Sniego danga

Sniego danga – sniego sluoksnis, susidarantis sningant. Sniego dangai taip pat priskiriamas ir ledo sluoksnis, kuris susidaro ant sniego paviršiaus, jo viduje arba ant žemės.

Sniego dangos storis priklauso nuo iškritusio sniego kiekio, jo tankio, vietovės reljefo bei augmenijos. Storiausia sniego danga dėl supustymo susidaro neigiamose reljefo formose, prie kliūčių, miške, ploniausia – kalvų viršūnėse, užuovėjinėje kliūčių pusėje. Sniego dangos slūgsojimo trukmė daugiausiai priklauso nuo platumos ir ilgėja didėjant jai. Taip pat sniego dangos trukmė ilgėja didėjant vietovės absoliučiajam aukščiui.

Kai oro temperatūra ilgesnį laiką išlieka neigiama, sniegas, iškritęs ant žemės paviršiaus, neištirpsta ir susidaro sniego danga. Sniego danga labai stipriai veikia Žemės klimato sistemą. Ji pasižymi dideliu albedu, todėl nemaža ateinančios Saulės spinduliuotės dalis yra jo atspindima. Žiemą sniego danga šaldo orą, virš jo dažnai formuojasi priežeminės spindulinio atvėsimo inversijos (kai temperatūra su aukščiu ne krenta, o pamažu kyla), o pavasarį – sniego dangai tirpdyti sunaudojamas didelis šilumos kiekis.

Matavimai

Sniego dangos storio, kuris apibūdinamas kaip atstumas tarp žemės paviršiaus ir sniego dangos paviršiaus, matavimai vykdomi dvejopai – atliekant kasdienius sniego dangos matavimus ir sniego nuotraukas. Taip pat kartais, norint geriau įvertinti sukauptas vandens atsargas sniege, atliekami ir sniego dangos tankio matavimai.

Matuoklė

Kasdieniai sniego dangos storio matavimai meteorologinėje aikštelėje ar šalia jos atliekami 3–4 kartus per parą nepaisant orų sąlygų. Matavimams naudojamos trys nuolatinės sniego dangos matuoklės, nuo kurių 1 cm tikslumu atskaitomas sniego dangos storis, o bendra reikšmė gaunama suskaičiuojant vidurkį ir suapvalinant jį iki sveikųjų skaičių. Vis tik nereikėtų pamiršti, kad dėl pustymo sniego dangos storis meteorologinėje aikštelėje gali neatspindėti apylinkėse esančio sniego dangos storio. Matavimų metu taip pat yra nustatomas vietovės padengimo sniegu laipsnis, sniego būklė (purus, lipnus, birus, tankus, drėgnas), sniego slūgsojimo pobūdis (tolygus, nelygus, ar susidariusios pusnys).

Sniego nuotraukos

Antruoju matavimo būdu nurodytomis dienomis (paskutinę dešimtadienio dieną, o nuo vasario mėnesio – kas 5 dienas) vykdomi išsamesni matavimai sniego nuotraukų maršrutuose. Šie maršrutai laukais arba miškais (priklausomai nuo vyraujančios aplinkos) driekiasi 1–2 km ir yra nekintantys, todėl metai iš metų duomenys gaunami iš tų pačių vietų – tokiu būdu specialistai gali palyginti duomenis ir įvertinti pokyčius ilgalaikėje perspektyvoje. Maršrutuose, priklausomai nuo jų ilgio, pasirenkama 5–10 taškų, kuriuose imant sniego mėginius yra vykdomas išsamus sniego parametrų vertinimas: matuojamas sniego dangos storis, sniego tankis, sniego būklė, slūgsojimo pobūdis, vietovės padengimo sniegu laipsnis, dirvožemio po sniegu būklė. Minėti duomenys daugiausiai naudojami hidrologijoje, nes įvertina vandens atsargas sniege.

Tankis

Sniego dangos būklę apibūdina jos storis ir tankis. Sniego dangoje yra daug oro, todėl jos tankis vos iškritus sniegui nėra labai didelis ir dažniausiai kinta nuo 0,04 iki 1 g/cm³. Toks purus sniegas pasižymi ypač mažu šiluminiu laidumu, todėl sniego danga silpnina šilumos apykaitą tarp dirvos ir oro. Sniegu padengta dirva išlaiko ganėtinai aukštą temperatūrą, kuri labai priklauso nuo sniego dangos storio. Žiemos sezonui artėjant į pabaigą, sniego tankis didėja ir gali siekti 0,3–0,6 g/cm³. Vidutinis žiemos meto sniego tankis yra 0,2–0,25 g/cm³. Jei sniego paviršius šiek tiek aptirpsta arba ant sniego paviršiaus iškrenta lietus, kuris paskui vėl užšąla, sniego dangos paviršiuje formuojasi ledo pluta.

Sniego dangos tankiui didelę įtaką daro vėjo greitis sniego kritimo metu: pučiant stipriam vėjui, vyksta intensyvus snaigių skaldymas dideliu turbulentiškumu pasižyminčiame priežeminiame kelių metrų sluoksnyje, taip pat velkant snaiges paviršiumi. Sumažėjus snaigių dydžiui bei padidėjus jų nugludimui, susiformuoja žymiai tankesnė sniego danga. Sniego dangoje, susiformavusioje sniegui iškritus kelis ar keliolika kartų, išryškėja atskiri sniego dangos sluoksniai, kuriems būdingos skirtingos sniego tankio charakteristikos.

Lietuvoje

Pastovios sniego dangos susidarymas

Sniego dangos pasirodymo datos artimos oro temperatūros nukritimo žemiau nulio vidutinėms datoms. Anksčiausiai sniego danga pasirodo rytuose ir šiaurėje – apie lapkričio 15 dieną, vėliausiai – Pajūrio žemumoje – apie lapkričio 25 dieną. Tačiau pastovi sniego danga dėl dažnų atodrėkių susidaro gerokai vėliau, po 3–4 savaičių. Pastovia vadinama tokia sniego danga, kuri išsilaiko ne trumpiau kaip mėnesį su ne ilgesnėmis kaip trijų dienų (iš eilės arba atskirai) pertraukomis. Prieš vienos dienos pertrauką sniegas turi būti gulėjęs ne trumpiau kaip 5 dienas, o prieš 2–3 dienų pertrauką – ne trumpiau kaip 10 dienų. Pastovios sniego dangos susidarymo datos priklausomai nuo orų ir atmosferos cirkuliacijos pobūdžio įvairiais metais labai keičiasi. Vidutiniškai kas šešti metai pastovi sniego danga susidaro iki lapkričio 10 dienos (1927, 1933, 1956 m.), o kartą per dešimt metų – tik sausio pabaigoje–vasario pradžioje (1955, 1962, 1965 m.). Lietuvoje būna žiemų, kai pastovi sniego danga iš viso nesusidaro. Rytų Lietuvoje tokios žiemos sudaro 10–15 %, Vidurio Lietuvoje ir Žemaičių aukštumoje – 20–30 %, o Pajūrio žemumoje net – 45 % visų žiemų. Itin dažnos tokios žiemos tapo pastaraisiais dešimtmečiais.

Pastovios sniego dangos augimas ir išnykimas

Susidarius pastoviai sniego dangai, jos storis pamažu didėja. Intensyviausiai sniego danga auga gruodžio pabaigoje–sausio mėnesį, t. y. kai intensyviausia cikloninė veikla. Storiausia sniego danga esti vasario antrąjį–trečiąjį dešimtadieniais. Itin sniegingomis žiemomis didžiausias sniego dangos storis gali pasiekti net 70–80 cm, o Žemaičių aukštumoje – 90 cm. Nuo vasario trečiojo dešimtadienio sniego danga ima plonėti, nes dienomis temperatūra dažniau pakyla virš 0 °C, kartais palyja. Iki kovo 25 dienos pastovi sniego danga išnyksta. Po kartą per dešimt metų pastovi sniego danga gali nutirpti trim savaitėm vėliau arba anksčiau už vidutinius terminus. Įsiveržus arktinėms oro masėms, pasnigti dar gali ir gegužės mėnesį (1927, 1935, 1952, 1955 m.) arba net birželio pradžioje (1928 m. birželio 2 d.). Bet šis sniegas greitai, per kelias valandas, ištirpsta.

Dienų su sniego danga skaičius

Dienų su sniego danga skaičius skirtingais metais gali labai svyruoti priklausomai nuo oro masių pobūdžio šaltuoju metų laiku bei cikloninių ir anticikloninių darinių pasikartojimo. Svarbiausi meteorologiniai elementai, nulemiantys ne tik sniego dangos susidarymą, bet ir jos kaupimąsi, išsilaikymą bei tirpimą, yra oro temperatūra, kritulių kiekis bei jų fazinis būvis. 1981–2010 m. per šaltąjį laikotarpį sniego danga Lietuvos teritoriją dengė vidutiniškai 82 dienas. Daugiausia dienų su sniego danga yra rytinėje Lietuvos dalyje: išskirtinai aukštos reikšmės pastebėtos Dūkšte (vidutiniškai 112 dienų). Pajūrio krašte vidutinis dienų su sniego danga skaičius pats mažiausias: Klaipėdos apylinkėse jis siekia vos 59 dienas. Taigi tarp rytinės ir vakarinės Lietuvos dalies susidaro beveik dvigubai didesnis skirtumas. Toks dienų su sniego danga skaičiaus izolinijų išsidėstymas artimas ir šaltojo metų laiko oro temperatūros pasiskirstymui Lietuvoje: žemiausios reikšmės stebimos rytiniuose rajonuose. Vakariniuose ir pietvakariniuose Lietuvos regionuose labiausiai pasireiškia neužšąlančios Baltijos jūros įtaka, taip pat didesnį poveikį turi iš Šiaurės Atlanto ateinančios šiltos ir drėgnos oro masės, kurios vėliau slinkdamos virš Lietuvos teritorijos palaipsniui transformuojasi.

Lietuvos teritorijoje 1961–2010 m. laikotarpiu sniego dangos trukmė vidutiniškai sutrumpėjo 17 dienų. Nustatyta, jog dienų su sniego danga skaičius labiausiai mažėjo Laukuvoje – apie 7 dienas per dešimtmetį; ryškūs pokyčiai taip pat pastebėti Nidoje ir Dotnuvoje, tuo tarpu Dūkšte dienų su sniego danga skaičius išaugo. Tokį pokytį paaiškinti galima tuo, jog pačioje rytinėje Lietuvos dalyje oro temperatūra nors ir artėja prie 0 °C, didžiąją žiemos dalį išlieka neigiama, o išaugęs dažniausiai kietos fazinės būklės kritulių kiekis gali lemti dienų su sniego danga skaičiaus didėjimą.

Didžiausias sniego dangos storis

Didelė orų kaita žiemą Lietuvoje lemia nepastovų sniego dangos storį, skirtingą akumuliacinio laikotarpio trukmę, atodrėkių dažnumą. Didžiausias sniego dangos storis skirtingais metais taip pat labai kinta. Lietuvoje 1981–2010 m. laikotarpiu didžiausias sniego dangos storis dažniausiai buvo pasiekiamas vasario (32 % atvejų) bei sausio mėnesiais (28 % atvejų). Gana dažnai maksimumas fiksuojamas kovą (24 % atvejų), kiek rečiau – gruodį (14 % atvejų). Kartais maksimali sniego danga pasiekiama lapkritį ar net spalį, pavyzdžiui, 1992 m. spalį Vilniuje buvo užfiksuotas didžiausias šaltojo sezono sniego dangos storis – 19 cm.

Didžiausios vidutinės maksimalaus sniego dangos storio reikšmės fiksuojamos Rytų Lietuvoje (daugiausia Dūkšte – 25 cm) bei Žemaičių aukštumose (Laukuvoje – 26 cm). Čia šaltojo sezono mėnesiais būna ir kiek žemesnė vidutinė oro temperatūra. Aukštos vidutinės rodiklio reikšmės nustatytos ir Nidos meteorologijos stotyje – 23 cm. Tarp dviejų stambių vandens telkinių esančioje Kuršių nerijoje susidaro labai specifinės cirkuliacijos sąlygos, tuomet pavienių sinoptinių procesų metu gali iškristi labai gausūs krituliai ir susiformuoti stora, nors ir trumpalaikė sniego danga. Pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 24–25 d. iškritus itin gausiems krituliams susidarė net 45 cm sniego sluoksnis. Analizuojamais metais pačiomis mažiausiomis vidutinio maksimalaus sniego dangos storio reikšmėmis išsiskyrė Klaipėdos ir (12 ir 10 cm atitinkamai).

Vidutinis didžiausias sniego dangos storis 1961–2010 m. laikotarpiu Lietuvos teritorijoje sumažėjo 3,5 cm. Mažėjimo tendencija buvo daugelyje . Labiausiai maksimali vidutinė sniego danga suplonėjo Vilniuje bei Raseiniuose, o Telšiuose ji kiek pastorėjo. Dūkšte, Panevėžyje, Šiauliuose ir Kaune ji išliko tokia pati.

Taip pat skaitykite

• Sniegas
• Pūga
• Ledas
• Ledynas
• Žiema

Literatūra

• Lietuvos klimatas. Arūnas Bukantis. – V.: Vilniaus universiteto leidykla, Vilnius, 1994. 89-93 p.
• Meteorologijos įvadas. Egidijus Rimkus. – V.: Vilniaus universitetas, Vilnius, 2011. 124–125 p.

Nuorodos

• Sniego dangos režimas Lietuvoje
• Kaip matuojamas sniego dangos storis? Archyvuota kopija 2020-11-28 iš Wayback Machine projekto.
• Lietuvos klimato atlasas Archyvuota kopija 2022-09-20 iš Wayback Machine projekto.
• Lietuvos valstybinės reikšmės automobilių kelių priežiūros žiemą vadovas Archyvuota kopija 2016-10-05 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.