Naujasis šamanizmas

Naujasis šamanizmas (arba neošamanizmas) – bendras pavadinimas šiuolaikiniams šamanistiniams tikėjimams ir filosofinėms sistemoms. Daugumą jo pasekėjų sieja tikėjimas dvasiomis, kartais – enteogenų naudojimas, įvairios meditacijos formos. Pasekėjai dažnai praktikas konstruoja vieno ar kito pasaulio regiono (Sibiro, Pietų Amerikos ir kt.) šamaniškų tradicijų pagrindu; neretai teigia, kad jų išpažįstamas šamanizmas yra kažkurio seno tikėjimo tęsinys, pavyzdžiui, senovės druidų ar senovės baltų. Tačiau dažniausiai neošamanizmas bando remtis jau išnykusiais tikėjimais ir inkorporuoja tik dalį jų doktrinų ir praktikų, kurias pritaiko vakarietiškiems poreikiams.

Neošamanizmas yra svarbi Naujojo amžiaus tikėjimų dalis. Karlosas Kastaneda yra vienas iš įžymiausių neošamanizmo rašytojų.

Naujojo šamanizmo praktikai Lietuvoje

Lietuvoje alternatyvaus religingumo praktikai šamanizmu susidomėjo vėlyvuoju sovietmečiu, XX a. 9-ajame dešimtmetyje, susipažinę su K. Kastanedos knygomis. XX-XXI a. veikia kelios grupės, užsiimančios praktikomis, siejamomis ir su Sibiro, ir su Pietų Amerikos tradicijomis, kai kuriais atvejais į jas įjungdamos baltiškų elementų.

Toltekai

Lietuviai su K. Kastanedos idėjomis susipažino XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje, skaitydami rusų savilaidos knygas, o netrukus pasirodė ir pirmieji lietuviški vertimai. Vėliau lietuvių kalba išleista ir kitų toltekų tradiciją pristatančių autorių knygų, Lietuvoje ėmė lankytis, skaityti paskaitas, vesti seminarus ir į keliones po Pietų Ameriką kviesti šią tradiciją puoselėjantys neošamanai. Kai kurie šiais tekstais susižavėję lietuviai ėmėsi praktikų, grindžiamų psichotropinių medžiagų (pvz., LSD ar ajahuaska) vartojimu. Vizionieriškos patirtys, su šamanizmu siejami neįprasti pojūčiai ir būsenos, pasiekiamos klausant ritmiškų garsų ar vartojant psichotropines medžiagas, naudotos meniniuose projektuose ir festivaliuose.

Šiai pakraipai priklauso Šventosios Itzachilatlano ugnies šeima, susibūrusi aplink iš Ekvadoro kilusį ir Lietuvoje besilankantį mokytoją. Daugiau nei dvidešimt metų po pasaulį keliaujantis šamanas ir žiniuonis atlieka gydymui(si) ir apsivalymui skirtus ritualus, kildinamus iš Anduose gyvenančių bei kitų indėnų tradicijų – pavyzdžiui, tabako ir kaktuso San Pedro, Temeskalio (pirties) ir Chanupos (pypkės) ceremonijas. Šalia vartojamų įvairių psichotropinių medžiagų ritualų metu naudojami vandens būgnas ir barškutis – tradiciniai Ekvadoro muzikos instrumentai, siejami su dvasiomis, vedančiomis šiuo dvasiniu keliu, palaikančiomis gyvenimo ritmą ir vibraciją, primenančiomis motinos įsčiose girdimą ritmą. Taip pat labai svarbios gydomosios šamaniškos giesmės, kurių giedojimas ne tik supažindina su šamaniška šios kultūros mitologija, bet ir veikia kaip gydomasis procesas. Ceremonijos paprastai vyksta sodybose ir panašiose nuošaliose vietose gamtoje; retkarčiais rengiami ir vieši pasirodymai be psichotropinių medžiagų vartojimo, į kuriuos kviečiami visi, norintys pasiklausyti gyvai atliekamos Pietų Amerikos muzikos.

Kai kurios Lietuvoje veikiančios toltekų grupės psichotropinių medžiagų vartojimą smerkia. Viena didžiausių buriasi aplink amerikietę mokytoją Suzan Gregg, pristatančią moteriška darna, meile grindžiamą K. Kastanedos ir jos pačios mokytojo Miguelio Ruizo perduotos toltekų tradicijos interpretaciją. Pradžioje su S. Gregg mokymu susipažinę skaitydami į  lietuvių kalbą išverstas jos knygas, nuo 2003 m. lietuviai dalyvauja kasmetiniuose jos seminaruose, paskaitose ir kituose užsiėmimuose. Per seminarus siūlomi įvairūs psichologiniai pratimai, meditacijos, įvairūs ritualai, pavyzdžiui, protui nuraminti skirtas Mitotės ritualas – visą naktį trunkančių vienas kitą keičiančių miego ir meditacijos periodų derinys. Naudojamos ir įvairios, daugiausia iš Rytų tradicijų perimtos praktikos – pavyzdžiui, reiki ir kt.

Sibiro tradicijos: P. Dabrišius

Sibiro šamanizmo tradiciją praktikuoja Petras Dabrišius, jaunystėje septynerius metus praleidęs Vidurinėje Azijoje ir vėliau ten lankęsis ne kartą. Vėliau jo kvietimu Lietuvoje ne sykį lankėsi, atliko apeigas, skaitė viešas paskaitas Mongolijos, Tuvos, Chakazijos šamanais. Šios grupės apeigos paprastai atliekamos vakare, temstant, energiškai stipriose vietose – prie upių santakų, senosiose šventvietėse ar tinkamose sodybos vietose. Apeigų metu užkūrus laužą aukojamos aukos; šamanas eina aplink laužą, dainuoja ir muša būgną. Pastarasis yra „didžiausias informacijos šaltinis“, suderinantis žmogaus centrinės nervų sistemos virpesius, aštrinantis klausą, atveriantis vidinį regėjimą ir pažadinantis pasąmonines vizijas. Apeigų sėkmė priklauso nuo visų dalyvaujančių energijos ir nusiteikimo. Po apeigų šamanas ir dalyviais paprastai vakaroja, vaišinasi, aptardami per apeigas patirtus įspūdžius – dvasių ir energijos pojūčius, jų pasirodymų ženklus.

Šamaniškos baltų tradicijos interpretacijos

Neošamanai ieškotojai dažnai būna susipažinę su daugeliu religinių tradicijų bei alternatyvaus religingumo krypčių (Rytų tradicijomis, teosofija ir kt.) ir bendrauja su jų sekėjais. Todėl neošamaniškoje pasaulėžiūroje neretai persipina idėjos, kildinamos iš įvairių kultūrų ir kai kuriems lietuvių neošamanams svarbios baltiškosios tradicijos.

Psichotropines medžiagas vartoję XX a. paskutiniojo dešimtmečio K. Kastanedos pasekėjai neošamanizmą siejo su lietuvių žolininkėmis, kaimo žiniuonėmis ir raganomis, liaudies tikėjimais, senosios religijos ir mitologijos vizijomis, ceremonijoms rinkdavosi senąsias pagoniškas šventvietes ir alkus. Tuo metu pasirodžiusiose jų parašytose savilaidos knygose vizionieriška sapno patirtis, įvairios mistinės tradicijos jungtos su baltų mitologija. S. Gregg toltekų mokyme baltiškosios tradicijos nėra vertinamos, bet dalį jos pasekėjų žavi idėjos apie lietuvių energetinį išskirtinumą ar apie lietuvių kaip paskutiniųjų Europos pagonių vaizdinys. Kai kurie toltekai prižiūri senąsias šventvietes ir žavisi dvasine senųjų žynių galia. Sibiro šamanizmo tradicijos sekėjai apeigas kartais atlieka ant senųjų alkakalnių, jose pasitelkia įvairius lietuvių papročius ir liaudies dainas, apeiginę aprangą pritaiko prie įsivaizduojamos baltų apeiginės tradicijos. Kai kurie mano, kad senieji lietuvių žyniai buvę saviti šamanai, apeigose naudoję būgnus.

Šamanizmu domisi ir kai kurios senąjį baltų tikėjimą gaivinančios grupės. Pavyzdžiui, Kurono judėjime, kuriame ieškoma ypač intensyvių religinių patirčių ir gan laisvai jungiamos įvairiausios tradicijos, šamanizmas lengvai tampa baltiškos pasaulėžiūros elementu, o šamaniškas transas – paveikiai naudojama religinio potyrio pasiekimo technika. Patį Kurono vadovą Tuvos šamanė Tatjana Kobežykova yra įšventinusi Verkių regioninio parko „dvasiniu sargu“. Tiesa, šis titulas ar patirtis jam yra viena iš daugelio įvairias tradicijas apimančioje dvasinėje kelionėje – jis neteigia esąs šamanas.

Transpersonalinė psichologija

Su šamanizmu siejamų idėjų taikymas žinomas ir keliems Lietuvos transpersonalinės psichologijos atstovams, bandantiems įtraukti dvasinius ir antgamtinius žmogaus patirties aspektus ir besitaikantiems transu, pakitusios sąmonės būsenomis, sukeliamomis narkotinių medžiagų ar kitokių sąmonę praplečiančių technikų. Bent keli lietuvių psichologai bandė psichoterapijoje pasitelkti įvairius religinius vaizdinius ir praktikas.

Išnašos

1. Aleknaitė E. Neošamanizmas Lietuvoje: egzotiškų kultūrų žavesys, in „Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės“. Sud. M. Ališauskienė. Kaunas: Versus aureus, 2014.
2. Aleknaitė-Škarubskė E., Pažėraitė A. Alternatyvus religingumas Lietuvoje: bendruomeniškumo formų kaita. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2024; Aleknaitė, E. Baltic Paganism in Lithuanian neoshamanic communities: Neoshamanic interpretations of a local Indo-European religious tradition. Nova religio: the journal of alternative and emergent religions. 2017, Vol. 20, iss. 3. P. 13-35. doi:10.1525/nr.2017.20.3.13.
3. Pavyzdžiui, Gregg S. Toltekų kelias: asmeninės transformacijos vadovas. Kaunas: Mijalba, 2003; Gregg S. Galios šokis: šamaniška kelionė. Kaunas: Mijalba, 2004
4. Dabrišius P. Vilko kailyje. Kaunas: Sveikas žmogus, 2011.