Azərbaycan
Deutschland
Lietuva
Malta
ශ්රී ලංකාව
Türkmenistan
Türkiyə
Украина
Dialektinis materializmas filosofinė sistema viena iš marksistinės teorijos sudėtinių dalių jos filosofinis pagrindas Di
Dialektinis materializmas
Dialektinis materializmas – filosofinė sistema, viena iš marksistinės teorijos sudėtinių dalių, jos filosofinis pagrindas. Dialektinio materializmo išeities taškas yra tai, kad objektyviai egzistuoja amžinai judanti ir besivystanti materija, turinti gnoseologinį pirmumą sąmonės atžvilgiu.
Trys pagrindiniai dialektinio materializmo principai:
- Priešybių vienybė ir kova;
- Kiekybės virtimas kokybe;
- Neigimo neigimas.
Istorija
Ištakos
| Šią straipsnio dalį reikėtų išplėsti. |
Dialektika
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje dialektika.
Mokslinis dialektikos supratimas turi ilgą formavimosi istoriją, ir pati dialektikos sąvoka atsirado, keičiant ir net atmetant pradinę termino prasmę. Pirmieji pasaulio kintamumo ir prieštaringumo suvokimo epizodai pasireiškė senovės indų bei kinų filosofijoje. Ten istorijos eigoje dialektika sistemingiau išsivystė neortodoksinėse indų filosofijos mokyklose (budizmo, iš dalies džainizmo filosofinėse sistemose), taip pat Kinijoje daosizmo filosofijoje. Europoje antikinė filosofija jau ypatingai pabrėžė visos esamybės kintamumą, laikė tikrovę procesu, parodė, kokį vaidmenį šiame procese vaidina bet kurios savybės virtimas priešinga savybe. Šios tendencijos atsispindėjo Heraklito, iš dalies Mileto materialistų bei pitagoriečių filosofijoje.
Tokiems tyrimams apibūdinti dar nebuvo vartojamas dialektikos terminas. Iš pradžių šiuo terminu buvo reiškiamas dialogo ir ginčo menas: 1) sugebėjimas ginčytis klausimais ir atsakymais; 2) mokėjimas klasifikuoti sąvokas, skirstyti daiktus į kategorijas. Aristotelis dialektikos išradėju laikė Zenoną Elėjietį, kuris analizavo prieštaravimus, kylančius, bandant suvokti judėjimo ir aibės sąvokas. Pats Aristotelis jau skyrė dialektiką nuo analitikos kaip mokslą apie tikėtinas nuomones nuo mokslo apie įrodymą. Prieš jį Platonas, sekdamas elėjiečiais, apibrėžė tikrąją būtį kaip tapatingą ir nekintamą, bet vis dėlto dialoguose „Sofistas“ ir „Parmenidas“ pagrindė dialektines išvadas, jog aukščiausios esamybės rūšys gali būti mąstomos tik tokiu būdu, kad kiekviena jų egzistuoja ir neegzistuoja, yra lygi sau pačiai ir nelygi, tapati sau ir pereina į savo „kitą“. Dėl to būtis esanti prieštaringa: ji vieninga ir dauginga, amžina ir laikina, nekintama ir kintama, nejudanti ir judanti. Prieštaravimas esąs būtina sąlyga skatinti sielą mąstyti. Šis menas, manė Platonas, ir yra dialektikos menas. Dialektiką toliau vystė neoplatonikai.
Feodalinės visuomenės filosofijoje – scholastikoje – dialektika imta vadinti formaliąją logiką, kuri buvo priešpastatoma retorikai. Renesanso epochoje dialektines idėjas apie „priešybių sutapimą“ kėlė Nikolajus Kuzietis ir Džordanas Bruno. Naujaisiais amžiais, nepaisydami metafizikos viešpatavimo, Renė Dekartas ir Benediktas Spinoza (pirmasis – savo kosmogonijoje, antrasis – mokyme apie substanciją kaip savęs priežastį) davė dialektinio mąstymo pavyzdžių.
XVIII a. Prancūzijoje gausiomis dialektinėmis idėjomis išsiskyrė Žanas Žakas Ruso ir Denisas Didro. Pirmasis tyrinėjo prieštaravimus kaip istorijos vystymosi sąlygą, antrasis – be to, prieštaravimus to meto visuomenės sąmonėje.
Labai svarbus dialektikos raidos etapas buvo vokiečių klasikinis idealizmas, kuris, skirtingai nuo metafizinio materializmo, laikė tikrovę ne tik pažinimo šaltiniu, bet ir traktavo ją kaip veiklos objektą. Kartu vokiečių idealistai neatskleidė materialaus pažinimo ir subjekto veiklos pagrindo, dėl to jų dialektika galiausiai būdavo suvedama į vieną „pirminę“ priežastį, absoliutą, kas iš esmės prieštaravo pačiam dialektinio vystymosi principui. Pirmasis pramušė spragą metafizikoje Imanuelis Kantas. Jis nurodė priešingų jėgų reikšmę fiziniuose ir kosmogoniniuose procesuose, pirmasis po Dekarto iškėlė vystymosi idėją gamtos pažinimo srityje. Pažinimo teorijoje Kantas plėtojo dialektines idėjas mokyme apie antinomijas. Tačiau, Kanto nuomone, proto dialektika – iliuzija, ir ji išnyksta, kai tik mintis grįžta į savo ribas, apimančias tik reiškinių pažinimą. Vėliau pažinimo teorijoje („Mokslų moksle“) Johanas Fichtė išplėtojo antitezinį kategorijų išvedimo metodą, turintį svarbių dialektinių idėjų. Frydrichas Šelingas, sekdamas Kantu, plėtojo dialektinę gamtos procesų sampratą.
Ikimarksistinės dialektikos vystymosi viršūnė buvo idealistinė Georgo Vilhelmo Hėgelio dialektika. Hėgelio sistemoje pirmą kartą visas gamtinis, istorinis ir dvasinis pasaulis buvo pavaizduotas kaip procesas, kaip nuolat judantis, besikeičiantis, persitvarkantis ir besivystantis, ir buvo mėginama atskleisti vidinį šio judėjimo bei vystymosi sąryšį. Skirtingai nuo abstrakčių intelekto apibrėžimų, anot Hėgelio, dialektika yra toks vieno apibrėžimo perėjimas į kitą, kai pastebima, kad tie apibrėžimai vienpusiški ir riboti, t. y. juose slypi savo pačių neigimas. Todėl dialektika, Hėgelio nuomone, yra bet kokio mokslinio minties vystymosi varomoji siela ir principas, kuris vienintelis suteikia mokslo turiniui imanentinį ryšį ir būtinumą. Hėgelio dialektikos rezultatas toli pranoko tą reikšmę, kurią jis pats teikė. Hėgelio mokyme apie būtinumą, dėl kurio viskas neigia save, slypėjo gyvenimą ir mintį revoliucinantis pradas, kurio dėka pažangieji to meto mąstytojai Hėgelio dialektiką laikė „revoliucijos algebra“.
Atsiradimas ir vystymasis
Dialektinis materializmas atsirado XIX a. viduryje ir vystėsi kartu su mokslo pasiekimais bei revoliucinių judėjimų praktika. Jis susiformavo, filosofiškai sintezuodamas, nuosekliai suprasdamas visą materijos, sąmonės ir istorijos reiškinių įvairovę, organiškai jungdamas filosofinį tikrovės aiškinimo bei analizės metodą su pasaulio revoliucinio pertvarkymo koncepcija. Tai yra vienas esminių bruožų, skiriantis dialektinį materializmą nuo senosios filosofijos, kuri tik aiškino pasaulį. Kitas labai svarbus dialektinio materializmo vystymosi elementas yra tai, kad jis suformavo nuoseklią mokslinę sistemą, jungiančią visuomenę ir istorijos procesą (istorinis materializmas).
Materialistinę dialektikos sampratą sukūrė Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas. Atmetę idealistinį Hėgelio filosofijos turinį, materialistiškai suprasdami istorijos procesą, pažinimo vystymąsi, apibendrindami realius procesus, vykstančius gamtoje, visuomenėje ir mąstyme, jie sukūrė naujos kokybės dialektiką.
Dialektinio materializmo, ir paties marksizmo atsiradimą sąlygojo istoriniai veiksniai, filosofijos bei gamtos mokslų vystymasis, praktinė – revoliucinė patirtis, kas tuo metu žmogui jau leido suvokti tikrovę ir pažinimą kaip sistemingą visumą bei vidinius jos ryšius, todėl marksizmas ir jo filosofinis pagrindas – dialektinis materializmas anaip tol nėra vien šių filosofų asmeninio darbo rezultatas. Tačiau buvusioje Tarybų Sąjungoje bei daugelyje XX a. socialistinių valstybių buvo ideologiškai labai sureikšminamas asmeninis Markso ir Engelso vaidmuo kuriant marksistinę filosofiją ir konkrečiai – dialektinį materializmą. Tai dažnai virsdavo asmenybių kultu, pervertinant ir dogmatizuojant individualius jų pasiekimus, šiuo aspektu ideologijoje gnoseologine prasme atsirasdavo netgi tam tikrų mechanicizmo apraiškų, bet pats marksizmas šiuo klausimu pateikia nuoseklią dialektinę asmenybės ir istorijos sąryšio koncepciją, nesudarančią prielaidų subjektyvumui bei individualizmui.
Iki 1848 m. Marksas ir Engelsas dėjo savo mokymo, tarp jų ir filosofijos pagrindus. Po 1848 metų prasidėjo gilus ir visapusiškas šio mokymo kūrimas ir vystymas. Istorinė gairė šiame kelyje buvo svarbiausias K. Markso veikalas – „Kapitalas“, kurį jis rašė visą savo gyvenimą ir kuris tapo vienu iš pagrindinių mokslinio socializmo kūrinių. „Kapitalas“, būdamas ekonominis kūrinys, turi ir nepalyginamą filosofinę reikšmę. Marksas taikė jame kapitalistinei socialinei – ekonominei formacijai analizuoti dialektinį – materialistinį metodą, atskleidė pagrindinius šio metodo principus, sukūrė kapitalizmo tyrimo medžiagos pagrindu materialistinę pažinimo teoriją ir logiką.
Nemaža veikalų, specialiai skirtų dialektiniam materializmui pagrįsti ir gvildenti konkrečiose srityse, parašė Engelsas. Tokios yra jo įžymios knygos „Anti – Diuringas“, "Liudvikas Feuerbachas… ", „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“ ir kiti kūriniai, kuriuose, remiantis gamtos mokslo ir istorinės praktikos apibendrinimu, priešiškų marksizmui filosofinių srovių kritika, giliai ir ryškiai nušviečiamos visos marksistinės filosofijos – materializmo, dialektikos, pažinimo teorijos, materialistinės istorijos perspektyvos – pusės. Taip pat, šių kūrinių tarpe svarbią reikšmę turi neužbaigtas F. Engelso veikalas „Gamtos dialektika“.
Pagrindai
Dialektiniame materializme organiškai derinasi ir būties, ir pažinimo raidos dėsniai, nes jie tapatingi savo turiniu, o skiriasi tik forma. Dėl to materialistinė dialektika yra ne tik ontologinis, bet ir gnoseologinis mokslas, logika, nagrinėjanti mąstymą ir pažinimą jų tapimo ir vystymosi procese, nes daiktai ir reiškiniai yra tai, kuo jie tampa vystydamiesi, ir juose, kaip tendencija, slypi jų ateitis, tai, kuo jie taps. Šia prasme ir pažinimo teoriją materialistinė dialektika traktuoja kaip apibendrintą pažinimo istoriją, ir kiekviena sąvoka, kiekviena kategorija, nors ir būdamos labai bendro pobūdžio, turi istoriškumo žymių. Svarbiausia dialektinio materializmo kategorija yra prieštaravimas. Mokyme apie prieštaravimus jis parodo bet kurio vystymosi varomąją jėgą ir šaltinį. Šis mokymas įgalina suprasti visas kitas dialektinio vystymosi kategorijas bei principus: vystymąsi, kiekybiniams pakitimams pereinant į kokybinius, laipsniškumo pertrūkį, šuolius, vystymosi pradinio momento neigimą ir paties šio neigimo neigimą, kai kurių pirminės būklės pusių, bruožų pasikartojimą aukštesniu pagrindu. Iš dialektinio materializmo pozicijų galima suprasti sudėtingą, labai prieštaringą, objektyvios tiesos formavimosi kelią, ryšį kiekvienoje mokslo vystymosi pakopoje tarp absoliutumo ir santykinumo, pastovumo ir kintamumo elementų, perėjimus nuo vienų apibendrinimo formų prie kitų, gilesnių. Būdamas vientisas, sistemingas ir iš esmės revoliucinis, nesitaikantis su jokiu sustingimu bei nejudamumu, dialektinis materializmas nuosekliai įeina į visas tikrovės pažinimo ir veiklos sritis, sukurdamas vientisą metodologinę sistemą, apimančią visas įmanomas materijos ir judėjimo formas.
Priešybių kova ir vienybė
Priešybių kovos ir vienybės dėsnis – tai visuotinis tikrovės ir jos pažinimo žmogaus mąstymu principas, sudarantis materialistinės dialektikos esmę, jos branduolį. Kiekviename objekte yra priešybių, kitaip tariant, kiekvienas objektas yra dalus. Priešybėmis dialektinis materializmas laiko tokius objekto momentus, puses ir pan., kurios sudaro neišardomą vienybę ir šalina viena kitą ne tik skirtingais atžvilgiais, bet ir tuo pačiu atžvilgiu, t. y. skverbiasi viena į kitą. Kaip nėra priešybių be jų vienybės, taip nėra vienybės be jos priešybių. Priešybių vienybė yra absoliuti objekto atžvilgiu, bet santykinė, laikina kitų objektų atžvilgiu, o priešybių kova – absoliuti kitų objektų atžvilgiu, bet santykinė konkrečiam objektui. Šis dėsnis paaiškina objektyvų vidinį bet kurio judėjimo šaltinį, nesinaudodamas jokiomis pašalinėmis jėgomis, padeda suprasti judėjimą kaip savijudą. Jis atskleidžia konkretų įvairovės vieningumą būtent kaip konkrečią, o ne sustingusią tapatybę. Dialektinis mąstymas ne skaldo visumą, abstrakčiai atribodamas kraštutinumus, o priešingai, suvokia visumą kaip organišką vienybę, kaip sistemą, kurioje priešybės įsiskverbia viena į kitą, sąlygodamos visą vystymosi procesą. Tuo būdu logiškai atkuriami konkretus objekto vientisumas ir vystymasis.
Kiekybės perėjimas į kokybę
Kiekybinių pakitimų virtimas kokybiniais pakitimais yra vienas iš pagrindinių dialektikos dėsnių, paaiškinantis, kaip, kokiu būdu vyksta judėjimas ir vystymasis. Šis dėsnis konstatuoja, kad nepastebimų, nuolatinių kiekybinių pakitimų kaupimasis tam tikru kiekvienam atskiram procesui momentu būtinai sukelia esminius, pagrindinius kokybinius pakitimus, šuolišką perėjimą iš senos kokybės į naują.
Taip pat skaitykite
Istorinis materializmas
Nuorodos
- Marksizmo Internetinis Archyvas
Autorius: www.NiNa.Az
Išleidimo data:
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu, mobilusis, porn, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, pornografija, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris, Informacija apie Dialektinis materializmas, Kas yra Dialektinis materializmas? Ką reiškia Dialektinis materializmas?
Dialektinis materializmas filosofine sistema viena is marksistines teorijos sudetiniu daliu jos filosofinis pagrindas Dialektinio materializmo iseities taskas yra tai kad objektyviai egzistuoja amzinai judanti ir besivystanti materija turinti gnoseologinį pirmuma samones atzvilgiu Trys pagrindiniai dialektinio materializmo principai Priesybiu vienybe ir kova Kiekybes virtimas kokybe Neigimo neigimas IstorijaIstakos Sia straipsnio dalį reiketu isplesti Dialektika Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje dialektika Mokslinis dialektikos supratimas turi ilga formavimosi istorija ir pati dialektikos savoka atsirado keiciant ir net atmetant pradine termino prasme Pirmieji pasaulio kintamumo ir priestaringumo suvokimo epizodai pasireiske senoves indu bei kinu filosofijoje Ten istorijos eigoje dialektika sistemingiau issivyste neortodoksinese indu filosofijos mokyklose budizmo is dalies dzainizmo filosofinese sistemose taip pat Kinijoje daosizmo filosofijoje Europoje antikine filosofija jau ypatingai pabreze visos esamybes kintamuma laike tikrove procesu parode kokį vaidmenį siame procese vaidina bet kurios savybes virtimas priesinga savybe Sios tendencijos atsispindejo Heraklito is dalies Mileto materialistu bei pitagorieciu filosofijoje Tokiems tyrimams apibudinti dar nebuvo vartojamas dialektikos terminas Is pradziu siuo terminu buvo reiskiamas dialogo ir ginco menas 1 sugebejimas gincytis klausimais ir atsakymais 2 mokejimas klasifikuoti savokas skirstyti daiktus į kategorijas Aristotelis dialektikos isradeju laike Zenona Elejietį kuris analizavo priestaravimus kylancius bandant suvokti judejimo ir aibes savokas Pats Aristotelis jau skyre dialektika nuo analitikos kaip moksla apie tiketinas nuomones nuo mokslo apie įrodyma Pries jį Platonas sekdamas elejieciais apibreze tikraja butį kaip tapatinga ir nekintama bet vis delto dialoguose Sofistas ir Parmenidas pagrinde dialektines isvadas jog auksciausios esamybes rusys gali buti mastomos tik tokiu budu kad kiekviena ju egzistuoja ir neegzistuoja yra lygi sau paciai ir nelygi tapati sau ir pereina į savo kita Del to butis esanti priestaringa ji vieninga ir dauginga amzina ir laikina nekintama ir kintama nejudanti ir judanti Priestaravimas esas butina salyga skatinti siela mastyti Sis menas mane Platonas ir yra dialektikos menas Dialektika toliau vyste neoplatonikai Feodalines visuomenes filosofijoje scholastikoje dialektika imta vadinti formaliaja logika kuri buvo priespastatoma retorikai Renesanso epochoje dialektines idejas apie priesybiu sutapima kele Nikolajus Kuzietis ir Dzordanas Bruno Naujaisiais amziais nepaisydami metafizikos viespatavimo Rene Dekartas ir Benediktas Spinoza pirmasis savo kosmogonijoje antrasis mokyme apie substancija kaip saves priezastį dave dialektinio mastymo pavyzdziu XVIII a Prancuzijoje gausiomis dialektinemis idejomis issiskyre Zanas Zakas Ruso ir Denisas Didro Pirmasis tyrinejo priestaravimus kaip istorijos vystymosi salyga antrasis be to priestaravimus to meto visuomenes samoneje Labai svarbus dialektikos raidos etapas buvo vokieciu klasikinis idealizmas kuris skirtingai nuo metafizinio materializmo laike tikrove ne tik pazinimo saltiniu bet ir traktavo ja kaip veiklos objekta Kartu vokieciu idealistai neatskleide materialaus pazinimo ir subjekto veiklos pagrindo del to ju dialektika galiausiai budavo suvedama į viena pirmine priezastį absoliuta kas is esmes priestaravo paciam dialektinio vystymosi principui Pirmasis pramuse spraga metafizikoje Imanuelis Kantas Jis nurode priesingu jegu reiksme fiziniuose ir kosmogoniniuose procesuose pirmasis po Dekarto iskele vystymosi ideja gamtos pazinimo srityje Pazinimo teorijoje Kantas pletojo dialektines idejas mokyme apie antinomijas Taciau Kanto nuomone proto dialektika iliuzija ir ji isnyksta kai tik mintis grįzta į savo ribas apimancias tik reiskiniu pazinima Veliau pazinimo teorijoje Mokslu moksle Johanas Fichte ispletojo antitezinį kategoriju isvedimo metoda turintį svarbiu dialektiniu ideju Frydrichas Selingas sekdamas Kantu pletojo dialektine gamtos procesu samprata Ikimarksistines dialektikos vystymosi virsune buvo idealistine Georgo Vilhelmo Hegelio dialektika Hegelio sistemoje pirma karta visas gamtinis istorinis ir dvasinis pasaulis buvo pavaizduotas kaip procesas kaip nuolat judantis besikeiciantis persitvarkantis ir besivystantis ir buvo meginama atskleisti vidinį sio judejimo bei vystymosi sarysį Skirtingai nuo abstrakciu intelekto apibrezimu anot Hegelio dialektika yra toks vieno apibrezimo perejimas į kita kai pastebima kad tie apibrezimai vienpusiski ir riboti t y juose slypi savo paciu neigimas Todel dialektika Hegelio nuomone yra bet kokio mokslinio minties vystymosi varomoji siela ir principas kuris vienintelis suteikia mokslo turiniui imanentinį rysį ir butinuma Hegelio dialektikos rezultatas toli pranoko ta reiksme kuria jis pats teike Hegelio mokyme apie butinuma del kurio viskas neigia save slypejo gyvenima ir mintį revoliucinantis pradas kurio deka pazangieji to meto mastytojai Hegelio dialektika laike revoliucijos algebra Atsiradimas ir vystymasis Dialektinis materializmas atsirado XIX a viduryje ir vystesi kartu su mokslo pasiekimais bei revoliuciniu judejimu praktika Jis susiformavo filosofiskai sintezuodamas nuosekliai suprasdamas visa materijos samones ir istorijos reiskiniu įvairove organiskai jungdamas filosofinį tikroves aiskinimo bei analizes metoda su pasaulio revoliucinio pertvarkymo koncepcija Tai yra vienas esminiu bruozu skiriantis dialektinį materializma nuo senosios filosofijos kuri tik aiskino pasaulį Kitas labai svarbus dialektinio materializmo vystymosi elementas yra tai kad jis suformavo nuoseklia moksline sistema jungiancia visuomene ir istorijos procesa istorinis materializmas Materialistine dialektikos samprata sukure Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas Atmete idealistinį Hegelio filosofijos turinį materialistiskai suprasdami istorijos procesa pazinimo vystymasi apibendrindami realius procesus vykstancius gamtoje visuomeneje ir mastyme jie sukure naujos kokybes dialektika Dialektinio materializmo ir paties marksizmo atsiradima salygojo istoriniai veiksniai filosofijos bei gamtos mokslu vystymasis praktine revoliucine patirtis kas tuo metu zmogui jau leido suvokti tikrove ir pazinima kaip sisteminga visuma bei vidinius jos rysius todel marksizmas ir jo filosofinis pagrindas dialektinis materializmas anaip tol nera vien siu filosofu asmeninio darbo rezultatas Taciau buvusioje Tarybu Sajungoje bei daugelyje XX a socialistiniu valstybiu buvo ideologiskai labai sureiksminamas asmeninis Markso ir Engelso vaidmuo kuriant marksistine filosofija ir konkreciai dialektinį materializma Tai daznai virsdavo asmenybiu kultu pervertinant ir dogmatizuojant individualius ju pasiekimus siuo aspektu ideologijoje gnoseologine prasme atsirasdavo netgi tam tikru mechanicizmo apraisku bet pats marksizmas siuo klausimu pateikia nuoseklia dialektine asmenybes ir istorijos sarysio koncepcija nesudarancia prielaidu subjektyvumui bei individualizmui Iki 1848 m Marksas ir Engelsas dejo savo mokymo tarp ju ir filosofijos pagrindus Po 1848 metu prasidejo gilus ir visapusiskas sio mokymo kurimas ir vystymas Istorine gaire siame kelyje buvo svarbiausias K Markso veikalas Kapitalas kurį jis rase visa savo gyvenima ir kuris tapo vienu is pagrindiniu mokslinio socializmo kuriniu Kapitalas budamas ekonominis kurinys turi ir nepalyginama filosofine reiksme Marksas taike jame kapitalistinei socialinei ekonominei formacijai analizuoti dialektinį materialistinį metoda atskleide pagrindinius sio metodo principus sukure kapitalizmo tyrimo medziagos pagrindu materialistine pazinimo teorija ir logika Nemaza veikalu specialiai skirtu dialektiniam materializmui pagrįsti ir gvildenti konkreciose srityse parase Engelsas Tokios yra jo įzymios knygos Anti Diuringas Liudvikas Feuerbachas Seimos privatines nuosavybes ir valstybes kilme ir kiti kuriniai kuriuose remiantis gamtos mokslo ir istorines praktikos apibendrinimu priesisku marksizmui filosofiniu sroviu kritika giliai ir ryskiai nusvieciamos visos marksistines filosofijos materializmo dialektikos pazinimo teorijos materialistines istorijos perspektyvos puses Taip pat siu kuriniu tarpe svarbia reiksme turi neuzbaigtas F Engelso veikalas Gamtos dialektika PagrindaiDialektiniame materializme organiskai derinasi ir buties ir pazinimo raidos desniai nes jie tapatingi savo turiniu o skiriasi tik forma Del to materialistine dialektika yra ne tik ontologinis bet ir gnoseologinis mokslas logika nagrinejanti mastyma ir pazinima ju tapimo ir vystymosi procese nes daiktai ir reiskiniai yra tai kuo jie tampa vystydamiesi ir juose kaip tendencija slypi ju ateitis tai kuo jie taps Sia prasme ir pazinimo teorija materialistine dialektika traktuoja kaip apibendrinta pazinimo istorija ir kiekviena savoka kiekviena kategorija nors ir budamos labai bendro pobudzio turi istoriskumo zymiu Svarbiausia dialektinio materializmo kategorija yra priestaravimas Mokyme apie priestaravimus jis parodo bet kurio vystymosi varomaja jega ir saltinį Sis mokymas įgalina suprasti visas kitas dialektinio vystymosi kategorijas bei principus vystymasi kiekybiniams pakitimams pereinant į kokybinius laipsniskumo pertrukį suolius vystymosi pradinio momento neigima ir paties sio neigimo neigima kai kuriu pirmines bukles pusiu bruozu pasikartojima aukstesniu pagrindu Is dialektinio materializmo poziciju galima suprasti sudetinga labai priestaringa objektyvios tiesos formavimosi kelia rysį kiekvienoje mokslo vystymosi pakopoje tarp absoliutumo ir santykinumo pastovumo ir kintamumo elementu perejimus nuo vienu apibendrinimo formu prie kitu gilesniu Budamas vientisas sistemingas ir is esmes revoliucinis nesitaikantis su jokiu sustingimu bei nejudamumu dialektinis materializmas nuosekliai įeina į visas tikroves pazinimo ir veiklos sritis sukurdamas vientisa metodologine sistema apimancia visas įmanomas materijos ir judejimo formas Priesybiu kova ir vienybe Priesybiu kovos ir vienybes desnis tai visuotinis tikroves ir jos pazinimo zmogaus mastymu principas sudarantis materialistines dialektikos esme jos branduolį Kiekviename objekte yra priesybiu kitaip tariant kiekvienas objektas yra dalus Priesybemis dialektinis materializmas laiko tokius objekto momentus puses ir pan kurios sudaro neisardoma vienybe ir salina viena kita ne tik skirtingais atzvilgiais bet ir tuo paciu atzvilgiu t y skverbiasi viena į kita Kaip nera priesybiu be ju vienybes taip nera vienybes be jos priesybiu Priesybiu vienybe yra absoliuti objekto atzvilgiu bet santykine laikina kitu objektu atzvilgiu o priesybiu kova absoliuti kitu objektu atzvilgiu bet santykine konkreciam objektui Sis desnis paaiskina objektyvu vidinį bet kurio judejimo saltinį nesinaudodamas jokiomis pasalinemis jegomis padeda suprasti judejima kaip savijuda Jis atskleidzia konkretu įvairoves vieninguma butent kaip konkrecia o ne sustingusia tapatybe Dialektinis mastymas ne skaldo visuma abstrakciai atribodamas krastutinumus o priesingai suvokia visuma kaip organiska vienybe kaip sistema kurioje priesybes įsiskverbia viena į kita salygodamos visa vystymosi procesa Tuo budu logiskai atkuriami konkretus objekto vientisumas ir vystymasis Kiekybes perejimas į kokybe Kiekybiniu pakitimu virtimas kokybiniais pakitimais yra vienas is pagrindiniu dialektikos desniu paaiskinantis kaip kokiu budu vyksta judejimas ir vystymasis Sis desnis konstatuoja kad nepastebimu nuolatiniu kiekybiniu pakitimu kaupimasis tam tikru kiekvienam atskiram procesui momentu butinai sukelia esminius pagrindinius kokybinius pakitimus suoliska perejima is senos kokybes į nauja Taip pat skaitykiteIstorinis materializmasNuorodosMarksizmo Internetinis Archyvas