Nelsonas Mandela

Nelsonas Mandela angl. Nelson Mandela
Gimė	1918 m. liepos 18 d. Mvezas, Pietų Afrikos Sąjunga
Mirė	2013 m. gruodžio 5 d. (95 metai) Johanesburgas, Pietų Afrikos Respublika
Palaidotas (-a)	Mandelos kapas, , Rytų Kyšulio provincija
Tėvas	Gadla Henris Mfakanjisva Mandela
Motina	Nosekeni Fanni
Sutuoktinis (-ė)	​ (vedė 1944 m., išsiskyrė 1958 m.)​ (vedė. 1958 m., isšiskyrė 1996 m.)​ ​ ​(vedė 1998 m.)
Vaikai	septyni
Veikla	pirmasis demokratiškai išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentas. 1993 m. Nelsonas Mandela apdovanotas Nobelio taikos premija
Partija	Afrikos nacionalinis kongresas
Alma mater	Londono universitetas
Žymūs apdovanojimai
1988 m. Sacharovo premija 1990 m. 1993 m. Nobelio taikos premija 1990 m. 2002 m. Prezidento laisvės medalis
Vikiteka	Nelson Mandela
Parašas

Nelsonas Mandela (angl. Nelson Rolihlahla Mandela, 1918 m. liepos 18 d. – 2013 m. gruodžio 5 d.) – kovotojas prieš Apartheidą, politinis lyderis, filantropas ir pirmasis demokratiškai išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentas. 1993 m. Nelsonas Mandela apdovanotas Nobelio taikos premija.

Nuo pat jaunystės dalyvavo Pietų Afrikos Respublikos Afrikos nacionalinio kongreso (ANK) veikloje. Organizuodavo ginkluotus pasipriešinimus, rengdavo sabotažus prieš baltųjų rasistinę politiką. 1955 m. birželio 26 d. buvo sušauktas visų demokratinių jėgų liaudies kongresas, priėmęs Laisvių chartiją. Tačiau 1956 m. baltųjų policija suėmė 156 ANK lyderius.^{[reikalingas šaltinis]} 1960 m. buvo uždrausta ANK, 1962 m. Demokratų kongreso veikla, o jų lyderiai suimti.^{[reikalingas šaltinis]} 1962 m. rugpjūčio 5 d. buvo suimtas ir vienas iš jaunųjų lyderių – Nelsonas Mandela.^{[reikalingas šaltinis]} Už sabotažo organizavimą prieš kariuomenę, vyriausybę ir civilius N. Mandela 1961–1963 m. buvo kelis kartus suimtas ir uždarytas kalėjime.^{[reikalingas šaltinis]} 1964 m. 27 metams įkalintas Robben salos kalėjime.^{[reikalingas šaltinis]} Išleistas 1990 m.^{[reikalingas šaltinis]}

Suėmus lyderius, ANK nusprendė imtis ginklo. Ginkluotoje kovoje padėjo Pietvakarių Afrikos liaudies organizacija SWAPO. Suderinti veiksmai, viso pasaulio palaikymas, demokratijos pradai, atsiradę baltųjų afrikiečių politikoje, 1986 m. ANK atvedė į pergalę. N. Mandela 1994 m. buvo išrinktas pirmuoju juodaodžiu PAR prezidentu,^{[reikalingas šaltinis]} o ANK pasuko reformistiniu keliu. N. Mandela vadovavo šaliai iki 1999 m. Mandela mirė 2013 m. gruodžio 5 d. nuo plaučių ligos.

Nepaisant prieštaringų vertinimų (dešinieji kritikai primeta Mandelai komunistinį terorizmą, kraštutiniai kairieji – pastangas derėtis ir taikytis su apartheido šalininkais), N. Mandela yra vienas žinomiausių ir gerbiamiausių žmonių pasaulyje.^{[reikalingas šaltinis]} Gavo daugiau kaip 250 apdovanojimų, tarp jų Sacharovo premiją (1988 m.) ir garbės daktaro laipsnius prestižiniuose universitetuose (Harvardo, Panteono-Sorbonos ir kituose).^{[reikalingas šaltinis]}

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus. Jei galite, sutvarkykite.

Ankstyvasis gyvenimas

Vaikystė: 1918–1934 m.

Mandela gimė 1918 m. liepos 18 d. Mvezo kaime , tuometinėje Pietų Afrikos Kyšulio provincijoje. Gavęs vardą Rolihlahla , kas kosų kalboje reiškia „bėdų kėlėjas“, vėlesniais metais jis tapo žinomas savo klano vardu Madiba. Jo prosenelis Ngubengcuka buvo tempu genties karalius Transkėjos teritorijose Pietų Afrikos šiuolaikinėje Rytų Kyšulio provincijoje. Vienas iš Ngubengcukos sūnų, vardu Mandela, buvo Nelsono senelis ir iš čia kilo Nelsono pavardė. Kadangi Mandela buvo karaliaus ir jo žmonos iš Iksibų klano, vadinamojo „kairiosios rankos“ namų, vaikas, jo karališkosios šeimos kariūnų palikuonys buvo ir neturėjo teisės paveldėti sosto, tačiau buvo pripažinti paveldimais karaliaus tarybos nariais. Nelsono Mandelos tėvas Gadla Henris Mfakanjisva Mandela (1880–1928) buvo vietinis vadovas ir monarcho tarybos narys; jis buvo paskirtas į šias pareigas 1915 m., kai jo pirmtakas valdančiojo baltrųjų magistrato buvo apkaltintas korupcija. 1926 m. Gadla taip pat buvo atleistas už korupciją, tačiau Nelsonui buvo pranešta, kad jo tėvas neteko darbo, nes metęs iššūkį magistrato prieš nepagrįstus reikalavimus. Gadla turėjęs keturias žmonas, keturis sūnus ir devynias dukteris, gyvenusius skirtinguose kaimuose. Nelsono motina buvo trečioji Gadlos žmona Nosekeni Fanni, Nkedamos iš Dešiniosios rankos namų dukra ir kosų klano narė.

Vėliau Mandela pasakojęs, kad jo ankstyvajame gyvenime dominavo tradiciniai Tembu papročiai ir draudimai. Jis užaugo su dviem seserimis savo motinos kralyje Kunu kaime, kur ganė bandas ir daug laiko praleido lauke su kitais berniukais. Abu jo tėvai buvo neraštingi, tačiau motina, būdama pamaldi krikščionė, išleido jį į vietinę metodistų mokyklą, kai berniukui buvo septyneri. Metodistu pakrikštytam Mandelai jo mokytojas suteikė anglišką „Nelson“ vardą. Kai jam buvo maždaug devyneri, jo tėvas atvyko gyventi į Kunu, kur mirė nuo nediagnozuoto negalavimo, kurį Mandela laikė plaučių liga. Jausdamasis „išsiskiriančiu“, jis vėliau pasakė, kad paveldėjo savo tėvo „išdidų maištavimą“ ir „užsispyrusį teisingumo jausmą“. Po tėvo mirties Mandelos motina nuvežė jį į „Great Place“ rūmus Mkekezvenyje, kur jis buvo patikėtas Tembu regento, vyriausiojo Jongintabos Dalindjebo, globai. Nors daug metų nematė savo motinos, Mandela jautė, kad Jongintaba ir jo žmona Noengland elgiasi su juo kaip su savo vaiku, augindami kartu su sūnumi Justice ir dukra Nomafu. Mandela kiekvieną sekmadienį su savo globėjais dalyvaudavo pamaldose, krikščionybė tapo reikšminga jo gyvenimo dalimi. Jis lankė greta rūmų įsikūrusią metodistų misijos mokyklą, kurioje mokėsi anglų, kosų kalbų, istorijos ir geografijos. Jis išugdė meilę Afrikos istorijai, klausydamasis pasakų, kurias pasakoja pagyvenę rūmų lankytojai, ir buvo paveiktas atvykusio vado Džoji antiimperialistinės retorikos. Nepaisant to, tuo metu jis Europos kolonizatorius laikė ne engėjais, o geradariais, atnešusiais išsilavinimą ir kitokią naudą pietų Afrikai. Būdamas 16 metų jis, Justice ir keli kiti berniukai išvyko į Tihalarą atlikti ulvaluko apipjaustymo ritualo, kuris simboliškai pažymėjo jų perėjimą iš berniukų į vyrus; vėliau jam buvo suteiktas Dalibugos vardas.

Klarkeburis, Hildtaunas ir Fort Heiras: 1934–1940 m.

Norėdamas įgyti įgūdžių, reikalingų tapti slaptu Tembu karališkųjų namų tarybos nariu, Mandela pradėjo vidurinį išsilavinimą 1933 m. Klarkeburio metodistų vidurinėje mokykloje mieste, vakarietiško stiliaus įstaigoje, kuri buvo didžiausia juodaodžių afrikiečių mokykla . Priverstas bendrauti su kitais studentais, jis tvirtino, kad prarado „užstrigusią“ nuostatą ir pirmą kartą tapo geriausiais draugais su mergina; jis pradėjo sportuoti ir išugdė visą gyvenimą trukusią meilę sodininkystei. Per dvejus metus jis baigė vidurinę mokyklą ir 1937 m. persikėlė į Fort Boforto metodistų koledžą Hildtaune, kurį lankė dauguma Tembu karališkosios šeimos narių. Mandela didžiąją dalį savo laisvo laiko praleido Hildtaune kaip ilgų nuotolių bėgikas ir boksininkas.

1939 m., padedamas Jongintabos, Mandela pradėjo bakalauro studijas , Rytų Kyšulio provincijoje esančiame Fort Heiro universitete, elitinėje juodaodžių institucijoje, kurioje mokėsi maždaug 150 studentų. Pirmaisiais metais jis studijavo anglų kalbą, antropologiją, politiką, „gimtąją administraciją“ ir romėnų olandų teisę, norėdamas tapti Gimtųjų reikalų skyriaus vertėju ar tarnautoju Mandela apsistojo Wesley House bendrabutyje su savo giminaičiu K. D. Matanzima, taip pat su Oliveriu Tambo, kuris tapo artimu draugu ir gyvenimo bendražygiu. Jis pradėjo šokti pramoginius šokius, vaidino dramos draugijos spektaklyje apie Abraomą Linkolną ir vietinėje bendruomenėje vedė Biblijos pamokas kaip studentų krikščionių asociacijos narys. Nors jis turėjo draugų, palaikančių ryšius su Afrikos nacionaliniu kongresu (ANC), kurie norėjo, kad Pietų Afrika būtų nepriklausoma nuo Britų imperijos, Mandela vengė bet kokio įsitraukimo į besikuriantį judėjimą ir, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tapo stipriu britų karo pastangų rėmėju. Jis padėjo įsteigti pirmo kurso studentų namų komitetą, kuris metė iššūkį antrakursių dominavimui, o pirmojo kurso pabaigoje įsitraukė į studentų atstovybės tarybos boikotą prieš maisto kokybę ir dėl to buvo nušalintas nuo universiteto. Mandela niekada negrįžo baigti studijų.

Atvykimas į Johanesburgą: 1941–1943 m.

1940 m. gruodį, Mandela grįžęs į Mkekezvenį ir išsiaiškinęs, kad Jongintaba surengė santuoką jam ir Justice, nusivylę, jie pabėgo į Johanesburgą per Kvinstauną ir ten atvyko 1941 m. balandžio mėn. Mandela susirado naktinio sargo darbą, tačiau buvo atleistas, kai induna (vadovas) sužinojo apie šio pabėgimą. Mandela apsistojo pas pusbrolį George’o Gocho miestelyje, kuris supažindino Mandelą su makleriu ir ANC aktyvistu . Pastarasis Mandelai užsitikrino raštininko darbą Witkin, Sidelsky ir Eidelman advokatų kontoroje, įmonėje, kuriai vadovauja Lazaras Sidelskis, liberalus žydas, simpatizuojantis ANC veiklai. Įmonėje Mandela susidraugavo su Gaur Radebe – ANC ir komunistų partijos Hlubi nariu – ir Natu Bregmanu, žydų komunistu, kuris tapo jo pirmuoju baltaodžiu draugu. Mandela dalyvavo komunistų partijos susirinkimuose, kurie jam padarė įspūdį tuo, kad europiečiai, afrikiečiai, indai ir spalvotieji laikė vieni kitus lygiaverčiais. Vėliau jis pareiškė, kad nestojo į partiją, nes jos ateizmas prieštarauja jo krikščioniškam tikėjimui, ir dėl to, kad Pietų Afrikos kovą jis laiko labiau rasine, o ne klasių karu. Norėdamas tęsti aukštąjį mokslą, Mandela įstojo į Pietų Afrikos universiteto korespondencijos kursą, naktimis mokydamasis bakalauro studijoms.

Turėdamas mažas pajamas, Mandela išsinuomojo kambarį Xhoma šeimos name Aleksandros miestelyje; nepaisant to, kad šis miestelis buvo skurdus, gausus nusikalstamumu ir tarša, Aleksandra jam visada išliko ypatinga vieta. Nors ir gėdydamasis dėl savo skurdo, jis trumpai susitikinėjo su svazių moterimi. Norėdamas sutaupyti pinigų ir būti arčiau Johanesburgo centro, Mandela persikėlė į Witwatersrand Native Labour Association, gyvendamas tarp įvairių genčių kalnakasių; kadangi šią vietovę lankydavo įvairūs vadai, jis kartą susitiko su Basutolando karaliene Regent. 1941 m. pabaigoje Jongintaba aplankė Johanesburgą, ten atleido Mandelai už pabėgimą prieš grįždamas į Tembulandą, kur mirė 1942 m. žiemą. Mandela ir Justice atvyko į laidotuves dieną pavėlavę. 1943 m. pradžioje išlaikęs bakalauro egzaminus, Mandela grįžo į Johanesburgą, kur tęsė politinį kelią kaip teisininkas. Vėliau jis pareiškė, kad nepatyrė jokios epifanijos ir suprato, kad negalėtų pasielgti kitaip.

Revoliucinė veikla

Teisės studijos ir ANC jaunimo lyga: 1943–1949 m.

Mandela pradėjo studijuoti teisę Witwatersrand universitete, kur buvo vienintelis juodaodis Afrikos studentas ir susidūrė su rasizmu. Ten jis susidraugavo su liberalais ir komunistais Europos, žydų ir Indijos studentais, tarp jų Joe Slovo ir Ruth First. Vis labiau politizuodamas Mandela 1943 m. rugpjūčio mėn. žygiavo palaikydamas sėkmingą autobusų boikotą, siekdamas pakeisti bilietų kainų kilimą. Prisijungęs prie ANC, jam vis didesnę įtaką darė Sisulu, leisdamas laiką su kitais aktyvistais Sisulu namuose Orlande, įskaitant savo seną draugą Oliverį Tambo. 1943 m. Mandela susitiko su Antonu Lembede, ANC nariu, susijusiu su Afrikos nacionalizmo „afrikietiška“ atšaka, kuri smarkiai priešinosi rasiškai vieningam frontui prieš kolonializmą ir imperializmą arba sąjungai su komunistais. Nepaisant draugystės su nejuodaodžiais ir komunistais, Mandela pritarė Lembede’o pažiūroms, manydamas, kad juodaodžiai afrikiečiai turi būti visiškai nepriklausomi kovodami už politinį apsisprendimą. Spręsdamas, ar reikia jaunimo sparno, kuris masiškai sutelktų afrikiečius, prieštaraujančius jų pavergimui, Mandela buvo tarp delegacijos, kuri kreipėsi į ANC prezidentą Alfredą Bitini Xuma šiuo klausimu savo namuose Sofijos mieste; Afrikos nacionalinio kongreso jaunimo lyga (ANCYL) buvo įkurta 1944 m. Velykų sekmadienį Bantu vyrų socialiniame centre, o Lembede tapo prezidentu, o Mandela – vykdomojo komiteto nariu. Sisulu namuose Mandela susitiko su Evelyn Mase, slaugytoja praktikante ir ANC aktyviste iš Engcobo, Transkei. 1944 m. spalį užmezgę santykius ir susituokę, iš pradžių jie gyveno su jos giminaičiais, kol 1946 m. ​​pradžioje persikėlė į nuomojamą namą Orlando miestelyje. Jų pirmasis vaikas Madiba „Thembi“ Thembekile gimė 1945 m. vasario mėn.; duktė Makaziwe gimė 1947 m., bet po devynių mėnesių mirė nuo meningito. Mandela mėgavosi namų gyvenimu, sutikdama savo motiną ir seserį Leabie pasilikti su juo. 1947 m. pradžioje jo trejus metus trukę straipsniai baigėsi Witkin, Sidelsky ir Eidelman, ir jis nusprendė tapti dieniniu studentu, pragyvendamas iš paskolų iš Bantu Welfare Trust.

1947 m. liepą Mandela nuvežė sergantį Lembede į ligoninę, kur jis mirė; ANCYL prezidentu jį pakeitė nuosaikesnis Peteris Mda, kuris sutiko bendradarbiauti su komunistais ir nejuodaodžiais, paskirdamas Mandelą ANCYL sekretoriumi. Mandela nesutiko su Mda požiūriu ir 1947 m. gruodį pritarė nesėkmingam komunistų pašalinimui iš ANCYL, laikydamas jų ideologija neafrikietiška. 1947 m. Mandela buvo išrinktas į ANC Transvalio provincijos skyriaus vykdomąjį komitetą, vadovaujamą regiono prezidentui C. S. Ramohanoe. Kai Ramohanoe veikė prieš komiteto norus bendradarbiaudamas su indais ir komunistais, Mandela buvo vienas iš tų, kurie privertė jį atsistatydinti.

1948 m. Pietų Afrikos visuotiniuose rinkimuose, kuriuose balsuoti galėjo tik baltieji, valdžią perėmė afrikanerių dominuojama Herenigde Nasionale partija, vadovaujama Danielio François Malano, kuri netrukus susijungė su Afrikanerių partija ir įkūrė Nacionalinę partiją. Atvirai rasistinė partija kodifikavo ir išplėtė rasinę segregaciją naujais apartheido įstatymais. Įgydamas vis didesnę įtaką ANC, Mandela ir jo partijos sąjungininkai pradėjo propaguoti tiesioginius veiksmus prieš apartheidą, pavyzdžiui, boikotus ir streikus, kuriems įtakos turėjo Pietų Afrikos indų bendruomenės jau taikyta taktika. Xuma nepalaikė šių priemonių ir buvo pašalintas iš prezidento posto balsuojant dėl ​​nepasitikėjimo, jį pakeitė Jamesas Moroka ir karingesnis vykdomasis komitetas, kurį sudaro Sisulu, Mda, Tambo ir Godfrey Pitje. Vėliau Mandela papasakojo, kad jis ir jo kolegos „nuvedė ANC radikalesniu ir revoliucingesniu keliu“. Paskyręs savo laiką politikai, Mandela tris kartus nesėkmingai praleido paskutinius metus Witwatersrande; 1949 m. gruodžio mėn. jam buvo atsisakyta suteikti laipsnį.

Defiance Campaign ir Transvaal ANC pirmininkavimas: 1950–1954 m.

1950 m. kovo mėn. Mandela užėmė Xumos vietą ANC nacionalinėje vykdomojoje valdyboje ir tais pačiais metais buvo išrinktas nacionaliniu ANCYL prezidentu. Kovo mėnesį Johanesburge vyko Konventas „Ginti laisvą žodį“, kuriame dalyvavo Afrikos, Indijos ir komunistų aktyvistai, kurie sušaukė gegužės dienos visuotinį streiką, protestuodami prieš apartheidą ir baltųjų mažumų valdymą. Mandela priešinosi streikui, nes jis buvo įvairių rasių, o ne ANC vadovaujamas, tačiau jame dalyvavo dauguma juodaodžių darbuotojų, todėl policijos represijos padidėjo ir 1950 m. buvo priimtas komunizmo slopinimo įstatymas, kuris turėjo įtakos visų protesto grupių veiksmams. 1951 m. gruodžio mėn. ANC nacionalinėje konferencijoje jis toliau ginčijosi prieš rasinį vieningą frontą, tačiau buvo nubaustas.

Po to Mandela atmetė Lembede’o afrikietiškumą ir priėmė idėją apie kelių rasių frontą prieš apartheidą. Įtakotas tokių draugų kaip Mozė Kotane ir Sovietų Sąjungos parama nacionalinio išsivadavimo karams, jo nepasitikėjimas komunizmu žlugo ir jis pradėjo skaityti Karlo Markso, Vladimiro Lenino ir Mao Zedongo literatūrą, galiausiai perimdamas marksistinę dialektinio materializmo filosofiją. Kalbėdamas apie komunizmą, jis vėliau pareiškė, kad jį „stipriai traukė beklasės visuomenės idėja, kuri, jo nuomone, buvo panaši į tradicinę Afrikos kultūrą, kurioje gyvenimais buvo dalijamasi ir bendruomeniška“. 1952 m. Mandela pradėjo dirbti HM Basnerio advokatų kontora, kuri priklausė komunistui, nors dėl didėjančio įsipareigojimo dirbti ir aktyvumo jis leido mažiau laiko praleisti su šeima.

1952 m. ANC pradėjo ruoštis bendrai priešinimosi kampanijai prieš apartheidą su Indijos ir komunistinėmis grupėmis, įkūrė Nacionalinę savanorių tarybą savanoriams verbuoti. Kampanija buvo skirta eiti nesmurtinio pasipriešinimo keliu, kuriam įtakos turėjo Mahatma Gandhi; kai kurie palaikė tai dėl etinių priežasčių, tačiau Mandela manė, kad tai pragmatiška. Birželio 22 d. Durbano mitinge Mandela kreipėsi į susirinkusią 10 000 žmonių minią, inicijuodamas kampanijos protestus, dėl kurių buvo suimtas ir trumpam internuotas į Maršalo aikštės kalėjimą. Dėl šių įvykių Mandela tapo viena žinomiausių juodaodžių politinių veikėjų Pietų Afrikoje. Dėl tolesnių protestų ANC narių skaičius išaugo nuo 20 000 iki 100 000 narių; vyriausybė sureagavo masiniais areštais ir 1953 m. įvedė Visuomenės saugumo įstatymą, leidžiantį karinę padėtį. Gegužę valdžia uždraudė Transvaal ANC prezidentui J. B. Marksui viešai pasirodyti; negalėdamas išlaikyti savo pozicijos, jis rekomendavo Mandelą savo įpėdiniu. Nors afrikiečiai priešinosi jo kandidatūrai, Mandela spalį buvo išrinktas regiono prezidentu. 1952 m. liepos mėn. Mandela buvo suimtas pagal komunizmo slopinimo įstatymą ir stojo prieš teismą Johanesburge kaip vienas iš 21 kaltinamojo – tarp jų Moroka, Sisulu ir Yusuf Dadoo. Pripažinti kaltais dėl „statutinės komunizmo“ – termino, kuriuo vyriausybė apibūdino didžiąją dalį pasipriešinimo apartheidui, jiems skirta devynių mėnesių katorgos bausmė buvo atidėta dvejiems metams. Gruodžio mėn. Mandela buvo uždrausta šešiems mėnesiams dalyvauti susitikimuose ar kalbėtis su daugiau nei vienu asmeniu vienu metu, todėl jo Transvaal ANC prezidentavimas tapo nepraktiškas, o per šį laikotarpį „Defiance Campaign“ nutrūko. 1953 m. rugsėjį Andrew Kunene’as perskaitė Mandelos kalbą „Nėra lengvo ėjimo į laisvę“ Transvaal ANC susirinkime; Pavadinimas paimtas iš Indijos nepriklausomybės lyderio Jawaharlal Nehru citatos, kuri turėjo esminės įtakos Mandelos mintims. Kalboje buvo išdėstytas nenumatytų atvejų planas scenarijui, pagal kurį ANC buvo uždrausta. Šis Mandelos planas arba M-Planas apėmė organizacijos padalijimą į ląstelių struktūrą su labiau centralizuota vadovybe.

Mandela įgijo advokato darbą firmoje Terblanche and Briggish, prieš pereidamas į liberalų valdomus Helman and Michel, išlaikęs kvalifikacijos egzaminus, kad taptų visateisiu advokatu.1953 m. rugpjūčio mėn. Mandela ir Tambo atidarė savo advokatų kontorą Mandela ir Tambo, veikiančią Johanesburgo centre. Vienintelė afrikiečių valdoma advokatų kontora šalyje buvo populiari tarp nukentėjusių juodaodžių žmonių, dažnai nagrinėjančių policijos žiaurumo atvejus. Nemėgusi valdžios, įmonė buvo priversta persikelti į atokią vietą po to, kai pagal Grupės teritorijų įstatymą buvo panaikintas jų biuro leidimas; dėl to jų klientų skaičius sumažėjo. Kaip aristokratiško paveldo teisininkas, Mandela priklausė Johanesburgo elitinei juodaodžių vidurinei klasei ir sulaukė didelės juodaodžių bendruomenės pagarbos. Nors antroji dukra Makaziwe Phumia gimė 1954 m. gegužę, Mandelos santykiai su Evelyn tapo įtempti ir ji apkaltino jį svetimavimu. Jis galėjo turėti reikalų su ANC nare Lillian Ngoyi ir sekretore Ruth Mompati; įvairūs šiuo laikotarpiu Mandelai artimi asmenys teigė, kad pastarasis pagimdė jam vaiką. Pasibjaurėjusi sūnaus elgesiu, Nosekeni grįžo į Transkei, o Evelyn apkabino Jehovos liudytojus ir atmetė Mandelos rūpestį politika.

Taip pat skaitykite

• Mandelos efektas

Šaltiniai

1. Mandela, Nelsonas (1994). Long Walk to Freedom Volume I: 1918–1962. Little, Brown ir Company. ISBN 978-0-7540-8723-6., 6 psl;
2. Mandela vartojo rašybą Rolihlahla, žr., pavyzdžiui * šiame puslapyje Archyvuota kopija 2021-05-19 iš Wayback Machine projekto. ; Peteris Mtuze pažymi, kad kosų vardų ortografija pasikeitė nuo Mandelos mokyklos laikų ir kad dabar ji būtų parašyta Rholihlahla.
3. Benson, Mary (1986). Nelson Mandela. Harmondsworth: Penguin Books. ISBN 978-0-14-008941-7 , 16 psl.;Sampson, Anthony (2011) [1999]. Mandela: The Authorised Biography. London: HarperCollins. ISBN 978-0-00-743797-9 , 3 psl.
4. Guiloineau, Jean; Rowe, Josefas (2002). Nelson Mandela: The Early Life of Rolihlahla Madiba, 26 psl.;
5. Kralis – Pietų ir Rytų Afrikos tautų (bantų, hoten- totų) gyvulių augintojų gyvenvietė; surenkami gyvulių būstai, sustatyti apskritimu, sudaro aikštę, kurioje laikomi gyvuliai; dažnai dar aptveriamas pinučiais.
6. Ulwaluko, tradicinis apipjaustymas ir inicijavimas formuoja vaikystę iki pilnametystės, yra senovės iniciacijos apeigos, kurias praktikuoja (nors ir ne išimtinai) , ir paprastai praktikuojamos visoje Pietų Afrikoje. Ritualas dažniausiai yra mokymo įstaiga, skirta paruošti jaunus vyrus vyriškumo pareigoms.
7. Mandela, Nelsonas (1994). Long Walk to Freedom Volume I: 1918–1962. Little, Brown ir Company. ISBN 978-0-7540-8723-6., 36-42 psl.;
8. Meredith, Martinas (2010). Mandela: A Biography. New York: PublicAffairs. ISBN 978-1-58648-832-1., 15 psl.;
9. Mandela, Nelsonas (1994). Long Walk to Freedom Volume I: 1918–1962. Little, Brown ir Company. ISBN 978-0-7540-8723-6., 48-50 psl.;
10. Lodge, Tomas (2006). Mandela: A Critical Life. Oksfordas: Oksfordo Universiteto spaustuvė. ISBN 978-0-19-921935-3., 11-12 psl.;
11. Mandela, Nelsonas (1994). Long Walk to Freedom Volume I: 1918–1962. Little, Brown ir Company. ISBN 978-0-7540-8723-6, 104–105 psl.;
12. Meredith, Martin (2010). Mandela: A Biography. New York: PublicAffairs. ISBN 978-1-58648-832-1., 33 psl.;
13. Mandela, Nelsonas (1994). Long Walk to Freedom Volume I: 1918–1962. Little, Brown ir Company. ISBN 978-0-7540-8723-6., 135 psl.;
14. Mandela, Nelsonas (1994). Long Walk to Freedom Volume I: 1918–1962. Little, Brown ir Company. ISBN 978-0-7540-8723-6., 137–139 psl.;
15. Mandela, Nelsonas (1994). Long Walk to Freedom Volume I: 1918–1962. Little, Brown ir Company. ISBN 978-0-7540-8723-6., 139–142 psl.;
16. Mandela, Nelsonas (1994). Long Walk to Freedom Volume I: 1918–1962. Little, Brown ir Company. ISBN 978-0-7540-8723-6., 154–157 psl.;
17. Mandela, Nelsonas (1994). Long Walk to Freedom Volume I: 1918–1962. Little, Brown ir Company. ISBN 978-0-7540-8723-6., 162–165 psl.;
18. Benson, Mary (1986). Nelson Mandela. Harmondsworth: Penguin Books. ISBN 978-0-14-008941-7 , 38-40 psl.;Sampson, Anthony (2011) [1999]. Mandela: The Authorised Biography. London: HarperCollins. ISBN 978-0-00-743797-9 , 48-49 psl.
19. Meredith, Martinas (2010). Mandela: A Biography. New York: PublicAffairs. ISBN 978-1-58648-832-1., 52 psl.;
20. Mandela, Nelsonas (1994). Long Walk to Freedom Volume I: 1918–1962. Little, Brown ir Company. ISBN 978-0-7540-8723-6., 178–180 psl.;
21. Meredith, Martinas (2010). Mandela: A Biography. New York: PublicAffairs. ISBN 978-1-58648-832-1., 37 psl.;
22. Meredith, Martinas (2010). Mandela: A Biography. New York: PublicAffairs. ISBN 978-1-58648-832-1., 39 psl.;

Nuorodos

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Nelson Mandela

• Nelsonas Mandela Archyvuota kopija 2004-06-10 iš Wayback Machine projekto.;
• Nelsono Mandelos fondas Archyvuota kopija 2006-04-25 iš Wayback Machine projekto.;
• Nelsono Mandelos biografija Archyvuota kopija 2005-11-19 iš Wayback Machine projekto.;

Politinis postas
Prieš tai: kaip Valstybės prezidentas	PAR prezidentas 1994–1999	Po to: Thabo Mbeki
Prieš tai:	Afrikos nacionalinio kongreso prezidentas 1991–1997	Po to: Thabo Mbeki