palikimą.
    - Laurynas Nagurskis (m. 1761 m. bevaikis) buvo Mažųjų Dirvėnų tijūnas, Žemės teismo surogatorius ir Žemaitijos pilies teisėjas, Gintenių (Didžiųjų Dirvėnų valsčius) seniūnas, valdė Jasnagurką ir Žaiginius (Raseinių apskritis). Vedė Didžiųjų Dirvėnų tijūno A. J. Bilevičiaus dukterį Uršulę ir susigiminiavo su žemaičių bajorais Bilevičiais
    - Jokūbas Ignotas Nagurskis (g. apie 1734 – m. po 1796 m., palaidotas Kurtuvėnuose) priklausė stambiesiems dvarininkams: paveldėjo Kurtuvėnų dvarą, po Lauryno mirties įsigijo visas Nagurskių valdas, 1752 m. gavo Pavenčių seniūniją. 1775 m. liustracijos duomenimis, jis valdė 810 dūmų Kartenoje, Kurtuvėnuose, Dirvėnuose, Pažižmėje (Didžiųjų Dirvėnų valsčius), Pavenčiuose (dab. Kuršėnų miesto dalis), Ginteniuose, Laukuvoje, Šaukote (Ariogalos valsčius), taip pat Ašmenos apskrities . 1772 m. nusipirko architekto M. Knakfuso rekonstruotus 2 aukštų Bžostovskių (Abramavičių) rūmus Vilniuje. Fundavo Žaiginio vienuolyno ir bažnyčios, Jokūbavo ir Kurtuvėnų bažnyčių statybą. , nuo 1792 m. – Baltojo Erelio ordino kavalierius. Su Upytės apskrities seniūno dukterimi Mariana Puzinaite turėjo sūnus Joną ir Kajetoną, kurie 1776–1782 m. mokėsi Vilniaus universitete.
      - Jonas Nagurskis (m. 1796 m. spalio 25 d.) – 1782 m., 1783 m. 1790 m., 1791 m. LDK pasiuntinys Abiejų Tautų Respublikos seimuose. Nuo 1791 m. kavalerijos rotmistras
      - Kajetonas Nagurskis (m. 1802 m. balandžio mėn. Vienoje) 1782 m. Vilniuje išleido jo paties iš prancūzų kalbos verstą L. du Fresney „Geografijos vadovėlį“, papildė jį medžiaga iš Lenkijos ir Lietuvos istorijos. Atstovavo Žemaitijai Ketverių metų seime (1788–1792 m.). 1787–1792 m. Šiaulių apskrities vėliavininkas. Per 1794 m. sukilimą priklausė LDK vyriausybei – Lietuvos aukščiausiajai tautinei tarybai. Rusijai sukilimą numalšinus pasitraukė į Veneciją. Kaip aktyvus lenkų emigracijos Prancūzijoje dalyvis buvo už konstitucinės monarchijos atkūrimą Abiejų Tautų Respublikoje. 1797 m. grįžo į Lietuvą. 1800 m. testamentu paleido savo dvarų valstiečius iš baudžiavos. Kajetonas buvo paskutinis Kurtuvėnų valdų vyriškos linijos palikuonis. Kurtuvėnų ir kitus dvarus paveldėjo jo sesuo Joana Žukauskienė
      - Joana Nagurskytė Žukauskienė paveldėjo brolio turtus
  - Mikalojus Nagurskis (m. po 1728 m.) - Šilėnų (Kuršėnų apylinkės) - Šilėnų šakos pradininkas
    - - 1760 m. minimas kaip Lauryno pusbrolis šio testamente ir paveldėjęs Titvydiškę netoli Šaukėnų
      - - paveldėjo Šilėnus prie Kuršėnų
    - (m. 1791 m.) - 1770–1785 m. buvo Žemaitijos (nuo 1779 m. – Šiaulių) žemės teismo teisėjas, Žarėnų valsčiaus pulkininkas, nuo 1778 m. – Šiaulių apskrities iždininkas
- Stanislovą
- Martyną
Samuelį Nagurskį
- Kazimieras Nagurskis (m. apie 1681 m.) palaidotas Telšių bernardinų bažnyčioje, be Džiuginėnų, valdė Berkinėnus (Telšių valsčius)
Oną Nagurskytę

Šiame straipsnyje nurodytas neteisingas Nagurskių herbas. Ištikrųjų Žemaitijos Nagurskiai naudojo Pobug ir Rudnica herbų sudėtinę, originalią atmainą. Jį galima pamatyti ant Nagurskių namo sienos Vilniuje.

Literatūra

Iš Kurtuvėnų dvarininkų Nagurskių tarnų gyvenimo (XVIII a.).// Kurtuva. Šiauliai, 1999, nr. 5, p. 85-105. ISSN 1392–2955
Rita Regina Trimonienė. Nagurskių giminės istorija. Kurtuva. Kurtuvėnų regioninio parko metraštis 2002–2005 m. Nr.8: Nagurskiai. Garsios giminės istorija ir palikimas / leidinį sudarė Salvijus Kulevičius. Kaunas: Lututė, 2006, p. 6-12. ISSN 1392–2955.

Šaltiniai

Rita Regina Trimonienė. Nagurskiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 700 psl.

[1] Rita Regina Trimonienė. Nagurskiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 700 psl.