Grenadierius pranc grenadier elitinis specializuotas karys mėtęs rankines granatas apgulties operacijose Prancūzijos gre

Grenadierius (pranc. grenadier) – elitinis specializuotas karys, mėtęs rankines granatas apgulties operacijose.

Išskirtinė grenadieriaus kovinė funkcija atsirado XVII a. viduryje, kai grenadieriai buvo verbuojami iš stipriausių ir didžiausių karių. XVIII a. grenadieriai, skirti svaidyti rankines granatas, tapo mažiau reikalingais specialistais, tačiau mūšyje jie buvo fiziškai stiprūs kareiviai, vadovavę avangardo puolimui, pavyzdžiui, šturmuojant įtvirtinimus apgulties metu.

Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Prancūzija () ir Argentina (), įkūrė raitųjų grenadierių pulkus.

Šiuolaikiniuose karuose grenadierius yra specialiai apmokytas karys, veikiantis kaip grandies dalis ir mokantis naudoti ribotą didelio nuotolio šaudymą šakute. Šis karys yra ginkluotas granatsvaidžiu.

Ištakos

Karių aprūpinimo granatomis koncepcija siekia Mingų dinastijos kariuomenę, kai prie Didžiosios kinų sienos dislokuoti kinų kariai naudojo granatas, panašias į bombas.

Pirmieji Europoje granatas naudoję kariai minimi naujaisiais laikais Austrijos ir Ispanijos kariuomenėse. Nuorodos apie granatas mėtančius karius pasirodė ir Anglijoje per , o karaliaus Liudviko XIV valdymo laikais Prancūzijos karališkojoje armijoje pirmą kartą buvo įvestos grenadierių kuopos.

1677 m. gegužę Anglijos kariuomenė įsakė, kad iš kiekvieno gvardijos pulko du kareiviai turi būti apmokyti grenadieriais.

Elito statuso įgijimas XVIII a.

XVIII a. granatų naudojimas sumažėjo – tai galima paaiškinti padidėjusiu pėstininkų linijinės taktikos veiksmingumu ir patobulėjusiais lygiavamzdžiais šautuvais. Tačiau elitinių šturmo pajėgų poreikis išliko, ir tam tikslui buvo naudojamos esamos grenadierių kuopos. Pirminiams grenadieriams buvo svarbus didesnis nei vidutinis ūgis, todėl iš esmės ūgis ir jėga išliko atrankos į šias kuopas pagrindu. Tačiau XVIII a. britų pėstininkų pulkuose pirmenybė buvo teikiama nuolatiniams veteranams, kurie buvo skiriami į atskiras grenadierių kuopos (vienos iš dešimties kiekvieno pulko kuopų) laisvas vietas. Tradicinis aukščio ir dydžio kriterijai buvo taikomi tik tada, kai naujai iškeltiems pulkams reikėjo greitai surūšiuoti masę naujokų.

Priešingai, XVIII a. prancūzų grenadierių kuopos, atrinkdavo naujokus pagal klasikinius ūgio kriterijus, tačiau prasidėjus revoliuciniams karams dėl skubios masinės mobilizacijos reikėjo skubiai atrinkti grenadierius ir kitus specialiuosius dalinius pagal atskirų karininkų pageidavimus.

Kario perkėlimas į grenadierių kuopą paprastai reiškė ir geresnį statusą, ir didesnį atlyginimą.

Dėl išvaizdos ar reputacijos grenadieriai dažniausiai būdavo savo kariuomenių puošmena. Pavyzdžiui, XIX a. pradžioje Ispanijos kariuomenėje grenadierių kuopos buvo atleidžiamos nuo įprastinių pareigų, pavyzdžiui, patruliavimo mieste, tačiau iš jų buvo tikimasi, kad jos saugos vyresniųjų karininkų būstines ir rezidencijas.

Galvos apdangalai

Grenadieriai nuo kiekvieno pėstininkų pulko eilinių muškietininkų skyrėsi galvos apdangalais. Nors būta ir išimčių, tipiškiausias grenadierių galvos apdangalas buvo karinė mitra arba lokinė. Abi šios kepurės įvairiose kariuomenėse pradėtos naudoti XVII a. antrojoje pusėje, nes grenadieriams, mėtant granatas ir nešiojant šaunamuosius ginklus, trukdė plačiakraštės to meto pėstininkų kepurės.

XVII a. Europos kariuomenių grenadierių dėvėtos medžiaginės kepurės dažnai buvo puošiamos kailiu. Daugelyje kariuomenių tai išėjo iš mados iki XVIII a. vidurio, kai Didžiosios Britanijos, Ispanijos ir Prancūzijos kariuomenių grenadieriai pradėjo dėvėti aukštas kailiais apsiūtas kepures su spalvoto audinio karūnomis ir, kai kuriais atvejais, ornamentuotomis priekinėmis plokštelėmis. Tai padidino šių karių ūgį ir įspūdingą išvaizdą tiek per paradus, tiek mūšio lauke.

XVII a. pabaigoje ir XVIII a. pradžioje Didžiosios Britanijos, Rusijos, Prūsijos ir daugelio vokiečių valstybių kariuomenių skiriamuoju grenadierių bruožu tapo mitra (grenadieriaus kepurė) iš standaus audinio ar metalo. Kitose kariuomenėse mitrą palaipsniui pakeitė lokinės, o 1914 m. ji išliko tik Prūsijos imperatoriškosios gvardijos ir bei Rusijos .

Napoleono karų metu tiek mitros, tiek lokinės buvo naudojamos rečiau, o jų vietą užėmė kiveriai. Dvi ryškios išimtys buvo Prancūzijos Didžiosios armijos bei Austrijos kariuomenės grenadierių kuopos ir pulkai.

Pirmasis pasaulinis karas

1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusijos ir Vokietijos kariuomenėse tebebuvo grenadierių pulkai. Jie buvo laikomi istoriniu elitu ir nuo kitų karių skyrėsi išvaizda (pvz., plunksniniais šalmais), tačiau jų vaidmuo ir apmokymas nebesiskyrė nuo kitų pėstininkų.

Išnašos

René Chartrand, p. 18 Louis XIV's Army, ISBN 0850458501
Tincey, John (1994). The British Army 1660-1704. London: Osprey Publishing. p. 34. ISBN 978-1-85532-381-0.
Stuart Reid, p. 16 "British Redcoat 1740-93", ISBN 1-85532-554-3
Crowdy, Terry (2003). French Revolutionary Infantryman 1791-1802. Oxford: Osprey Publishing. p. 10. ISBN 1-84176-552-X.
Reid, Stuart (15 January 1997-01-15). British Redcoat 1740-93. Oxford: Osprey. p. 18. ISBN 1-85532-554-3. {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= ()
Carman, W.Y. (1977). A Dictionary of Military Uniform. Scribner. p. 68. ISBN 0-684-15130-8.
W.Y. Carman, p. 35, "British Military Uniforms from Contemporary Pictures", Hamlyn Publishing 1968
Military Uniforms of the World: Preben Kannil SBN 71370482 9
Rankin, Robert H. (1976). Military Headdress. A pictorial history of military heasdgear from 1660 to 1914. Arms & Armour Press. p. 89. ISBN 0-85368-310-7.
de Gmeline, Patrick (1986). La Garde Imperiale Russe 1896-1914. C. Lavauzelle. pp. 72–78. ISBN 2-7025-0141-9.
Jouineau, Andre (2021-07-31). L'Infanterie de Ligne 1814-1845 Tome II. Editions Heimdal. pp. 8–9. ISBN 978-284048-565-0.
Jouineau, Andre (2002). The French Imperial Guard. 1 The Foot Soldiers: 1804-1815. Histoire & Collections. pp. 42–43. ISBN 2-913-903-24X.
Mollo, Boris (1987). Uniforms of the Imperial Russian Army (2nd leid.). Blandford Press. pp. 152–153. ISBN 978-0713719390.

Šaltiniai

Gudmundsson, Bruce I., Hyland, William, Stormtroop Tactics: Innovation in the German Army, 1914-1918, Greenwood Publishing Group, Incorporated, 1995
Velichko, Konstantin; Novitsky, Vasily; Schwartz, Alexey von; Apushkin, Vladimir; Schoultz, Gustav von (1912). „Гренадеры“ [Grenadieriai]. Sytin Military Encyclopedia (rusų). VIII: Гимры – Двигатели судовые. Moscow: Типография Т-ва И. Д. Сытина. Nuoroda tikrinta 2023-09-30.

[1] René Chartrand, p. 18 Louis XIV's Army, ISBN 0850458501

[2] Tincey, John (1994). The British Army 1660-1704. London: Osprey Publishing. p. 34. ISBN 978-1-85532-381-0.

[3] Stuart Reid, p. 16 "British Redcoat 1740-93", ISBN 1-85532-554-3

[4] Crowdy, Terry (2003). French Revolutionary Infantryman 1791-1802. Oxford: Osprey Publishing. p. 10. ISBN 1-84176-552-X.

[5] Reid, Stuart (15 January 1997-01-15). British Redcoat 1740-93. Oxford: Osprey. p. 18. ISBN 1-85532-554-3. {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= ()

[6] Carman, W.Y. (1977). A Dictionary of Military Uniform. Scribner. p. 68. ISBN 0-684-15130-8.

[7] W.Y. Carman, p. 35, "British Military Uniforms from Contemporary Pictures", Hamlyn Publishing 1968

[8] Military Uniforms of the World: Preben Kannil SBN 71370482 9

[9] Rankin, Robert H. (1976). Military Headdress. A pictorial history of military heasdgear from 1660 to 1914. Arms & Armour Press. p. 89. ISBN 0-85368-310-7.

[10] Gmeline, Patrick (1986). La Garde Imperiale Russe 1896-1914. C. Lavauzelle. pp. 72–78. ISBN 2-7025-0141-9.

[11] Jouineau, Andre (2021-07-31). L'Infanterie de Ligne 1814-1845 Tome II. Editions Heimdal. pp. 8–9. ISBN 978-284048-565-0.

[12] Jouineau, Andre (2002). The French Imperial Guard. 1 The Foot Soldiers: 1804-1815. Histoire & Collections. pp. 42–43. ISBN 2-913-903-24X.

[13] Mollo, Boris (1987). Uniforms of the Imperial Russian Army (2nd leid.). Blandford Press. pp. 152–153. ISBN 978-0713719390.