Preskriptyvizmas – kalbotyros terminas, kuriuo vadinamas apibrėžiančių pageidaujamą kalbos vartojimą taisyklių nustatymas. Šios taisyklės aprėpia tokias kalbotyros sritis, kaip gramatika, tarimas, leksika, sintaksė ir semantika. Kartais veikiamos kalbinio purizmo tokios norminimo praktikos teigia, jog tam tikra vartosena yra netaisyklinga, nepagrįsta, nelogiška, bendraujant neveiksminga arba estetiškai nevertinga netgi tuomet, kai ji dažnesnė negu teikiamoji. Šios praktikos taip pat gali įtraukti nuostatas, kokia vartosena yra socialiai teisinga ir politiškai korektiška.
Preskriptyvizmo taikymas dažnai priešinamas su akademinėje kalbotyroje pasitelkiamu deskriptyvizmu. Pastarasis nagrinėja tikrąjį kalbos vartojimą netaikant jokių kalbinių nuostatų. Kalbinių tyrimų pagrindas yra teksto analizė ir lauko tyrimai, juodu abu yra aprašomieji. Į aprašymą galima įtraukti taip pat ir tyrėjų pastabas apie kalbos vartoseną. Rytų Europos kalbotyros tradicijoje vartosenos standartus, normas ir kalbos ugdymą prižiūrinti disciplina žinoma kaip „kalbos kultūra“.
Kritika
Kai kurie autoriai preskriptivizmą apibrėžia kaip sąvoką, kurios laikantis tam tikra kalbos atmaina propaguojama kaip kalbotyros atžvilgiu pranašesnė už kitas, taip standartinę kalbos ideologiją pripažindami kaip sudėtinį preskriptyvizmo elementą arba netgi sutapatindami preskriptivizmą su šia pažiūrų sistema. Vis dėlto kiti autoriai šiuo terminu įvardija bet kokį bandymą rekomenduoti tam tikrą kalbos vartosenos būdą ar jį nurodyti (kokiame nors kontekste ar registre), tačiau neturi omenyje, kad tokia praktika turėtų būti taikoma standartinei kalbinei ideologijai propaguoti. Žvelgiant kitaip, preskriptyvumas yra požiūris į normų formulavimą ir kodifikavimą, apimantis despotiškų sprendimų primetimą kalbos vartotojams, priešingai nei laisvesni, besiremiantys aprašomaisiais tyrimais požiūriai.
Preskriptyvioji kalbotyra dažnai kritikuojama dėl to, kad ji teikia pirmenybę vienos konkrečios, o ne kitos srities ar socialinės klasės kalbai ir taip naikina kalbos įvairovę. Tam tikri preskriptyvaus kodifikavimo modeliai kritikuoti, nes jie peržengia vien normų nustatymą, t. y. skatina sankcionuotas kalbos normas kaip vienintelį galiojantį taisyklingumo standartą, o nestandartinę vartoseną vadina „klaidomis“. Manoma, kad tokia praktika padeda įtvirtinti įsitikinimą, jog nekodifikuotos kalbos formos iš prigimties yra prastesnės, ir kuria kalbos vartotojams socialinę stigmą bei diskriminaciją. Priešingai, šiuolaikiniai kalbininkai paprastai teigia, kad visos kalbos formos, įskaitant ir liaudiškas tarmes, ir įvairias bendrinės kalbos apraiškas, kaip komunikacijos priemonės yra moksliškai lygiavertės, net jeigu tam tikruose situacijų kontekstuose jos laikomos socialiai nepriimtinomis. Standartizuotos kalbos ideologija taip pat gali paskatinti įsitikinimą, jog tikslus formalusis ugdymas yra būtina kalbos išmokimo sąlyga. Standartinės kalbos ideologija, normatyvinė praktika taip pat gali lemti įsitikinimą, kad griežtas formalusis ugdymas yra būtina sąlyga norint tinkamai įsisavinti gimtąją kalbą ir taip gali sukelti masinį kalbinio nesaugumo jausmą. Tokios kalbinės nuostatos paplitusios tarp Rytų Europos preskriptyvistų, kur normatyvinis taisyklingumo supratimas neretas net tarp profesionalių kalbininkų.
Vieta kalbotyros istorijoje
Normatyvinis požiūris į kalbą vyravo visose kalbinėse tradicijose, o europietiškoje tradicijoje norma įsitvirtino viduramžiais.: 21 Normų nustatymo šaltiniai būdavo autoritetingi tekstai (Europos tradicijoje graikiškoji ir lotyniškoji Biblija, arabų tradicijoje – Koranas, japonų – Manjošu), gramatikos (indų tradicijoje – Paninio, europietiškoje – Prisciano) arba gyvoji kalbos vartosena (jeigu jos nukrypimai nuo normos nežymūs).: 22–23 Preskriptyvizmo elementų – norminių prancūzų kalbos taisyklių – taip pat esama Port Rojalio gramatikoje.: 45
Preskriptyvizmo atsisakyta istorinėje kalbotyroje, kuri ėmėsi tyrinėti istorinius kalbų pokyčius, bei vėlesniuosiuose kalbotyros istorijos etapuose, ypač 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečių Amerikos struktūrinėje lingvistikoje.: 241–242
Skirtingai nuo tokių kalbų, kaip prancūzų (Académie Française) arba italų (Accademia della Crusca), anglų kalba neturi bendrąsias taisykles nustatančios institucijos, todėl įvairūs leidiniai gali būti naudojami kaip autoritetingas šaltinis. Kita vertus, vyrauja nuomonė, kad nesant vienos normos taisyklingumą lemia paplitimas, aiškumas, tradicija, rėmimasis autoritetais ir kt. Sudarytas ginčytinų anglų kalbos gramatikos klausimų sąrašas. Anglakalbiai preskriptyvizmo kritikai taip pat pabrėžia, kad taisyklės dažnai vieną kalbos variantą (dažniausiai britų) paverčia „taisyklingesniu“, o tai daro žalą kitoms anglų kalbos atmainoms.
Lietuvių kalbos priežiūra rūpinasi 1990 m. įkurta Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK).
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Preskriptyvizmas (kalbotyra), Kas yra Preskriptyvizmas (kalbotyra)? Ką reiškia Preskriptyvizmas (kalbotyra)?