Piotras Čaikovskis

Piotras Čaikovskis
Gimė	1840 m. gegužės 7 d. Votkinskas, Viatkos gubernija, Rusijos imperija
Mirė	1893 m. lapkričio 6 d. (53 metai) Sankt Peterburgas, Rusijos imperija
Tėvas	Ilja Petrovičius Čaikovskis
Motina	Aleksandra Andrejevna Čaikovskaja
Veikla	rusų kompozitorius
Išsilavinimas	Peterburgo Teisės mokykla
Alma mater	Sankt Peterburgo konservatorija
Vikiteka	Piotras Čaikovskis
Parašas

Piotras Iljičius Čaikovskis (rus. Пётр Ильич Чайковский; 1840 m. gegužės 7 d.Votkinskas, netoli Uralo, Rusijos imperija – 1893 m. lapkričio 6 d.Sankt Peterburgas, Rusijos imperija) – rusų romantinės eros kompozitorius, vienas produktyviausių vokalinės ir instrumentinės muzikos kūrėjų. Muzikai būdingas rusiškas charakteris, tačiau jo muzika buvo labiau vakarietiška, nei kitų tuometinių Rusijos kompozitorių, nes Čaikovskis sėkmingai derino rusiškas liaudies melodijas ir tarptautinius elementus.

Vaikystės metai

Piotras Čaikovskis gimė 1840 m. gegužės 7 d. nedideliame Votkinsko miestelyje (Urale), metalurgijos fabriko direktoriaus Iljos Petrovičiaus Čaikovskio ir jo žmonos Aleksandros Andrejevnos Čaikovskajos šeimoje. Jis buvo antras vaikas šeimoje: 1838 m. gimė vyresnysis brolis Nikolajus, 1842 m. – sesuo Aleksandra, 1843 m. – jaunesnysis brolis Ipolitas. Ilja Čaikovskis iš pirmosios santuokos turėjo dukterį Zinaidą. Su Čaikovskiais gyveno ir jų giminaitės: teta Nadežda Timofejevna ir dukterėčios Lidija Čaikovskaja (našlaitė) bei Nastasja Vasiljevna Popova. Vaikai gyveno namo mezonine.

1844 m. į Votkinską iš Sankt Peterburgo mokyti Čaikovskių vaikų atvyko guvernantė prancūzė Fanni Diurbach (Fanny Dürbach (1822–1901 m.)), kurią visi šiltai priėmė: „Pasitikti išbėgo daug žmonių, prasidėjo apkabinimai ir bučiniai, tarp žmonių buvo sunku atskirti artimuosius nuo tarnų, toks meilus ir šiltas buvo visuotinis visų džiaugsmas. Mano tėvas priėjo prie jaunosios merginos ir pabučiavo ją kaip giminaitę. Šis paprastumas, patriarchaliniai santykiai iš karto sušildė jaunąją užsienietę ir padarė ją beveik šeimos nare“.

Piotro tėvai mėgo muziką: tėvas jaunystėje grojo fleita, motina – arfa ir pianinu, taip pat dainavo romansus. Guvernantė Fanni Diurbach neturėjo muzikinio išsilavinimo, tačiau taip pat mėgo muziką.

Būdamas šešerių metų, Piotras jau neblogai skaitė prancūziškai ir vokiškai. Iš kitų vaikų jis išsiskyrė nepaprastu švelnumu, jautrumu kito nelaimei ir bet kokiai neteisybei. Pirmieji muzikiniai įspūdžiai, kaip vėliau pasakojo kompozitorius, susiję su neapsakomo grožio liaudies dainomis ir motinos dainuojamais romansais, arijomis. Iš visų kūrinių ypač ilgai atmintyje išliko Aliabjevo „Lakštingala“, visada primindavo motiną.

Čaikovskių namuose stovėjo fortepijonas, taip pat iš sostinės atvežtas instrumentas – (mechaniniai vargonai). Būtent per orkestriną mažasis Piotras pirmą kartą išgirdo Cerlinos ariją iš Mocarto „Don Žuano“, kas padarė jam didelį įspūdį. Ant šių vargonų volelių taip pat buvo ištraukos iš Rosinio, Belinio ir Donicečio operų. Pirmą kartą prie fortepijono Piotrą tikriausiai pasodino motina, vėliau 1845–1848 m. jį ėmė mokyti Marija Palčikova, kilusi iš baudžiauninkų ir pramokusi muzikos.

Kol Čaikovskių šeima gyveno Votkinske, jiems dažnai vakarais tekdavo girdėti fabriko darbininkų ir valstiečių dainas. Iš guvernantės Fanni Diurbach vėlesnių metų laiško Piotrui Čaikovskiui: „Man ypač patiko ramūs, aksominiai vakarai vasaros pabaigoje… iš balkono klausėmės švelnių ir liūdnų dainų, tik jos vienos nutraukdavo šių nuostabių naktų tylą. Jūs turite jas atsiminti, nė vienas iš Jūsų tada nėjo miegoti. Jei įsiminėte šias melodijas, perteikite jas savo muzikoje. Jūs sužavėsite tuos, kas negali jų girdėti Jūsų šalyje.“

Vaikystėje Piotras Čaikovskis kūrė poeziją, daugiausiai prancūzų kalba ir labai domėjosi Liudviko XVII biografija ir gyvenimu. 1868 m. jau būdamas suaugęs Paryžiuje įsigijo graviūrą, vaizduojančią Liudviką šventykloje, ir ją įrėmino. Ilgą laiką ši graviūra ir portretas buvo vienintelės jo namų puošmenos.

1848 m. vasario mėnesį Ilja Piotrovičius Čaikovskis išėjo į pensiją, turėdamas generolo-majoro laipsnį. Tų pačių metų rugsėjį su visa šeima jis laikinai persikėlė gyventi į Maskvą, kad išspręstų privačios tarnybos klausimą. Fanni Diurbach, supratusi, jog ji jau gali būti našta vaikams, nes jiems reikėjo tęsti mokslus mokymo įstaigose, anksti ryte nuo vaikų slapta išėjo iš namų ir pasiprašė ją priimti į tarnybą pas žemvaldžius Neratovus. Kartu su savo daiktais ji išsivežė „Piotro muziejų“: popieriaus likučius, senas jo užrašų knygeles ir prirašytus juodraščius. Ji nusprendė pasilikti šiuos daiktus, nes tikėjo, kad kada nors su Piotru tikrai susitiks.

Lapkričio mėnesį šeima persikėlė iš Maskvos į Sankt Peterburgą, kur Piotras ir Nikolajus buvo išsiųsti į Šmelingo pensionatą. Pensionate vaikai lankė muzikos pamokas pas mokytoją Filipovą, pirmą kartą aplankė teatrą, Piotrą sužavėjo opera, baletas ir simfoninis orkestras. Sankt Peterburge Piotras susirgo tymais, dėl jų atsirado komplikacijų, susijusių su centrinės nervų sistemos veikla. Komplikacijos pasireiškė priepuoliais, tačiau tai galėjo būti paveldėta ir iš senelio Asiero.

Nusprendusi sūnų Nikolajų leisti mokytis į Kalnakasybos inžinierių korpuso institutą, šeima 1849 m. pradžioje persikėlė į Alapajevską, kur Ilja Čaikovskis buvo priimtas į Jakovlevo įpėdinių gamyklos vadovo pareigas. Norėdami paruošti sūnų Piotrą tolesniems mokslams, tėvai 1849 m. pabaigoje nusamdė naują guvernantę Anastasiją Petrovą, ką tik baigusią Nikolajevskio institutą Sankt Peterburge. 1850 m. gegužės 13 d. Alapajevske gimė Piotro broliai dvyniai Anatolijus ir Modestas.

Pirmųjų studijų metai Peterburgo teisės mokykloje

1850 m. motina nuvežė Piotrą į Peterburgo Teisės mokyklą, kur berniukas įstojo į parengiamąją klasę. Vienas svarbiausių šios mokyklos privalumų buvo tas, kad čia besimokantiesiems buvo dėstoma muzika. 1850 m. rugpjūčio 22 d. Piotras Čaikovskis su motina apsilankė teatre, kuriame žiūrėjo Glinkos operą „Ivanas Susaninas“. Piotras pirmą kartą išgirdo rusų operą, atliekamą didelio orkestro, choro ir solistų. 1850 m. spalio viduryje jie apsilankė Adolfo Adamo balete „Žizelė“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko italų kilmės balerina Karlota Grisi. Spalio mėnesį Aleksandra Andrejevna Čaikovskaja grįžo į Alapajevską – „šlykščią Alapeichą“, kaip Piotras miestą pavadino viename iš savo laiškų tėvams.

Išsiskyrimas su motina Piotrui sukėlė psichologinę traumą. Jo patikėtinis Peterburge buvo šeimos draugas Modestas Vakaras, kuris sekmadieniais nusivesdavo Piotrą ir jo brolį Nikolajų pasisvečiuoti į savo namus. Vieną tokį sekmadienį Čaikovskis į globėjo namus netyčia užnešė skarlatina, pasigavęs ją vienoje iš parengiamųjų Teisės mokyklos klasių. Modesto Vakaro penkerių metų sūnus Nikolajus susirgo ir staiga mirė. Pamatęs berniuko lavoną ir pirmą kartą susidūręs su šeimos sielvartu, dešimties metų Piotras Čaikovskis dėl visko kaltino save, nors niekas jam nepriekaištavo ir net nuslėpė vaiko diagnozę.

Iki 1851 m. pavasario Piotru rūpinosi Ivanas Veicas ir Platonas Vakaras. Tų pačių metų balandį Piotras Čaikovskis pirmą kartą išvydo imperatorių Nikolajų I „taip arti, kaip tėvo sofa stovi jo kontoros kabinete“ dvarininkų suvažiavimo vaikų pokilyje. Sentimentaliai aistringuose laiškuose tėvams Piotras maldavo tėvų aplankyti jį, tačiau per visus 1851 m. tik kartą trims savaitėms buvo atvykęs berniuko tėvas.

1852 m. gegužę Ilja Čaikovskis paliko tarnybą ir su šeima persikėlė gyventi į Sankt Peterburgą, o Piotras sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus į pirmąją Teisės mokyklos klasę. Jo klasės auklėtojais buvo „labai ribotas, bet labai geras, tai yra malonus žmogus“ Ivanas Alopeusas ir Eduardas Galiardas de Bakara, o mėgstamiausias mokytojas buvo Josifas Beraras, dėstęs literatūrą ir prancūzų kalbą. Mokykloje Piotras mokėsi groti fortepijonu pas Francą Bekerį (Franz Becker) ir dainavo chore, vadovaujamame Gabrielio Lomakino. Kadangi Piotras Čaikovskis turėjo gerą klausą ir malonų diskantą, jam dažnai tekdavo dainuoti sudėtingiausias partijas, vienu metu net vadovauti mokyklos chorui. Laisvalaikio valandomis berniukas mėgdavo improvizuoti girdėtų operų ir savo paties sukurtomis temomis.

Sekdamas muzikinį Sankt Peterburgo gyvenimą Piotras Čaikovskis pamatė abi Michailo Glinkos operas, taip pat Nestoro Kukolniko dramą „Kunigaikštis Cholmskis“, Džiakomo Mejerberio operas, taip pat Karlo Vėberio romantinę operą „Laisvasis šaulys“, susipažino su Aleksandro Dargomyžskio, Šuberto ir Šumano muzika. 1853 m. gegužę kartu su Piotru Čaikovskiu vienoje klasėje mokėsi poetas Aleksejus Apuchtinas („Liolia"), jie susidraugavo ir jų draugystė tęsėsi visą gyvenimą. Kaip artimiausias draugas Apuchtinas turėjo nemenką įtaką Čaikovskiui: jo tikėjimui, vertybėms, įsitikinimams ir literatūrinėms pažiūroms. Mokslo metais Čaikovskis pradėjo aktyviai skaityti, daugiausia tas knygas, kurios buvo tėvų namuose.

Čaikovskio motina Aleksandra Andrejevna 1854 m. susirgo cholera. Gydytojai ją gydė, tačiau nesėkmingai, motina mirė 1854 m. birželio 25 d. Šeši vaikai, iš kurių vyriausiajam buvo šešiolika metų, sekė motinos karstą. Ilja Čaikovskis žmonos laidotuvių dieną taip pat susirgo cholera, tačiau išgyveno. Grąžinęs Nikolajų ir Piotrą mokytis į klases, paskyręs Aleksandrą ir Ipolitą į uždaras mokymo įstaigas, Ilja Čaikovskis su ketverių metų dvyniais kuriam laikui persikėlė gyventi pas savo brolį Piotrą Čaikovskį.

1855–1858 m. vokietis pianistas Rudolfas Kiundingeris (Rudolph Kündinger), kurį sūnui Piotrui nusamdė tėvas, išmokė Piotrą groti pianinu. Klasėje P. Čaikovskis taip pat susipažino su Vakarų Europos instrumentine muzika, grojo su mokytoju kūrinius keturiomis rankomis. Pamokos su Kiundingeriu buvo nutrauktos 1858 m. pavasarį, kai Ilja Čaikovskis dėl vienos aferos prarado visą savo turtą ir ir buvo priverstas ieškoti darbo. Ilja Čaikovskis buvo paskirtas Technologijos instituto direktoriumi ir su vaikais persikėlė į didelį valstybinį butą. 1859 m. gegužės 25 d. Piotras Čaikovskis baigė Teisės mokyklą, birželio 10 d. gavo pažymėjimą ir jam buvo suteiktas devintos klasės tituluotojo patarėjo carinės Rusijos imperijos rangas. Vėliau Peterburgo teisės mokyklos 50-mečio proga Čaikovskis sukūrė „Tesininkų dainą“ ir „Teisininkų maršą“. Mokyklos iškilmėse jis atsisakė dalyvauti, dėl to 1885 m. gruodžio 5 d. abu kūriniai buvo atlikti be autoriaus.

Iš karto po Teisės mokyklos baigimo Piotras Čaikovskis įstojo į tarnybą Rusijos imperijos Teisingumo ministerijos departamento I skyriuje, kur daugiausia rūpinosi valstiečių reikalais. Laisvu nuo tarnybos metu jis pramogavo, lankė vakarėlius savo sesers Aleksandros, brolio Nikolajaus, pusseserės Anetos bei bičiulio poeto Apuchtino draugijoje, taip pat lankėsi operos teatre, kur, veikiamas draugystės su Luidžiu Pičoliu, kuris mokė jį italų kalbos, atidavė pirmenybę itališkajai operai.

Tuo metu, t. y. 1859 m., didžioji kunigaikštienė Elena Pavlovna (imperatoriaus Aleksandro II teta) ir jos globotinis, pianistas bei kompozitorius Antonas Rubinšteinas, įkūrė Rusijos muzikos draugiją, kuri turėjo skatinti Rusijos talentus. 1861 m. Piotras Čaikovskis lankė Muzikos draugijos muzikos teorijos pamokas. 1861 m. pirmą kartą išsipildė Piotro Čaikovskio noras išvykti į užsienį: nuo 1861 m. birželio 18 d. iki rugsėjo 21 d. jis kartu su tėvo draugu inžinieriumi V. Pisarevu kaip vertėjas vyko į komandiruotę po Europą. Per tris mėnesius jie aplankė Berlyną, Hamburgą, Briuselį, Antverpeną, Ostendę, Londoną ir Paryžių.

Studijos Sankt Peterburgo konservatorijoje

Idėja derinti valstybės tarnybą su muzikos pamokomis kilo kompozitoriaus tėvui Iljai Petrovičiui Čaikovskiui. Jis slapta konsultavosi su Kiundingeriu, kuris anksčiau mokė muzikos jo sūnų, klausdamas, ar sūnus turi tikrą muzikinį talentą. Kiundingeris atsakė, jog „Talento muzikai jis neturi, nėra tinkamas muzikinei karjerai, pradėti muzikinę karjerą jau per vėlu – jam greitai bus dvidešimt vieneri“. Nepaisant tokio nuviliančio atsiliepimo, tėvas ragino sūnų tęsti muzikos mokslus. Vėliau Kiuningeris apgailestaudamas rašė: „Jei būčiau galėjęs numatyti, kas išaugs iš mūsų teisininko, būčiau rašęs savo pamokų su juo dienoraštį“.

1861 m. rugsėjį Piotras Čaikovskis įstojo į Rusijos muzikos draugijos parengiamąsias klases, kurios 1862 m. buvo pertvarkytos į Sankt Peterburgo konservatoriją, kur jis tapo vienu iš pirmųjų kompozicijos klasės mokinių. Jo mokytojai konservatorijoje buvo Nikolajus Zaremba (kontrapunktas, muzikinė forma) ir Antonas Rubinšteinas (kompozicija ir instrumentai). Tuo pačiu metu Čaikovskis mokėsi groti fleita pas italų fleitistą-virtuozą Cezarį Čiardį (Cesare Ciardi) bei vargonais – pas vokiečių vargonininką-virtuozą Henriką Štilį (vok. Heinrich Stiehl). Žymiausi P. Čaikovskio bendrakursiai buvo būsimieji rusų pianistai ir pedagogai Gustavas Krosas ir Karlas Fanas-Arkas, vokiečių kompozitorius ir dirigentas Richardas Mecdorfas (Richard Metzdorff). Iki 1863 m. Čaikovskis derino muzikos studijas su pareigūno tarnyba, tačiau, primygtinai reikalaujant Antonui Rubinšteinui, paliko darbą, visiškai atsidavęs muzikai.

1863 m. Piotras Čaikovskis dalyvavo rusų kompozitoriaus Aleksandro Serovo operos „Judita“ premjeroje. Konservatorijoje jis artimai draugavo su būsimu iškiliu muzikos kritiku Hermanu Larošu, kuris anksčiau visų kitų sugebėjo įvertinti kompozitoriaus talentą ir su kuriuo ilgas valandas Čaikovskis grojo keturiomis rankomis. 1865 m. vasarą Čaikovskis praleido su seserimi Aleksandra Kamenkoje (Ukraina). Vėliau grįžo į Sankt Peterburgą, kur atsisveikino su išvykstančiais į Uralą tėvu bei broliais, seserimi Zinaida. Piotras Čaikovskis persikėlė į tuščią poeto Apuchtino, išvykusio į Maskvą, butą. Gyvenusį tuo periodu vienatvėje ir skurde, kompozitorių dažnai lankė mintys apie grįžimą į valstybės tarnybą.

Tarp Piotro Čaikovskio kūrinių, sukurtų studijų konservatorijoje metu, paminėtini 13 minučių uvertiūra „Audra“ pagal to paties pavadinimo Aleksandro Ostrovskio pjesę (nesusijusi su kitu, 1873 m. parašytu Čaikovskio kūriniu simfonine fantazija „Audra"), „Charakteringi šokiai“, sukurti simfoniniam orkestrui, vėliau įtraukti į operą „Vaivada“ (1868 m.). „Charakteringi šokiai“ pirmą kartą buvo atlikti 1865 m. rugpjūčio 30 d., vadovaujant Johanui Štrausui Pavlovsko koncertų salėje. Tai buvo pirmasis viešas Čaikovskio kūrinio atlikimas. Po to jis pats dirigavo Michailovskio rūmuose, grojant jo sukurtą naują „Uvertiūrą F-dur“, kurią atliko konservatorijos orkestras.

Piotro Čaikovskio diplominis darbas buvo kantata „Odė džiaugsmui“, pagal to paties pavadinimo Fridricho Šilerio odę. Šis kūrinys buvo atliktas 1866 m. sausio 10 d. Kompozitorius kantatos premjeroje nedalyvavo, Sankt Peterburgo muzikantams ji nepadarė įspūdžio. Skaitydamas kantatą Antonas Rubinšteinas susiraukė, Aleksandras Serovas teigė, kad „tikėjosi daugiau“. Kantata džiaugėsi tik Larošas, įžvelgdamas šiame kūrinyje dideles Čaikovskio kūrybines galimybes. 1866 m. sausio 12 d. Piotras Čaikovskis baigė Sankt Peterburgo konservatorijos kursą su didžiuoju sidabro medaliu (aukščiausias tų metų apdovanojimas). Konservatorijos baigimo diplomas, kuris suteikė laisvojo menininko statusą, Čaikovskiui buvo išduotas tik 1870 m. balandžio 11 d., patvirtinus konservatorijos nuostatus.

1870-ieji Piotro Čaikovskio kūryboje – ieškojimų laikotarpis, tuo metu jis ėmė kurti operas. Jį traukė istorinė Rusijos praeitis, žmogaus likimo tema. Jo pirmoji opera „Vaivada“ (1868 m.), sukurta pagal Aleksandro Ostrovskio pjesę, kurios premjera įvyko 1869 m. Tačiau kompozitorius buvo ja nepatenkintas ir, pakartotinai panaudojęs jos dalis vėlesniuose kūriniuose, sunaikino rankraštį. Opera „Undinė“ sukurta 1870 m. Šios operos buvo atliktos tik ištraukos ir ji taip pat buvo sunaikinta. Taip pat šiuo laikotarpiu Čaikovskis parašė operą „Opričnikas“ (1872 m.), kurios premjera įvyko 1874 m. Taip pat Čaikovskis sukūrė operą „Kalvis Vakula“ (1874 m.), kurį pateikė Muzikos draugijos muzikos konkursui ir laimėjo dvi pirmąsias premijas, muziką Ostrovskio dramai „Snieguolė“, baletą „Gulbių ežeras“ (1876 m.), „Antrąją simfoniją“ (Симфония № 2 до минор, соч. 17 „Малороссийская“) ir „Trečiąją simfoniją“ (Симфония № 3 ре мажор, соч. 29), fantaziją „Frančeska da Rimini“ (1876 m.), „Variacijas rokoko tema“ (1876 m.) ir kt. kūrinius.

Gyvenimas Maskvoje ir kelionės po užsienį

Antono Rubinšteino brolis Nikolajus Rubinšteinas, atvykęs į Sankt Peterburgą ieškoti naujų darbuotojų, pasiūlė Piotrui Čaikovskiui laisvos kompozicijos, harmonijos, muzikos teorijos ir instrumentų kursų profesoriaus vietą Rusijos muzikos draugijos Maskvos skyriaus muzikos klasėse. Baigęs konservatoriją, 1866 m. sausio 17 d. Čaikovskis išvyko iš Sankt Peterburgo į Maskvą, kur sausio 25 d. pradėjo mokytojo karjerą. Kasmet Čaikovskis muzikos teorijos mokė 60–90 studentų. Dėstytojavo vienuolika metų (1866–1877 m.)

Formaliai Čaikovskis vis dar buvo valstybės tarnyboje: 1866 m. gegužę jis gavo dvaro patarėjo laipsnį, tačiau tai pinigų jam nepridėjo. Nikolajus Rubinšteinas, atsižvelgdamas į sunkią jauno kompozitoriaus finansinę padėtį, pakvietė jį įsikurti savo bute Maskvoje. Muzikos klasės buvo pertvarkytos į Maskvos konservatoriją, kurios iškilmingas atidarymas įvyko 1866 m. rugsėjo 13 d.

Iki 1870-ųjų pradžios Čaikovskis aktyviai dalyvavo organizuojant konservatorijos ugdymo procesą, kuriant mokymo programas ir instrukcijas. Buvo įtrauktas į Profesorių tarybą. Namų mokomosios ir metodinės literatūros nebuvimas privertė Čaikovskį dirbti su užsienio muzikologų ir teoretikų darbų vertimais (iš prancūzų ir vokiečių kalbų), taip pat rašyti savo vadovėlius. Intensyvų ir vaisingą profesoriaus Piotro Čaikovskio darbą labai vertino jo amžininkai.

Tarp garsių Piotro Čaikovskio mokinių buvo žinomi Rusijos muzikantai: kompozitorius ir pianistas Sergejus Tanejevas, smuikininkas Andrejus Arendsas, smuikininkas Stanislovas Barcevičius (lenkų kilmės, Stanisław Barcewicz), smuikininkas Josifas Kotekas, pianistas ir smuikininkas Vladislovas Pachulskis (lenkų kilmės, Władysław Pachulski), violončelininkas Anatolijus Brandukovas, pianistas ir dirigentas Aleksandras Zilotis, choro dirigentas Vasilijus Orlovas, kompozitorius Nikolajus Klenovskis ir kt.

1868 m. Čaikovskis pirmą kartą susipažino su „Galingojo sambūrio” kompozitoriais, pradėjo reikštis kaip muzikos kritikas. Nepaisant pažiūrų skirtumų, tarp jo ir minėto sambūrio narių susiklostė geri santykiai. Patarus „Galingojo sambūrio“ vadovui, kompozitoriui Milijui Balakirevui, Čaikovkis parašė uvertiūrą-fantaziją „Romeo ir Džuljeta“ (1869 m.), remdamasis to paties pavadinimo Šekspyro tragedija. Gegužės mėn. pabaigoje, pasibaigus mokslo metams konservatorijoje, profesorius Čaikovskis savo studento Vladimiro Šilovskio kvietimu ir lėšomis su juo savaitei išvyko į Berlyną, vėliau penkioms savaitėms – į Paryžių. Tais pačiais metais Paryžiuje Piotras Čaikovskis susitiko su operos dainininke Desire Arto (Marguerite-Joséphine-Désirée Montagney Artôt), kurios talentas jį sužavėjo.

1870 m. gegužę Piotras Čaikovskis ir Šilovskis keletą dienų praleido Paryžiuje, po to iškeliavo į Vokietiją, į muzikos festivalį Manheime, skirtą Bethoveno 100-mečiui. Vasaros pabaigą jie praleido Interlakene, Šveicarijoje, kur kompozitorius kūrė antrąjį „Romeo ir Džuljetos“ uvertiūros leidimą. 1871 m. gruodžio mėn. Šilovskis vėl pasiūlė Čaikovskiui vykti į užsienį. Jie aplankė Nicą, Genują, Veneciją ir grįžo į Rusiją per Vieną. Nicoje Čaikovskis parašė du kūrinius fortepijonui – „Noktiurną“ ir „Humoreską“, paskirdamas juos Šilovskiui.

1872–1876 m. Piotras Čaikovskis taip pat dirbo muzikos kritiku laikraštyje „Russkije vedomosti“, kuris garsėjo kaip kairiųjų liberalų spaudinys. 1874 m. balandžio 14 d. kompozitorius minėto laikraščio redakcijos pavedimu išvyko į Italiją tam, kad parašytų apžvalgą apie Michailo Glinkos operą „Ivanas Susaninas“, pastatytą Milane. Kadangi operos premjera buvo nukelta į gegužės vidurį, Čaikovskis jos nelaukė, dvi savaites skyrė pasivaikščiojimams po Veneciją, Romą, Neapolį ir Florenciją ir gegužės pradžioje sugrįžo į Maskvą. 1873 m. liepą Čaikovskis kartu su savo leidėju Piotru Jurgensonu keliavo po Šveicariją, aplankė Ciurichą, Liucerną, Berną ir Ženevą, iš Šveicarijos keliavo per Italiją į Paryžių, o rugpjūčio pradžioje Čaikovskis grįžo į Rusiją. 1875 m. gruodžio pabaigoje Čaikovskis su broliu Modestu vėl išvyko į Europą. Modestą Čaikovskį jo būsimojo mokinio Kolios Konradžio tėvai metams išsiuntė į Lioną mokytis kurčiųjų ir nebylių mokymo metodų. Dvi savaites broliai praleido Berlyne, Ženevoje ir Paryžiuje, vėliau išsiskyrė. Paryžiuje Piotras Čaikovskis pamatė Bizė operą „Karmen“, kuri nustebino jį paprastumu ir nuoširdumu, jis „išmoko ją beveik atmintinai nuo pradžios iki galo“. 1876 m. vasarą Piotras Čaikovskis ilsėjosi Prancūzijoje, Monpeljė mieste prie Viduržemio jūros. Iš ten liepos 31 d. kompozitorius išvyko į Bairoitą, į Vagnerio operos „Nybelungų žiedas“ premjerą. Čia susitiko tiek su Vagneriu, tiek su Listu. Apsistojęs Niurnberge Čaikovskis parašė pranešimą apie Vagnerio iškilmes Bairoite žurnalui „Russkije vedomosti“, rugpjūčio 11 d. kompozitorius grįžo į Rusiją.

1877 m. liepą Piotras Čaikovskis kūrė operą „Eugenijus Oneginas“, tuo metu jis vedė buvusią konservatorijos studentę Antoniną Ivanovną Miliukovą. Ištiktas nervinės krizės dėl skubotos santuokos ir greitai įvykusio išsiskyrimo Piotras Čaikovskis, lydimas brolio Anatolijaus, 1877 m. spalio 1 d. išvyko į Šveicariją ir apsigyveno Ženevos apylinkėse. Moralinę ir materialinę paramą jam šiuo laikotarpiu suteikė Nadežda fon Mekk, su kuria P. Čaikovskis susirašinėjo 1876–1890 m., tačiau niekada asmeniškai nesusitiko.

1877 m. gruodžio 9 d. Iš Venecijos Čaikovskis rašė fon Mekk, kad jis įsitraukęs į „Ketvirtosios simfonijos“ kūrimą. Simfonijos rankraštyje Čaikovskis parašė: „Skirta mano geriausiam draugui“, nuslėpdamas asmenį, t. y. fon Mekk, kuriai kūrinį paskyrė. Sausio mėnesį Sanreme Čaikovskis ėmėsi operos „Eugenijus Oneginas“ (1878 m.) paskutiniosios dalies. 1878 m. balandžio mėn. kompozitorius sugrįžo į Rusiją. Grįžęs atsistatydino iš dėstytojo pareigų Maskvos konservatorijoje ir vėl išvyko į užsienį. Nuo 1878 m. lapkričio vidurio Čaikovskis mėnesį gyveno Florencijoje, netoli bankininko Openheimo vilos, kurioje tuo metu gyveno fon Mekk. Vėliau kompozitorius dviem savaitėms persikėlė į Paryžių, o gruodžio 30 d. – į Klaraną, kur iki kovo mėnesio dirbo kurdamas operą „Orleano mergelė“ (1879 m.).

Pasaulinės šlovės metai

1870-ųjų pabaigoje pasiekęs didelių kūrybinių aukštumų, būdamas tokių kūrinių kaip fantazija „Fračeska da Rimini“, „Ketvirtosios simfonijos“, operos „Eugenijus Oneginas“, baleto „Gulbių ežeras“, „Koncertas fortepijonui Nr.1“ autorius, Piotras Čaikovskis 1880 m. pradžioje įžengė į aukščiausią savo meninės brandos etapą. 1879 m. lapkritį Čaikovskis nusprendė žiemoti Italijoje su broliu Modestu ir jo mokiniu. Iki 1880 m. vasario pabaigos jie gyveno Romoje, kur ryškūs pasivaikščiojimų ir šedevrų, matytų daugelyje meno muziejų ir galerijų, įspūdžiai buvo įkūnyti vienoje garsiausių Čaikovskio pjesių. 1880 m. sausio mėn. kompozitorius pradėjo rašyti „Itališkąjį kapričą“ simfoniniam orkestrui italų šokių ir dainų temomis.

1880-ųjų viduryje Čaikovskis grįžo prie aktyvios muzikinės ir visuomeninės veiklos. 1885 m. jis buvo įtrauktas į Rusijos imperijos muzikos draugijos Maskvos skyriaus direktorių tarybą. Nuo 1880-ųjų pabaigos jis dirigavo koncertuose Rusijoje ir užsienyje. Koncertinės kelionės sustiprino kūrybinius ir draugiškus Čaikovskio ryšius su Vakarų Europos muzikantais, tarp kurių buvo Hansas fon Bulovas (Hans von Bülow), Edvardas Grygas, Antoninas Dvoržakas, Gustavas Maleris, Arturas Nikišas (Nikisch Artúr), Kamilis Sen Sansas ir kiti.

1881 m. vasario viduryje Čaikovskis aplankė Vieną, Florenciją, Romą, Neapolį ir Nicą. Sužinojęs apie kritinę Paryžiuje gydomo Nikolajaus Rubinšteino būklę, kompozitorius nusprendė nedelsdamas jį aplankyti, tačiau kovo 11-ąją mirusio draugo jau neberado. Čaikovskis grįžo į Rusiją kovo 25 d. 1881 m. lapkritį kompozitorius vėl išvyko į Italiją ir maždaug keturis mėnesius praleido Venecijoje, Florencijoje ir Romoje. Iš Romos Čaikovskis parašė savo bičiulei fon Mekk, kad jis pradėjo dirbti prie naujos operos „Mazepa“, tačiau netrukus jis nutraukė darbą ir pradėjo kurti „Trio fortepijonui, smuikui ir violončelei“, skirtą Nikolajui Rubinšteinui.

1884 m. lapkričio mėn. Čaikovskis keliavo po Šveicariją. Iš Davoso, apsupto Alpių viršūnėmis, jis rašė bičiuliui Balakirevui: „Aš skaičiau Bairono „Manfredą“ ir daug apie jį galvojau. Taip, aš neskubėsiu, bet duodu jums teigiamą pažadą, kad jei liksiu gyvas, simfonija bus parašyta ne vėliau kaip vasarą“. Simfoniją-poemą „Manfredas“ Čaikovskis parašė 1885 metais. 1887 m. vasarą Čaikovskis gydėsi Kaukaze, vėliau per Odesą nuvyko į Drezdeną ir Acheną aplankyti ten mirštančio artimo draugo. Achene kompozitorius toliau dirbo ir prieš išvykdamas užbaigė siuitą „Mozartiana“.

1885 m. imperatorius Aleksandras III paprašė kompozitoriaus Sankt Peterburge naujai pastatyti operą „Eugenijus Oneginas“. Imperatorius atkreipė dėmesį, kad Čaikovskio muzika pakeičia itališką operą ir yra kaip oficialus imperijos menas. Be to, imperatoriškųjų teatrų direktoriaus, kompozitoriaus globėjo Ivano Vsevoložskio dėka Čaikovskiui iš caro buvo paskirta 3000 rublių viso gyvenimo trukmės pensija. Šiuo laikotarpiu Čaikovskis taip pat pradėjo populiarinti rusų muziką kaip dirigentas. 1887 m. sausio mėn. Maskvos Didžiajame teatre buvo atlikta jo opera „Kurpaitės" (1885 m.). 1888 m. P. Čaikovskis vadovavo savo „Penktosios simfonijos“ premjerai Sankt Peterburge.

1887 m. lapkričio mėn. Čaikovskis dalyvavo keliuose simfoniniuose koncertuose Sankt Peterburge, skirtuose išskirtinai rusų kompozitorių muzikai. Į vieną buvo įtraukta jo „Pirmoji simfonija“, kitame koncerte buvo pristatyta galutinė Nikolajaus Rimskio-Korsakovo „Trečiosios simfonijos“ versija.

1891 m. pavasarį Piotras Čaikovskis išvyko į JAV. Kaip savo kūrinių dirigentas, sensacingai sėkmingai koncertavo Niujorke, Baltimorėje ir Filadelfijoje (išsamus šios kelionės aprašymas buvo išsaugotas kompozitoriaus dienoraščiuose). Niujorke jis dirigavo Niujorko simfoniniam orkestrui vienos didžiausių pasaulyje koncertinės salės – „Carnegie Hall“ – atidaryme. Paskutinį kartą gyvenime Piotras Čaikovskis užėmė dirigento postą Sankt Peterburge likus devynioms dienoms iki savo mirties – spalio 28 d., 1893 m. antrojoje šio koncerto dalyje pirmą kartą buvo atlikta jo „Šeštoji simfonija“. 1892 metais Piotras Čaikovskis sukūrė garsųjį baletą „Spragtukas“.

1892 m. Piotras Čaikovskis buvo išrinktas „Académie des Beaux-Arts“ nariu Prancūzijoje ir buvo tik antrasis tokiu būdu pagerbtas Rusijos imperijos menininkas (pirmasis buvo skulptorius Markas Antokolskis, gimęs Vilniuje). Kitais metais Kembridžo universitetas Anglijoje Piotrui Čaikovskiui suteikė garbės muzikos daktaro laipsnį.

Paskutinieji gyvenimo metai

1893 m. spalio 16–28 d. Sankt Peterburge įvyko Piotro Čaikovskio „Šeštosios simfonijos“ („Patetinės“) premjera. Po devynių dienų Čaikovskis mirė eidamas 53-iuosius gyvenimo metus. Jis buvo palaidotas Tichvino kapinėse, Aleksandro Nevskio vienuolyne, šalia kolegų kompozitorių Aleksandro Borodino, Michailo Glinkos, Modesto Musorgskio kapų. Vėliau netoliese buvo palaidoti ir Nikolajus Rimskis-Korsakovas bei Milas Balakirevas.

Nors Piotro Čaikovskio mirtis siejama su cholera, kuria galėjo užsikrėsti gerdamas nevirintą vandenį vietos restorane, spėliojama, kad jo mirtis buvo savižudybė. „New Grove“ muzikos žodyne Rolandas Džonas Vilis rašė, kad „Polemika dėl Čaikovskio mirties pateko į aklavietę… Mes nežinome, kaip mirė Čaikovskis. Mes niekada to nesužinosime„.

Kūryba

Piotro Čaikovskio kūriniai tapo dominuojančiais XIX amžiaus Rusijoje, o pats kompozitorius tapo žinomas tiek Rusijoje, tiek už jos ribų. Oficialus konservatorijos išsilavinimas leido jam rašyti kūrinius, orientuotus į vakarietišką pasaulį, demonstruojant platų technikos spektrą nuo pozityvios „klasikinės“ formos, imituojančios XVIII a. rokoko eleganciją, iki stiliaus, būdingesio rusų nacionalinei muzikai. Kompozitorius laikomas vienu puikiausių pasaulio melodistų.

„Piotras Čaikovskis buvo sukurtas baletui", – rašo muzikologas Davidas Brovnas, išsamiai tyrinėjęs kompozitoriaus gyvenimo kelią. Jis akcentuoja, kad P. Čaikovskio talentas parinkti melodiją, gebėjimas labai sklandžiai rašyti įsimintiną šokių muziką ir teatro atmosferos supratimas leido sukurti unikalius šio žanro kūrinius.

Kaip kompozitorius, Piotras Čaikovskis susiformavo 1860–1870 metais. Čaikovskis sukūrė beveik visų muzikinių žanrų kūrinių. Reikšmingiausi kompozitoriaus kūriniai – 6 numeruotos simfonijos bei simfonija „Manfredas“, 10 operų, trys saviti baleto kūriniai (1876 m. „Gulbių ežeras“, 1889 m. „Miegančioji gražuolė“, 1892 m. „Spragtukas“), 4 siutos simfoniniam orkestrui, fantastinės uvertiūros „Romeo ir Džuljeta“, „Hamletas“, uvertiūra „1812“, serenada styginių orkestrui, kantata „Maskva“, „Itališkasis kapričas“ (1880 m.), fantazija „Frančeska da Rimini“ (1876 m.), 3 koncertai fortepijonui (1875 m., 1880 m., 1893 m.), fortepijoninis trio „Šaunaus menininko atminimui“ (dedikuotas N. Rubinšteinui), daugiau nei 100 kūrinių fortepijonui, taip pat 104 romansai, daugybė programinių simfoninių kūrinių, koncertai ir kameriniai instrumentiniai ansambliai, chorinės kompozicijos, kantatos, fortepijono miniatiūros ir fortepijono ciklai.

Čaikovskis buvo pirmasis rusų kompozitorius, įgijęs profesionalų muzikinį išsilavinimą, jis buvo pirmasis rusų kompozitorius savo gyvenime sulaukęs pasaulinės šlovės. Kaip savo kūrinių dirigentas,, Piotras Čaikovskis aplankė daugelį Europos šalių ir net Ameriką.

Studijų metais konservatorijoje Čaikovskis parašė daug mokomųjų kūrinių, įskaitant kvartetą, kūrinius fortepijonui, baigiamajame egzamine buvo atlikta jo kantata, parašyta pagal Šilerio „Odę džiaugsmui“, pelniusi jam didįjį konservatorijos sidabro medalį. Pirmoji P. Čaikovskio simfonija, kurią jis pavadino „Žiemos svajonėmis“ (1866 m.), įamžinanti ne tik nesibaigiančias snieguotas Rusijos platybes, pažįstamas kompozitoriui nuo vaikystės, kai jis ir jo tėvai vežimais ir rogėmis kirto pusę šalies, bet ir emocinius žmogaus išgyvenimus, keliautojo nuotaiką.

Piotras Čaikovskis sukūrė operas „Vaivada“ (1868 m.), „Undinė“ (rankraštį sunaikino), „Opričnikas“ (1872 m.), „Kalvis Vakula“ (1874 m.), „Eugenijus Oneginas“ (1878 m.), „Orleano mergelė“ (1879 m.), „Mazepa“ (1883 m.), „Kurpaitės“ (1885 m.), „Burtininkė“ (1887 m.), „Pikų dama“ (1890 m.), „Jolanta“ (1891 m.).

Lygindamas Čaikovskį su prancūzų kompozitoriumi Leo Delibesu, kurio baletus Čaikovskis dievino, Brovnas rašo, jog ten, kur Delibeso muzika išlieka dekoratyvi, Čaikovskio paliečia gilesnes jusles. Trys P. Čaikovskio baletai, pasak Maeso, privertė estetiškai įvertinti šio žanro muziką.

Pirmąjį Čaikovskio baletą „Gulbių ežeras“ Brovnas vadina „labai puikiu ir drąsiu pasiekimu“. Baleto žanras apskritai buvo daugiausiai „dekoratyvinis reginys“, kol nebuvo parašytas „Gulbių ežeras“, kuriame Čaikovskis įtraukė dramą. Baletą „Miegančioji gražuolė“ pats kompozitorius Čaikovskis laikė vienu geriausių savo kūrinių. Scenarijaus struktūra, pasak Brovno, sėkmingesnė nei „Gulbių ežero“. Šokiai yra žymiai ryškesni nei „Gulbių ežere“, nes keli šokėjai yra personažai iš pasakų, tokių kaip „Raudonkepuraitė“. Piotro Čaikovskio baletas „Miegančioji gražuolė“, sukurtas Marijaus Petipos, pirmą kartą buvo parodytas 1890 m. sausio 3 dieną Sankt Peterburge, Marijos teatre. Baletas „Spragtukas“ yra vienas žinomiausių Čaikovskio kūrinių. Spragtuko“ premjera įvyko 1892 m., prabėgus vos metams po to, kai įtakingiausias klasikinio baleto kūrėjas ir choreografas Marijus Petipa paprašė Piotro Čaikovskio sukurti muziką Aleksandro Diuma parengtai E. T. A. Hofmano fantastinės istorijos „Spragtukas ir pelių karalius“ adaptacijai. Iki šiol „Spragtuko“ muzika laikoma vienu gražiausių klasikinės muzikos kūrinių. „Spragtukas“ taip pat yra dažniausiai šokamas baletas.

Atminimo išsaugojimas

Piotrui Čaikovskiui ir jo kūrybai skirti muziejai veikia: Alapajevske P. Čaikovskio muziejus, Brailove – P. Čaikovskio ir fon Mekk muziejus, Votkinske – P. Čaikovskio namas-muziejus, Kamenkoje – valstybinis istorinis-kultūrinis rezervatas, Klyne P. Čaikovskio valstybinis namas-muziejus, Maskvoje – muziejus „Piotras Čaikovskis ir Maskva”, Nizo gyvenvietėje Ukrainoje P. Čaikovskio muziejus, Taganroge P. Čaikovskio name muziejus-kambarys.

Piotro Čaikovskio paminklai pastatyti Maskvoje priešais konservatoriją, taip pat Klyne, Votkinske, Simferopolyje, be to, memorialinės lentos iškabintos Sankt Peterburge ant namo, kuriame mirė kompozitorius, Maskvoje, Taganroge, Odesoje, Florencijoje, Venecijoje. Kompozitoriaus vardu pavadinta daug Rusijos miestų gatvių.

Permės krašte yra miestas, pavadintas Čaikovskio garbei. Merkurijaus planetoje kompozitoriaus atminimui pavadintas krateris, taip pat yra įsteigtas Piotro Čaikovskio tarptautinis konkursas (Международный конкурс имени П. И. Чайковского), vykstantis nuo 1958 metų. Maskvoje suburtas Didysis Piotro Čaikovskio simfoninis orkestras (Большой симфонический оркестр имени П. И. Чайковского), veikia Maskvos filharmonijos koncertinė Piotro Čaikovskio salė, Permės Piotro Čaikovskio operos ir baleto teatras (Пермский театр оперы и балета имени П. И. Чайковского), Maskvos valstybinė Piotro Čaikovskio vardo konservatorija (Московская государственная консерватория имени Петра Ильича Чайковского).

• 1990 m. SSRS pašto ženklas
• 1993 m. Rusijos banko auksinė moneta su Piotro Čaikovskio atvaizdu
• 2015 m. Rusijos banko sidarbrinė moneta su Piotro Čaikovskio atvaizdu
• Paminklas Piotrui Čaikovskiui Klyne, kur kompozitorius praleido paskutinius gyvenimo metus

Šaltiniai

1. Piotras Čaikovskis Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [1]
2. Brown, David (1978). Tchaikovsky: The Early Years, 1840–1874. New York: W. W. Norton. ISBN 0-393-07535-4.
3. Берберова Н. Н. Чайковский. Биография. – СПб.: Лимбус Пресс, 1997.
4. Holden, Anthony (1995). Tchaikovsky: A Biography. New York: Random House. ISBN 0-679-42006-1.
5. M-elle Fanny Durbach. Из воспоминаний М. И. Чайковского. [2]
6. М. И. Чайковский. Детские годы П. И. Чайковского (Комментарии). [3]
7. Wiley, Roland John, The Master Musicians: Tchaikovsky (Oxford and New York: Oxford University Press, 2009). ISBN 978-0-19-536892-5.
8. Петр Ильич Чайковский/ Сост.: П. Е. Вайдман, К. Ю. Давыдова, И. Г. Соколинская. Ред. и вступ. статья Е. М. Орловой. Пер. на нем. яз. К. Рюгера. – Москва: Музыка – Leipzig: VEB Deutscher Verlag für Musik, 1978.
9. Познанский А. Н. Чайковский. – М.: Молодая гвардия, 2010. – 800 с. – (Жизнь замечательных людей). – ISBN 978-5-235-03347-4.
10. Maes, Francis, tr. Arnold J. Pomerans and Erica Pomerans, A History of Russian Music: From Kamarinskaya to Babi Yar (Berkeley, Los Angeles and London: University of California Press, 2002). ISBN 0-520-21815-9.
11. Письмо Чайковского от 26 августа 1851 года. Познанский, 2010, ч. 1, гл. 1.
12. Чайковский П. И. Переписка с Н. Ф. фон Мекк: В 3 кн. – М.: Захаров, 2004. – 624+688+736 с. – 3000 экз. – ISBN 5-8159-0393-0.
13. Brown, David (2007). Tchaikovsky: The Man and His Music. New York: Pegasus. ISBN 978-0-571-23194-2.
14. Warrack, John, Tchaikovsky Symphonies and Concertos (Seattle: University of Washington Press, 1969). LCCN 78-105437.
15. Academia, 1934–1936. Модест Чайковский. Т. 1, 1997.
16. Кюндингер Р. В. Занятия с молодым Чайковским // Воспоминания о П. И. Чайковском. – 2-е изд.. – М.: Музыка, 1973. – С. 35—36. [4]
17. Чайковский М. И. Жизнь Петра Ильича Чайковского. В 3 томах. – M.: Алгоритм, 1997. – Т. 1. (1840–1877 гг.). – 510 с.
18. Ф. О. Геварт. Руководство к инструментовке. – М.: П.И. Юргенсон, 1866.
19. Р. Шуман. Жизненные правила для молодых музыкантов. – М.: П.И. Юргенсон, 1869.
20. И. Х. Лобе. Музыкальный катехизис. – М.: П.И. Юргенсон, 1870.
21. Полоцкая Е. Е. Пётр Ильич Чайковский – педагог: мифы и реалии.
22. П. И. Чайковский и семья Шиловских. [5]
23. Чайковский П. И. Переписка с Н. Ф. фон Мекк в 3 томах/ Ред. и примеч. В. А. Жданова, Н. Т. Жегина. Оформл. А. А. Толоконникова. – М.-Л.: Academia (Mузыка. Труды Дома-музея П. И. Чайковского), 1934–1936.
24. As quoted in Brown, The Years of Wandering, 151.
25. Brown, David. The Final Years, 1885–1893. New York: W. W. Norton. ISBN 0-393-03099-7.
26. Poznansky, Alexander, Tchaikovsky: The Quest for the Inner Man (New York: Schirmer Books, 1991). ISBN 0-02-871885-2.
27. Warrack, John, Tchaikovsky (New York: Charles Scribner’s Sons, 1973). ISBN 0-684-13558-2.
28. Brown, David (2007). Tchaikovsky: The Man and His Music. New York: Pegasus. ISBN 978-0-571-23194-2.
29. Wiley, Roland John, „Tchaikovsky, Pyotr Ilyich“. In The New Grove Dictionary of Music and Musicians, Second Edition (London: Macmillan, 2001), 29 vols., ed. Sadie, Stanley. ISBN 1-56159-239-0.
30. Brown, David, ed. Stanley Sadie, The New Grove Encyclopedia of Music and Musicians (London: Macmillan, 1980), 20 vols. ISBN 0-333-23111-2.
31. Iš Votkinso muziejaus interneto svetainės apie Piotrą Čaikovskį. „Жизнь и творчество“. [6]
32. Piotro Čaikovskio muziejaus, esančio Klyno mieste (Maskvos apskrityje), informacija. [7] Archyvuota kopija 2021-01-28 iš Wayback Machine projekto.
33. 7 netikėti faktai apie kalėdiškiausią kūrinį – Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“, 2019. [8]
34. Российская музейная энциклопедия. – М., 2001. – Т. 2. – С. 176.

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Piotras Čaikovskis

Vikiteka: Piotras Čaikovskis – vaizdinė ir garsinė medžiaga