Volodkevičiai

Volodkevičiai
Radwan
Kilmė	Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Šalys	LDK, Lenkija, Prancūzija

Volodkevičiai (lenk. Wołodkowicz, Wołodkiewicz) – lietuvių kilmės LDK bajorų giminė. Dar žinomi kaip Valatkevičiai, Valadkevičiai, Valadkovičiai.

Kilmė

Volodkevičių giminė yra kilusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėje. Mokslininkai nesutaria, ar giminė yra kilusi iš Volodkos (gim. 1420 m.), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino anūko, ar iš jo palikuonio didžiojo kunigaikščio Volodkos.

Volodkevičių giminė Minsko ir Naugarduko vaivadijose yra žinoma jau nuo XV a. Ši turtinga giminė priklausė vietiniam dvasininkų elitui bent nuo XVI a. pab.

Istorija

XVI amžius

Martynas Volodkevičius (lenk. Marcin Wołodkowicz) (1510–1595), Volodkos ir jo žmonos Račos (lenk. Racza) sūnus, yra visų Volodkevičių giminės narių bendras protėvis. Nuo 1573 m. jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ambasadorius Maskvoje, o nuo 1588 m. – Minsko gubernatorius. Jis buvo vedęs Reino princesę Drucka-Horska. Martynas Volodkevičius turėjo aštuonis vaikus, kurių dauguma užėmė aukštas pareigas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

XVII amžius

Dėl to XVII a. šeima tapo žymiai gausesnė – jos nariai pagrinde gyveno Naugarduko ir Minsko regionuose. XVII ir XVIII a. Volodkevičių šeimos nariai atliko svarbų vaidmenį visuomeniniame gyvenime. Be politinių ir vyriausybinių pareigų, Volodkevičių šeimos nariai užėmė pareigas kariuomenėje ir Romos katalikų bažnyčioje. Stanislavas Volodkevičius atliko svarbų vaidmenį Vitebsko mūšyje. Jis buvo paimtas į nelaisvę ir 1655 m. ištremtas į Kazanę.

XVIII ir XIX amžiai

Prancūzijos Volodkevičių šakos įkūrėjas Henris (1765–1825) dalyvavo 1794 m. Košiuskos sukilime, o po jo žlugimo emigravo į Prancūziją. Jis buvo Napoleono adjutantas, tarnavo Prancūzijos armijos generolu, o nuo 1806 m. buvo paskirtas Didžiosios armijos Lenkijos legiono vadu. Napoleono žygio į Rusiją metu jis buvo ištremtas į Sibirą, o gavęs amnestiją persikėlė į Sankt Peterburgą, kur ir mirė. Jis buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu, o jo vardas „Henry“ įamžintas Paryžiaus Triumfo arkoje.

Aleksandras Volodkevičius (1806–1861) vadovavo sukilėliams Vileikos rajone per 1830–1831 m. sukilimą prieš Rusijos imperiją. Po pralaimėjimo emigravo į Prancūziją. Buvo palaidotas Paryžiuje, bet jo širdis buvo parvežta į tėvynę ir palaidota Radaškonių bažnyčioje, Volodkevičių šeimos protėvių kapavietėje.

Jokūbas Volodkevičius buvo Polocko Jėzuitų kolegijos rektorius, Ona – benediktinų vienuolyno Minske abatė, o Filipas (1697–1778) – Kijevo metropolitas. Volodkevičių šeimos nariai įkūrė keletą vienuolynų ir bažnyčių, pavyzdžiui, vienuolyną ir septynių kupolų bažnyčią Hrozavoje, vienuolyną Novy Dvure, karmelitų bažnyčią Minske, katedrą Chelme, bažnyčią Zaryje, bažnyčią Radaškonyse ir rusų stačiatikių bažnyčią Čašnikuose.

Šakos

Yra kelios Volodkevičių šeimos šakos:

• „Gałąź Nowodworska“ (Novy Dvuro šaka)
• „Gałąź Iwanska“ (Ivansko šaka)
• „Gałąź Francuska“ (Prancūzijos šaka)
• „Gałąź Ukrainska“ (Ukrainos šaka)
• "Gałąź Galucyska (Galicijos šaka)

Daugelis Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos kunigaikščių, bei kitų didžiųjų aristokratų šeimų, turi sąsajų su Volodkevičių gimine, pavyzdžiui, Drucki-Horskiai, Drucki-Podbereskiai, Pacai, Podhorcai, Palubinskiai, Puzynos, Reytanai, Radvilos, Sapiegos ir Tiškevičiai.

XIX a. Ivansko šaka tapo žymiausia iš visų Volodkevičių šeimos atšakų. 1774 m. Tadas Volodkevičius nusipirko Ivanską kartu su kaimyniniais kaimais. Tai tapo pagrindine, nors ir ne seniausia, šios šakos valda. Dėl verslumo ir sėkmės Ivansko atšakos su laiku dar labiau padidėjo. Po dvejų metų Ivanską paveldėjo Tado brolis Vincentas (1761–1838), Saksonijos karaliaus Frydricho Augusto I rūmų maršalas, kuris savo turtą perdavė Emanueliui Ignacijui. Paskutinis Ivansko savininkas buvo Emanuelio Ignacijaus sūnus Vincentas Volodkevičius (1846–1927). 1917 m. jo dvarai (Iwansk, Kopciowicze, Czaszniki, Solomerecze, Wojsznarowo, Podolanka, Stare Siolo, Krasne Siolo, Imszarki, Slobodka, Hatsyanava, Fedzki, Tovpentsy, Naviny, Vishanki, Pachaevici, Demidovichi, Prystoi, Medvedsk, Krasnitsa, Punki, Smolance ir Deksniany) sudarė apie 100 000 hektarų žemės, įskaitant daugiau nei 20 miestelių ir kaimų, taip pat popieriaus fabriką („Skinia“), malūnus, distiliavimo gamyklas, alaus daryklas, plytų gamyklą ir stiklo fabriką. Ivanskas turėjo garsų žirgyną, kurio žirgai laimėjo prizus lenktynėse Maskvoje ir Sankt Peterburge. 1917 m. revoliucijos metu Vincentas Volodkevičius pabėgo į Lenkiją, kur 1927 m. mirė Bydgoščiuje.

Herbas

Volodkevičių giminė naudoja Radwan herbą, kurio viršuje pavaizduotas balandis, laikantis auksinį žiedą. Žiedas balaždio snape simbolizuoja Jogailaičių dinastijos palikuonis.

Žymūs nariai

• Kristupas Volodkevičius (1600–1670), Naugarduko ir Minsko vaivada, ATR senatorius. Istorinių knygų, tokių kaip „Inflantų karų istorija“, „Princas Kazimieras“ ir „Apie Inflantų įtraukimą į karaliaus Zigmanto Augusto valdą“, autorius.
• Filipas Felicijonas Volodkevičius (1697–1778), Chelmo vyskupas, Kijevo metropolitas.
• Mykolas Volodkevičius (1735–1760), žemės savininkas, chuliganas, pasižymėjęs nepaprasta fizine jėga ir drąsa. Kovėsi su meškomis tik su medine šakute. Jis minimas Adomo Mickevičiaus knygoje „Ponas Tadas“ kaip žmogus, stovintis virš įstatymo. Nuteistas mirties bausme už netinkamą elgesį.
• Jonas Henrikas Volodkevičius (1765–1825), Prancūzijos armijos generolas, Napoleono adjutantas. 2-ojo Šiaurės legiono vadas. Volodkevičių giminės Prancūzijos šakos įkūrėjas.
• Vincentas Volodkevičius (1761–1838), Karaliaus Stanislovo Augusto rūmų maršalas, Barysavo bajorų maršalas. Ivansko šakos įkūrėjas.
• Emanuelis Ignacijus Volodkevičius (1805–1852), žemės savininkas, verslininkas.
• Aleksandras Volodkevičius (1806–1862), 1830–1831 m. sukilimo vadas, diplomatas. Knygos „Ni paix, ni sécurité pour l’Europe avec la Russie“ (Paryžius, 1855 m.) autorius.
• Vincentas Volodkevičius (1846–1927), paskutinis Ivansko savininkas, žemvaldys, verslininkas, Rusijos imperijos valstybės patarėjas, Lepelio provincijos garbės teisėjas.