Nakba

Nakba (arab. النكبة = al-Nakbah – ‘katastrofa’) – 1947–1949 m., per Pirmąjį arabų–Izraelio karą, vykdytas Palestinos arabų etninis valymas, kurio metu jie buvo prievarta iškeldinti, nusavinta jų žemė ir turtas, naikinama visuomenė, slopinama kultūra, tapatybė, politinės teisės ir tautiniai siekiai. Terminas vartojamas Palestinos karo įvykiams britų mandatinėje Palestinoje apibūdinti, taip pat besitęsiančiam palestiniečių persekiojimui ir perkėlimui. Plačiąja prasme Nakba apima palestiniečių visuomenės suskaldymą, ilgametį palestiniečių pabėgėlių ir jų palikuonių teisės grįžti atmetimą.

Nakba
Palestiniečiai palieka Haifą lydimi ginkluotų „Hagana“ narių, 1948 m. balandis.
Vieta	Palestinos mandatas, Izraelis
Data	1947 m. gruodžio 31 d. (1947-12-31) – 1949 m. liepos 20 d. (1949-07-20)
Taikinys	Palestinos arabai
Išpuolio tipas	Etninis valymas
Žuvusiųjų	13–16 tūkst.
Aukos	750 000 ištremtų asmenų
Vykdytojai	Izraelio Valstybė Iki 1948 m. gegužės 26 d.: Hagana Irgun Lehi Po 1948 m. gegužės 26 d.: Izraelio kariuomenė
Motyvas	Sionizmas, kolonializmas

1948 m. žydų sionistų karinės grupuotės („Hagana“, „Irgun“ ir „Lehi“), o įkūrus Izraelio valstybę – jos kariuomenė, ištrėmė arba privertė bėgti apie pusę Palestinos gyventojų (daugiausia arabų), arba 750 000 žmonių. Įvykdyta dešimtys Palestinos arabų žudynių, ištuštėjo daugiau kaip 500 arabų miestų ir kaimų. Dauguma gyvenviečių visiškai sunaikintos arba apgyvendintos žydų ir pervadintos hebrajiškais pavadinimais. Izraelis pasitelkė biologinį ginklą – užnuodijo kaimų šulinius. Iki karo pabaigos 78 % buvusio Palestinos mandato teritorijos kontroliavo Izraelis.

Palestiniečiai Nakbą laiko istorine trauma, apibrėžiančia jų tautinę tapatybę ir politinius siekius. Izraelyje Nakba laikoma Nepriklausomybės karo, kurio metu įkurta Izraelio valstybė, dalimi. Izraelis neigia įvykdytus žiaurumus, tvirtina, kad dauguma palestiniečių pasitraukė savo noru arba jų išstūmimas buvo būtinas ir neišvengiamas. Nuo XX a. 8 dešimtmečio Nakbos neigimas Izraelio visuomenėje vis dažniau kvestionuojamas, ypač „naujųjų istorikų“, nors oficialus požiūris nepasikeitė.

Gegužės 15 d., dieną po Izraelio nepriklausomybės dienos, palestiniečiai mini Nakbos dieną, prisimindami karo įvykius. 1967 m., po Šešių dienų karo, įvyko dar vienas palestiniečių pasitraukimas, vadinamas Naksa. Nakba turėjo didelės įtakos palestiniečių kultūrai ir yra vienas pagrindinių palestiniečių tautinės tapatybės simbolių. Apie Nakbą parašyta daug knygų, sukurta dainų, eilėraščių.

Osmanų ir britų valdymas (iki 1948)

Nakbos ištakos siekia XIX a. pabaigą, kai į Osmanų valdomą Palestiną atvyko ir žemes ėmė supirkinėti žydai sionistai. Sionistai siekė Palestinoje įkurti žydų valstybę su kuo daugiau žemės, kuo daugiau žydų ir kuo mažiau arabų. 1917 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, Didžiajai Britanijai Balforo deklaracija oficialiai išreiškus paramą sionizmui, Palestinoje gyveno apie 750 000 žmonių (94 % arabų ir 6 % žydų).

Pasibaigus karui Didžioji Britanija gavo mandatą Palestinai valdyti, kurį 1922 m. įteisino Tautų Sąjunga. Tada žydai sudarė apie 10 % visų gyventojų. Tiek Balforo deklaracijoje, tiek Tautų Sąjungos mandate arabų dauguma įvardyta kaip „egzistuojančios nežydų bendruomenės“.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir Holokaustui, 1947 m. vasarį Didžioji Britanija paskelbė panaikinsianti mandatą ir perduosianti Palestinos likimą spręsti Jungtinėms Tautoms. Įkurtas Jungtinių Tautų specialusis komitetas Palestinai (UNSCOP), kuris rugsėjį JT Generalinei Asamblėjai pateikė ataskaitą, rekomenduojančią Palestinos padalijimą. Palestiniečiai ir didžioji Arabų lygos dalis priešinosi padalijimui. Sionistai sutiko su padalijimu, tačiau ketino išplėsti Izraeliui Jungtinių Tautų paskirtą teritoriją. 1947 m. rudenį Izraelis ir Jordanija (pritarus Didžiajai Britanijai) slapta sutarė po mandato panaikinimo pasidalyti Palestinai skirtas žemes.

1947 m. lapkričio 29 d. JT Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 181 (II) – Jungtinių Tautų Palestinos padalijimo planą. Tuo metu arabai sudarė apie du trečdalius gyventojų ir valdė apie 90 % žemės, o žydai sudarė trečdalį gyventojų ir valdė apie 7 % žemės. Izraeliui buvo numatyta skirti 55 % teritorijos, kurioje gyveno apie 500 000 žydų ir 407 000–438 000 arabų. Palestinai paskirta likę 45 % žemės, kurioje gyveno apie 725 000–818 000 arabų ir 10 000 žydų. Jeruzalei (su Betliejumi) turėjo būti suteiktas specialus tarptautinis statusas su 100 000 arabų ir 100 000 žydų gyventojų.

Kritikų teigimu, padalijimo planas buvo prosionistinis, nes žydų valstybei buvo skirta 56 % žemės, nors arabų buvo dvigubai daugiau nei žydų. Dauguma žydų Palestinoje palankiai vertino planą, o sionistų lyderiai, ypač Davidas Ben Gurijonas, laikė jį taktiniu žingsniu ir atspirties tašku būsimai teritorinei ekspansijai į visą Palestiną. Arabų aukštasis komitetas, Arabų lyga ir kiti arabų šalių vadovai planą atmetė, teigdami, kad arabai ne tik sudarė dviejų trečdalių daugumą, bet ir valdė daugumą žemių. Jie taip pat nesutiko su bet kokiu teritorijos padalijimu, teigė, kad jis pažeidžia JT Chartijoje įtvirtintą tautų apsisprendimo principą, suteikiantį žmonėms teisę patiems spręsti savo likimą. Jie paskelbė ketinantys imtis visų būtinų priemonių užkirsti kelią rezoliucijos įgyvendinimui.

1948 metų Nakba

Pagrindiniai faktai apie Nakbos ir 1948 m. Palestinos karo įvykius yra gerai žinomi, dokumentuoti ir neginčijami daugumos istorikų.

Apie 750 000 palestiniečių – daugiau kaip 80 % teritorijos, kuri tapo Izraelio valstybe, gyventojų – buvo ištremti arba priversti trauktis iš savo namų ir tapo pabėgėliais. Sunaikinta 11 arabų miestų ir daugiau kaip 500 kaimų. Tūkstančiai palestiniečių nužudyti dešimtyse žudynių. Užfiksuota apie tuziną Izraelio karių įvykdytų palestiniečių išžaginimų. Izraelis, siekdamas įbauginti palestiniečius ir priversti juos bėgti, pasitelkė psichologinį karą: žodinę propagandą, radiją ir kt. Izraelio kariai ir civiliai plėšė palestiniečių namus, verslus, ūkius, kitą turtą.

1947 m. lapkritis – 1948 m. gegužė

Lapkričio 30 d. prasidėjo žydų ir arabų susirėmimai ir palaipsniui augo. Pratrūkus smurtui, palestiniečiai jau buvo pradėję trauktis, tikėdamiesi grįžti po karo. Gruodį prasidėjo Palestinos arabų žudynės, trėmimai ir kaimų naikinimas. Iki 1948 m. kovo buvo ištremti arba pabėgo 70–100 tūkst. palestiniečių.

1948 m. balandžio pradžioje Izraelis pradėjo plataus masto puolimą, kuriuo siekė užgrobti žemę ir išvaryti iš jos Palestinos arabus. Izraelis okupavo žemę, kuri pagal JT padalijimo planą buvo skirta palestiniečiams. Sunaikinta per 200 kaimų. Žudynės ir trėmimai tęsėsi. Ištuštėjo palestiniečių miestai Tiberiada, Haifa, Akas, Safedas, Jafa ir palestiniečių rajonas Vakarų Jeruzalėje. Balandį Izraelis ėmėsi biologinio karo: užnuodijo miestų ir kaimų vandens atsargas. Gegužę tokia operacija sukėlė vidurių šiltinės epidemiją Ake, o kitą operaciją Gazoje sužlugdė egiptiečiai.

Balandžio pradžioje, kilus dideliam visuomenės pasipiktinimui dėl palestiniečių netekčių, Arabų lygos valstybės, siekdamos pačios užimti palestiniečių teritoriją, nusprendė britams išvykus įsitraukti į karą. Tačiau naujai susikūrusių arabų valstybių kariuomenės tebebuvo silpnos ir nepasirengusios karui, be to, nė viena Arabų lygos valstybė nebuvo suinteresuota nepriklausomos Palestinos valstybės įkūrimu. Nei Jordanijos karalius Abd Alahas I, nei britai nenorėjo Palestinos valstybės įkūrimo. Gegužės 14 d., mandatui nustojus galioti ir galutinai pasitraukus Britanijos kariuomenei, Izraelis paskelbė nepriklausomybę. Iki to laiko palestiniečių visuomenė buvo sunaikinta, o daugiau kaip 300 000 palestiniečių buvo ištremti arba pabėgo.

1948 m. gegužė – 1948 m. spalis

Gegužės 15 d. Arabų lygos kariuomenės įžengė į buvusio Palestinos mandato teritoriją. Prasidėjo Pirmasis arabų–Izraelio karas – Palestinos karo antroji pusė. Iki tol didžioji dalis smurto vyko miestuose ir jų apylinkėse, Izraeliui priklausančioje padalytos teritorijos dalyje. Mandatui nustojus galioti, Izraelis užgrobė daugiau žemės, kuri pagal JT padalijimo planą buvo skirta palestiniečiams, padažnėjo trėmimai, žudynės ir kaimų naikinimas. Gegužės 22–23 d. įvykdytos Tantūros žudynės.

Birželio pradžioje sudarytos pirmosios Izraelio ir arabų šalių paliaubos, kurios truko apie mėnesį. 1948 m. vasarą Izraelis ėmėsi priemonių, kad neleistų palestiniečiams grįžti į savo namus. Sukurtas „Perkėlimo komitetas“, turėjęs užtikrinti, kad palestiniečiams nebūtų leista grįžti, taip pat arabų kaimų naikinimą, jų apgyvendinimą žydų imigrantais, žemės nusavinimą ir propagandos, atgrasančios nuo grįžimo, skleidimą. Pasibaigus pirmosioms paliauboms ir atsinaujinus kovoms, iš Lidos ir Ramlos ištremta daugiau kaip 50 000 palestiniečių. Liepos viduryje sudarytos antrosios paliaubos tęsėsi iki spalio. Per dvejas paliaubas į namus grįžę palestiniečiai, Izraelio laikomi „įsibrovėliais“, buvo nužudyti arba apgręžti.

1948 m. spalis – 1949 m. liepa

Trėmimai, žudynės ir Izraelio ekspansija tęsėsi 1948 m. rudenį. Spalį Izraelis ad hoc karines gubernijas, valdančias jo teritorijoje atsidūrusius Palestinos arabus, pertvarkė į karinę administraciją. Buvo kontroliuojami beveik visi jų gyvenimo aspektai, taikoma komendanto valanda, kelionių ir ekonominiai apribojimai, savavališki sulaikymai, politinė kontrolė. Įvesta karo padėtis padėjo Izraeliui surasti ir išvaryti arba nužudyti „įsibrovėlius“, kad palestiniečiai negalėtų vėl apsigyventi savo kaimuose.

Pagrindinės Izraelio ir arabų valstybių kovos baigėsi 1948 m. žiemą. 1948 m. gruodžio 11 d. JT Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 194 dėl palestiniečių grįžimo į tėvynę ir kompensacijos už prarastą ar sugadintą turtą. Rezoliucija taip pat įsteigta Jungtinių Tautų Palestinos sutaikymo komisija (UNCCP). 1949 m. vasarį–liepą sudarytos karą užbaigiančios paliaubos, tačiau palestiniečių žudynės ir trėmimai tęsėsi ir toliau.

Karui artėjant į pabaigą Palestina buvo suskaldyta, o palestiniečiai išsibarstę. Izraelis kontroliavo apie 78 % Palestinos teritorijos, įskaitant 55 % žemės, jam paskirtos Jungtinių Tautų, ir apie pusę Palestinos valstybei skirtos žemės.Jordanija į savo kontrolę perėmė Vakarų Krantą, Egiptas – Gazos Ruožą. Jeruzalė, kuriai turėjo būti suteiktas tarptautinis statusas, padalyta į dvi dalis: Vakarų Jeruzalę užėmė Izraelis, Rytų Jeruzalę – Jordanija. 1949 m. gegužę Izraelis, išplėtęs savo teritoriją, priimtas į Jungtines Tautas. Apie 156 000 Izraelyje likusių palestiniečių primesta karinė valdžia, daugybė tapo vidaus perkeltaisiais asmenimis. Apie 750 000 palestiniečių, kurie buvo išvaryti arba priversti palikti savo namus, prisiglaudė pabėgėlių stovyklose Vakarų Krante, Gazos Ruože, Jordanijoje, Sirijoje ir Libane. Nė vienam neleista grįžti. Palestinos valstybė sukurta nebuvo.

Nakba po 1948 m.

Karo padėtis (1949–1966)

Nakba tęsėsi ir pasibaigus karui 1949 m. Izraelis uždraudė palestiniečių pabėgėliams grįžti. Palestiniečiai ir toliau buvo tremiami, sunaikinta vis daugiau palestiniečių miestų ir kaimų, o jų vietoje įkurtos naujos Izraelio gyvenvietės. Iš žemėlapių ir knygų pašalinti palestiniečių vietovardžiai ir pats pavadinimas „Palestina“.

Po karo tęsėsi ir palestiniečių žudynės. 1953 m. Kibijos žudynėse nužudyti 69 palestiniečiai. 1956 m., pirmąją Sueco krizės dieną, Kafr Kasimo žudynėse nužudyti 49 palestiniečiai.

Izraelyje likusiems palestiniečiams iki 1966 m. galiojo griežta karo padėtis.

Naksa (1967–1986)

1967 m., per Šešių dienų karą, šimtai tūkstančių palestiniečių pabėgėlių išstumti iš Vakarų Kranto, Gazos Ruožo ir Rytų Jeruzalės. Dauguma jų pasitraukė į Jordaniją. Po karo Izraelis okupavo Vakarų Krantą ir Gazos Ruožą.

1976 m., per Libano pilietinį karą, „Libano fronto“ daliniai nužudė apie 2000 palestiniečių. 1982 m. Libano krikščionys falangistai, remiami Izraelio kariuomenės, Sabros ir Šatilos pabėgėlių stovyklose nužudė nuo 800 iki 3500 civilių, daugiausia palestiniečių.

Po Pirmosios intifados (1987–dabar)

Pirmoji intifada prasidėjo 1987 m. ir tęsėsi iki Oslo susitarimų pasirašymo 1993 m.Antroji intifada prasidėjo 2000 m. 2005 m. Izraelis pasitraukė iš Gazos Ruožo ir ėmė vykdyti jo blokadą. Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje Izraelis pastatė sieną ir suskaidė palestiniečių teritoriją į daugybę anklavų.

Sudedamosios dalys

Nakbą sudaro prievartinis palestiniečių iškeldinimas ir turto nusavinimas, jų visuomenės, kultūros, tapatybės, politinių teisių ir tautinių siekių naikinimas.

Perkėlimas

Per 1947–1949 m. Palestinos karą apie 750 000 palestiniečių, t. y. apie 80 % Palestinos arabų, gyvenusių teritorijoje, kuri tapo Izraelio valstybe, pabėgo arba buvo ištremti. Beveik pusė jų – daugiau kaip 300 000 – paliko savo namus dar iki Izraelio nepriklausomybės paskelbimo 1948 m. gegužę. Tai įvardyta kaip casus belli Arabų lygai įžengti į šalį, pradedant Pirmąjį arabų–Izraelio karą.

1948 m. gegužės 15 d. Arabų lygos generalinis sekretorius JT generaliniam sekretoriui išsiųstoje telegramoje teigė, kad „maždaug daugiau kaip ketvirtis milijono arabų gyventojų buvo priversti palikti savo namus ir pasitraukti į kaimynines arabų šalis“. Po karo daug palestiniečių bandė sugrįžti į savo namus. Nužudyta nuo 2700 iki 5000 asmenų, dauguma jų – neginkluoti, bandę grįžti dėl ekonominių ar socialinių priežasčių.

Nakbą etniniu valymu įvardija daug mokslininkų, tarp jų – palestiniečių mokslininkai Saleh Abd al-Jawad, Beshara Doumani, Rashid Khalidi, Adel Manna, Nur Masalha, Nadim Rouhana, Ahmad H. Sa'di ir Areej Sabbagh-Khoury, Izraelio mokslininkai Alon Confino, Amos Goldberg, Baruch Kimmerling, Ronit Lentin, Ilan Pappé ir Yehouda Shenhav ir užsienio mokslininkai Abigail Bakan, Elias Khoury, Mark Levene, Derek Penslar, Patrick Wolfe ir kiti.

Kiti autoriai, pvz., Yoav Gelber, Benny Morris ir Seth J. Frantzman, nepritaria Nakbos prilyginimui etniniam valymui. B. Moris 2016 m. atmetė terminą „etninis valymas“, nors pripažino, kad sąvoka „dalinis etninis valymas“ yra diskutuotina.

Tuo pat metu daugelis Izraelyje likusių palestiniečių tapo vidaus perkeltaisiais asmenimis. 1950 m. UNRWA duomenimis, 46 000 iš 156 000 palestiniečių, likusių 1949 m. paliaubų susitarimais apibrėžtoje Izraelio teritorijoje, buvo šalies viduje perkelti pabėgėliai.

Turto nusavinimas

1947 m. JT padalijimo plane būsimai žydų valstybei numatyta skirti 56 % Palestinos teritorijos, o palestiniečiams, sudariusiems 2/3 gyventojų, – 44 % teritorijos. 80 % žydų valstybei skirtos žemės tuo metu priklausė palestiniečiams, 11 % – žydams. Prieš 1947–1949 m. karą, jo metu ir po jo šimtai palestiniečių miestų ir kaimų buvo ištuštinti ir sunaikinti. Vietovardžiai visoje šalyje buvo keičiami į hebrajiškus. Dalis ne žydų istorinių vietų sunaikinta ne tik karo metu, bet ir vėliau, per kelis dešimtmečius. Pvz., sunaikinta daugiau kaip 80 % palestiniečių kaimų mečečių, o iš muziejų ir archyvų išvežti artefaktai.

Izraelyje priimta įstatymų, kuriais įteisintas palestiniečių žemės nusavinimas.

Bepilietybė ir denacionalizacija

Palestiniečių tapimas apatridais yra pagrindinė Nakbos pasekmė ir iki šiol išlieka palestiniečių nacionalinio gyvenimo bruožu. Dėl Nakbos visi Palestinos arabai iš karto tapo asmenimis be pilietybės, nors dalis jų vėliau įgijo kitas pilietybes. Pasak „Amnesty International“, po 1948 m. palestiniečiai neteko vieningo teisinio statuso ir susiskirstė į kelias grupes: Izraelio palestiniečius, Rytų Jeruzalės palestiniečius, UNRWA palestiniečius (pabėgėlius), Vakarų Kranto palestiniečius ir Gazos Ruožo palestiniečius, turinčius skirtingus teisinius statusus ir apribojimus. Be jų, egzistuoja ir platesnė diaspora – palestiniečiai, apsigyvenę už istorinės Palestinos ribų, dažnai pabėgėlių stovyklose.

1952 m. Izraelio pilietybės įstatymu palestiniečiai buvo denacionalizuoti, todėl buvusi Palestinos pilietybė tapo „neturinčia esmės“, „netinkama situacijai po Izraelio įkūrimo“.

Visuomenės suskaldymas

Nakba laikoma pagrindine palestiniečių diasporos susiformavimo priežastimi. Sukūrus Izraelį kaip žydų tėvynę, palestiniečiai tapo „pabėgėlių tauta“ su „klajokliška tapatybe“. Šiandien dauguma iš 13,7 mln. palestiniečių gyvena diasporoje – už istorinės mandatinės Palestinos ribų, daugiausia kitose Arabų šalyse. Iš 6,2 mln. žmonių, užregistruotų JT Palestinos pabėgėlių agentūros UNRWA, apie 40 % gyvena Vakarų Krante ir Gazos Ruože, 60 % – diasporoje. Didelė dalis šių diasporos pabėgėlių nėra integruoti į juos priimančias šalis, kaip rodo tebesitęsianti įtampa tarp palestiniečių Libane arba 1990–1991 m. palestiniečių egzodas iš Kuveito.

Dėl šių veiksnių susiformavo palestiniečių „kančios“ tapatybė, o palestiniečių deteritorializacija tapo juos vienijančiu veiksniu siekiant sugrįžti į prarastą tėvynę.

Ilgalaikės pasekmės ir „besitęsianti Nakba“

Pagrindinės Nakbos pasekmės palestiniečiams – tėvynės netektis, tautinės bendruomenės suskaldymas ir marginalizacija, tapimas apatridais.

XX a. 10 dešimtmečio pabaigoje imta vartoti terminą „besitęsianti Nakba“, kuriuo apibūdinamas palestiniečių iki šiol „nuolat patiriamas smurtas ir netektys“. Dėl to Nakba suvokiama ne kaip 1948 m. įvykis, bet kaip nesibaigiantis procesas, kuris tęsiasi iki šių dienų.

Nacionaliniai naratyvai