Kauno mūšis (1812)

Kauno mūšis

Maršalas M. Nėjus vadovauja Kauno gynybai nuo rusų, 1812 m. gruodžio 14 d.
Dalininkas A. Rafetas, Luvro kolekcija

Data	1812 m. gruodžio 14 d.
Vieta	Kaunas, Rusijos imperija
Rezultatas	Rusijos pergalė

Konflikto šalys

Pirmoji Prancūzijos imperija
Lenkijos karalystės generalinė konfederacija
Varšuvos kunigaikštystė
Bavarijos karalystė

Rusijos imperija

Vadovai ir kariniai vadai

Mišelis Nėjus

Matvejus Platovas

Pajėgos

~10 tūkst.

Nuostoliai

Tiksliai nežinoma, didelės, greičiausiai ~2 tūkst. žuvusių ir sužeistų, apie 1 tūkst. belaisvių

Tiksliai nežinoma, nedidelės, greičiausiai iki ~300 žuvusių ir sužeistų

Kauno mūšis – prancūzmečiu 1812 m. gruodžio 14 d. Kaune ir jos apylinkėse vykęs iš Rusijos imperijos besitraukusių Prancūzijos imperijos Didžiosios armijos likučių (iš Didžiosios Armijos 600 tūkst. karių tebuvo likę apie 30 tūkst.) – prancūzų, lenkų ir bavarų – dalinių mūšis su juos persekiojusiais Rusijos imperijos kariuomenės daliniais, pasibaigęs Napoleono kariuomenės persikėlimo į kairįjį Nemuno krantą, tuo metu priklausiusį Varšuvos kunigaikštystei. Tai buvo paskutinis Napoleono Bonaparto Rusijos kampanijos mūšis.

Priešistorė

Napoleono invazija į Rusiją prasidėjo 1812 m. birželio 24 d., kai Kaune prancūzų kariuomenė persikėlė per Nemuną ir įsiveržė į Rusijos imprerijos valdytą Lietuvą. Tą pačią dieną Didžiosios armijos avangardas užėmė Kauną. Nors prancūzų kariuomenė buvo sutikta kaip išvaduotoja, tačiau Napoleonas Kauno miestui uždėjo ženklią kontribuciją. Po keturių dienų ir Rykantų kautynių Napoleno kariuomenės Varšuvos kunigaikštystės 8-asis ulonų pulkas be pasipriešinimo (neskaitant nedidelio mūšio Vilniaus priemiestyje Antaklanyje) užėmė Vilnių – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę. Liepos 1 d. Napoleono įsakymu buvo įkurta LDK laikinosios vyriausybės komisija – institucija, turėjusi administruoti Vilniaus, Minsko, Kauno gubernijas ir Balstogės sritį, taip pat mobilizuoti šių žemių gyventojus į Didžiąją armiją. Liepos 15 d. ši struktūra pasiskelbė prisijungiant prie Lenkijos karalystės generalinės konfederacijos. Užimtame Kaune pasitaikydavo plėšikavimo atvejų, tačiau situacija buvo kontroliuojama ateinančius keturis mėnesius.

Situacija pradėjo keistis po Prancūzijos imperatoriaus sprendimo trauktis iš Maskvos (spalio 19 d.), nesėkmingo Berezinos mūšio (lapkričio 26–29 d.), Napoleonui atsiskyrus nuo kariuomenės Smurgainyse (gruodžio 5 d.) ir pralaimėtų kovų dėl Vilniaus (gruodžio 9–10 d.). Pagrindiniai prancūzų daliniai Kauną pasiekė gruodžio 12 d. Kadangi mieste dar buvo nemažos maisto bei gėrimų atsargos, pakrikę kareiviai ėmė beatodairiškai girtuokliauti ir plėšti Kauną, mieste siautėjo jų sukelti gaisrai. Prancūzų marodieriai slankiojo po aplinkinius kaimus vogdami maistą. V. Pugačiausko duomenimis, iš septynių Kauno bažnyčių smarkiai nukentėjo penkios, iš septynių vienuolynų didžiulių nuostolių patyrė irgi penki.

Prancūzai mėgino rengti įtvirtinimus. Įvykių liudininkai pažymėjo, kad kasdami apkasus Slabadoje (dabartinė Vilijampolė) ir gatvėje, vedančioje už Neries į Karmėlavą (greičusiai dabartinė Jonavos g.) jie nugriovė daug namų. Už patirtus nuostolius ne tik neatlygino, betgi padarė daug žalos vietos gyventojams – medieną, likusią po ardymo, sudegino arba panaudojo kitiems savo tikslams.

Gruodžio 13 d. prie Kauno pasirodė pirmieji rusų kazokų daliniai, vadovaujami atamano Matvejaus Platovo. Tačiau jie tuo metu miesto nepuolė ir laukė kitos dienos.

Mūšio eiga

Gruodžio 14-osios rytą Rusijos kariuomenė pradėjo didelės apimties miesto šturmą. Puolantiesiems apie vidurdienį pavyko priversti mieste susikaupusius prancūzų dalinius ir garnizoną pasitraukti iš Kauno.

Kiek vėliau kovos persikėlė į aplinkinius kaimus, kur Didžiosios armijos pajėgos mėgino kontratakuoti ir atstumti kazokus. Po permainingų mūšių apie 21 val. maršalas Mišelis Nėjus įsakė trauktis į kairįjį Nemuno krantą, taip pasitraukdamas iš Rusijos imperijos teritorijos.

Abejų šalių nuostoliai tiksliai nedokomentuoti, manoma, kad prancūzai netiko iki 2 tūkst. karių, rusai – iki 300. Iki 1 tūkst, prancūzų karių pateko į nelaisvę.

Pasekmės

Pralaimėjimas Kauno mūšyje ir pasitraukimas už Nemuno reiškė šešis mėnesius trukusios Napoleono Rusijos kampanijos pabaigą. Dėl šios priežasties 1813 m. pavasarį kampaniją Lietuvoje atnaujinti tapo neįmanoma. Netrukus Rusijos kariuomenė įsiveržė į Varšuvos kunigaikštystę, o Napoleono pralaimėjimas Leipcigo mūšyje (1813 m. spalio 16–19 d.) lėmė jos žlugimą ir Lenkijos Kongreso karalystės su Lenkijos sostą užimančiu Rusijos caru sukūrimą.

Lenkų šaltiniuose nurodoma, kad mūšio metu Kaune itin plėšikavo Bavarijos kariai.

Paveldas

2012 m., minint 200-ąsias Napoleono žygio metines, birželio 22–24 d. Kaune surnegtas gyvosios istorijos festivalis „Europa. Napoleonas I Kaune. 1812 m.“. Festivalio metu buvo atkurti šio karo elementai – Napoleono kariuomenės invazijos pradžia – persikėlimas per Nemuną bei invazijos pabaigą simbolizavęs Kauno mūšis.

Inscenizacijose dalyvavo Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas, karo policijos pajėgos, Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykla. Mūšio rekonstrukcijoje buvo panaudoti 42 žirgai, 25 pabūklai, Santakoje pastatyta 400 palapinių. Per tris dienas iš artilerijos patrankų buvo iššaudyta apie 200 kg juodojo parako. Mūšyje susikovė per 700 karo istorijos rekonstruktorių iš Čekijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos. Mūšio inscenizacijos metu Kauno karo istorijos klubo prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus nariai ir muziejaus darbuotojai Gerda Dručkuvienė, Algimantas Daugirdas ir Edvinas Vaidotas šaudė iš dviejų XVIII a. Vytauto Didžiojo karo muziejaus pabūklų (originalo ir kopijos). Taip pat jie panaudojo du originalius XVIII a. pradžios LDK raitosios artilerijos užtaisų vežimus. Muziejininkai dėvėjo 1792–1794 m. laikotarpio pėstininkų artilerijos uniformas ir turėjo minėto laikotarpio ginklų kopijas.