Karinė apygarda karinis administracinis vienetas vienas iš kelių ar keliolikos į kuriuos padalinta valstybės teritorija

Karinė apygarda – karinis administracinis vienetas, vienas iš kelių ar keliolikos, į kuriuos padalinta valstybės teritorija. Apygardos vadovybė atsakinga už administracinį apygardos teritorijoje esančios kariuomenės palaikymą, aprūpinimą, šauktinių apmokymą ir šaukimą į tarnybą, atsargos kareivių ir karininkų administravimą ir t. t. Dažnai apygardos vadovybė vadovauja ir dalinių mokymams ir kovinei parengčiai.

Kai kuriose šalyse egzistavo ar egzistuoja karinės jūrų apygardos (pvz., JAV naval districts), į kurias dalinama JAV pakrantė ir gretimi vandenys.

Vokietija

Dabartinė Vokietija

Dabar Vokietija turi 4 karines apygardas (Wehrbereichskommando, WBK), kurių štabai yra:

Kilyje (Kiel) – WBK I
Maince (Mainz) – WBK II
Erfurte (Erfurt) – WBK III
Miunchene (Munich) – WBK IV

Vokietija per Antrąjį pasaulinį karą

Vokietijoje kiekvienas pėstininkų korpusas turėjo savo teritoriją (savo karinę apygardą Wehrkreis), kurios karinius reikalus ir tvarkė. Prasidėjus karui apygardoms ėmė vadovauti korpusų vadų pavaduotojai.

Prieš karą buvo ir keturi motorizuoti korpusai (tiksliau – korpusų štabai, užsiėmę tankų dalinių formavimu ir mokymu), kurie savo karinių apygardų neturėjo. Juos aptarnavo (tiekė šauktinius, išteklius) tos apygardos, kurių teritorijoje buvo įsikūrę štabai ar štabams pavaldžių dalinių įgulos. Tai buvo:

XIV motorizuotasis armijos korpusas (XIV. Armeekorps (mot.))
XV motorizuotasis armijos korpusas (XV. Armeekorps (mot.))
XVI motorizuotasis armijos korpusas (XVI. Armeekorps (mot.))
XIX motorizuotasis armijos korpusas (XIX. Armeekorps)

Karinių apygardų buvo 19 (karo pradžioje – tik 15):

I – Kenigsbergas – Rytų Prūsija, Klaipėdos kraštas, Baltstogė
II – Štetinas – Meklenburgas ir Pomeranija
III – Berlynas – Brandenburgas ir dalis Neumark’o
IV – Drezdenas – Saksonija, Tiuringija, šiaurinė Čekija (Bohemija)
V – Štutgartas – Viurtembergas, dalis Badeno, Elzasas
VI – Miunsteris – Vestfalija, Reino žemė, Belgijos Eupen-Malmedy rajonas
VII – Miunchenas – Pietų Bavarija
VIII – Breslau – Silezija, Sudetų kraštas, pietvakarių Lenkija
IX – Kaselis – , Kaselis, Veimaras
X – Hamburgas – Šlėzvigas-Holšteinas, dalis Hanoverio, Danijos Šlėzvigas (Pietų Jutlandija)
XI – Hanoveris – Braunšveigas, ir Magdeburgas
XII – Visbadenas – , Koblencas, Manheimas, Mecas, , , Lotaringija, Nansi, Liuksemburgas
XIII – Niurnbergas – Šiaurės Bavarija, vakarų Bohemija, Regensburgas,
XVII – Viena – Austrija, pietų Bohemija, pietų Moravija.
XVIII – Zalcburgas – Štirija, Karintija, pietų Slovėnija

XX ir XXI apygardos buvo įkurtos Lenkijoje ir apėmė Gdanską ir Poznanę, kurie iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Vokietijai.

XX – Dancigas – Dancigas, , Torunė, Bydgoščius, Marienverderis, ir kt.
XXI – Poznanė – Leszno (Lissa), Inowrocław (Hohensalza), Włocławek (Leslau), Kališas (Kalisz), Lodzė (Litzmannstadt)

Lenkija

Dabartinės apygardos:

(Pomorski Okręg Wojskowy) – štabas Bydgoščiuje
(Śląski Okręg Wojskowy) – štabas Vroclave

Ankstesnės karinės apygardos:

(Poznański Okręg Wojskowy) – štabas Poznanėje
(Krakowski Okręg Wojskowy) – štabas Krokuvoje
(Łódzki Okręg Wojskowy) – štabas Lodzėje
(Warszawski Okręg Wojskowy) – štabas Varšuvoje
(Lubelski Okręg Wojskowy) – štabas Liubline

Rusija

Carinė Rusija

Pirmą kartą karinės apygardos buvo įkurtos 1862–1864 m. 1892 m. buvo 13 karinių apygardų ir viena sritis su karinės apygardos teisėmis:

– Sankt-Peterburgo, Oloneco, Archangelsko, Novgorodo, Pskovo, Estliandijos gubernijos ir 4 Lifliandijos ujezdai
– visos 8 Suomijos gubernijos
Vilniaus karinė apygarda – Vilniaus, Gardino, Kauno, Kurliandijos (Kuršo), Lifliandijos (be aukščiau minėtų 4 ujezdų), Vitebsko, Mogiliovo, Minsko ir Suvalkų (be Ščiučinsko ujezdo) gubernijos.
– Varšuvos, Plocko, Kališo, Petrokovo (Piotrków Trybunalski), Kelcų, Radomo, Liublino, Sedleco, Lomžos gubernijos ir Suvalkų gubernijos Ščiučino ujezdas.
– Kijevo, Podolsko, Volynės, Černigovo, Poltavos, Charkovo ir Kursko gubernijos
– Besarabijos, Chersono, Jekaterinoslavo, Tauridės (vėliau Simferopolio) gubernijos
– Maskvos, Smolensko, Tverės, Jaroslavlio, Kostromos, Vologdos, Vladimiro, Nižnij-Novgorodo, Kalugos, Tulos, Riazanės, Oriolo, Tambovo ir Voronežo gubernijos
– Kazanės, Viatkos, Permės, Ufos, Simbirsko, Samaros, Penzos, Saratovo, Astrachanės gubernijos. Į apygardą įėjo ir Astrachanės, Uralo ir Orenburgo kazokų kariuomenės.
– Stavropolio gubernija, Kaukazas ir Užkaukazė, įskaitant Kubanės ir Tereko kazokų kariuomenes/
– Rusijos Turkestanas, įskaitant Samarkandą ir Ferganą.
– Tobolsko, Tomsko gubernijos Akmolinsko, Semipalatinsko ir Semirečensko sritys
– Irkutsko ir Jeniseisko (vėliau – Krasnojarsko) gubernijos ir Jakutsko sritis
– Užbaikalės sritis, Paamūrė (su ), Ramiojo vandenyno pakrantė, Sachalinas
Užkaspijės sritis turėjo atskiros karinės apygardos teises.

Karinės apygardos vadas vadinosi karinės apygardos kariuomenės vadu (Sankt-Peterburgo karinės apygardos kariuomenei vadovavo caras), jam buvo pavaldūs visi apygardos kariuomenės daliniai, karinės institucijos ir visi apygardoje esantys kariškiai.

Dono karinėje apygardoje kariuomenės vadu ir generalgubernatoriumi būdavo skirtinis atamanas. Karinės apygardos štabu buvo Dono kazokų kariuomenės štabas ir administracija.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo 12 karinių apygardų – Dvinsko, Irkutsko, Kaukazo, Kazanės, Kijevo, Minsko, Maskvos, Odesos, Omsko, Petrogrado, Amūro, Turkestano.

TSRS karinės apygardos

Dabartinės Rusijos karinės apygardos

Iki 2010 m. spalio 20 d. Rusijoje buvo šešios karinės apygardos:

Nuo 2010 m. spalio 20 d. Rusijoje yra keturios karinės apygardos:

Vakarų karinė apygarda;
Centro karinė apygarda;
Pietų karinė apygarda;
.

Nuorodos

Территориальный состав военных округов Archyvuota kopija 2007-09-30 iš Wayback Machine projekto. (TSRS, prieš Antrąjį pasaulinį karą)
Vilniaus karinė apygarda Archyvuota kopija 2008-10-25 iš Wayback Machine projekto.