- Šis straipsnis apie judėjimą. Apie muzikos žanrą skaitykite straipsnyje Naujojo amžiaus muzika.
Naujasis amžius (angl. New Age) – XX a. 8-ajame dešimtmetyje Vakarų visuomenėje išpopuliarėjusios dvasinės ar religinės praktikos ir tikėjimai, neretai susiję su idėjomis apie žmogaus galimybes, jų ugdymą, pasaulio ir visos visatos transformaciją. Jis pasižymi itin eklektiška ir nesistemiška struktūra bei idėjų įvairove, dėl kurių jį sunku apibrėžti.
Apibrėžimai
Visi religijotyrininkai pripažįsta didelę Naujajam amžiui priskiriamų grupių ir individų puoselėjamų idėjų ir praktikų įvairovę. Ši lemia, kad jis yra viena iš sunkiausiai apibrėžiamų religijotyrinių kategorijų.
Nepaisant didelės idėjų ir praktikų įvairovės, dalis mokslininkų šį religingumą bando apibrėžti telkdamiesi į bendras jam priskiriamų grupių idėjas. Pavyzdžiui, anot religijotyrininko Paulo Heelaso, šias skirtingas grupes ir asmenis vienija jų vartojama „tokia pati (ar labai panaši) lingua franca“, kuri pasitelkiama žmogaus (ir planetos) būklei apibūdinti ir jos transformacijos būdams nusakyti“. Religijos istorikas Olavas Hammeris mano, kad Naujojo amžiaus praktikus vienija „istoriniai ryšiai, bendras diskursas ir air de famille“. Religijos istorikui Michaelui Yorkui tai – „lūkestis, kad įvyks esminis ir universalus, iš esmės nuo individualios ir kolektyvinės žmogaus galimybių plėtros priklausantis pokytis.“ Kai kurie mokslininkai neigia, kad esama kokios nors vienijančios ideologijos.
Nesutariama ir dėl socialinių šio reiškinio aspektų. Religijotyrininkas Wouteris Hanegraaffas mano, kad jis gali būti laikomas judėjimu. Kiti mokslininkai teigė, kad Naujasis amžius pasižymi per didele įvairove, kad būtų vienas judėjimas. Nemažai mokslininkų jo socialinę organizaciją apibūdina terminu „terpė“ ar konkrečiau „holistinė terpė“, „kultų terpė“ (ar jos dalis) ir pan. Pastarąjį terminą – kultų terpė – pasiūlė sociologas Colinas Campbellas, kalbėdamas apie socialinį marginalizuotas idėjas puoselėjančių praktikų tinklą. Dėl šias idėjas vienijančios marginalizacijos jos sąveikauja ir kuria naujas sintezes.
Pastaruoju metu terminą Naujasis amžius daugiausia kaip analitinę kategoriją vartoja mokslininkai, o taip pat plačioji visuomenė, ypač kitoms religinėms grupėms priklausantys žmonės, paprastai šiam terminui suteikdami neigiamų konotacijų. Daugelis grupių ir žmonių, kurie analitiškai gali būti priskirti Naujajam amžiui, tokį savęs apibūdinimą atmeta. Dažniau jie save apibūdina kaip dvasinius „ieškotojus“, o kai kurie tapatinasi su kitomis religinėmis grupėmis, pavyzdžiui, krikščionybe, judaizmu ar budizmu.
Dėl sunkumų apibrėžiant Naująjį amžių ir jam priskiriamų grupių ir asmenų nesitapatinimo su šia kategorija kai kurie mokslininkai pasiūlė šio termino atsisakyti. Vis dėlto daugelis religijotyrininkų pripažįsta, kad terminas „Naujasis amžius“ yra naudingas ir vartotinas. Pavyzdžiui, anot Jameso R. Lewiso, jis yra naudinga etinė kategorija, kol kas neturinti geresnių alternatyvų. Chryssidesas jį supranta kaip teorinį konceptą, vartosena panašų į vakariečių diskurse atsiradusį, daug problemų keliantį, bet ir toliau vartojamą terminą „hinduizmas“.
Religija ir dvasingumas
Naujasis amžius vadinamas ir dvasingumu, ir religija. Jam priskiriami praktikai savo praktikas yra linkę vadinti „dvasingumu“ – „religija“ jiems paprastai reiškia neigiamai jų vertinamą organizuotą religiją, pavyzdžiui, katalikų bažnyčią. Mokslininkai, paprastai religiją suprasdami gerokai plačiau, dažnai jai priskiria ir Naująjį amžių. Hammeris pastebėjo, kad daugelio Naujajam amžiui priskiriamų grupių ir asmenų praktikos gali būti apibūdintos kaip „liaudies religija“: šiose praktikose egzistenciniai klausimai, pavyzdžiui, susiję su mirtimi ar ligomis, sprendžiami nesistemiškai derinant prieinamus naratyvus ir ritualus“.
Istorija
Modernusis Naujojo amžiaus judėjimas prasidėjo XX a. 7-ajame dešimtmetyje kartu su kontrkultūros judėjimu JAV ir netrukus išplitusiomis jo idėjomis Vakarų Europoje. Tačiau jo užuomazgų galima rasti XIX a. pab., kai Helena Blavatskaja, teosofijos judėjimo pradininkė paskelbė Naujajį amžių, vildamasi, kad žmonija perimusi iš vedų kilusias idėjas pereis į naująjį žmonijos raidos tarpsnį. Tai anot jos, turėjo paskatinti vieno iš mesijų pasirodymas. Annie Besant, jos sekėja teigusi, jog tai būsiąs Maitrėja.
Tikėjimai ir praktikos
Savojo autoriteto pagrindu kuriamas dvasingumas ir eklektiškumas
Viena svarbiausių Naujojo amžiaus idėjų – žmogus ir jo patirtys yra pagrindinis autoriteto dvasiniais klausimais šaltinis. Ji atspindi asmens laisvę ir autonomiją pabrėžiantį, tarpininkus atmetantį individualizmą ir „radikaliai demokratišką“ pasaulėžiūrą.
Paprastai tikėdami, kad nesama vieno teisingo dvasingumo kelio, šio religingumo sekėjai iš įvairiausių elementų kuria individualias eklektiškas pasaulėžiūras. Yorkas mano, kad šis eklektiškumas siejasi su Naujojo amžiaus atsiradimu vėlyvajame kapitalizme – šio religingumo praktikams nesvetimas laisvos dvasinių idėjų rinkos vaizdinys, primenantis laisvąją rinką ekonomikoje.
Idėjų Naujojo amžiaus praktikai semiasi iš daugybės viso pasaulio kultūrinių ir religinių tradicijų. Tiesa, kai kurių visuomenių tradicijos pasirenkamos dažniau nei kitų: dauguma šių praktikų yra baltieji vakariečiai, kurie renkasi Vakarų kultūrinius stereotipus atitinkančius ir egzotiško Kito vaidmeniui tinkančius senovės keltus, egiptiečius, esėnus, Atlantidą ar senovės nežemiškas civilizacijas.
Teologija, kosmogonija ir kosmologija
Svarbus daugelio Naujojo amžiaus idėjų elementas – tikėjimas dieviškumu; tiesa, jis suprantamas įvairiai. Šio religingumo teologija priima visus asmeninius požiūrius į dieviškumą kaip vienodai teisingus. Toks sąmoningas dieviškumo prigimties neapibrėžtumas taip pat atspindi Naujojo amžiaus idėją, kad žmogišku protu ir kalba dieviškumo suvokti yra neįmanoma. Nepaisant to, Naujojo amžiaus literatūroje aprašomas dieviškumas pasižymi keliais bruožais: pirmiausia, jis yra holistiškas, todėl gali būti vadinamas „vienovės vandenynu“, „begaline dvasia“, „pirmine srove“, „viena Esme“ ar „universaliuoju principu“. Antrasis bruožas – dieviškumo apibūdinimas „protu“, „sąmone“ ar „intelektu“; trečiasis – dieviškumo tapatinimas su „energija“. Ketvirtasis bruožas yra dieviškumo apibūdinimas „gyvybės jėga“, kurios esmė – kūrybingumas; penktasis – dieviškumo kaip meilės samprata.
Daugelis Naujojo amžiaus grupių tiki galutiniu šaltiniu, iš kurio viskas atsiranda ir kuris paprastai tapatinamas su dieviškumu. Įvairūs šio religingumo literatūroje pristatyti sukūrimo mitai pasakoja, kaip šis šaltinis sukūrė visatą ir viską, kas joje yra. Kai kurie praktikai mano, kad viskas yra susiję ir šis sąryšis ne visuomet kyla iš vieno šaltinio. Holizmą pabrėžianti Naujojo amžiaus pasaulėžiūra remiasi idėja, kad viskas, kas egzistuoja, yra susiję daugybe ryšių kaip vienos visumos dalys, ir taip atmeta tiek krikščioniškos medžiagos ir dvasios perskyros dualizmą, tiek karteziškąjį mokslo redukcionizmą. Holistinio dieviškumo idėja grindžia ir daugelio priimamą tikėjimą, kad žmonės iš esmės yra dieviški. Teosofinėmis ir antroposofinėmis „subtiliųjų kūnų“ sampratomis grindžiama populiari Naujojo amžiaus idėja teigia, kad egzistuoja žmogaus dalimi esantis, bet ir su dieviška visatos esme susijęs „Aukštesnysis Aš“, kurio patarimus žmogaus protui atveria intuicija.
Holistinis judėjimo pagrindas matomas ir Naujojo amžiaus kosmogoniniuose pasakojimuose apie pradinę vienovę, iš kurios kilo visa, kas yra visatoje. Taip pat dažnai manoma, kad žmogaus sielos kadaise gyveno dvasiniame pasaulyje, o vėliau nužengė į materijos pasaulį. Fizinis pasaulis matomas kaip mokymuisi ir augimui skirta sritis ir etapas, po kurio siela gali pereiti į aukštesnius egzistencijos lygmenis. Tad materiali visata paprastai suvokiama kaip prasminga iliuzija, kuria žmonės turėtų pasinaudoti, o ne stengtis iš jos ištrūkti į dvasinius pasaulius. Dažnai tikima, kad tikrovė dalyvauja nuolatinio vystymosi procese – vienokio ar kitokio tikslo link vykstančioje teleologinė arba galimybėms atviroje, kūrybiškoje evoliucijoje.
Dvasios ir informacijos perdavimas
Naujajame Amžiuje svarbios ir „dvasios“ bei praktikų noras užmegzti su jomis ryšį. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje atlikto tyrimo metu praktikai save apibūdino kaip dirbančius dvasios labui ir norinčius su ja supažindinti žmones. Jos pasirodymą galima suprasti iš įvairių fizinių ženklų, pavyzdžiui, netikėtai atsiradusios plunksnelės. Į šią dvasią dažnai kreipiamasi pagalbos, kad ji padėtų kasdienėse situacijoje, pavyzdžiui, sumažintų eismo srautą važiuojant į darbą.
Naujojo amžiaus literatūroje dažnai minimos geranoriškos nežmogiškos dvasinės būtybės, kurioms rūpi dvasinis žmonijos tobulėjimas. Jos gali būti vadinamos angelais, angelais sargais, asmeniniais vedliais, mokytojais ar kontaktais. Jėzus Kristus irgi dažnai minimas kaip tarpininkas tarp dieviškumo ir žmonijos ar dvasiškai pažengusio žmogaus pavyzdys.
Naujojo amžiaus grupėse populiari informacijos perdavimo (angl. channeling) praktika. Ji grindžiama idėja, kad žmonės gali veikti kaip kanalas, skirtas perduoti informaciją, kuri atkeliauja iš šaltinių, esančių už žmonių sąmonės ribų. Šiais šaltiniais gali būti Dievas, dievai ir deivės, pakylėtieji mokytojai, dvasiniai vedliai, nežemiškos būtybės, angelai, devos, istoriniai veikėjai, kolektyvinė pasąmonė, elementaliai ar gamtos dvasios.
Perduodamos žinios atskleidžia Naujojo amžiaus žmogaus būklės supratimą ir pateikia nurodymų ar patarimų, kaip žmonija galėtų atrasti savo tikrąją lemtį. Šios žinios kaip dvasinio autoriteto šaltiniai konkuruoja su pasaulio religijų šventraščiais. Tiesa, šio religingumo praktikai istorinius religinius apreiškimus irgi gali suvokti kaip panašų informacijos perdavimą ir taip legitimuoti savo pačių praktikas ir jų autentiškumą. Praktikos, kurių metu perduodama informacija iš bekūnių dvasinių būtybių, siejasi su spiritualizmu ir aiškiaregystės tyrimais. Tiesa, Naujajam amžiui nerūpi nei spiritualizmui svarbus klausimas, ar egzistuoja gyvenimas po mirties, nei aiškiaregystės tyrėjų pastangos tikrinti mediumų nuoseklumą.
Astrologiniai ciklai ir Vandenio amžius
Naujojo amžiaus vaizduotėje pasaulis paprastai matomas kaip besivystantis kosmologiniais ciklais, kuriuos leidžia nustatyti astrologija. Dažnai tvirtinama, kad kadaise žmonija gyveno dvasinės išminties amžiuje. Šis gali būti siejamas su pradingusiuose Atlantidos, Lemurijos ir Mu žemynuose gyvenusių toli pažengusių visuomenių vaizdiniais bei idėja, kad senovės Egiptas ir kitos senovinės visuomenės buvo pažengusios daug labiau, nei teigia šiuolaikinis mokslas. Manoma, kad senovinį dvasinės išminties laikotarpį pakeitė dvasinio nuosmukio amžius, kartais vadinamas Žuvų amžiumi. Nors vertinamas kaip nepalankus žmonijai, Žuvų amžius suvokiamas kaip laikotarpis, svarbus žemės būtybių rūšių mokymosi patirčiai. Anot Hanegraaffo, Naujojo amžiaus istorijos suvokimas yra itin paviršutiniškas, rodantis, kad ją aprašantys autoriai nesidomi istoriografija, yra linkę sulieti istoriją ir mitą bei puoselėja etnocentriškumą, istorinės raidos centre matydami Vakarų civilizaciją.
Naujajame amžiuje paplitęs tikėjimas, kad žmonija įžengė ar įžengs į naują laikotarpį, žinomą kaip Vandenio amžius. Tai būsiąs „meilės, džiaugsmo, taikos, gausos ir darnos amžius,“ nors tikslesnis jo pobūdis ir atėjimo laikas suprantamas įvairiai. Kai kurie praktikai tiki, kad jam atėjus dabartinė visuomenė taps geresnė – susilies mokslas ir misticizmas, visame pasaulyje bus taikoma alternatyvioji medicina, baigsis smurtas, nusikaltimai ir karai, aplinka taps sveikesnė ir suklestės tarptautinis bendradarbiavimas. Kiti puoselėja kraštutinę utopinę viziją, įsivaizduodami, kad pasaulis bus visiškai perkeistas į „Šviesos amžių“, o žmonės taps dvasinėmis būtybėmis ir patirs neribotą meilę, palaimą ir laimę. Daugelis tiki, kad Vandenio amžius tęsis apie 2000 metų, o paskui jį seks kitas amžius.
Esama įvairių nuomonių, kaip prasidės šis naujas amžius, bet dažniausiai manoma, kad jo atėjimą inicijuos žmogaus veikla; kiti teigia, kad tam reikės dvasių, nežemiškų būtybių ar panašių nežmogiškų jėgų pagalbos. Naujojo amžiaus praktikai paprastai mano, kad jų pačių dvasiniai veiksmai padeda priartinti Vandenio amžių, o kai kurie veikėjai prisistato esą šį ateities amžių skelbiantys pranašai.
Gydymas ir alternatyvioji medicina
Naujajame amžiuje daug dėmesio skiriama gydymui(si) ir alternatyviai medicinai. Sveikata laikoma natūralia žmogaus būsena, o liga suvokiama kaip natūralios pusiausvyros sutrikimas. Todėl Naujojo amžiaus terapijos apima fizinius, protinius ir dvasinius ligos aspektus, kritikuoja šiuo metu Vakaruose vyraujančią mediciną dėl jos telkimosi tik į fizinį negalavimo aspektą ir siejasi su įvairiomis tradicinės (t. y., ne modernios vakarietiškos) medicinos formomis. Savojo autoriteto pagrindu kuriamą dvasingumą atitinka idėja, kad žmogus pats gydo save, nors žinomos ir idėjos apie kitų ir pačios Žemės gydymą.
Hanegraaffas išskyrė dvi pagrindines Naujojo amžiaus terapijų grupes. Pirmoji – Žmogaus potencialo judėjimas, teigęs, kad šiuolaikinė Vakarų visuomenė nuslopina didžiąją žmogaus galimybių dalį, ir siūlęs kelią, kuriuo žengdami žmonės galėtų pasiekti tas užgniaužtas savo dalis, taip atskleistų visą savo potencialą ir gyventų prasmingą gyvenimą. Religinėmis ir mistinėmis patirtimis besidominčią ir pakitusios sąmonės būsenas naudojančią transpersonalinę psichologiją galima laikyti „teoriniu“ šio judėjimo sparnu. Šiai grupei priskirtina ir šamaniškos sąmonės srovė, kuri asmeniniam gijimui ir augimui pasitelkia pakitusias sąmonės būsenas sukeliančias ir naudojančias šamaniškas technikas.
Antroji, anot Hanegraaffo, plati Naujojo amžiaus terapijų grupė – holistinė sveikata. Ji susiformavo XX a. 8-ajame dešimtmetyje iš 7-ajame dešimtmetyje JAV prasidėjusio nemokamų klinikų judėjimo. Šios krypties praktikose žmogus suvokiamas kaip holistiškas, abipusiškai priklausomas santykis tarp proto, kūno ir dvasios, o gydymas – kaip procesas, kurio metu žmogus pasveiksta integruodamasis su visatos galiomis. Holistinės sveikatos judėjime naudojama daugybė įvairių metodų: akupunktūra, reiki, kūno grįžtamojo ryšio terapija, chiropraktika, joga, kineziologija, homeopatija, aromaterapija, iridologija, masažas ir kitos kūno terapijos formos, meditacija ir vizualizacija, mitybos terapija, gydymas pasitelkus aiškiaregystę, žoleles, kristalus, metalus ar muziką, spalvų terapija, reinkarnacijos terapija ir kiti.
Naujojo amžiaus mokslas
Naujojo amžiaus pasaulėžiūra bando apimti ir dvasingumą, ir mokslą. Paprastai atmesdami racionalizmą, mokslinius metodus ir šiuo metu įsitvirtinusį mokslą, tuo pačiu Naujojo amžiaus praktikai naudoja ir terminologiją bei sampratas, pasiskolintas iš mokslo ir ypač naujosios fizikos (fizikos krypties, ieškančios standartiniu modeliu grindžiamoje fizikoje nepaaiškinamų klausimų sprendimo). Be to, keli šiam religingumui įtaką padarę veikėjai, pavyzdžiui, Davidas Bohmas ir Ilya Prigogine, yra dirbę profesionaliais mokslininkais.
Šiame kontekste Naujojo amžiaus mąstytojai siekia sukurti pasaulėžiūras, galinčias paaiškinti dieviškumo prigimtį ir mokslinį religinio tikėjimo pagrindą. Radę paralelių tarp naujojoje fizikoje plėtojamų ir tradicines misticizmo formas grindžiančių teorijų, Fritjof Capra, Gary Zukav ir kiti teigia, kad šiuolaikinis mokslas patvirtino senovės religines idėjas. Daugelis Naujojo amžiaus praktikų tiki Jameso Lovelocko Gajos hipoteze, kad Žemė veikia kaip vienas gyvas organizmas ir net turi sąmonę ir intelektą.
Dauguma mokslininkų ir akademinių institucijų Naujojo amžiaus mokslą atmeta kaip pseudomokslą ar geriausiu atveju priima kaip egzistuojantį mokslinių tyrimų paribiuose. Tokios nuomonės laikosi ir daugelis parapsichologijos praktikų. Savo ruožtu Naujojo amžiaus praktikai šiuo metu įsitvirtinusį mokslą dažnai kaltina laikantis dogmatiško ir pasenusio požiūrio į mokslinius tyrimus ir tiki, kad įvykus paradigmos pokyčiui, jų visatos sampratos pakeis tas, kurių laikosi šiuo metu įsitvirtinęs mokslas.
Etika ir pomirtinis būvis
Anot Hanegraaffo, pagrindinis etinis Naujojo amžiaus principas reikalauja ugdyti ir plėsti savo dieviškąjį potencialą, bet daugeliu kitų etikos klausimų praktikai nesutaria. Pavyzdžiui, kai kurie tiki, kad padėti kitiems yra naudinga, kiti mano, kad toks elgesys skatina priklausomybę bei prieštarauja laisvės ir autonomijos idealui ir principui, reikalaujančiam kliautis savimi.
Kadangi Naujojo amžiaus holistinė visatos interpretacija kertasi su dualistiniu tikėjimu gėriu ir blogiu, atsitinkantys neigiami įvykiai interpretuojami ne kaip blogio pasekmė, bet kaip pamokos, skirtos pamokyti žmogų ir įgalinti jį tobulėti dvasiškai. Krikščioniškos nuodėmės ir kaltės sampratos atmetamos manant, kad jos gali kurti baimę ir negatyvumą ir taip stabdyti dvasinę evoliuciją. Be to, Naujojo amžiaus praktikai paprastai vengia kaltinti ir smerkti kitus žmones dėl jų veiksmų, nes tokio negatyvaus požiūrio puoselėjimas galįs kenkti jų pačių dvasinei evoliucijai. Vietoje to, pabrėžiama pozityvaus mąstymo vertė.
Naujojo amžiuje praktikai retai galvoja apie mirtį ir pomirtinį likimą, bet dažnai tiki reinkarnacija. Ji laikoma žmogaus dvasinės evoliucijos, vedančios į savo dieviškumo atskleidimą, dalimi. Daugelis tiki karma, suvokdami ją kaip priežasties ir pasekmės dėsnį, užtikrinantį visatos pusiausvyrą ir kosminį teisingumą; tiesa, kai kuriais atvejais jie pabrėžia, kad tai nėra už praeities veiksmus baudžianti sistema. Literatūroje apie reinkarnaciją rašoma, kad su asmenybe susijusi sielos dalis kūnui mirus žūva, o su dieviškumu susijęs Aukštesnysis Aš išlieka ir įsikūnija į kitą kūną. Tikima, kad Aukštesnysis Aš pasirenka atgimimo kūną ir aplinkybes, kuriose galėtų mokytis naujų pamokų ir pažengti dvasinėje evoliucijoje, todėl žmonės yra atsakingi už tai, kas įvyksta jų gyvenime. Kartais, paprastai gydymo tikslais, siekiant atskleisti ankstesnes Aukštesniojo Aš inkarnacijas, praktikuojamas grįžimas į ankstesnius gyvenimus. Žinoma ir „sielų grupės“ ar „sielų šeimos“ idėja: grupė susijusių sielų persikūnija kartu kaip draugų šeima. Kai kurie praktikai tiki, kad kūnui mirus žmogaus siela grįžta į „universalią energiją“.
vikipedija, wiki, enciklopedija, knyga, biblioteka, straipsnis, skaityti, nemokamas atsisiuntimas, informacija apie Naujasis amžius, Kas yra Naujasis amžius? Ką reiškia Naujasis amžius?