Jonušas Radvila

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Kunigaikštis Jonušas Radvila lenk. Janusz Radziwiłł
Radvilos
Trąby
Gimė	1612 m. gruodžio 2 d. Papilys
Mirė	1655 m. gruodžio 31 d. (43 metai) Tikocinas
Palaidotas (-a)	Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia
Tėvas	Kristupas Radvila
Motina
Sutuoktinis (-ė)	Kotryna Potockytė Marija Lupul
Vaikai	Ona Marija Radvilaitė Kristupas Radvila
Vikiteka	Jonušas Radvila

Kunigaikštis Jonušas Radvila (lenk. Janusz Radziwiłł, 1612 m. gruodžio 2 d. Papilio dvare prie Biržų – 1655 m. gruodžio 31 d. Tikocino pilyje prie Balstogės, Lenkija, palaidotas Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje) – kunigaikštis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos politinis bei karinis veikėjas.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Kristupo Radvilos ir Onos Kiškaitės sūnus.

Biografija

Vaikystė

Vaikystėje augo Biržuose. Jo tėvai, aršūs reformatai, stengėsi išauklėti berniuką pagal savo tikėjimo normas. Pirmuosius mokslus Jonušas ėjo Biržuose, jau tuomet žinomoje mokykloje, kurią įsteigė Mikalojus Radvila Rudasis. Tai buvo vidurinė mokykla su keliomis klasėmis, kuri XVII a. buvo vadinama gimnazija. Mokykloje buvo dėstoma lenkų, vokiečių ir lotynų kalba, istorija, aritmetika, tikyba ir kiti protestantų mokykloms būdingi dalykai. Buvo mokoma lotynų ir graikų kalbos bei mitologijos, mokiniai gebėjo rašyti eiles įvairiomis eiliavimo formomis. 1620 m. mokyklos rektoriumi buvo Adomas Rasius. Mokytojai - daugiausia jauni, Vokietijoje išauklėti teologai diakonai.

Studijos

1620 m. Jonušą nugabeno į Kėdainius, kur Kristupas Radvila 1600 m. įkūrė mokyklą, žinomą kaip „gimnasium illustre”. Čia buvo dėstoma etika, retorika, istorija, teisė ir matematika. Jonušas Radvila aukštuosius mokslus nuo 1624 m. ėjo Slucke.

Tuo laiku gyvavo LDK didžiūnų paprotys siųsti savo sūnus į užsienį, kad jie susipažintų su užsienio kunigaikščių rūmų gyvenimu ir tvarka. Tai praversdavo, jei jiems tekdavo atlikti svarbias pareigas. Kai Jonušui suėjo 16 m. kunigaikštis Kristupas Radvila nusprendė savo sūnų išsiųsti į Leipcigą. Berlyne Brandenburgo kunigaikštis priėmė jį labai draugiškai. Kalėdas jis praleido Drezdene, pas kunigaikštį Joną Georgą I ir tik 1629 m. sausio mėn. atvyko į Leipcigą. Čia jį, kaip reikšmingos ir turtingos giminės narį, miesto gyventojai iškilmingai pasveikino, reikšdami jam pagarbą. Leipcige Jonušas išbuvo iki 1630 m. ir stropiai lankė paskaitas universitete. Atostogas praleisdavo arba Dresdeno kunigaikščio rūmuose, arba pas kaimynystėje gyvenančius kunigaikščius, kur draugavo su jo amžiaus jaunikaičiais.

1631 m. Jonušas baigė mokslus Leipcige. Jo palydovai įkalbinėjo vykti į Altdorfą, bet toks sumanymas nepatiko Jonušo tėvui, kuris buvo įsitikinęs, kad sūnus yra išėjęs pakankamai mokslų, ir įsakė jam išmokti gerai vartoti ginklą. Laiške, rašytame Jonušo palydovui Przypkovskiui, jis pareiškė, kad jeigu jie dar pasiliks Altdorfe, tai jis neišsiųsiąs jiems nė helerio. Przypkovskis su jo sūnumi turįs tuojau keliauti į Nyderlandus. Vykdydamas tėvo norą, 1631 m. Jonušas atvyko į stovyklą. Tasai tuo metu kariavo su Ispanija dėl Olandijos nepriklausomybės. Jonušas dalyvavo kovose ir įgijo pirmąsias karo pamokas. Po to jis iškeliavo į Leideną, kur vienerius 1633 metus lankė universitetą. Deja, laiškai, kuriuos jis iš ten rašė, tikriausiai buvo paslėpti Nesvyžiaus archyve ir dingo. Būdamas Leidene, Jonušas užtarė vieną savo tėvo valdinių, kuris per nakties peštynes nužudė vieną miesto gyventoją ir buvo nuteistas „kad jam galvą trumpesnę padarytų“. Jonušas bandė perkalbėti teisėjus, tačiau nesėkmingai.

Valstybės tarnyba

Tuo laiku, kai jaunasis Radvila buvo užsienyje, jo tėvynėje įvyko didelės permainos. 1632 m. balandžio 30 d. mirė karalius Zigmantas III ir lapkričio mėn. karaliumi buvo paskelbtas mirusiojo sūnus Vladislovas Vaza. Po vainikavimo karalius Vladislovas IV siuntė pasiuntinius pas Europos šalių valdovus, pranešdamas, kad yra išrinktas karaliumi. Anglijoje ir Olandijoje ši diplomatinė misija paskirta kunigaikščiui Jonušui. Apie karaliaus paskyrimą, kartu su instrukcijomis, Jonušui laišku pranešė jo tėvas. Be to, Radvila buvo įpareigotas šių kraštų kunigaikščius įtikinti pagelbėti jo karaliui atgauti Švedijos sostą . Jonušas turėjo šiose šalyse surasti inžinierius ir paruošti kariuomenę karui su Maskva. Įvykdęs viską, ką karalius jam buvo įsakęs, Jonušas išvyko į namus dalyvauti tuo laiku kilusiame Smolensko kare (1632–1634). Jonušas šiame kare ypatingai nepasižymėjo, bet išbandė savo drąsą, išmoko pakelti sunkias keliones, badą ir šaltį, kuris tapo daugelio kareivių mirties priežastimi.

Netrukus po vainikavimo karalius pavedė Jonušui garbingas pakamario pareigas, jis visuomet turėjo būti prie karaliaus. Tai suteikė jam privilegijų bei galimybių. Jo tėvas džiaugėsi sūnaus padėtimi karaliaus rūmuose, nes tuo metu svarbiausias jo užsiėmimas buvo teikti pagalbą savo tėvo reikalams, ginti jį nuo didikų šmeižtų ir paruošti įvairias tarnystes Radvilos namų draugams.

1635 m. Jonušas lydėjo karalių į Prūsiją ir aktyviai dalyvavo derybose su švedais dėl .

1636 m. Jonušas su karaliumi apsistojo Vilniuje. Tuomet buvo vedamos derybos dėl Lietuvos ir Maskvos sienos. Čia jis viename posėdyje susiginčijo su lenkais. Vicekancleris Petras Gembickis karaliaus vardu pasiūlė tokius dalykus, kurie neturėjo jokio sąryšio su nagrinėjamu klausimu. Kristupas Radvila pertraukė jį ir prašė kalbėti apie reikalą. Karalius, pamatęs bręstant konfliktą nebeleido Kristupui Radvilai toliau kalbėti ir įsakė nešti save į bažnyčią, nes dėl ligos jis pats vaikščioti negalėjo. Einant į bažnyčią, Kristupas liejo savo apmaudą ant lenkų. Jonušas, užtardamas tėvą ir pasakė: „Netrukus ateis laikas, kai lenkai neberas durų, nes mes juos pro langus išmesime lauk“. Karalius, užsigavęs tokiu Jonušo elgesiu, liepė jam pasakyti, kad jis galėsiąs stoti prieš jo akis tik atsiprašęs įžeistųjų lenkų. Užpykę lenkai iškėlė sąlygas, su kuriomis išdidusis Jonušas negalėjo sutikti. Tačiau karaliui pasisekė sutaikyti susiginčijusius gimines. Gardine, kur karalius buvo sustojęs grįždamas atgal, Jonušas vėl vykdė savo pareigas karaliaus rūmuose.

Karaliui esant Gardine, Jonušas trumpam buvo nuvykęs į Vilnių, nes 1637 m. rugpjūčio 20 d. jis buvo išrinktas atstovu į ateinančius seimo rinkimus. Čia taip pat buvo tariamasi apie kariuomenės sustiprinimą prie Rusijos sienos. Lenkai pareikalavo, kad lietuviai kariuomenę išlaikytų savo lėšomis. Jiems nesutikus kunigaikštis Kristupas Radvila buvo apkaltintas pranešęs Romai apie seimo pralaimėjimą. Buvo aišku, kad tai buvo tik katalikų šmeižtas ir prasimanymai, nes reformatai Radvilos jokių ryšių su Roma neturėjo. Po seimo tarp Jonušo ir jo draugo vicekanclerio Kozanovskio įvyko nesusipratimas. Per pietus pas vicekanclerį Gembickį, Lenkijos vyskupas pradėjo Jonušui priekaištauti, kad jis darąs savo namuose religinius susirinkimus ir paaiškino, kad jeigu Jonušas nenustosiąs tai daryti, jis ištremsiąs iš Varšuvos reformatų kunigą. Jonušas į tai atsakė: „Jokių susirinkimų aš nedarau, mano namų durys kiekvienam atviros. Kas pas mane ateina, to aš laukan neišmesiu. Bet jeigu į mano namus ateitų vyskupas, tai aš labai abejoju, ar jis atrastų duris“. Visi ten buvę katalikai užsigavo. Kozanovskis pareiškė, iki pat mirties ieškosiąs patenkinimo už katalikų tikėjimo įžeidimą. Ginčas priėjo prie to, kad jie vienas kitą iššaukė dvikovon. Tik įsiterpęs į ginčą princas Kazimieras juos sutaikė. Jų santaika buvo tikra, vėliau Kozanovskis visuomet buvo palankus Jonušui.

Vedybos

Jau keletą metų pats karalius galvojo apie vedybas. Jis norėjo vesti Reino kurfiursto dukterį Elžbietą. Bet ji buvo protestantė ir seimas atmetė tą sumanymą, nes nuo Zigmanto laikų seimą sudarė vien katalikai. 1637 m. jis nutarė paimti sau žmona karaliaus Ferdinando II dukterį Ceciliją Renatą. Į visas apylinkes buvo siunčiami kviesliai. Karalius pakvietė ir Jonušą, kuris karaliaus leidimu gyveno Lietuvoje. Visas jo išlaidas pasižadėjo apmokėti karalius.

Tais pačiais metais susižiedavo ir Jonušas Radvila. Jo tėvas norėjo, kad sūnus pasiieškotų savo tikėjimo žmonos užsienyje. Bet kai karaliaus planai vesti protestantę neįvyko, Jonušas gavo tėvo leidimą susižieduoti tėvynėje. Jis turėjo pasirinkti arba Liubelsko vaivados Tečinskio, arba kunigaikščio Vyšniovieckio dukterį Oną. Pastaroji buvo turtingiausia nuotaka visoje Lenkijoje. Tuojau po karaliaus vestuvių Jonušas norėjo keliauti į Krokuvą, kad ten arčiau susipažinus su Tečinskaite, bet karalius sutrukdė jam įvykdyti šį sumanymą, nes rengėsi į medžioklę ir norėjo, kad Jonušas būtų kartu su juo. Dėl karaliaus ligos kelionę į kalnus teko atidėti, o Jonušas irgi atidėjo savo sumanymus ir pasiliko Varšuvoje. Čia jis susipažino su ponia Firlejiene. Jos ir jos pirmojo vyro Potockio duktė jam taip patiko, kad jis nutarė prašyti jos rankos. Kadangi tėvas negalėjo atvykti į Varšuvą, tai , kaip visos šeimos vyriausias, turėjo jį pavaduoti. Kancleris mielu noru sutiko atlikti tą misiją, bet Potockaitė ir jam pačiam patiko. Jis tuo laiku buvo našlys. Pamiršęs giminaičiui duotą pažadėjimą ir nekreipdamas dėmesio į gedulą, jis pradėjo pirštis gražiajai bajoraitei. Dėdės apgautas Jonušas rado užtarimą pas karalių ir jo vestuvės 1638 m. įvyko vien karaliaus dėka.

Tačiau jis neilgai gyveno su savo pirmąja žmona. 1642 m. ji mirė, palikdama jam 2 metų dukterį Oną Mariją. Per visą jų bendro sugyvenimo laiką ji stengėsi atversti savo vyrą į katalikų tikėjimą. Bet pastangos buvo bergždžios.

Seimo atstovas

1639 m. pabaigoje, Jonušas su karaliumi atvyko į Vilnių. Iš čia Vladislovas keliavo į Prūsus aplankyti Brandenburgo kurfiursto. Karaliui išvykus, Jonušas nuvažiavo į Volkovyską, nes buvo išrinktas šio krašto atstovu į seimą. Tuo pat laiku jis buvo išrinktas ir nuo Lydos, bet negalėjo būti pasiuntiniu kartu dviejose vietose. 1639 m. spalio 5 d. seime jis pirmąjį kartą kalbėjo savo vienatikių reikalais.

Protestantų ir katalikų rietenos

Dar 1632 m. tuo metu jau nusilpę reformatai, liuteronai, kalvinai ir kiti disidentai manė, kad Zigmanto III mirtis yra tinkamas momentas grąžinti tikėjimo laisvę ir teises. Todėl jie skaitlingai susirinko konvokacijos seime. Visi Lietuvos reformatai su savo vadu Kristupu Radvilu priešakyje atvyko į Varšuvą. Prieš seimo atidarymą Lietuvos disidentai išbandė įvairius būdus, net papirkimą, įkalbinėjimą, vyną ir t. t., kad tik išrinkus Kristupą Radvilą šalies atstovų maršalu. Jų pastangos nenuėjo niekais ir atėjus seimo atidarymo dienai, Radvila beveik vienbalsiai buvo išrinktas maršalu. Prieš tai protestavo tik primas Jonas Venžykas ir kancleris Jurgis Osolinskis. Disidentai reikalavo, kad visoms tikėjimo parapijoms būtų leista laisvai laikyti pamaldas, kad visi šalies įstatymams prieštaraujantieji teismo nutarimai ir įstatai būtų panaikinti. O ginčai tarp katalikų dvasininkų ir nekatalikiškųjų partijų dalyvių turi būti svarstomi paprasto šalies teismo. Be to, jie norėjo, kad visiems ne katalikų tikėjimo nariams būtų suteikta teisė palikti kapitalą savo bažnyčių ir mokyklų naudai bei kitiems labdaringiems tikslams ir kad jų labdaringos draugijos turėtų tiek pat reikšmės ir svarbos, kaip ir įkurtosios katalikų. Buvo reikalaujama, kad svarbios šalies pareigos būtų teikiamos to užsitarnavusiems vyrams, neatsižvelgiant į jų tikėjimą. Bet pats svarbiausias reikalavimas buvo kad visos tikėjimo laisvės ir privilegijos, kuriomis naudojosi didikai, būtų teikiamos taip pat miestams ir liaudžiai.

Šie demokratiniai reikalavimai sukėlė katalikų dvasininkų pasipiktinimą, su Jonu Venžyku ir daugeliu kitų iš senato išėjo Leonas Sapiega, Jurgis Osolinskis, Albrechtas Radvila. Situacija aštrėjo, žmonės jaudinosi, bijodami dar baisesnių kruvinų įvykių. Tuomet, norėdamas sušvelninti keblią padėtį įsikišo karalaitis Vladislovas. Iš abiejų partijų buvo sudaryta komisija, pasiekta susitarimo ir evangelikų bažnyčioms išreikalauta neliečiamybė. Tačiau, kad nekiltų triukšmas, naujas bažnyčias statyti buvo draudžiama. Namų pamaldos ir religiniai susirinkimai buvo leisti ir saviesiems, ir svetimiems. Buvo sutarta karaliaus rinkimus pradėti ne anksčiau, kaip bus pašalinti visi skundai ir prasižengimai prieš įstatymus ir kai bus rastas būdas apsisaugoti nuo jų ateityje.

Pradėjus valdyti Vladislovui IV disidentų padėtis pagerėjo. Vladislovas buvo visai kitokio būdo, negu jo tėvas ir nemėgo jokių tikėjimo persekiojimų. Neilgai galvodamas, jis patvirtino visas tikėjimą ir miestiečius liečiančias tautos teises, neatsižvelgiant į katalikų pastangas jį nuo to sulaikyti. Suteikdamas pareigas karalius taip pat neatsižvelgdavo į tikėjimą.

Nors Lietuvos ir Lenkijos protestantų religinė laisvė buvo tris kartus apginta konstitucijos, tačiau jie nutarė kasmet susirinkti karaliaus rinkimų ir vainikavimo dieną ir draugiškai apsvarstyti jų bažnyčią liečiančius klausimus. Įvyko du tokie susirinkimai 1633 m. Orloje, kunigaikščiui Radvilai priklausančiame miestelyje ir 1634 m. Vlodavoje. Šiuose susirinkimuose sutarta, kad Mažosios ir Didžiosios Lenkijos bei Lietuvos reformatų bažnyčioms renkami atskiri superintendantai (bažnyčios veiklos koordinatoriai).

Politinės padėties paaštrėjimas

Bet ir geriausias karaliaus noras negalėjo užtikrinti disidentams ne tik ateities, bet ir jų egzistavimo be pavojaus, nes hierarchija ir jėzuitai su jais nesusitaikė. Katalikų dvasiškija visai neatsižvelgė į karaliaus norą palaikyti tarp pavaldinių taiką, kad atitolintų šalį nuo religinio karo, koks tada siautė Vokietijoje. Jie laukė tik tinkamos progos, kad nugalėtų svetimo mokslo pasekėjus. Viena tokia proga pasitaikė Vilniuje 1639 m.

Per Šv. Mykolą pas Vilniaus reformatų parapijos kunigą Jurkovskį buvo krikštynos. Du kalvinistų mokyklos mokiniai, ar, kaip kiti sako, keli įgėrę svečiai, paėmę lankus pradėjo šaudyti į vienuolyno bažnyčios langus. Šaudydami jie pataikę į arkangelo Mykolo atvaizdą prie vienuolyno durų. Kai pasklido žinia, kad eretikai šaudo į katalikų bažnyčią, minia, jėzuitų mokinių vedama, puolė kalvinistų mokyklą ir norėjo visai ją sugriauti. Jiems tai nepasisekė, tada jie išliejo savo pyktį į ten pat esantį vieno reformato namą. Jie jautėsi tokie drąsūs, kad sutikę gatvėje parapijos mokyklos rektorių vokietį Hartliebą, nutempė jį į upę ir bandė prigirdyti. Tik kariuomenės pagalba kunigaikščiui Kristupui Radvilui pasisekė numalšinti įsiutusią minią.

Šis atsitikimas dar labiau padidino katalikų ir protestantų neapykantą. Matydamas, kad šis įvykis bus išaiškintas reformatų nenaudai, kunigaikštis Kristupas Radvilas norėjo susitaikyti ir ištiesė ranką Vilniaus vyskupui. Bet Abraomas Vaina nė girdėti apie tai nenorėjo, nes pamatė geriausią progą ir pasiryžo ereziją arba visai sunaikinti, arba nors susilpninti. Vyskupas paragino visus katalikus stoti už įžeistą Dievo bažnyčią.

Kova 1639 m. seime

1639 m. spalio 5 d. Varšuvoje atidarytas seimas buvo sunkiausias Jonušui Radvilai. Seimo pradžioje jam teko ginti luomo reikalus, kai seimui buvo pasiūlyta panaikinti visus titulus, nes jie nesutiko su „bajorų lygybe“. Jonušas ir kiti kunigaikščiai energingai prieš tai protestavo. Pasiūlymas buvo nepriimtas. Seimui besibaigiant į Varšuvą atvyko dar daugiau Lietuvos delegatų, kurie apkaltino ten nesantį Kristupą Radvilą, kad jis, kaip vaivada spaudžia Vilniuje katalikų tikėjimą ir neva su jo žinia buvusi apšaudyta Šv. Mykolo bažnyčia. Karalius Vladislovas parašė Vilniaus vyskupui laišką, siūlydamas draugiškai susitaikyti. Bet vyskupas į tą pasiūlymą visai neatsižvelgė. Didysis kancleris Jurgis Osolinskis, kuris nekentė Radvilos už tai, kad tasai neleido suteikti jam kunigaikščio titulo, įkalbinėjo karalių paklausyti vyskupo. Pagaliau karalius nusileido ir paskyrė komisiją išnagrinėti įvykiui.

1640 m. pradžioje Jonušas atvyko į Vilnių, į savo sesers Kotrynos vestuves. Tuo laiku Vilniuje darbavosi ir karaliaus paskirtoji komisija. Išskyrus Kristupą Radvilą ir kaštelioną Rajevskį, ji buvo sudaryta iš aršių disidentų priešų, tokių kaip Vilniaus vyskupas Vaina, Sapiega, vyskupo Tryčnos koadjunktorius Pacas, Tiškevičius ir Kiškis. 1640 m. vasario 15 d. komisija padarė savo tyrinėjimų išvadas, bet savo darbo ataskaitą atidėjo iki kito seimo.

1640 m. seime

Kad ir buvo kliūčių, Jonušą Radvilą vėl išrinko seimo atstovu. Kartu su tėvu jis nuvyko į Varšuvą, į seimą. 1640 m. gegužės 21 d. seimas pradėjo derybas dėl vienuolių ir Vilniaus parapijos proceso. Vaivada Kristupas Radvila dar kartą bandė siekti taikos, bet veltui. Gegužės 25 d. buvo paskelbta. kad: 1. Reformatų bažnyčia ir mokykla, kurios stovėjo prieš Šv. Mykolo bažnyčią, turi būti visai sunaikintos ir pastatytos naujos už miesto sienų. Mieste laikyti pamaldos griežtai draudžiama. 2. Tie, kurie šaudė į bažnyčią, arba prikalbinėjo kitus tai daryti, kaip kunigai Jurkovskis ir Zabeckis, nuteisti mirti. Jei jiems pasisektų pabėgti, tai jie nustotų gero vardo ir jų turtas būtų konfiskuotas. 3. Visa tai bus įvykdyta tik tuomet, kai vienuolyno vyresnioji ir 7 kitos vienuolės po priesaika patvirtins savo žodžius.

Sujaudintas proceso pabaigos Kristupas Radvila skubiai nuvyko į Vilnių, kad pats galėtų išgirsti vienuolių priesaiką. Čia pasklido gandai, kad Kristupas Radvila su didele kariuomene traukiąs į Vilnių ir prievarta norįs sutrukdyti vienuolių priesaiką. Jonušas esą irgi laikąs prirengęs nemažą kariuomenę. Sužinojęs apie tai, Kristupas Radvila parašė savo sūnui laišką ir įsakė jam palikti Varšuvoje, kol jis su savo paprastais palydovais bus Vilniuje.

1640 m. liepos 21 d. vienuolės ne savo noru, o klausydamos vyskupo įsakymo prisiekė, kad iš evangelikų bažnyčios buvo šaudoma į Šv. Mykolo bažnyčią ir į šventus paveikslus. Vienuolės kaltino Vilniaus kalvinus, kad jie, be kitų blogų darbų, šmeižė katalikų bažnyčią ir su panieka žiūrėjo į vienuoles, kad jie iš lanko šaudė į Šv. Mykolo bažnyčią ir viena nukritusia ten vilyčia beveik nušovė besimeldžiančią vienuolę, o kapuose užmušė keletą elgetų. Kristupas Radvila ir kiti Lietuvos kalvinistai padavė Vilniaus seimui deklaraciją, kurioje nurodė, kad vienuolės pačios nežinojo, ką sako. Pavyzdžiui, jos prisiekė, jog pas kunigą krikštijo sūnų, kai iš tikrųjų tai buvo mergaitė, kurią pakrikštijo vardu Regina.

Susijaudinęs dėl neteisingo senatorių sprendimo Vilniaus vaivada ir Lietuvos etmonas kunigaikštis Kristupas Radvilas susirgo ir 1640 m. rugsėjo mėn. mirė. Jis jautėsi įžeistas dėl to, kad už jo didelius nuopelnus tėvynei jam atsidėkojo nedėkingumu ir bažnyčios, kurią jis globojo, persekiojimu. Be to, jį nusilpnino kovos seime ir karai.

Tėvo mirtis Jonušui buvo skaudus smūgis. Jis nebeturėjo nieko, kas galėtų jį patį apsaugoti nuo daugelio priešų, o Lietuvos reformatai į jį žiūrėjo, kaip į vienintelį gynėją. Jonušas, sužinojęs apie tėvo mirtį, gavo karaliaus leidimą ir nuvyko į Vilnių. Tiesa, mirus tėvui Jonušui atiteko jo valdytos seniūnijos, tad jis turėjo daug įplaukų ir tapo vienu turtingiausių šalies kunigaikščių. Bet tuo metu įvyko nauji konfliktai tarp reformatų ir Vilniaus katalikų. Šių konfliktų sprendimas bei greita jo žmonos Kotrynos Potockaitės mirtis Jonušą Vilniuje sulaikė dvejus metus.

Seniūnas

Tik 1642 m. gale Jonušas galėjo grįžti į Varšuvą, į karaliaus rūmus. Vos atvažiavus karalius suteikė jam tuomet buvusią laisvą Trakų kašteliono vietą. Tačiau dėl nežinamos priežasties jis tos vietos atsisakė. Mirus Korsakui karalius pasiūlė jam laisvą Mstislavlio seniūniją. Jonušas sutiko, bet daug nemalonumų jam suteikė dėdė, Lietuvos iždininkas Mikalojus Kiškis. Karalius įsakė jam atiduoti seniūniją kunigaikščiui Jonušui, bet karalius dėl ligos pats rašyti negalėjo ir pavedė įsakymą parašyti savo išpažinties dvasininkui. O tas delsė. Tik po Mikalojaus Kiškio mirties Jonušas gavo seniūniją iš Betovskio.

Lauko etmonas

1646 m. Jonušas nusprendė vesti antrą kartą ir iškeliavo į Sočavą Valachijoje. Gavęs karaliaus leidimą ir klausydamas savo šeimos patarimų, jis pradėjo pirštis Valachijos hospodaro Bazilijaus Mohilo, pravarde Lupula, vyresniajai dukteriai Marijai. Turkų sultonas Ibrahimas stengėsi, kad Jonušo piršlybos nepasisektų, nes jis nenorėjo, kad jo vasalas susigiminiuotų su galinga Lietuvos gimine. Tačiau vestuvės 1646 m. liepos 5 d. visgi įvyko ir buvo atšvęstos tikrai karališkai. Po vestuvių Jonušas sugrįžo į Lietuvą ir apvažinėjo su žmona savo dvarus. Žmona buvo stačiatikė, todėl jos prašymu Radvila 1652 m. Kėdainių pietinėje Knypavos dalyje pastatydino medinę cerkvę ir prie jos įkūrė vienuolyną.

Metų pabaigoje karalius pakvietė jį į Varšuvą į savo vestuves su Mantujos kunigaikštyte Marija Luiza. Čia kunigaikštis Jonušas Radvila turėjo progą parodyti savo turtus ir dosnumą. Savo draugiškumu ir mandagumu jis nustebino net svetimšalius. Netrukus po vestuvių karalius pavedė jam Žemaitijos seniūniją ir paskyrė jį LDK lauko etmonu. Šios pareigos suteikė Jonušui vietą senate.

Etmonu karalius Jonušą paskyrė norėdamas juo pasinaudoti pats, nes giminaičio Tiepolio prikalbėtas ir popiežiaus bei Toskanos hercogo laiškais padrąsintas norėjo paskelbti turkams karą. Vladislovas IV norėjo atsikratyti žeminančių mokesčių, kuriuos turėjo mokėti savo priešams turkams ir užtikrinti savo tautai ramybę. Karalius norėjo Jonušą paskirti ir vyriausiu kariuomenės vadu. Jis slaptai įsakė Jonušui rinkti Lietuvoje kariuomenę būsimam karui, kurį pradėti turėjo kazokai. Bet Radvila, atsižvelgdamas, kad be seimo sutikimo karas negali įvykti, kreipėsi į seimą. Kai seimas karo sumanymą atmetė, karaliui teko tik padėkoti Jonušui, nes nereikėjo savo lėšomis apmokėti kariuomenės, kurią buvo įsakęs surinkti.

Konfliktas su Sapiegomis

1646 m. spalio mėn. seime paaštrėjo sena Radvilų ir Sapiegų šeimų neapykanta. Šį kartą pradžią barniams davė pats karalius. Jonušas Radvilas ir siūlė savo kandidatus laisvai seniūno vietai. Nors karalius seniūniją buvo pažadėjęs Sapiegai, bet, pamiršęs pažadą, atidavė ją Jonušo kandidatui. Pasipiktinęs tokiu neteisingumu, Sapiega bandė sutrukdyti seimo posėdžius.

Seime, kuris įvyko 1647 m. gegužės mėn. Jonušas Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos buvo apkaltintas savo dvare Svėdasuose nugriovęs keletą kryžių ir tuo įžeidęs katalikų tikėjimą. Karalius ir šį kartą užstojo Jonušą. Jis pašaukė pas save Vilniaus vyskupą ir pasižadėjo šią bylą paimti savo žinion. Tačiau seimo atstovai pareikalavo, kad byla prieš Jonušą būtų pradėta. Be to, Vilniaus kapitulos kancleris Močarskis Jonušą apkaltino, kad jis dar ir savo dvare Zabludove nugriovęs kryžius. Tik Zabludovo klebono įsikišimas nuramino seimą. Jis išaiškino, kad kryžiai buvę visai supuvę ir juos lengvai galėjo nuversti vėjas, ir kad Jonušas kaip tik buvo vienintelis jų globėjas. Dauguma susirinkusiųjų įsitikino, kad Vilniaus vyskupo skundas buvo perdėtas.

Karaliaus mirtis

Netrukus vienintelio sūnaus Zigmanto Kazimiero mirties 1647 m. karalius Vladislovas IV, norėdamas išsiblaškyti ir nusiraminti iškeliavo į savo mėgiamą Vilnių ir pabandė Kazimierą Sapiegą sutaikyti su Jonušu Radvilu. Mokėdamas įvertinti karaliaus palankumą ir visuomet pasiruošęs jo klausyti, Jonušas nugalėjo savo išdidumą. Jis atsiprašė Sapiegos raštu ir tuo labai nustebino karalių.

Po to ir karalienė Marija Luiza, Žemaitijos vyskupui tarpininkaujant, pabandė Jonušą sutaikyti su Vilniaus vyskupu. Jonušas ir čia sugebėjo nugalėti savo išdidumą. Jis pasisakė esąs pasiruošęs atsiprašyti vyskupo už kryžių nugriovimą jo dvaruose Svėdasuose ir Verkiuose. Be to, Jonušas pažadėjo paaukoti 6000 guldenų katalikų bažnyčiai pastatyti ir leido, kad jo mieste Kėdainiuose ateityje Dievo Kūno šventė būtų švenčiama su procesijomis.

Tačiau ši Vladislovo kelionė į Lietuvą buvo paskutinė. Vykdamas į Varšuvą jis mirė kelionėje 1648 m. gegužės 20 d. Kaip tik tuo laiku sukilo Bogdanas Chmelnickis su savo kazokais, kurie buvo pasipiktinę jiems primesta unija su Roma. Kazokai įsiveržė giliai į Lenkiją, naikindami kraštą. Lenkijos padėtis tapo labai kebli.

Tarpuvaldis

Romos priešininkai stengėsi neprileisti prie sosto Jono Kazimiero, o karaliaus vainiką pavesti Zibenburgeno kunigaikščiui Rakošiui. Kunigaikštis Rakošis nors ir buvo protestantas, bet daugelis katalikų, pav. Jeremijus Mykolas Višnioveckis, jį palaikė. Tik Rakošiui mirus Jonas Kazimieras 1648 m. lapkričio mėn. buvo išrinktas karaliumi. Rinkimų seime protestantai stengėsi priversti garantuoti jų teises ir gauti apsaugą nuo vis didėjančių persekiojimų.

Jonušas Radvilas tuo metu kovojo su kazokais. Jo kariuomenė iš sukilusių kazokų išvadavo Turovą, Mozyrių, Bobruiską, 1651 m. užėmė Kijevą. Kare su kazokais Jonušas daug gero padarė savo tėvynei ir visai nekreipė dėmesio į nuolatinius persekiojimus, kuriuos kentė nuo savo asmeninių priešų.

1648 m. lapkričio mėn. Jonušas su skaitlinga kariuomene atvyko į Varšuvą. Lietuvos kalvinai labai laukė jo atvykstant, nes jo pagalba jie tikėjosi panaikinti nutarimą, kurį 1573 m. Varšuvos konfederacijoje luomai patvirtino amžina ir tvirta teise, kad visi prieštaraujantys jam turi būti šaukiami į valstybės teismą. Katalikai, kuriems vadovavo Didysis kancleris Jurgis Osolinskis ir Lietuvos kancleris Albrechtas Radvila nors ir protestavo, tačiau Jonušui pavyko pasiekti, kad būtų išrinkta komisija, kuri apsvarstytų disidentų klausimus. Su tuo reikalavimu sutiko visi, išskyrus Moravijos vaivadiją, kuri, pasiremdama jų pagrindiniu įstatymu, draudusiu protestantams religinę laisvę, protestavo prieš visus disidentų teisių pripažinimus.

Jonušas, pamatęs, kad iš užsispyrusių katalikų nieko neišgaus, nusprendė sutikti su Stepono Korčinskio pasiūlymu susitaikyti. Jis prašė protestantų, kad tie atsižvelgtų į pavojų, kuris grėsė šaliai ir nepaduotų seimui savo skundų, nes seimas susirinko pasitarti apie šalies gerovę, o ne skundų nagrinėti. Protestantai, kurių buvo mažuma, apsvarstę pavojų, gresiantį iš Chmelnickio, kurio ordos neskyrė nei katalikų, nei protestantų, sutiko su Korčinskio pasiūlymu. Seimas patvirtino visas senas disidentų teises, jos buvo įrašytos į pažadėjimus, kuriuos per vainikavimą karalius prisiekdavo vykdyti.

Mokyklų reforma

Sinoduose, kurie įvyko Vilniuje 1650, 1653, 1654 ir 1655 m. Jonušo Radvilos vadovaujami reformatai nutarė atlikti keletą reformų Kėdainių mokykloje. Buvo nutarta Kėdainiuose pastatyti naujus mokyklos rūmus ir ji tapo gimnazija. Mokytojų skaičius nuo 6 buvo padidintas iki 9. Kėdainiuose jo rūpesčiu 1650 m. įsteigta spaustuvė, pasikviesti spaustuvininkas , pedagogas Janas Amosas Komenskis, jo dvare dirbo matematikas, fortifikatorius ir gydytojas, olandų tapytojas , poetai Danielius Naborovskis, Zbignevas Morštinas. 1653 m. J. Radvila Kėdainiams suteikė plačias teises.

1654 m. gegužės mėn. Belzykoje, Mažojoje Lenkijoje sušauktas sinodas visoms Lietuvos bažnyčioms įvedė vienodas tradicijas. Jonušo Radvilo dvare buvo pastatyta seminarija rengti dvasininkus Lietuvai ir Mažajai Lenkijai. Jonušas, kaip seminarijos patronas, apdovanojo ją biblioteka. Jonušas Belzykoje buvo išrinktas Zabludovo mokyklų rektoriumi. Tačiau dėl politinių nesusipratimų, kurie greitai po to įvyko šalyje, mokyklos nuskurdo, o nuo 1681 m. gana ilgai joje nebuvo nė vieno mokytojo ir Zabludovo kunigas turėjo užimti jų vietas.

Švedų tvanas

Pagrindinis straipsnis – Švedų tvanas.

Didysis etmonas

Tarptautinė Abiejų tautų respublikos padėtis vis sunkėjo. 1654 m. iš rytų Lietuvą užpuolė ir didelę jos dalį užėmė Maskvos caras Aleksejus Michailovičius. Minskas buvo sudegintas iki pamatų. Didelė Maskvos kariuomenė artinosi prie Vilniaus. O iš šiaurės šalį užpuolė švedai. Švedų karvedys su didele kariuomene artinosi prie Lietuvos sienų. Karalius Jonas Kazimieras, netekęs vilties apsiginti, užsidarė Krokuvoje su maža kareivių saujele, kuriems vadovavo .

Kunigaikštis Jonušas Radvila, paskirtas Lietuvos didžiosios kunigaikštystės etmonu, beturėjo tik 5000 kareivių. Likusioji kariuomenė žuvo mūšiuose su maskviečiais prie Šklovo, Mohilevo, Smolensko, Staro Bychovo. 1654 m. rugpjūčio 12 d. ties Šklovu Jonušas Radvila su 8000 karių pasitiko 80 000 rusų kariuomenę, kuriai vadovavo kunigaikštis ir pralaužė priešo gretas. Tačiau tolesnės kovos baigtį nulėmė žymi jėgų persvara. Iš valdovo pastiprinimo sulaukti nepavyko, o kai pagalba atėjo, jau buvo per vėlu. 1655 m. rugpjūčio 8 d. Rusijos caro daliniai įžengė į Vilnių ir pirmąsyk valstybės istorijoje priešas užėmė Lietuvos sostinę. Jonušui Radvilai iš rusų užimto Vilniaus pavyko išgelbėti valstybės iždą ir didįjį antspaudą, t. y. juridinę ir finansinę valstybės galią. Lietuvos sostine kuriam laikui tapo Kėdainiai.

Kėdainių sutartis

Pagrindinis straipsnis – Kėdainių unija.

Tokioje padėtyje Jonušui nieko kito nebeliko, kaip pradėti nelygią kovą ir būti visai sunaikintam, arba pačiam pasiduoti vienai ar antrai galybei. Apakintas vilties daugiau padėti savo vienatikiams jis pasirinko protestantų švedų valdžią. Tą žingsnį padaryti faktiškai privertė jėzuitai ir katalikų dvasininkai. 1655 m. rugpjūčio 18 d. Kėdainiuose buvo pasirašytas sutarties aktas, kuriame buvo pabrėžta tikėjimo laisvė ir kad švedų kariuomenė kariaus su jų bendru priešu Maskva, o ne su Lenkijos karaliumi. Tolesnės derybos baigėsi 1655 m. spalio 20 d. pasirašytu aktu, kuriuo LDK nutraukė 1569 m. sudarytą uniją su Lenkija, kuriai priešinosi visi Radvilos iki Jonušo, ir sudarė naują uniją su Švedija. Jonušas priėmė švedų protekciją vadovaudamasis ne tik savo religiniais siekiais, bet ir daugelio kitų Lietuvos bajorų, net ir katalikų patariamas. Jį tai padaryti kalbino Žemaitijos vyskupas Petras Parčevskis ir Vendeno vaivada . Iš lietuvių pusės uniją pasirašė Jonušas Radvila, Katalikų bažnyčios hierarchai, o iš viso 1134 didikai. Unijos aktas buvo pasirašytas Radvilų dvare. Pasirašymo procedūrą aptemdė kurioziškas nuotykis. Sakant sveikinimo kalbas ir keliant tostus įlūžo antro aukšto perdangos ir svečiai nugarmėjo žemyn.

Tačiau, kaip rašoma „Lietuvių enciklopedijoje“ „Švedijos karalius Karolis X Gustavas nepritarė tokiai politikai ir garsioji Kėdainių sutartis nedavė Lietuvai to, ko iš jos tikėjosi J. Radvila ir daugumas Lietuvos didikų bei senatorių. Dėl tos sutarties J. Radvila užsitraukė Jono Kazimiero, daugelio lietuvių ir lenkų neapykantą“.

Išsiuntęs savo žmoną ir vaikus pas Brandenburgo kurfiurstą, Jonušas su nedidele likusių jam ištikimų kareivių saujele užsidarė Tikocino tvirtovėje. Vitebsko vaivada Povilas Jonas Sapiega pirmutinis pakėlė kardą prieš švedus, bet vietoje to, kad pasiūlytų Jonušui susijungti su juo, pasiremdamas šeimos tradicija neapkęsti viso, kas vadinosi Radvila, apgulė Jonušą. Jis rašė karalienei, kad norįs „pastatyti išdaviką prieš respublikos teismą.” Tačiau karo išvargintas Radvila sunkiai susirgo ir 1655 m. gruodžio 31 d. mirė Tikocine.

Ne visi bajorai pasekė Radvilos pavyzdžiu, pavyzdžiui, Gonsievskis prikalbėjo Jonušo kareivius susijungti su juo ir apsimetęs norįs susijungti su lenkų kariuomene, iš tikrųjų pats nuvyko į Palenkę apiplėšti Radvilos dvarų. Seimas nusavino Radvilos valdas, iš kurių svarbiausios buvo Biržai, Dubingiai, Kėdainiai, Nesvyžius, Svėdasai. Tik po J. Radvilos mirties 1659 m. šios valdos buvo grąžintos kitiems Radviloms. Jo dukra Ona Marija ištekėjo už Prūsijos vietininko, Jonušo Radvilos pusbrolio Boguslovo Radvilos (1620–1669 m.) ir perėmė daugelį tėvo dvarų.

Atminimas

1931 m. birželio 28 d. Biržuose atidengtas Juozo Zikaro sukurtas paminklas Jonušui Radvilai buvo tarsi pirmasis jo reabilitavimo lietuvių akyse aktas.

Šaltiniai

1. Kun. Dr. Povilas Jakubėnas. Kunigaikštis Janušas Radvilas. Biržai, 1927 m.
2. Niemcewicz, Zbiór pamiętników o dawnej Polsce tom III pag. 130–136
3. Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1964, t. XXIV, p. 381

Nuorodos

Politinis postas
Prieš tai: Jonas Alfonsas Liackis	Žemaičių seniūnas 1646–1653	Po to: Jurgis Hlebavičius
Prieš tai: Kristupas Chodkevičius	Vilniaus vaivada 1653–1655	Po to: Povilas Jonas Sapiega
Prieš tai: Jonušas Kiška	Lietuvos lauko etmonas 1646–1654	Po to: Vincentas Korvinas Gosievskis
Prieš tai: Jonušas Kiška	Lietuvos didysis etmonas 1654–1655	Po to: Povilas Jonas Sapiega